Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama psichologų veikla Lietuvos teisėsaugos sistemoje, apimanti įvairias sritis - nuo nusikaltimų prevencijos iki pagalbos aukoms. Straipsnyje remiamasi ekspertų įžvalgomis ir pateikiama informacija apie psichologinės pagalbos svarbą tiek teisėsaugos pareigūnams, tiek nukentėjusiesiems.
Psichologai Vadovybės apsaugos tarnyboje
Vadovybės apsaugos tarnyba (VAT), atsakinga už politikų ir svarbiausių objektų saugumą Lietuvoje, pasitelkia psichologus, siekdama užkirsti kelią viešiems smurto išpuoliams. Šie specialistai padeda identifikuoti asmenis, keliančius grėsmę. LRT tinklalaidėje „Kriminologijos albumas“ VAT psichologė E. atskleidė, kaip vyksta grėsmių vertinimas. Ji tarnyboje dirba jau dešimtį metų.
E. nurodo, kad pareigūnų ir psichologų bendradarbiavimo modelis, skirtas saugomų asmenų saugumui užtikrinti, yra taikomas užsienyje, saugant Europos karališkąsias šeimas, prezidentus ir ministrus pirmininkus.
Grėsmės vertinimo metodika
Nustatant individo keliamą grėsmę, psichologė atsižvelgia į rizikos veiksnius. Grėsmės lygis nustatomas naudojant specialias metodikas, nes išsamiems tyrimams laiko dažnai nėra daug, todėl būtina reaguoti greitai. Anot E., susirūpinimą keliantis elgesys kyla iš keleto veiksnių. Vienas iš požymių - asmuo planuoja kelią nuo idėjos iki veiksmo.
Mokslininkai pastebėjo, kad žmogus, visų pirma, pajaučia nuoskaudą dėl kažkokio elgesio, patirties, susitikimo ar praradimo. Tada jis ima galvoti, kas čia kaltas ir kaip galima tą neteisybę atstatyti, atkeršyti kaltininkui. Nuo idėjos pereinama prie planavimo, įrankių ar instrumento rinkimosi, priemonių pirkimo, bandymo gauti ginklą. Galiausiai, tyrinėjama aplinka, kur galėtų įvykdyti išpuolį. Psichologė pateikia pavyzdį apie išpuolį Las Vegase, kai asmuo iš viešbučio lango šaudė į minią žmonių. Jis į viešbučio kambarį buvo susinešęs daug nešmenų su šaudmenimis ir ginklais.
Taip pat skaitykite: Įrašai ir visuomenės stigma psichologijoje
Toks dėmesys, susitelkimas viršija įprastą susitelkimą į kažkokį įdomų dalyką. Gali būti, kad fiksacija pradeda griauti žmogaus gyvenimo kokybę. Jis pradeda neapgalvotai leisti pinigus, nebemiegoti naktimis. Dar vienas fiksacijos atvejis įvyko JAV ir yra susijęs su pasikėsinimu į tuometį prezidentą Ronaldą Reaganą. Asmuo, turintis fiksaciją filmo „Taksi vairuotojas“ aktorei Jodie Foster, nusprendė pelnyti jos palankumą ir pasikėsinti į R. Reaganą.
Reagavimas į grasinimus ir savižudiškas mintis
Lietuvoje teisėsauga turi neatidėliotinai imtis veiksmų, kai asmuo grasina mirtimi, turi prieinamą ginklą arba priartėja prie vietos, kur galimas jo taikinys. Taip pat reaguojama, kai iš asmens sulaukiama minčių apie savižudybę ar žmogžudystę. Tuomet su juo susisiekiama ir aiškinamasi, kaip ir kodėl tokios mintys kilo.
Stengiamasi suvokti, kaip greitai gali būti imtasi kokio nors veiksmo. Kartais paaiškėja, kad komentaras buvo parašytas tik tam, kad nuleistų pyktį, garą. Nuo rizikos vertinimo gali priklausyti kažkieno sveikata ir gyvybė. Bet kokiu atveju, stengiamasi nenumoti ranka.
