Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama sudėtinga sąsaja tarp nusikalstamos veikos ir psichikos ligos, ypatingą dėmesį skiriant nepakaltinamumo koncepcijai. Nagrinėsime, kas yra nepakaltinamumas, kaip jis nustatomas, kokie kriterijai taikomi ir kokios problemos kyla atliekant teismo psichiatrines ekspertizes Lietuvoje. Taip pat aptarsime, kaip pakaltinamumo klausimas buvo suprantamas istoriškai.
Kas yra nepakaltinamumas ir kaip jis nustatomas?
Baudžiamojo kodekso 17 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas baudžiamojo kodekso uždraustą veiką, jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumo formulė susideda iš dviejų pagrindinių kriterijų: medicininio ir juridinio. Abu šie kriterijai turi būti įvykdyti, norint pripažinti asmenį nepakaltinamu.
Medicininis kriterijus
Naujojo baudžiamojo kodekso 17 straipsnio 1 dalis plačiai apibrėžia medicininį nepakaltinamumo kriterijų - nusikaltęs asmuo turi turėti psichikos sutrikimą. Tuo tarpu senojo baudžiamojo kodekso 12 straipsnis pateikė išsamesnį psichikos sutrikimų sąrašą, įvardindamas chroniškas psichines ligas, laikinus psichinės veiklos sutrikimus, silpnaprotystę ar kitokią patologinę būseną.
Šis skirtumas tarp naujojo ir senojo kodeksų kelia tam tikrų problemų. Pagal naująjį kodeksą, teismui suteikiama daugiau galimybių pripažinti asmenį nepakaltinamu, kadangi daugelis nusikaltėlių, ypač padariusių sunkius nusikaltimus, turi vienokių ar kitokių psichikos nukrypimų. Taip pat kyla klausimas, kaip atskirti nepakaltinamumą nuo būsenos, kai asmuo padaro nusikalstamą veiką būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas pagal naująjį BK 19 straipsnį yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Juk pagal nepakaltinamumo apibrėžimą, asmeniui darant nusikalstamą veiką gali būti sutrikusi psichika ir jis gali nesuvokti savo veiksmų esmės ar negalėti jų valdyti ir būdamas apsvaigęs.
Svarbu paminėti, kokie psichikos sutrikimai ankstesnėje praktikoje buvo pagrindas pripažinti asmenį nepakaltinamu:
Taip pat skaitykite: Psichikos sveikatos problemos ir nusikalstamumas
- Chroninės psichinės ligos: tai psichiniai susirgimai, besitęsiantys ilgą laiką, turintys tendenciją progresuoti (sunkėti), o taip pat ir priepuoliniai psichiniai susirgimai (šizofrenija, epilepsija, progresuojantis paralyžius, priešsenatvinės ir senatvinės psichozės ir t.t.).
- Laikinas psichinės veiklos sutrikimas: tai psichiniai susirgimai, nors skirtingos trukmės, bet pasibaigiantys pasveikimu (patologinis girtumas, patologinis afektas, patologinė mieguistumo būsena, sąmonės aptemimai ir kt.).
Kaip atskirti patologinį girtumą nuo fiziologinio?
Laikinas psichinės veiklos sutrikimas atsiranda asmenims, nesergantiems psichinėmis ligomis ir paprastai tai būna vienintelis epizodas asmens gyvenime. Tokių sutrikimų diagnozavimas ir ekspertų vertinimas ypatingai sudėtingas. Patologinis apsvaigimas - trumpalaikis psichozinis epizodas, kylantis iš įprasto apsvaigimo alkoholiu. Patologinio apsvaigimo atsiradimui reikšmę turi ne tiek alkoholio poveikis, kiek patirti praeityje centrinės nervų sistemos susirgimai, galvos smegenų traumos, ar laikini požymiai, kaip pervargimas, miego trūkumas, psichinis ir fizinis išsekimas, jaudulys, baimė, nerimas. Tokioje būsenoje pavartotas alkoholis, nepriklausomai nuo jo kiekio, kai kuriais atvejais sukelia patologinį apsvaigimą.
