Įvadas
Žmogaus pasąmonė - tai plati ir paslaptinga sritis, kuri nuo seno domino mokslininkus, filosofus ir menininkus. Nuo pirmųjų bandymų ją suprasti iki šiuolaikinių neuropsichoanalizės tyrimų, pasąmonės samprata nuolat kito ir tobulėjo. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip buvo atrandama ir analizuojama žmogaus pasąmonė, remiantis įvairiais šaltiniais, įskaitant psichoanalizės klasiką, saviugdos knygas ir mokslinius straipsnius.
Pasąmonės samprata
Istorinis kontekstas
Sąvoka „nesąmoningumas“ pirmą kartą pasirodė apie 1800 metus kaip priešinga sąvokai „sąmonė“. Švietimo epochoje (1650-1800) ji įgavo tapatumą formuojančią reikšmę. Vėliau romantizmo (1795-1848) epochoje pasąmonė tapo itin svarbi.
Sigmundas Freudas ir psichoanalizė
Didžiulis Sigmundo Freudo nuopelnas yra moksliškai pagrįstas pasąmonės atskleidimas terapiniam psichinių ir psichosomatinių ligų gydymui. Freudo knygos „Die Traumdeutung“ („Sapnų aiškinimas“) pasirodymu 1900 metais prasidėjo gelminės psichologijos ir psichoanalizės istorija. Sapnų aiškinimą Freudas laikė „via regia“ , pasąmonės supratimo „karališku keliu“. Analitinėje terapijoje gydymas vyksta per supratimą ir buvimą suprastu. Taigi Alfredas Adleris pasąmonę dar vadino „nesuprasta“.Freudu remiasi ir „dinamiškos pasąmonės“ samprata : infantilūs libidiniai malonumo troškimai yra nesuderinami su Ego ir todėl turi būti išstumti; su troškimais susiję afektai taip pat yra išstumiami. Tačiau kadangi afektai turi stiprią jėgą, „ten apačioje“ pasąmonėje jie nebūna ramiai. Pakitusia forma jie skinasi kelią per kūną, sielą ir protą sukeldami psichinę ar fizinę kančią.
Alfredas Adleris ir individualioji psichologija
Jau pradedant Alfredo Adlerio individualiąja psichologija psichoanalizė atitrūksta nuo grynos troškimų teorijos link tarpasmeninės dinamikos esminės svarbos. Pripažinta- visiškai pritariant religijos filosofui Martinui Buberiui (1878-1965) - „Aš atranda save Tavyje“ ir „Visas realus gyvenimas yra susitikimas“. Buvo patvirtinta, kad mūsų psichinis gyvenimas nuo pat gyvenimo pradžios juda ir susidėlioja socialiniuose santykiuose. Alfredas Adleris, kaip ir šiuolaikiniai kūdikių tyrimai, adekvatų švelnumo ir bendruomeniškumo poreikių tenkinimą laikė pamatine psichinės sveikatos sąlyga , o valdžios siekimą - šiuolaikine prasme - savęs įgalinimą ir efektyvumą - vystymosi motyvacija. Savasties psichologija, pasak Kohuto, pasąmonėje visų pirma mato nepatenkintus „savasties objektų poreikius“, tai yra poreikius, kurių negalėjo tinkamai patenkinti pirminiai globėjai. Psichoanalizės posūkis į intersubjektyvias koncepcijas paskatino „sukurti naują psichinio ir socialinio, savęs ir kito sintezės rūšį“ (Gödde, p. 23f). Peteris Fonagy (g. 1952 m.) tyrinėja ir kalba apie mentalizacijos vystymąsi. Šioji psichikos teorijos ( angl.theory of mind, vert.past.) tyrimus- savęs suvokimo pasaulyje raidą - susieja su prieraišumo teorija ir psichoanalize. Tuo pačiu Fonagy tyrinėja ne tik šeimos, bet ir socialinėje-kultūrinėje aplinkoje (pvz., Afrikoje), kurią jis vadina „multiadine“, modifikuotą iš „diad“ ir „triad“ sąvokų, reiškiančių dviejų ir trijų krypčių santykius (informacija iš asmeninio pokalbio 2018/2011). Neopsichoanalizėje vyrauja sutarimas, kad pasąmonė yra „intersubjektyvi pasąmonė“. Atliekant kūdikių ir atminties tyrimus, išskiriamos