Psichologinė pagalba nusikaltimų aukoms
Įvairios apklausos rodo, kad realus nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų skaičius ženkliai didesnis negu tų, kurie kreipiasi į policiją. Daugelis netgi savo aplinkoje esame susidūrę su įvairiais nusikaltimais, tačiau dažnai stengiamės to nepastebėti, ignoruojame. Kreiptis į teisėsaugą patyrus nusikaltimą labai svarbu. Nemažai žmonių vis dėlto nepraneša apie nusikaltimą. Viena iš priežasčių - dar didesnių neigiamų padarinių baimė. Nukentėjusiajam yra svarbu sulaukti visuomenės pripažinimo, kad įvyko nusikaltimas ir jis nukentėjo. Jam reikia palaikymo ir pagalbos, kurios jis ieško kreipdamasis į teisėsaugos instituciją.
Tuo tarpu baudžiamoji teisė, siekdama nubausti kaltą asmenį ir norėdama išvengti bausmės nekaltam, abejoja nukentėjusiuoju, stengdamasi įsitikinti, ar tai, ką pasakoja nukentėjusysis, iš tiesų įvyko. Juk geriau kaltas asmuo laisvėje negu įkalintas nekaltas. Ši sąlyga gali sukelti nepasitikėjimą teisine sistema, manymą, kad teisinė sistema yra šališka ir nusiteikusi prieš nukentėjusįjį. Dėl to asmuo gali jausti nepasitenkinimą, kaltę, nusivylimą.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas psichologo konsultacijai
Kontrolės atgavimas ir antrinė viktimizacija
Nusikaltimo metu iš asmens atimama galimybė kontroliuoti svarbią dalį savo gyvenimo, t. y., saugumą. Teisminiame procese nukentėjęs asmuo siekia atgauti šią kontrolę. Tuo tarpu teisinė sistema turi galybę taisyklių, įstatymų, reikalavimų ir procedūrų, kurioms jis privalo paklusti. Prasidėjus baudžiamajam procesui nukentėjusiajam svarbu papasakoti apie nusikaltimą ir kaip jis jį paveikė, tačiau teisėsaugos pareigūnai reikalauja atsakinėti į uždarus („taip - ne“ tipo) klausimus. Auka norėtų tiesiog pamiršti traumuojantį, stresą sukėlusį įvykį, išvengti bet kokių užuominų, galinčių priminti tai, ką ji nori pamiršti. O teisėsauga vis prašo jos nuolat prisiminti, pasakoti ir susidurti akis į akį su žmogumi, kuris ją traumavo. Toks nukentėjusiojo patyrimas baudžiamojoje sistemoje sukelia antrinę viktimizaciją, arba antrinę traumą. Žmonės, dirbantys su smurto aukomis, pastebi, kad neigiama patirtis teisėsaugos sistemoje gali dar labiau sustiprinti potrauminio streso sindromo simptomus.
