Įvadas
Šiais laikais, teisėsaugos sistemoje vis dažniau susiduriama su atvejais, kai asmenys padaro nusikalstamas veikas būdami nepakaltinami arba ribotai pakaltinami dėl psichikos sveikatos problemų. Ši tema yra itin aktuali, nes reikalauja ne tik teisinių žinių, bet ir gilaus supratimo apie psichikos sveikatos sutrikimus. Straipsnyje siekiama išnagrinėti nepakaltinamumo sampratą, jos teisinius kriterijus, ekspertų vaidmenį nustatant asmens psichikos būklę, bei praktinius iššūkius, kylančius taikant šią nuostatą. Taip pat bus aptariami riboto pakaltinamumo aspektai ir priverstinio gydymo klausimai žmogaus teisių kontekste.
Istorinis Kontekstas ir Pakaltinamumo Samprata
Jau pirmykštėse bendruomenėse buvo vadovaujamasi principu, kad asmuo, padaręs nusikaltimą, turi už tai atsakyti. Tačiau, laikui bėgant, visuomenės požiūris į nusikaltimus ir jų vykdytojus keitėsi. Viduramžiais protiškai atsilikę asmenys buvo traktuojami kaip ir visi kiti nusikaltėliai, o kartais net griežčiau, manydami, kad juose apsigyveno demonas. Šiandien demokratinėse valstybėse asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn yra griežtai reglamentuotas ir galimas tik įgaliotų institucijų sprendimu už nusikalstamą veiką, kurią apibūdina nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Jei bent vieno būtino požymio nėra, baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma. Tarp nusikalstamos veikos sudėties elementų svarbus yra nusikaltimo subjektas, kurio būtini požymiai yra amžius ir pakaltinamumas.
Šiuolaikinis pakaltinamumo suvokimas remiasi "valios laisvės" sąvoka. Tai laisvė disponuoti savo veiksmais, pasirinkti elgesio būdą. Hėgelis nusikaltėlio valios laisvę traktavo kaip "piktą valią", glūdinčią žmogaus vidiniame pasaulyje ir pasireiškiančią smurtaujant. Baudžiamojoje teisėje "valios laisvė" skirstoma į plačiąją ir siaurąją prasmes. Plačiąja prasme, tai bendra asmenybės savybė, kiekvieno asmens būdo prielaida, neatskiriama teisės pažeidėjo socialinė-psichologinė savybė, susidedanti iš jo sugebėjimo įsisąmoninti padaryto veiksmo socialinį reikšmingumą (pavojingumą visuomenei) ir parodyti savo neigiamą požiūrį į visuomeninius santykius. Teisinė pakaltinamumo sąvoka taikoma tik nusikalstamos veikos ir baudžiamosios atsakomybės subjektams.
Pakaltinamumo Kriterijai ir Teisinė Bazė
Pakaltinamumas apibrėžiamas kaip asmens galėjimas nusikaltimo darymo metu suprasti savo veiksmus (ar žmogus nusikalsdamas veikė savo valia, savo supratimu ir noru) ir juos valdyti (teisingai įvertinti aplinkybes, suvokti veiksmų pavojingumą visuomenei). Pakaltinamumas yra kaltės ir baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimą pagrindas. Jei tardytojui ar teismui kyla abejonių dėl kaltinamojo pakaltinamumo, skiriama teismo psichiatrijos ekspertizė. Svarbu paminėti, kad pakaltinamumas yra tik teorinė sąvoka.
Baudžiamojo kodekso 17 straipsnis reglamentuoja nepakaltinamumo sąvoką. Nepakaltinamumo formulę sudaro du kriterijai: medicininis ir juridinis. Medicininis kriterijus apibrėžia, kad nusikaltęs asmuo turi turėti psichikos sutrikimą. Tai gali būti chroninė psichinė liga, laikinas psichinės veiklos sutrikimas, silpnaprotystė ar kita patologinė būsena. Juridinis kriterijus reiškia, kad asmuo dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti savo veiksmų pavojingumo visuomenei arba negalėjo jų valdyti. Juridinį kriterijų sudaro intelektualinis požymis (galimybė suvokti savo veiksmų pavojingumą ir priešingumą teisei) ir valinis požymis (galimybė valdyti savo veiksmus). Praktikoje pasitaiko atvejų, kai asmuo išsaugo gebėjimą suprasti savo veiksmų esmę, dažnai supranta jų neteisėtumą, tačiau praranda galimybę susilaikyti nuo savo veiksmų - negali jų valdyti.