dvi atminties formos. Mūsų patirtis nuo įsčių iki 18-ojo gyvenimo mėnesio kaupiama kaip afektinė, emocinė, fiziologinė jaudulio būsena ir „prisimenama“ somatinių-afektinių būsenų pavidalu. Tai yra implicitinė, ikikalbinė atmintis, patyrimo būdas, „Kaip“. Nuo 18-ojo gyvenimo mėnesio vystosi eksplicitinė, kalbinė-sąvokinė atmintis, „Kas“. Taip dinamines pasąmonės dalis papildė terminas „implicitinė pasąmonė“. Atliekant smegenų tyrimus buvo nustatyta, kad sapnuojant vyksta panašūs neurofiziologiniai procesai kaip ir mokantis. Sapnuojant aktyvuojamos abi atminties formos. Horst Buchholz ir Günther Gödde (du šiuolaikiniai vokiečių psichoanalitikai) vertikaliajam modeliui (aukštai-giliai / viršuje-apačioje sąmonėje ir pasąmonėje) priešpastato horizontalų , socialinį- interaktyvų pasąmonės modelį, „kuris horizontalia kryptimi atsiskleidžia socialinius santykius su kitu “. Šie gelminės psichologijos mokslininkai vadina tai „rezonansine pasąmone“. Tokiu būdu psichoanalizė tarnauja atskleisti ne tai, kas yra išstumta, bet „(atskleisti) tai, kas iš santykių proceso turi būti pašalinta“. Pasąmonė kaip „intersubjektyvus laukas“ taip pat yra erdvinė metafora (atitinka Winnicotto „tarpinę erdvę“) (Gödde, p. 37). Pasąmoninė dinamika atsiskleidžia kiekviename santykyje, taip pat ir terapiniame, ir gali būti suprasta vadinamuosiuose perkėlimo ir kontraperkėlimo procesuose. „Terapijoje sąveikauja eksplicitinis kalbos turinys ir implicitiniai veido išraiškos, gestų, intonacijos, prozodijos (sakinio melodijos) modusai …“ (pv., tyrime apie psichoterapijos poveikį dažnai buvo prisimintas malonus terapeuto rankos paspaudimas) . Gödde taip pat akcentuoja kūrybišką pasąmonę kaip „kūrybišką polemiką su gyvenimu“ (Gödde p. 64). Alfred Adler pabrėžia gyvenimo stiliaus formavimo kūrybinę jėgą (žr.toliau). Kūrybinę sapnavimo jėgą savo sapnų aiškinime išsamiai aprašo C. G. Jung.
Carlas Gustavas Jungas ir analitinė psichologija
Karlas Gustavas Jungas taip pat intensyviai užsiėmė sapnų aiškinimu. Jis sutinka su Alfredu Adleriu, kad psichikos gyvenimas yra nukreiptas į finališkumą. Jungas sapnus suprato kaip simbolinį aktualios savasties būsenos vaizdą. Pagrindinė C.G.Jungo analitinės terapijos idėja yra individuacijos samprata, t. y. visą gyvenimą trunkantis tapsmas savimi („Tapk tuo, kuo esi“). Pasak Jungo, sapnas nurodo neišgyvenamas asmenybės puses ir parodo galimus aktualaus konflikto sprendimus savasties vystymosi labui. Tuo jis pabrėžia prospektyvinius sapno motyvus. Jungas orientuojasi į akivaizdžią (manifestinę) sapno istoriją ir mato ten esančių simbolių daugiaprasmiškumą. Aiškindamas sapnus jis naudoja amplifikacijos techniką, reiškiačią išplėtimą. Aiškindamas sapno elementą, Jungas išplečia sapno perspektyvą nuo individualaus psichikos judesio iki viršindividualaus kultūros, religijos ar meno simbolio ar simbolinės figūros , tokios kaip, pavyzdžiui, pasakos veikėjas, mitologinis herojus ar religinė dievybė. Čia sudalyvauja archetipų galios, pvz., senas išminčius, didžioji motina, dieviškasis kūdikis. Jungu remiasi ir į kiekvieną gelminės psichologijos sapno aiškinimą patekęs objekto ir subjekto lygmens nagrinėjmas . ROT tai vadinama santykių lygmeniu ir Aš lygmeniu. Santykių lygmenyje sapnuojamas (-ma) Aš reprezentuoja sapnuotoją, o pasirodantys personažai- susijusius asmenis. Kuo toliau