Kreipimosi į teisėsaugą nauda
Nepaisant neigiamų psichologinių padarinių rizikos aukai, kreipimasis į teisėsaugą gali atnešti ir daug naudos. Visų pirma, tai apsauga aukai bei visuomenei. Policija, užfiksavusi nusikalstamą veiką, imasi veiksmų sulaikyti įtariamąjį. Smurtinių nusikaltimų atvejais iškvietus policiją pareigūnai gali nutraukti smurtinius veiksmus. Pakliuvusiam teisėsaugos akiratin pažeidėjui suvaržoma laisvė, tokiu būdu apribojama galimybė tęsti nusikalstamą veiką. Taip pat labai svarbus šiame procese yra teisingumas. Asmuo, padaręs nusikaltimą, yra nubaudžiamas, o nukentėjusiajam atlyginama žala. Tokiu būdu atstatomas teisingumas, kuris padeda įprasminti nusikaltimo patirtį ir įveikti neigiamus psichologinius padarinius, kuriuos šis įvykis sukėlė. Be to, itin reikšminga, kad auka, kuri kreipiasi į teisėsaugą, gali gauti pagalbą. Policija, gavusi informaciją apie nusikaltimą, nukreipia nukentėjusįjį į specialistus, galinčius suteikti visokeriopą pagalbą: teisinę, psichologinę bei socialinę. Tai suteikia psichologinę ir dažnai net finansinę naudą aukai. Kreipdamasi į teisėsaugą auka gali sulaukti žalos atlyginimo iš pažeidėjo už sukeltas kančias ir sugadintą turtą. Jei pažeidėjas negali atlyginti žalos pats, tai už jį padaryti gali Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondas. Paminėtina ir tai, kad baudžiamasis procesas gali suteikti ir atsiprašymo bei atgailos galimybę asmeniui, įvykdžiusiam nusikaltimą. Tai atstato teisingumo jausmą, sugrąžina kontrolę į aukos rankas bei atstato pasitikėjimą žmonėmis.
Informacijos prieinamumas ir psichologinė parama
Matyt, didžiausias iššūkis - informacijos labirintai. Baudžiamasis procesas yra apipintas taisyklėmis ir procedūromis, kurios nurodytos įstatyme. Nors Baudžiamojo proceso kodeksas yra prieinamas visiems Lietuvos gyventojams, suprantama, kad be teisininko pagalbos aiškiai suvokti, kas vyksta baudžiamajame procese, yra nelengva. Būdų rasti informacijos apie baudžiamąjį procesą yra daug. Tačiau turbūt ne kiekviename šaltinyje galima rasti suprantama kalba pateiktą informaciją.
Siekiant palengvinti informacijos prieinamumą, galima pasinaudoti:
- Virtualia teismo sale.
- Valstybės garantuojama teisine pagalba savivaldybėse. Teisininkas čia gali paaiškinti ir padėti užpildyti reikiamus dokumentus, atsakyti į jūsų klausimus. Kreipusis į policiją ir pripažinus asmenį nukentėjusiuoju, jis gauna teisę į nemokamą antrinę teisinę pagalbą, t. y., dokumentų ruošimą ir atstovavimą byloje, jei asmuo nori išsireikalauti iš pažeidėjo žalos atlyginimą.
- Specializuotos pagalbos centrais, kurie suteikia kompleksinę pagalbą, tarp jų ir informavimą, smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims.
- Paramos aukoms iniciatyva, suteikiančia informaciją asmenims, nukentėjusiems nuo bet kokio nusikaltimo, nepaisant to, ar asmuo kreipėsi į policiją, ar ne.
Pokalbis su asmeniu, kuriuo pasitiki, visuomet gali padėti. Nesvarbu, kas tai būtų - vyras, žmona, draugas ar bendradarbis. Artimųjų palaikymas ir parama neabejotinai gali padėti išgyventi bet kokius sunkumus. Tačiau kartais su sunkumais susidoroti patiems gali būti nelengva, o jų nesprendžiant jie lieka ir toliau veikia mūsų gyvenimus. Todėl pažvelgti į sunkumus giliau ir juos išspręsti iš esmės gali padėti psichologo konsultacija. Įvedus į www.google.lt paiešką „psichologas“ galima rasti nemažai psichologų kiekviename mieste. Kai kurie jų dirba tam tikrose įstaigose, kiti užsiima privačia praktika. Suprantama, kad randant tiek daug informacijos galima ir sutrikti.
Taip pat skaitykite: Kreipimasis į psichologą
Pagalbos galimybės:
- Krizių įveikimo centras. Šio centro psichologai specializuojasi krizinių bei trauminių įvykių srityje. Centre suteikiama pagalba yra anonimiška ir nebrangi.
- Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete veikiantis Psichologinio konsultavimo ir mokymų centras, kuriame teikiama psichologinė, psichoterapinė pagalba.
- Kiekvienoje poliklinikoje dirbantys psichologai, kurių pagalba gali pasinaudoti bet kuris žmogus.
Asmuo, suprantantis baudžiamąjį procesą, sulaukiantis artimųjų palaikymo ir profesionalios pagalbos, lengviau įveikia nusikaltimo sukeltus padarinius. Tai užtikrina aukštesnę nukentėjusiojo psichologinę gerovę. Svarbu pabrėžti ir tai, kad kai nukentėjusysis supranta, kas vyksta baudžiamajame procese ir yra psichologiškai stabilesnis, jis geriau prisimena įvykius, yra nuoseklesnis, duoda geresnius parodymus ir padeda teisėsaugai. Todėl kreipimosi į teisėsaugą nauda yra dviguba.
Smurtas artimoje aplinkoje ir psichologų vaidmuo
Smurtas šeimoje yra viena iš rimčiausių šiuolaikinės visuomenės problemų. Teisėjo R. Norkaus teigimu, Lietuvos valstybės tikrovė šiame kontekste yra išskirtinė, nes visuomenė nepaliauja šokiruoti pasikartojančių smurto tragedijų bangomis, ypač prieš vaikus. Jis įsitikinęs, kad norint padėti vaikui, socialinės rizikos šeimai negalima tenkintis paviene pagalba, epizodiniu bendradarbiavimu. Reikia stiprinti, o gal net iš naujo kurti tarpinstitucinio bendradarbiavimo kovojant su smurtu Lietuvoje mechanizmą.
Lietuvos policijos duomenimis, 2016 m. užregistruoti 66 547 iškvietimai dėl smurto artimoje aplinkoje, pradėta 10 890 ikiteisminių tyrimų. Pernai Lietuvos teismuose nagrinėtos 4703 bylos, kuriose asmenys kaltinami smurtavę artimoje aplinkoje. Teisėja V. pažymi, kad labiausiai apmaudu, kai pagalbos šaukiasi mažamečiai, ypač emigravusių tėvų vaikai, kuriuos muša patėviai, arba girtaujančių tėvų vaikai, kurie neturi vietos namuose.
Smurto formos ir subtilūs atvejai
V. pabrėžia, kad netiesa, jog smurtas artimoje aplinkoje pasireiškia tik socialinių įgūdžių stokojančiose ir girtaujančiose šeimose. Smurtauja išsilavinę, aukštas pareigas užimantys ir sėkmingi asmenys, tik jų smurtas - kur kas subtilesnis, puikiai maskuojamas. Lietuvos teismuose labai dažnai matome, kaip meistriškai ir rafinuotai vaikai pasitelkiami tėvų problemoms spręsti.
Teismų psichologų pagalba
Teisėja V. teigia, kad kasmet teismų psichologai pareigūnams ir teisėjams padeda apklausti apie pusę tūkstančio mažųjų liudytojų. Vienintelė ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama apklausa su specialisto - teismo psichologo - pagalba turėtų tapti kiekvieno teisingumo ieškančiojo siekiamybe: juk labai svarbu, kad apklausiamas vaikas nejaustų diskomforto, kad apklausiantysis suprastų, kaip su juo reikia bendrauti, kaip paklausti ir gauti atsakymą.
Prokuroras pažymi, kad net ir nustačius vienokius ar kitokius sužalojimus jų kūnuose neretai trūksta objektyvių duomenų, kurie leistų kategoriškai atmesti tikimybę, kad vaikas susižalojo pats, pavyzdžiui, griūdamas ar žaisdamas. Todėl kiekvienas galimo smurto prieš vaiką atvejis turi būti vertinamas individualiai ir objektyviai, nepamirštant, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė.