Taip pat skaitykite: Psichikos liga ir nusikalstamumas
Medicininis Kriterijus: Psichikos Sutrikimų Įvairovė
Naujasis baudžiamasis kodeksas labai plačiai apibrėžia medicininį nepakaltinamumo kriterijų - nusikaltęs asmuo turi turėti psichikos sutrikimą. Senojo baudžiamojo kodekso 12 str. Remiantis naujuoju baudžiamuoju kodeksu teismui suteikiama neribotai galimybių pripažinti asmenį nepakaltinamu, nes dauguma nusikaltėlių (ypač padariusių sunkius nusikaltimus, recidyvistų) turi vienokį ar kitokį psichikos nukrypimą. Tokiame neapibrėžtume būtų galima įžvelgti ir kitą problemą - kaip nuo nepakaltinamumo, kai asmeniui baudžiamoji atsakomybė nekyla, atriboti kitą būseną - kai asmuo padaro nusikalstamą veiką būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (naujojo BK 19str.), kas yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Vargu ar įsigaliojus naujam baudžiamajam kodeksui teismai iškart pereis prie kitokios praktikos.
Sąvoka "chroninė psichinė liga" apima psichinius susirgimus, besitęsiančius ilgą laiką, turinčius tendenciją progresuoti (sunkėti), o taip pat ir priepuolinius psichinius susirgimus. "Laikinas psichinės veiklos sutrikimas" - tai psichiniai susirgimai, nors skirtingos trukmės, bet pasibaigiantys pasveikimu. Šiai medicininio kriterijaus grupei priskiriama: patologinis girtumas, patologinis afektas, patologinė mieguistumo būsena, sąmonės aptemimai ir kt. Išvardintos psichinės būsenos trunka įvairų laiką - nuo kelių minučių, valandų ir net iki kelių mėnesių. Todėl laiko faktorius, esantis pagrindu nustatant šias būsenas, nėra pagrindinis.
Laikinas psichinės veiklos sutrikimas atsiranda asmenims, nesergantiems psichinėmis ligomis ir paprastai tai būna vienintelis epizodas asmens gyvenime. Tokių sutrikimų diagnozavimas ir ekspertų vertinimas ypatingai sudėtingas.
Patologinis Girtumas: Iššūkiai Atskiriant nuo Fiziologinio
Patologinis apsvaigimas - trumpalaikis psichozinis epizodas, kylantis iš įprasto apsvaigimo alkoholiu. Patologinio apsvaigimo atsiradimui reikšmę turi ne tiek alkoholio poveikis, kiek patirti praeityje centrinės nervų sistemos susirgimai, galvos smegenų traumos, ar laikini požymiai, kaip pervargimas, miego trūkumas, psichinis ir fizinis išsekimas, jaudulys, baimė, nerimas. Tokioje būsenoje pavartotas alkoholis, nepriklausomai nuo jo kiekio, kai kuriais atvejais sukelia patologinį apsvaigimą. Patologinis apsvaigimas labai skiriasi nuo įprastinio alkoholinio apsvaigimo. Patologinėje būsenoje asmeniui atsiranda baimė, nerimas, grėsmės jausmas, pažeidžiama orientacija, atsiranda kliedesiai, keičiasi ir žmogaus išorė, jo elgesys.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinės bylos Nr. 2K-538 nutartyje pripažįsta, kad: “Sutinkamai su galiojančiais baudžiamaisiais įstatymais fiziologinis girtumas nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Baudžiamoji atsakomybė kyla padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką kaip esant lengvame, taip ir vidutiniame ar sunkiame girtumo laipsnyje. Tas faktas, kad asmuo dėl girtumo praranda normalų kontaktą su aplinka ir dėl to nesuvokia savo veiksmų esmės ir vėliau neprisimena ką jis darė, neišjungia jo baudžiamosios atsakomybės, kadangi fiziologinis girtumas neeliminuoja nei pakaltinamumo, nei kaltės. Nepakaltinamumo būseną BK 12 str. sieja su psichikos sutrikimais, kurių grupės išvardytos BK 12 str. pateiktame nepakaltinamumo apibrėžime. Visus šiuos psichikos sutrikimus jungia tai, kad jie kyla nepriklausomai nuo žmogaus valios. Psichikos sutrikimai dėl kurių asmuo gali prarasti normalią orientaciją, savo veiksmų suvokimą ir kontrolę, gali atsirasti ir dėl alkoholio vartojimo. Esant stipriam girtumo laipsniui asmuo gali, iš tikrųjų, nesuvokti savo veiksmų pobūdžio bei pavojingumo ir prarasti savo veiksmų kontrolę. Tačiau BK 12 str. dispozicija tarp psichikos sutrikimų, kurie sudaro medicininį nepakaltinamumo kriterijų, nemini fiziologinio girtumo. Fiziologinis girtumas nėra pagrindas laikyti asmenį nepakaltinamu dėl to, kad daromų veiksmų pavojingumo nesuvokimas ir kontrolės praradimas vyksta dėl sąmoningos ir kryptingos asmens veikos. Asmuo pats savo valia suprasdamas, kad dėl didelio išgerto alkoholio kiekio gali nesuprasti savo veiksmų pobūdžio, prarasti savo veiksmų kontrolę, ir numanydamas, kad dėl to gali padaryti nusikalstamą veiką, sąmoningai vartoja alkoholį ir taip priveda save prie tariamo nepakaltinamumo būsenos, ko pasėkoje tokioje būsenoje padaro nusikaltimą.