einame į pasąmonę, tuo labiau galime atptikti, kad kiekviena figūra, net kiekviena sapno detalė reprezentuoja sapnuotoją . Sapnuojant vyksta atitikimo- matching- (iš atminties tyrimų) procesas: „reikšmingi dienos įvykiai uždedami ant panašių praeities įvykių … sapnas vaizduoja vienas ant kito uždėtų vaizdų seriją “ (Martens, p.82f). Tokiu būdu vyksta Informacijos apdorojimas, siekiant kūrybiškų sprendimų ir problemų įveikimo (Ermann, p. 81). Nuo praėjusio amžiaus antrosios pusės „dauguma sapno tyrinėtojų pirmiausia pabrėžia sapno funkciją spręsti problemas “ (Mertens, p. 67). Sapnas „yra bandymas iš naujo apibrėžti santykius su kitais žmonėmis vertinant iš šiandienos į rytojų. Dažnai jis yra tik seno nesėkmingo dialogo (regreso) pakartojimas, tačiau kartais tai jau naujų, geresnių santykių pradžia (progresas) ” (Schmidt, p. 60).
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Sapnavimo dinamika
Pradedant Freudu vis dar galioja Adlerio ir visų analitikų(-ių) akivaizdaus sapno turinio ir latentinės sapno minties atskyrimas. Kaip jau minėta, Freudas atrado, kad psichinių jėgų dinamikoje tarp aplinkos reikalavimų ir slaptų asmeninių troškimų uždrausti troškimai yra išgyvenami kaip puolimas prieš Ego. Todėl jie turi būti atmesti ir nustumti į pasąmonę. Šis procesas vadinamas „gynybos mechanizmais“. Remdamasis savo libido teorija, Freudas latentinėje sapno mintyje visada matė atmestus infantilius seksualinius troškimus. Jis sapno darbą suprato kaip malonumo gavimą ir diskomforto išvengimą. Sapnuotojui labai palengvėja nesąmoningai sapne išpildžius norą; Freudas sapną mato kaip miego sargą. Perstūmimas: tai per simbolizavimą reikšmingo elemento nukreipimas į nereikšmingą. Michaelas Ermannas pirmiausia pabrėžia gynybą nuo savo agresijos ir gėdos jausmo baimės. Agresyvūs impulsai perkeliami nuo asmens, ant kurio sapnuotojas (-ja) iš tikrųjų pyksta, į kitą, santykiui nepavojingą asmenį (ar gyvūną / objektą) . Tačiau perstūmimas gali vykti ir kūne, nuo vieno organo- Freudas dėl savo orientacijos į seksualumą visų pirma matė lytinius organus - į kitą. Tokiu būdu prieinam prie simbolizavimo, kuris sapno darbe yra pagrindinis procesas . Simbolizavimas kilęs iš graikų kalbos, Sym = kartu, ballein = mesti. Todėl simbolizavimas reiškia „ sumesta kartu “. Anot Ermanno, sapno įvykyje yra 3 cenzoriai: pirmasis saugo sapno scenos arba istorijos sukūrimą. Antrasis saugo sapnuotojo atsiminimą, trečias - sapno papasakojimą terapeutui (-ei). (Tai yra viena iš priežasčių, kodėl visada kviečiu sapnuotoją papasakoti sapną du kartus. Sutirštinimas: simbolizuojant be perstūmimo labai aktyvus yra antrasis gynybos mechanizmas - sutirštinimas. Stirštinimas lemia motyvų daugiaprasmiškumą. Pvz., rožė sapne gali atstovauti įvairiems psichikos judesiams, tokiems kaip meilės / nepasiekiamos meilės jausmui ir tuo pačiu santykio su vienu ar keletu žmonių jausmui. Dažnai sapne pasirodo „mišrūs asmenys“ - sapno figūra, turinti skirtingiems sapnuotojui (-jai) reikšmingiems žmonėms būdingų bruožų . Sutirštinimas gali pasinaudoti ir metaforos forma. Freudas savo libido teorijoje pailgus daiktus mėgo traktuoti kaip varpos simbolius, o talpas - kaip makšties simbolius.Pradedant Freudu latentinė sapno mintis apie atskiras sapno detales atskleidžiama pasitelkiant laisvų sapnuotojo(-jos) asociacijų techniką.