Patologinis apsvaigimas labai skiriasi nuo įprastinio alkoholinio apsvaigimo. Patologinėje būsenoje asmeniui atsiranda baimė, nerimas, grėsmės jausmas, pažeidžiama orientacija, atsiranda kliedesiai, keičiasi ir žmogaus išorė, jo elgesys.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinės bylos Nr. 2K-538 nutartyje pripažįsta, kad fiziologinis girtumas nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Baudžiamoji atsakomybė kyla padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką kaip esant lengvame, taip ir vidutiniame ar sunkiame girtumo laipsnyje. Tas faktas, kad asmuo dėl girtumo praranda normalų kontaktą su aplinka ir dėl to nesuvokia savo veiksmų esmės ir vėliau neprisimena ką jis darė, neišjungia jo baudžiamosios atsakomybės, kadangi fiziologinis girtumas neeliminuoja nei pakaltinamumo, nei kaltės.
Fiziologinis girtumas nėra pagrindas laikyti asmenį nepakaltinamu dėl to, kad daromų veiksmų pavojingumo nesuvokimas ir kontrolės praradimas vyksta dėl sąmoningos ir kryptingos asmens veikos. Asmuo pats savo valia suprasdamas, kad dėl didelio išgerto alkoholio kiekio gali nesuprasti savo veiksmų pobūdžio, prarasti savo veiksmų kontrolę, ir numanydamas, kad dėl to gali padaryti nusikalstamą veiką, sąmoningai vartoja alkoholį ir taip priveda save prie tariamo nepakaltinamumo būsenos, ko pasėkoje tokioje būsenoje padaro nusikaltimą.
Asmens nepakaltinamumas gali būti siejamas tik su patologinio girtumo būsena. Patologinis girtumas atitinka BK 12 str. įvardytam nepakaltinamumo požymiui ”kitokia patologinė būsena”. Dėl patologinio girtumo asmuo taip pat praranda normalią orientaciją, normalų santykį su asmenį supančia aplinka, dėl ko gali padaryti pavojingą veiką. Tačiau patologinis girtumas atsiranda nepriklausomai nuo išgerto alkoholio kiekio, kaip pripažįsta psichiatrai persipynus keliems išoriniams ir vidiniams faktoriams, veikiantiems organizmą. Be to, patologinis girtumas turi specifinius požymius, kurie padeda jį atskirti nuo fiziologinio girtumo (gilus miegas po veikos padarymo, visiškas veikos aplinkybių neprisiminimas, pasimetimo būsena ir kiti požymiai, kuriais vadovaujasi medikai konstatuodami patologinį girtumą).
Taip pat skaitykite: Darbuotojų ir pacientų vadovas: elgesio taisyklės korupcijos atveju
Juridinis kriterijus
Daugelis psichinių susirgimų, įvairiai pasireikšdami, sukelia psichinius sutrikimus - nuo lengvų, nepažeidžiančių asmens suvokimo ir laisvos valios, iki sunkių, pašalinančių baudžiamąją atsakomybę. Todėl pagrindiniu kriterijumi, nustatančiu psichinio susirgimo laipsnį, lemiantį asmens nepakaltinamumą, yra juridinis kriterijus. Juridinis kriterijus reiškia, kad asmuo negalėjo suvokti savo veiksmų pavojingumo visuomenei, valdyti jų.
Juridinį kriterijų sudaro:
- Intelektualinis požymis: galimybė suvokti savo veiksmų pavojingumą ir priešingumą teisei.
- Valinis požymis: galimybė valdyti savo veiksmus.
Praktikoje pasitaiko atvejų, kai asmuo išsaugo gebėjimą suprasti savo veiksmų esmę, dažnai supranta jų neteisėtumą, tačiau praranda galimybę susilaikyti nuo savo veiksmų - negali jų valdyti. Tais atvejais juridiniame nepakaltinamumo kriterijuje dominuoja valinis požymis. Esant skirtingiems susirgimams gali būti įvairūs skirtingų juridinio kriterijaus sudėčių deriniai. Visais atvejais būtina nepakaltinamumo sąlyga - tai medicininio ir juridinio kriterijaus sutapimas.
