Praėjusiais metais minėjome šimtą metų nuo pirmojo lietuviško Homero vertimo, kurį atliko Jeronimas Ralys. Šis vertimas atvėrė lietuvių kultūrai galimybę susipažinti su Homero istorijomis. Ralio darbas budina sąmonę ir verčia stebėtis Homero aktualumu, jo kūrinių skaitymu, vertimu ir perpasakojimu. Šios interpretacijos leidžia senai istorijai nušvisti moderniomis spalvomis, pasitelkiant naujus pasakojimo būdus ir leidžia apmąstyti Homero reikšmę. Lietuviškai galime rasti ne vieną Homero perpasakojimą.
Homero perpasakojimai
Vienas tokių - švedų nobelisto Eyvindo Johnsono romanas "Bangų muša", Alessandro Baricco "Homeras, Iliada" ir Madeline Miller romanai "Achilo giesmė" bei "Kirkė". Miller romanai geba prabilti šiuolaikiniams skaitytojams.
Eyvindur Johnsonas ir dievų atsisakymas
Johnsono romanas literatūriškai sodrus, o pasakojimo būdas originalus ir autoritetingas. Jis atsisako dievų, kurie jam tėra liaudies mulkinimas ir fantazijos vaisius. Kare ir žudynėse nėra jokios dieviškos šlovės, o kareiviai nėra didingo stoto herojai. Viskas yra šlykštu ir vargana. Pats Odisėjas nebėra gražuolis herojus. Atėnė nepadeda jam atrodyti geresniu Nausikajos akivaizdoje - jis yra paprastas, karo sumaitotas ir pasenęs vyras. Pirmuosiuose romano puslapiuose vaizdžiai nupasakojami Odisėjo randai, jo susenęs kūnas ir nutraukti rankų pirštai. Kelionėje jis kovoja su savo kūnu, senatve ir psichologiniais išbandymais.
Nežinomybės našta
Johnsono romane pagrindinis Odisėją lydintis sunkumas yra nežinia. Nėra dievų, jokios Apolono ištarmės, kuri patvirtintų Odisėjui, kad šis suspės grįžti namo. Odisėjas neįsivaizduoja, kas jo laukia, todėl neša žiaurios praeities ir nenuspėjamos ateities naštą. Atsiminimai Odisėjui neleidžia ramiai miegoti, o romano pabaigoje, kai Odisėjas išžudo Penelopės rankos siekiančius jaunikius, jo praeitis jį prislegia. Johnsonas Odisėjo neheroizuoja, o panaudoja jo istoriją, kad parodytų, kaip daug išgyvenęs žmogus negali iš savos patirties išsivaduoti, kaip jis nesugeba autentiškai gyventi čia ir dabar - praeitis vis labiau siurbia traumuoto žmogaus dabartį. Tokia psichologinė būklė alina, kol galiausiai, sutikus naujus sunkumus, žmogus gali palūžti ir veikti, nebereflektuodamas savo paties veiksmų.
Moterų vaidmuo
Tokią sunkią dalią Odisėjui pakelti padeda moterų švelnumas. Visas romanas prasideda pas Kalipso, kilmingą damą, kuri Odisėją priglaudžia ir jo klausosi, ramina. Išsiskyrimas su Kalipso Odisėją skaudina, nes tik ten jis galėjo rasti ramybę, nors visad žinojo, kad ji turės baigtis. Homero Kalipsė ir Kirkė - Odisėjo romantiniai nuotykiai, vyriškumo banaliausia prasme išbandymai. Tačiau Johnsono Kalipso ir Kirkė - panašesnės į terapeutes, kurios leidžia Odisėjui meilėje ir švelnume paskandinti savo skausmus, meile sutepti savo žaizdas. Penelopė Johnsono romane mums gali priminti salono ledi, kuri, laviruodama tarp stuobrių ir tuščiagarbių vyrų, viską tvarko, dėlioja pasaulį - verpia realybės audinį. Kalipso palieka Odisėjui neišdildomą įspūdį, kuris jį motyvuoja tolesnėje kelionėje ir leidžia jam nepaskęsti tamsoje, prisiminti, kad pasaulyje egzistuoja švelnumas. Toks moters paveikslas XIX-XX a. grožinėje vyrų literatūroje dažnas. Moterys padeda vyriškai ambicijai neišprotėti, nesunaikinti savęs, bet nuleidus akis prisiminti pasaulį ir jį pamilti, jeigu tai dar įmanoma. Šią modernią psichologinę interpretaciją Johnsono pasakojime atspindi ir senoji Odisėjo tarnaitė Euriklėja, kuri padeda Penelopei suprasti slapčiausias rūmų intrigas.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Žemesnysis socialinis sluoksnis
Johnsono romane žemesnysis socialinis sluoksnis iškyla dar ir paties Odisėjo pasakojime fajakams. Čia Odisėjas, savo nuotykius apipindamas išgalvotais dievais ir mitologiniais padarais, netyčia įsismarkauja ir pasako visiškai neįtikimą, už kiklopus ir nimfas mažiau tikėtiną mintį, kad vergai irgi nukeliauja į Hadą. Tiek mirties mačiusį Odisėją patyrimai išmokė, kad mirtis nėra didinga ir nežvelgia į herojus kitaip. Mirtis visada tamsi ir šykšti, nes niekas Hade negauna šviesesnės vietelės. Toks Johnsono perpasakojimas iš esmės nepakeičia jokių istorijos vingių. Visa Odisėjo istorija įvyksta taip, kaip ir Homero knygoje, tik Homeras aprašo Odisėjo nuotykius kaip realius, o Johnsono Odisėjas juos išgalvoja, kad sušvelnintų žiaurią praeitį. Visi „nuotykiai“ atsitinka Odisėjo galvoje - vaizduotė čia suveikia kaip gynybinis mechanizmas.