Į resursus orientuotas sapnų aiškinimas (ROT)
„Pabrėžiama, kad praktikuojančiam analitikui neišvengiamai reikia įvairias sapnų teorijas, kurios buvo sukurtos nuo Freudo sapnų aiškinimo, paversti asmeniniu darbo modeliu” (Zwiebel, p. 163). „Šiandien mes žinome, kad gyvenimas vyksta kaip nuolatinė švytuoklė tarp skirtingų struktūrinių lygių. Šis žinojimas padeda psichoterapeutui atpažinti progresyvias ir regresyvias savo pacientų dinamikas, laikytis jų ir atitinkamai parinkti gydymo strategiją“ (Ermann, p. 87 ) „Orientacija į resursus ir jų aktyvinimas yra pripažinti svarbiais psichoterapijos veiksniais…“ (Von Wachter / Hendrischke, p. 13) ROT perima Adlerio finališkumo ir kūrybinės jėgos sampratą bei padrąsinimo akcentavimą psichoterapijoje. Visus šiuos aspektus pabrėžia ir šiuolaikinė psichoanalizė: „Šiandien sapnas laikomas ‚ypatinga nesąmoningo mąstymo forma‘ , (mąstymo),ieškančio problemų sprendimo, padedančio perdirbti konfliktus, kuriančio naujas idėjas ir skatinančio psichinį augimą “. (Bohleber in Gödde, p. 64). Kam gi pasitarnauja šis naujos sapnų aiškinimo idėjos kūrimas, kurios elementai- subjekto- objekto lygmuo bei finališkumas-…
Pasąmonės galia saviugdoje
Saviugdos knygose dažnai pabrėžiama pasąmonės galia ir jos įtaka žmogaus gyvenimui. Joseph Murphy knyga „Jūsų pasąmonės galia“ pristato būdus, kaip sutelkti savo mintis ir pašalinti pasąmonėje glūdinčias kliūtis, neleidžiančias mums gyventi sveikai, turtingai ir laimingai.Rhonda Byrne knygos, tokios kaip „Paslaptis“ ir „Galia“, propaguoja pozityvų mąstymą ir dėkingumo praktiką kaip būdus pritraukti teigiamus pokyčius į gyvenimą. Šios knygos teigia, kad viskas, ką mes patiriame, yra mūsų pačių minčių ir emocijų atspindys.
Neuropsichoanalizė: naujas požiūris į pasąmonę
Dauguma šiuolaikinių psichoanalitikų pritaria nuomonei, jog tam, kad psichoanalizė būtų pripažinta kaip mokslas, ji turi būti sujungta su neuromokslu. Naujasis integruotas mokslas - neuropsichoanalizė - turintis išvesti psichoanalizę iš aklavietės, į kurią ji, kaip manoma, yra patekusi (Karlsson, 2010). Neuropsichoanalizė yra jaunas mokslas, susikūręs tik paskutiniajame 20-ojo amžiaus dešimtmetyje (Andrikienė ir kt., 2004). Šis naujas mokslas smegenyse vykstančiais procesais bando paaiškinti dar S. Freudo sukurtą teoriją (Milašiūnas, 2004). Tiesa, jau pirmieji neuropsichoanalitikų tyrimai paneigė kai kuriuos psichoanalizės tėvo teiginius, pvz., apie skausmingų ankstyvųjų vaikystės išgyvenimų išstūmimą. Neuropsichoanalizė - tai mokslas, sujungęs psichologinius ir neurobiologinius praėjusio šimtmečio atradimus, ir padėjęs pamatus tolesniems šių sričių sąveikos tyrimams. Ši disciplina tiria biologinių smegenų struktūrų santykį su asmens psichologinėmis ir elgesio savybėmis (Andrikienė ir kt., 2004). Neuropsichoanalizė pateikia originalų psichofizinės, arba kūno ir sielos, problemos sprendimą. Šį požiūrį patys autoriai vadina dviejų aspektų monizmu (angl. dual-aspect monism). Pagal šį požiūrį, mes esame sudaryti iš vienos rūšies medžiagos (štai kodėl tai yra monistinė pozicija), tačiau mes suvokiame šią medžiagą dviem skirtingais būdais (iš čia dviejų aspektų monizmas). Taigi savo esme mes nesame nei psichinės, nei fizinės būtybės. Dviejų