Teismo psichiatrinė ekspertizė
Teismo psichiatrinės ekspertizės skyrimo principai
Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 52 straipsnis numato, kad teisės psichiatrinė ekspertizė daroma remiantis kvotos, tardymo organų ar prokuroro nutarimu, taip pat teismo nutartimi. Ekspertizes atlieka Valstybinė teisės psichiatrijos ir narkologijos tarnyba.
Daryti ekspertizę būtina kaltinamojo psichinei būklei nustatyti tais atvejais, kai kvotėjui, tardytojui, prokurorui ar teismui kyla abejonė dėl kaltinamojo pakaltinamumo ar jo galėjimo bylos proceso metu suprasti veiksmų esmę ar valdyti juos. Paprastai teismo psichiatrinės ekspertizės skyrimo pagrindu laikoma abejonė įtariamojo ar kaltinamojo psichiniu pilnavertiškumu. Nepaprastai svarbų vaidmenį vaidina informacija apie ankstesnius asmens psichinius susirgimus.
Taip pat skaitykite: Psichikos sveikatos įtaka nusikalstamumui
Dažnai teismo psichiatrinės ekspertizė skiriama dėl neįprasto įtariamojo elgesio tardymo metu (neįprasti pasisakymai, nemotyvuotas atsisakymas atsakinėti į klausimus, išsiblaškymas arba nemotyvuotas linksmumas, beprasmiški poelgiai). Pastebėjus neįprastas asmens elgesio savybes arba sužinojus apie tai iš kitų asmenų parodymų, tardytojas privalo ištirti duomenis apie ankstesnį įtariamojo gyvenimo būdą ir kitas aplinkybes, rodančias galimą asmens nepakaltinamumą.
Vienas iš teismo psichiatrinės ekspertizės skyrimo pagrindų yra nusikalstamos veikos pobūdis - motyvacijos nebuvimas veikoje, prieštaravimai tarp atlikto veiksmo ir kaltinamojo asmens, kartais nepaprastas žiaurumas. Nusikalstamų veikų žiaurumas nėra psichinio susirgimo požymis ir gali priklausyti nuo daugelio priežasčių, tačiau kai kuriais atvejais jis gali būti susijęs su psichiniais sutrikimais. Todėl teismo ekspertizės skyrimas ypatingo žiaurumo atvejais visada buvo laikomas viena iš svarbiausių teisingumo nustatymo priežasčių. Labai dažnai teismo psichiatrinė ekspertizė skiriama asmenims įvykdžiusiems žiaurius seksualinius nusikaltimus.
Net jeigu teismo psichiatrinę ekspertizę atlikęs ekspertas pateikia išvadą, liudijančią asmens nepakaltinamumą, galutinę išvadą priima teismas. Tik teismas, o ne ekspertas, priima galutinį sprendimą dėl asmens nepakaltinamumo. Tačiau negalima nuvertinti eksperto vaidmens. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino ne vieną žemesnio teismo nutartį dėl to, kad teismas, neatsižvelgdamas į prokuroro, gynėjo ir teisiamojo prašymus kviesti į teisiamąjį posėdį ekspertą to nepadarė.
Teismo psichiatrinės ekspertizės atlikimo problemos Lietuvoje
Lietuvoje nėra specialaus įstatymo, reguliuojančio visuomeninius santykius, susiklostančius teismo ekspertizės organizavimo, administravimo, finansavimo ir racionalaus panaudojimo srityse. Teismo ekspertizės skyrimo ir atlikimo tvarką numato procesiniai įstatymai. Nauji Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksai apsiriboja tik bendriausiomis teismo ekspertizę reglamentuojančiomis nuostatomis.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatyta, jog nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą jis turi teisę reikalauti, kad jo bylą nagrinėtų per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudarytas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Savo ruožtu teismas privalo turėti galimybę remtis aukštos kvalifikacijos, nepriklausomų ir nešališkų ekspertų išvadomis. Tokias išvadas gali pateikti tik teisėtai, pagal įstatymą sudarytos ir veikiančios teismo ekspertizės įstaigos bei ekspertai.