Vaikai kaip įrankiai skyrybų procesuose
Pasak prokuroro, situacija, kai smurtu prieš vaiką vienas iš tėvų kaltina kitą, dažnai susiklosto vykstant santuokos nutraukimo procesui, kai nepilnamečio tėvai negali taikiai išspręsti su santuokos nutraukimu susijusių klausimų - pasidalinti turtą, susitarti dėl vaikų globos ir gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo jiems teikimo. Šios kategorijos bylose vaikas tampa suaugusiųjų įrankiu tarpusavio kovoje. Šiuo atveju atstovu pagal įstatymą paskirtas nepilnamečio tėvas ar mama siekia ne tinkamai atstovauti savo vaiko interesus, o ginti savo interesus ir gauti iš to naudą. Paprastai vaikai vieno iš tėvų ar kitų artimųjų yra nuteikinėjami prieš kitą iš tėvų.
LAT pirmininkas R. teigia, kad nuveikta nemažai, tačiau, tai, kas iki šiol padaryta - tik pradžia. Dėl nepakankamo finansavimo ir organizacinių trūkumų įstatymą sunku įgyvendinti praktiškai. Taip pat trūksta kriterijų, kaip atpažinti psichinį smurtą, kuris ne toks vizualus kaip fizinis ar seksualinis.
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro T. Tuklerio nuomone, smurto prieš vaikus artimoje aplinkoje problemos neįmanoma išspręsti vien draudimais ir bausmėmis. Smurto artimoje aplinkoje mažinimas turėtų būti asmeninis iššūkis kiekvienam tyrėjui, prokurorui, vaiko teisių apsaugos atstovui ar teisėjui.
Seksualinis smurtas ir visuomenės požiūris
Psichoterapeutė Dr. Dalia Puidokienė atskleidžia, kad 2012 metais Europos sąjungos Pagrindinių teisių agentūra paskelbė, kad apie 12 % apklaustų Europos sąjungoje moterų nurodė, kad jos iki 15 metų amžiaus buvo patyrusios suaugusio asmens seksualinę prievartą. Tai sudaro apie 21 milijoną Europos Sąjungoje gyvenančių moterų. Apie 80 % patyrusiųjų niekur nesikreipė - jokios pagalbos, į jokias institucijas. Psichoterapeutė cituoja ir 2022 metų mokslininkų darbo rezultatus, kurie parodė, kad viena iš 4 moterų ir maždaug vienas iš 26 vyrų yra patyrę išžaginimą ar išprievartavimą. Keturi iš dešimties pirmą kartą buvo prievartauti, kai buvo nepilnamečiai.
Lietuvoje seksualinio smurto problema jau sprendžiama nacionaliniu mastu. Daugiau kaip metus veikia Nacionalinis informacijos apie seksualinį smurtą centras. Puslapyje Prabilk.lt lankytojai gali rasti informaciją, ką daryti išgyvenus seksualinį smurtą (neseniai ar prieš daug metų), bet ir gauti konsultaciją telefonu, pokalbio lange ar elektroniniu paštu. Tačiau kreiptis pagalbos nukentėję vis dar nesiryžta.
Mitai apie seksualinį smurtą
Apie patirtą seksualinį smurtą praneša ir pagalbos kreipiasi tik kas penktas žmogus. Daugiausiai tai - moterys, tačiau seksualinį smurtą patiria ir berniukai bei vyrai. Daugiausia žmonių prievartaujama šeimose - tai daro dėdės, broliai, pusbroliai, sutuoktiniai, partneriai, šeimos draugai. Priekabiautojai ir prievartautojai aukų ieško ir pasilinksminimo vietose, mokymo įstaigose, darbovietėse, gatvėse, internete. Nusikaltimui ar kito žmogaus skaudinimui pasiryžęs piktavalis žmogus žino, kad patyrę seksualinį smurtą bijo apie tai kalbėti - jiems gėda, jie jaučia kaltę, kad galbūt galėjo išvengti smurto, kitaip apsirengti, labiau pasipriešinti.