Taip pat skaitykite: Psichikos sveikatos problemos ir nusikalstamumas
Asmens nepakaltinamumas gali būti siejamas tik su patologinio girtumo būsena. Patologinis girtumas atitinka BK 12 str. įvardytam nepakaltinamumo požymiui ”kitokia patologinė būsena”. Dėl patologinio girtumo asmuo taip pat praranda normalią orientaciją, normalų santykį su asmenį supančia aplinka, dėl ko gali padaryti pavojingą veiką. Tačiau patologinis girtumas atsiranda nepriklausomai nuo išgerto alkoholio kiekio, kaip pripažįsta psichiatrai persipynus keliems išoriniams ir vidiniams faktoriams, veikiantiems organizmą. Be to, patologinis girtumas turi specifinius požymius, kurie padeda jį atskirti nuo fiziologinio girtumo (gilus miegas po veikos padarymo, visiškas veikos aplinkybių neprisiminimas, pasimetimo būsena ir kiti požymiai, kuriais vadovaujasi medikai konstatuodami patologinį girtumą).
Pagrindžiant kaltę asmenų, kurie nusikalstamą veiką padarė labai stipraus girtumo įtakoje, dėl kaltininko psichinio stovio ypatumo nėra prasmės nustatinėti jo kaltę kaip psichinį santykį su padaryta veiką ir jos pasekmėmis nusikalstamų veiksmų padarymo momentui. Šiuo atveju tik objektyvūs nusikaltimo sudėties požymiai įrodinėjami nusikaltimo padarymo momentui. Subjektyvus baudžiamosios atsakomybės pagrindas - kaltė laiko atžvilgiu pasislenka šiek tiek ankstesniam laikui, kai asmuo dar yra blaivas ir suvokia, kad savo veiksmais (didelio kiekio alkoholio vartojimu) jis gali prarasti savo poelgių suvokimą ir kontrolę, ir tikėtina, kad tokioje nekontroliuojamoje būsenoje gali padaryti veiksmus, kurie uždrausti baudžiamuoju įstatymu. Kartu nepaisant tokio suvokimo ir pasekmių numatymo, jis sąmoningai priveda save prie tokios būsenos, tuo prisiimdamas atsakomybę už savo vėlesnius veiksmus ir jų pasekmes.
Po kitokios patologinės būsenos sąvoka slypi tokios psichikos anomalijos, kurios neturi procesinio pagrindo. Klasikiniu tokių anomalijų pavyzdžiu yra asmeninės anomalijos, būdingos asmenims visą jų gyvenimą. Vienos psichopatijos formos balansuoja ties sveikatos riba, kitos prijungiamos prie psichinių susirgimų. Ši išskirtinė jų padėtis psichinių pažeidimų grupėje pateisina jų išskyrimą kaip “kitos patologinės būsenos” medicininiame kriterijuje. Daugelis psichinių susirgimų, įvairiai pasireikšdami, sukelia psichinius sutrikimus - nuo lengvų, nepažeidžiančių asmens suvokimo ir laisvos valios, iki sunkių, pašalinančių baudžiamąją atsakomybę.
Teismo Psichiatrijos Ekspertizė: Procedūra ir Eksperto Vaidmuo
Baudžiamojo proceso kodekso 52 straipsnis reglamentuoja teismo psichiatrinės ir narkologinės ekspertizės skyrimo ir atlikimo tvarką. Ekspertizė skiriama kvotos, tardymo organų ar prokuroro nutarimu, taip pat teismo nutartimi. Ekspertizes atlieka Valstybinė teisės psichiatrijos ir narkologijos tarnyba. Ekspertizę daryti būtina kaltinamojo psichinei būklei nustatyti tais atvejais, kai kvotėjui, tardytojui, prokurorui ar teismui kyla abejonė dėl kaltinamojo pakaltinamumo ar jo galėjimo bylos proceso metu suprasti veiksmų esmę ar valdyti juos.