Individualumo dimensija
Johnsonas į Odisėjos pasakojimą įkomponuoja naują individualumo dimensiją, o dievų nebuvimas tik dar labiau pagilina tokią veikėjų padėtį. Būtent dėl to, kad Odisėjas tampa asmeniu, istorija pakeičia savo statusą. Iliados karas ir visos jo pasekmės, Odisėjo klajonės, politiniai nesutarimai Itakėje - visa tai užgriūna be jokių pagražinimų, be jokios dieviškos prasmės, kuri paverstų tuos įvykius didingais ir leistų juos iškęsti oriau. Dėl tokio žmogaus vaizdavimo pats pasakojimas tampa humaniškesnis - Odisėjo kelionių prasmė glūdi nebe vaizdingame mitologinių padarų aprašyme, o dvasinės kaitos kelionėje. Johnsonas puikiai atvaizduoja žmogaus svetimumą jį supantiems įvykiams. Homero knygoje prasmę kuriantis naratyvas formuoja, nulemia Odisėją ir jo kelionę, neša Odisėją per Graikijos jūras ir salas. Johnsono Odisėjas pats kuria fantastinę istoriją, uždengiančią tikruosius įvykius, kurių jis nenori prisiminti - apipina ją gražia mitologine fantazija. Bet pasakojimai, kuriuos jis galėtų papasakoti nemeluodamas, būtų nemalonūs, žeminantys, nes atskleistų jo paties pralaimėjimą prieš pasaulį. Tai puikiai iliustruoja vienas iš Odisėjo atsiminimų, Astianakto mirtis. Johnsono Odisėjas turi modernią sąmonę ir, visų pirma, yra tik žmogus, kuris tapo karo herojumi. Jis gali suvokti, kad Astianaktas yra sūnus Hektorui, lygiai kaip Telemachas - sūnus jam pačiam.
Alessandro Baricco "Homeras, Iliada"
Baricco knyga taip pat bando pavaizduoti individualias istorijas neminėdama dievų, leisdamas siužetą valdyti personažams ir jų valiai. Vis dėlto Johnsoną ir Baricco skiria gili literatūrinio subtilumo ir sugebėjimų bedugnė. Baricco teigia, kad jo tikslas buvo Iliados istoriją pateikti paprasčiau, neapsunkinant skaitytojų pasikartojimais, archaizmais ir religija. Visa tai jis atlieka perpasakodamas Iliados karo istoriją per asmenines dalyvių perspektyvas. Bet šis bandymas neišsiverčia be begalės paaiškinimų, kurie turi pateisinti autoriaus užmojus. Be šių Baricco knyga atrodo nevykusi ir neįdomi, nes iš esmės nieko nepakeičia ir nesukuria, tik išsklaido Homero istoriją į visas puses. Nuo pat pirmų puslapių Baricco kūrinio istorija sutrupa. Homero pasakojimas pasižymi tuo, kad visos jo dalys yra svarbios - tai vieninga visuma, o grubiai išpjovus vieną dalį, istorija sugriūva. Dievai Homero pasakojime apie karą tarsi pastato pamatus istorijos eigai, jie sukuria veikėjams naujas galimybes veikti. Baricco originalią Homero istoriją iškastruoja ir palieka leisgyvę, vos kvėpuojančią, veikėjai ima atrodyti perdėtai jausmingi, paradoksaliai dievobaimingi ir nelogiški. Baricco knygos pagrindinis ramstis - individualūs veikėjai - knygoje apskritai pavaizduoti itin nykiai. Visi jie kalba vienodai, nepasižymi jokiomis išskirtinėmis savybėmis. Pats Baricco kartais prideda keistų detalių, kurios atrodo svarbios, bet jos ir pasilieka tik detalėmis, nieko pačiai istorijai nereiškiančiomis. Baricco pasaulyje veikėjai praranda autentiką.