Vienas labiausiai paplitusių melagingų ir žalojančių įsitikinimų apie seksualinį smurtą - kad nukentėjusi “pati norėjo”, kad “nebuvo taip jau blogai, jei nesipriešino” prievartautojui ar priekabiautojui. Taip manantieji įsitikinę, kad jei užpuoliko veidas nenusėtas įdrėskimų žymėmis, o nukentėjusioji nerėkia - vadinasi, seksualinis aktas vyksta abipusiu sutikimu. Tačiau tai nė iš tolo negali būti tiesa.
Stresinė situacija ir organizmo reakcijos
Psichologė dr. Dalia Puidokienė pasakoja, kad stresinėse situacijose būdingos trys reakcijos - sustingimas, puolimas arba bėgimas. Kaip žmogus sureaguos, priklauso nuo jo asmeninių savybių. Tokiais momentais kaip prievartavimas egzistencine prasme žmogus jaučia susiduriantis su mirties akistata. Tai stipraus streso situacija, didžiulis pavojus. Kai peržengiamos žmogaus saugumo ribos, jis negali pasirinkti, kaip reaguos jo organizmas. Jeigu žmogus bėgo - tai puiku. Bet jeigu jisai sustingo, aplinkiniams kyla daug klausimų. Bet tai nėra sustingimas, tai reakcija į stresinę situaciją. Tai jokiu būdu nėra žmogaus sutikimas [seksualiniams santykiams]. Tame “sutikime” nebuvo mano laisvo pasirinkimo. Aš nerodžiau ženklų, kad sutinku. Galų gale ar aš turėjau galimybę jį laisvai atšaukti, pasitraukti? Ne, aš tiesiog sustingau ir negalėjau nieko kitaip padaryti.
Prievarta artimoje aplinkoje
Dr. Dalia Puidokienė teigia, kad didžiąja dalimi prievarta yra patiriama iš pažįstamų žmonių, iš artimos aplinkos. Tai šeimos nariai, draugai, giminaičiai ir panašiai. Jos praktikoje iš besikreipusių žmonių artimoje aplinkoje seksualinį smurtą patyrė kokie 95 % žmonių. Todėl dažniausi prievartautojai - tėvai, vaikai, seneliai, broliai, pusbroliai, patėviai, sutuoktiniai ar partneriai.
Nusikaltėlių teisinimas ir atsakomybė
Smurtautojai dažnai aiškina, kad taip jiems tiesiog gavosi ir kad iš tiesų jie nenorėjo padaryti nieko bloga. Galbūt buvo pavartoję alkoholio, pavargę po dienos darbų ar susierzinę - todėl išprievartavo ar priekabiavo. Aplinkiniai tokiais pasiteisinimais vis dar lengvai patiki ir smurtautojui atleidžia. Tačiau svarbu suprasti, kad toks žmogus nusikaltimą daro sąmoningai suvokdamas ir turėdamas konkretų tikslą - įskaudinti, pažeminti, sužaloti. Alkoholis, narkotikai ar kitos apsvaigimą sukeliančios medžiagos ar bloga dienos nuotaika negali sukurti žmoguje polinkio smurtauti, išprievartauti, jei žmogus tokio noro neturėjo anksčiau. Tai neįmanoma. Nusikaltimas - sąmoningas žmogaus pasirinkimas.