Paprastai teismo psichiatrinės ekspertizės skyrimo pagrindu laikoma abejonė įtariamojo ar kaltinamojo psichiniu pilnavertiškumu. Nepaprastai svarbų vaidmenį vaidina informacija apie ankstesnius asmens psichinius susirgimus. Dažnai teismo psichiatrinės ekspertizė skiriama dėl neįprasto įtariamojo elgesio tardymo metu (neįprasti pasisakymai, nemotyvuotas atsisakymas atsakinėti į klausimus, išsiblaškymas arba nemotyvuotas linksmumas, beprasmiški poelgiai). Pastebėjus neįprastas asmens elgesio savybes arba sužinojus apie tai iš kitų asmenų parodymų, tardytojas privalo ištirti duomenis apie ankstesnį įtariamojo gyvenimo būdą ir kitas aplinkybes, rodančias galimą asmens nepakaltinamumą. Taip pat svarbus veikos pobūdis - motyvacijos nebuvimas veikoje, prieštaravimai tarp atlikto veiksmo ir kaltinamojo asmens, kartais nepaprastas žiaurumas. Nors nusikalstamų veikų žiaurumas nėra psichinio susirgimo požymis ir gali priklausyti nuo daugelio priežasčių, kai kuriais atvejais jis gali būti susijęs su psichiniais sutrikimais. Todėl teismo ekspertizės skyrimas ypatingo žiaurumo atvejais visada buvo laikomas viena iš svarbiausių teisingumo nustatymo priežasčių.
Taip pat skaitykite: Darbuotojų ir pacientų vadovas: elgesio taisyklės korupcijos atveju
Net jeigu teismo psichiatrinę ekspertizę atlikęs ekspertas pateikia išvadą, liudijančią asmens nepakaltinamumą, galutinę išvadą priima teismas. Tik teismas, o ne ekspertas, priima galutinį sprendimą dėl asmens nepakaltinamumo. Tačiau negalima nuvertinti eksperto vaidmens. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino ne vieną žemesnio teismo nutartį (1999m. kasacinė byla Nr. 2K-358, Nr.
Teismo Ekspertizės Reglamentavimo Trūkumai
Lietuvoje nėra specialaus įstatymo, reguliuojančio visuomeninius santykius, susiklostančius teismo ekspertizės organizavimo, administravimo, finansavimo ir racionalaus panaudojimo srityse. Teismo ekspertizės skyrimo ir atlikimo tvarką numato procesiniai įstatymai. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatyta, jog nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą jis turi teisę reikalauti, kad jo bylą nagrinėtų per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudarytas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Savo ruožtu teismas privalo turėti galimybę remtis aukštos kvalifikacijos, nepriklausomų ir nešališkų ekspertų išvadomis. Tokias išvadas gali pateikti tik teisėtai, pagal įstatymą sudarytos ir veikiančios teismo ekspertizės įstaigos bei ekspertai. Lietuvos Respublikos Seimas turėtų priimti įstatymą , kuris leistų visas principines teismo ekspertinės veiklos nuostatas sutelkti vienoje vietoje, suteiktų joms įstatymo galią, privalomą visiems proceso dalyviams. Tai padidintų teismo ekspertinės veiklos efektyvumą: leistų patobulinti teismo ekspertizės įstaigų organizacinę sandarą ir jų funkcionavimą valstybės mastu koordinuojant šių įstaigų darbą, skatinti jas geriau tenkinti teismų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų poreikius teismo ekspertizėms. Baudžiamojo proceso kodekso 37 ir 38 straipsniai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konsultacijoje išaiškino, kad jei teisminio nagrinėjimo metu iškyla teisiamojo pakaltinamumo klausimas, teismas privalo šį klausimą apsvarstyti. Teismas, pripažinęs, kad teisiamasis serga chronine psichine liga (ar yra kitas sutrikimas), dėl kurios jis negali suprasti savo veiksmų esmės ar j…
Ribotas Pakaltinamumas ir Atsakomybės Švelninimas
Be nepakaltinamumo, baudžiamoji teisė pripažįsta ir riboto pakaltinamumo institutą. Tai būsena, kai asmuo nusikaltimo darymo metu galėjo iš dalies suvokti savo veiksmų pavojingumą arba iš dalies juos valdyti dėl psichikos sutrikimo. Tokiu atveju, teismas negali atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau tai yra pagrindas sušvelninti bausmę.
Priverstinis Gydymas ir Žmogaus Teisės
Jei asmuo yra nepakaltinamas, teismas atleidžia asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir gali skirti priverčiamąsias medicinos priemones. Tai gali būti ambulatorinis gydymas, gydymas stacionare bendro tipo psichiatrijos ligoninėje arba griežto stebėjimo sąlygomis. Žmogaus teisių prasme, priverstinis gydymas psichinės sveikatos priežiūros įstaigoje yra sulaikymas. Todėl, priverstinis gydymas turi būti pagrįstas ir atitikti tam tikrus kriterijus, įskaitant būtinumą, proporcingumą ir teisėtumą. Neturėtumėte būti priverstinai gydomas tokio sprendimo tinkamai nepagrindžiant. Kitaip tariant, gydymas negali būti neteisėtas.
tags: #nusikalstama #veika #del #kurios #psichikos #sveikatos