Madeline Miller romanai
Miller romanai yra parašyti XXI a. ir žmones vaizduoja dar kitaip. Jos kūriniuose veikėjų individualumas pabrėžiamas tiesmukiau. Asmeniniai personažų portretai tikslingai veda visą pasakojimą į priekį, o įvykiai yra skirti tik paaiškinti jų išgyvenimams. Pirmasis Miller romanas, "Achilo giesmė", skirtas pavaizduoti asmeninei Patroklo perspektyvai Trojos kare. Visa istorija įvyksta taip pat, kaip ir Homero originale, bet įvykiai matomi Patroklo akimis, nuspalvinti jo paties išgyvenimų. Iš esmės, savo romane Miller bando paaiškinti, kaip Patroklas, Achilo mylimasis, gali susitaikyti su žiauria mintimi, kad jo mylimasis žus kare. Būtent tokia ir yra romano pagrindinė drama: protas susitinka su dieviška ištarme, likimu - ir bando su tuo sugyventi. Iš tokios įtampos tarp dieviškumo ir žmogiškumo rutuliojasi visas naratyvas. Achilas, sužinojęs, kokios šlovės susilauks kare, radikaliai pasikeičia, tampa arogantiškas ir žiaurus. Patroklas sunkiai begali atpažinti savo mylimąjį, bet net ir tada nesuabejoja meile. Homero istorijoje Achilo ir Patroklo santykių pobūdis nėra aiškiai atskleidžiamas. Miller romano atveju Achilas lieka paprasčiausias aistringas jaunuolis, veikiantis arba dėl savo meilės ir aistros objekto, arba dėl savo deivės motinos užmojų. Tuomet atrodo, kad jo išskirtiniai kovos sugebėjimai ir dieviškas charakteris tėra šališkas jį įsimylėjusio Patroklo apibūdinimas. Achilo paveikslas tampa nenuoseklus ir susijaukęs - Miller nenori teigti, kad visi dieviški Achilo bruožai tėra maskaradas, bet visgi istorijoje vaizduoja jį kaip paprastą žmogų, vedamą įprastų motyvų.
Antrasis Miller romanas "Kirkė" skirtas vienai Odisėjos veikėjai - Helijo dukrai, nimfai Kirkei. Ištremta už savo burtus Kirkė vienatvės skausme išsiugdo charakterį. Jos tremtis yra simbolinė ta prasme, kad ji tik geriau padeda jai suvokti, kad būtent vieniša ji ir žvelgia į gyvenimą. Romano eigoje Kirkės burtų galia didėja ir kartu su tuo didėja jos pasitikėjimas pačia savimi. Šiame romane Miller sužmogina dievus.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Odisėjo, kaip literatūrinio herojaus, bruožai
Odisėjas - vienas ryškiausių herojų literatūroje, pasižymintis unikaliu asmenybės bruožų rinkiniu. Jis yra ne tik Trojos karo didvyris, bet ir gudrus, išradingas, ištvermingas, smalsus ir žmogiškas.
Gudrumas ir išradingumas
Odisėjas garsėja savo gudrumu ir išradingumu, kurie jam padeda įveikti daugybę kliūčių ir išvengti pavojų. Jo sumanumas atsiskleidžia įvairiose situacijose, pavyzdžiui, Trojos arklys, pabėgimas iš Polifemo olos ir kova su Penelopės jaunikius.
Ištvermė ir ryžtas
Dešimt metų trukusios klajonės namo po Trojos karo reikalauja neįtikėtinos ištvermės ir ryžto. Odisėjas susiduria su įvairiais iššūkiais, įskaitant gamtos stichijas, mitines būtybes ir priešiškus žmones, tačiau nenuleidžia rankų ir toliau siekia savo tikslo - grįžti į Itakę.
Smalsumas ir žinių troškimas
Odisėjas yra smalsus ir trokšta pažinti pasaulį. Jis nebijo rizikuoti ir leistis į nežinomus nuotykius, kad patenkintų savo smalsumą ir įgytų naujų žinių. Jo smalsumas jį nuveda į įvairias vietas, kur jis susiduria su skirtingomis kultūromis ir būtybėmis.
Žmogiškumas ir emocijos
Nepaisant savo heroizmo, Odisėjas yra žmogiškas ir patiria įvairias emocijas. Jis jaučia ilgesį, meilę, pyktį, baimę ir skausmą. Jo emocijos padeda jam susitapatinti su skaitytojais ir padaro jį tikroviškesniu personažu.
Taip pat skaitykite: Prekės ženklo asmenybės kūrimas
Lyderio savybės
Odisėjas yra gimęs lyderis, kuris geba įkvėpti ir motyvuoti savo komandą. Jis yra drąsus, teisingas ir rūpestingas, todėl jo komanda juo pasitiki ir seka jo nurodymus.
tags: #odisejas #asmenybe #samprotavimas