Aukos kaltinimas ir jo pasekmės
Daug žmonių vis dar klaidingai įsitikinę, kad seksualinį smurtą išprovokuoja pati auka - savo elgesiu, apranga, šokiu ar net garsiu juoku. Daktarė Dalia Puidokienė ragina kuo ryžtingiau ir greičiau atsikratyti šio žalingo įsitikinimo. Jeigu galima “išprovokuoti” seksualinį smurtą, tuomet galima išprovokuoti bet kurį nusikaltimą - ne laiku ir ne vietoj pasirodei, netinkamai apsirengei, kažką ne taip pasake ar padarei - ir kaltė jau tavo. Už nusikaltimą yra atsakingas tik tas asmuo, kuris nusikaltimą padarė. Kalta ne ta, kuri užsidėjo trumpą sijoną ar nieko neįtardama nuėjo pasivaikščioti.
Pažeidžiamumas ir kompleksinis potrauminio streso sutrikimas
Išgyvenęs bet kokią prievartą, taip pat ir seksualinį smurtą žmogus tampa pažeidžiamas. Todėl nusikaltelis gali lengviau primesti kaltę nukentėjusiajai bei kitus įtikinti, kad ji “norėjo” ar yra “pati kalta, nes provokavo”. Nukentėjusioji turi įdėti daug psichologinių jėgų, kad atsilaikytų prieš šią manipuliaciją teisme, policijos nuovadoje ar visuomenės akyse.
Daktarė pasakoja, kad išgyventą prievartą dažnai lydi kompleksinis potrauminio streso sutrikimas. Keičiasi aukos suvokimas apie smurtautoją (ji gali imti jį teisinti, mėginti suprasti), emocijų reguliavimas, savęs suvokimas, santykių kūrimas (gali vis rinktis smurtaujančius partnerius) ir gyvenimo prasmė. Teismo proceso metu nukentėjęs žmogus gali painiotis, keisti parodymus, staiga atsisakyti bendradarbiauti su teisėsauga, persigalvoti ir sakyti, kad nieko nenutiko.
JAV psichologų asociacija kompleksinį potrauminio streso sutrikimą yra įtraukusi į ligų klasifikatorių. Mūsų teisėsaugos pareigūnams, teismo praktikoje taip pat reikėtų pradėti vertinti šį sutrikimą kaip rimtą argumentą.
Specialistė ragina keisti ir požiūrį į prostituciją. Tai nėra “seksualinės paslaugos”, tai - sistemiškas seksualinis smurtas, seksualinė prievarta prieš pažeidžiamas moteris. Prievarta stebima ir artimoje aplinkoje, nes didžioji dauguma moterų vis dar galvoja, kad jos privalo tenkinti savo vyrus, nes “jos yra žmonos, jų tokia pareiga”. Tiesa yra paprasta - jei lytiniai santykiai vyksta kažkuriai pusei nenorint - tai seksualinis smurtas ir taškas.
Nacionalinio informacijos apie seksualinį smurtą centro (NISSC) veikla
Lietuvoje veikiantis Nacionalinis informacijos apie seksualinį smurtą centras NISSC padeda nukentėjusiems nuo įvairaus seksualinio smurto.
Vaikų apklausos ir specialisto vaidmuo
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė teikia Seimui Baudžiamojo proceso kodekso pataisas, kuriomis įvedama prievolė visas nukentėjusių ar liudijančių vaikų apklausas vykdyti pasitelkus profesionalų psichologą ir tik specialiose patalpose.
Nukentėjusių nepilnamečių skaičius kasmet didėja. Privalomas psichologas vaikų apklausose padės teisėsaugai atlikti objektyvų bei operatyvų tyrimą ir išvengti lemtingų klaidų. Specialiuose apklausos kambariuose vykdomos apklausos apsaugos vaiką nuo galimos kitų asmenų įtakos, sumažins psichologinį spaudimą ir traumuojantį apklausos poveikį. Pataisomis taip įtvirtinama prievolė nepilnamečių apklausas stebėti vaiko teisių apsaugos specialistui, kad būtų apginti vaiko interesai.
Teismai, stengdamiesi sumažinti neigiamą teisinių procedūrų poveikį nepilnamečiui, savo iniciatyva teismuose kuria vaikui draugiškus apklausų kambarius.