Todėl valstybė turi pasirūpinti, kad jos nacionalinėje teisės sistemoje būtų priimti teismo ekspertizės veiklą reguliuojantys įstatymai ir tinkamai organizuota juos vykdančių teismo ekspertų veikla. Lietuvos Respublikos Seimas turėtų priimti įstatymą, kuris leistų visas principines teismo ekspertinės veiklos nuostatas sutelkti vienoje vietoje, suteiktų joms įstatymo galią, privalomą visiems proceso dalyviams. Tai padidintų teismo ekspertinės veiklos efektyvumą: leistų patobulinti teismo ekspertizės įstaigų organizacinę sandarą ir jų funkcionavimą valstybės mastu koordinuojant šių įstaigų darbą, skatinti jas geriau tenkinti teismų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų poreikius teismo ekspertizėms.
Istorinė perspektyva
Jei asmuo nusikalto, jis turi atsakyti - tuo buvo vadovautasi jau pirmykštėse bendruomenėse. Demokratinėje valstybėje patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn gali tik tą padaryti įgaliotos institucijos ir, žinoma, tik už nusikalstamą veiką. Pastarąją apibūdina nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Jei bent vieno būtino požymio nėra - nėra ir baudžiamosios atsakomybės. Nusikalstamos veikos sudėties elemento - nusikaltimo subjekto (visoms BK Specialiosios dalies straipsnių dispozicijos) būtini požymiai yra amžius ir pakaltinamumas.
Viduramžiais protiškai atsilikę asmenys buvo traktuojami taip pat kaip visi kiti nusikaltėliai, ir netgi griežčiau, kadangi buvo manoma, jog juose apsigyvenęs demonas. Šiuolaikinis pakaltinamumo suvokimas turi savo istoriją, kurioje pagrindinis atskaitos taškas - “valios laisvės” sąvoka. Tai laisvė disponuoti savo veiksmais, pasirinkti elgesio būdą ir rūšį.
Filosofinė kategorija “valios laisvė” baudžiamojoje teisėje skirstoma į “valios laisvę” plačiąja ir siaurąja žodžio prasme. Plačiąja prasme “valios laisvė” yra bendra asmenybės savybė, kiekvieno asmens būdo prielaida. “Valios laisvė” yra neatskiriama teisės pažeidėjo socialinė- psichologinė savybė. Teisės pažeidėjo “valios laisvė” susideda iš jo sugebėjimo įsisąmoninti padaryto veiksmo socialinį reikšmingumą (pavojingumą visuomenei), parodyti savo neigiamą požiūrį į visuomeninius santykius. “Valios laisvės” sąvoka apima visus žmones - ir įstatymų besilaikančius, ir pažeidėjus. Teisinė pakaltinamumo sąvoka taikoma tik nusikalstamos veikos ir baudžiamosios atsakomybės subjektams.
1843 metais paranoikas, vardu M’Naghtenas, įsivaizdavo esąs persekiojamas Anglijos ministro pirmininko, todėl norėjo šį nužudyti, bet per klaidą nužudė jo sekretorių. Patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinį nužudymą, dėl psichikos ligos jis buvo išteisintas. Dėl išteisinimo kilo daug emocijų, ir tada Lordų Rūmai nutarė paprašyti Karalienės Suolo teismo konsultacijos psichikos ligos apibrėžimo klausimu. Minėtas teismas pateikė apibrėžimą - “kad būtų skirta apsaugos priemonė, pagrįsta psichikos pažeidimu, reikia aiškiai įrodyti, jog veikos padarymo metu kaltinamasis dėl psichikos ligos buvo praradęs sąmonę ir nesuprato nei daromos veikos pobūdžio, nei ypatybių arba nežinojo, kad tai, ką jis daro, yra blogai”.
tags: #nusikalstama #veika #del #kurios #psichikos #sveikatos