Taikinamasis tarpininkavimas (mediacija)
Šiandien Vyriausybės pasitarime apsvarstytas Teisingumo ministerijos parengtas Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemos plėtros koncepcijos projektas, kuriame pateikti pasiūlymai sudarys galimybes plačiau ir efektyviau taikyti mediacijos procedūras.
Siekiant užtikrinti kvalifikuotų mediacijos paslaugų teikimą, siūloma nustatyti papildomus reikalavimus mediacijos paslaugų teikimui, reglamentuoti mediatorių sąrašo sudarymą Mediacijos paslaugas, kurios būtų teikiamos valstybės organizuojamuose projektuose ar apmokamos iš valstybės lėšų, galėtų teikti tik tie asmenys, kurie bus įrašyti į mediatorių sąrašą.
Koncepcijos projekte siūloma nustatyti privalomą mediaciją tam tikrų kategorijų civiliniuose ginčuose prieš kreipiantis į teismą su ieškiniu. Siūloma nustatyti privalomą mediaciją šeimos ginčuose, nagrinėjamuose ginčo teisena (pavyzdžiui, dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui, dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo), ginčuose dėl nedidelių sumų (neviršijančių 1500 eurų).
Privaloma mediacija būtų ir baudžiamosiose bylose, nagrinėjamose privataus kaltinimo tvarka.
Nusikaltimų tyrimo psichologija
Nusikaltimų tyrimo psichologija (angl. investigative psychology) yra teisės psichologijos šaka, kurioje siekiama psichologijos žinias (principus, teorijas, empirinius duomenis) pritaikyti kriminalinio tyrimo procese.
Kaip į nusikaltimo tyrimo procesus ir technikas būtų galima integruoti psichologijos žinias, atsako Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros lektorė dr. Kristina Vanagaitė.
Nusikaltimo išaiškinimas yra sudėtingas procesas. Pavyzdžiui, gerai, jeigu nusikaltimo įvykio vietoje atrandami pirštų antspaudai, priklausantys anksčiau teistam asmeniui. Tokių akivaizdžių įrodymų gali ir nebūti, bet gali būti liudytojas, kuris visa tai matė. Nusikaltimo tyrėjui kyla klausimas: kaip liudytojui padėti atkurti informaciją - pvz., kaip formuluoti klausimus, kad būtų galima išgauti kuo išsamesnį ir tikslesnį matyto užpuoliko apibūdinimą? Dar sudėtingiau, jeigu tas liudytojas yra vaikas ar asmuo, turintis protinę negalią. Kaip tokiems asmenims padėti prisiminti matytus įvykius ar žmones?
Teismo psichologijos ekspertizė
Teismo psichologijos ekspertizė - „tai teismo ar teisėjo paskirtas proceso veiksmas, kai, siekiant atsakyti į specialius teismo psichologijos žinių reikalaujančius klausimus, teismo psichologas ekspertas ištiria turinčius teisinės reikšmės asmenų psichikos procesų ypatumus, dėsningumus ir struktūrą. E Žiobienė (2012, p. 2) teigia, jog „teismo psichologinės, teismo psichiatrinės ekspertizės baudžiamajame procese skiriamos visais atvejais, kai reikia objektyviai įvertinti vaiko psichikos būseną, jo psichikos būseną nagrinėjamo įvykio metu, įvertinti ar dėl nagrinėjamo įvykio neatsirado kokių nors psichikos sutrikimų, taip pat, kai reikia įvertinti vaiko sugebėjimą suvokti bei perteikti reikšmingas bylai aplinkybes (nukentėjęs vaikas) ar jo gebėjimą visiškai (pilnai) suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti (įtariamas vaikas).“ Autorė teigia, kad daugiausia yra skiriamos ekspertizės, kurios susijusios su nepilnamečių ar mažamečių seksualine prievarta.
tags: #psichologa #dirbantys #su #teisesauga