aspektų monizmas reiškia, kad smegenys sudarytos iš medžiagos, į kurią žiūrint iš išorės (kaip į objektą), ši medžiaga atrodo esanti „fizinė“, ir „psichinė“, kai į ją žvelgiama iš vidaus (kaip subjektas). Suvokdamas save išoriškai (pavyzdžiui, žiūrėdamas į veidrodį) ir vidujai (introspekcijos būdu), žmogus suvokia tą patį dalyką dviem skirtingais būdais (kaip kūną ir sielą, atitinkamai). Tačiau kas yra toji medžiaga, iš kurios mes iš tikrųjų sudaryti? Mes negalime jos suvokti tiesiogiai, iki reprezentacijos vienu iš suvokimo modalumų, taigi mes negalime išvengti dirbtinos kūno-sielos dichotomijos. Mes tik galime daryti prielaidas, remdamiesi suvokimo duomenimis, gautais mokslinio stebėjimo metu, apie šios pamatinės būties prigimtį, struktūrą bei veikimo principus. Pasak neuropsichoanalitikų, ši pamatinė būtis, arba monistinis mūsų esmės principas, yra pasąmonė, arba vadinamasis žmogaus psichikos organas (angl. human mental apparatus). Pasąmonės neįmanoma stebėti tiesiogiai, mūsų suvokimui prieinamos tik dvi jos apraiškos: fizinė/kūniška (smegenys) ir subjektyvi sąmonė (Karlsson, 2010; Solms, Turnbull, 2002). Tyrinėdamas pakitusias, neįprastas sąmonės būsenas (pvz., sapnus, psichozę), S. Freudas suprato, kad egzistuoja du iš esmės skirtingi pažinimo režimai (angl. modes of cognition) - tai pirminiai ir antriniai procesai, arba atitinkamai id ir ego funkcijos. Pirminius procesus S. Freudas apibūdino kaip „laisvus“ ir „judančius“, priešingai nei antrinius procesus, kurie yra „suvaržyti“ ir „susaistyti“. Pirminių procesų režimui būdinga primityvus, pirmykštis mąstymas ir santykinai laisvas neuronų energijos keitimasis/judėjimas. Tuo tarpu antriniai procesai - tai funkcijos, įprastos būdravimo metu. Antriniai procesai yra ego pažinimo režimas - tai normalios suaugusio būdraujančio žmogaus sąmonės režimas. S. Freudas priskyrė šias funkcijas centrinei organizacijai (ego), kuri siekia minimizuoti laisvą psichinę energiją, t. y. antrinių procesų tikslas yra paversti/transformuoti „laisvą“ energiją į „susaistytą“. S. Freudas teigė, jog ego yra struktūra, kuri priima ir sulaiko/slopina iš apačios kylantį egzogeninį ir endogeninį sužadinimą (Freud, cit. pg. Neuropsichoanalizė perėmė įprastą smegenų evoliucijos sampratą, pagal kurią vėliau įgytos smegenų struktūros užtikrino žmogui vis brandesnes ir sudėtingesnes psichologines funkcijas (Andrikienė ir kt., 2004). Fundamentali dabartinės neurobiologijos prielaida yra smegenų kaip išvadų darymo mašinos idėja. Pagal šį požiūrį, smegenys naudoja vidinius hierarchinius modelius, kad numatytų sensorinę įvestį, o neuronų aktyvumas (ir sinapsiniai ryšiai) siekia minimizuoti prognozės klaidų skaičių arba laisvą energiją. Hierarchiškumas reiškia, kad smegenys konstruoja savo išankstinius „iš viršaus į apačią“ lūkesčius apie sensorinius pavyzdžius iš pasaulio, kas leidžia išspręsti nevienareikšmiškumus darant išvadas apie bei reprezentuojant eksterocepcinių bei interocepcinių pojūčių priežastis. Hierarchinė vidinių modelių (kartu ir neuroanatomijos) forma lemia progresuojantį reprezentacijų sudėtingėjimą, hierarchiškai kylant nuo gumburo nervų centrų bei pirminės sensorinės žievės iki asociatyvinės bei paralimbinės žievės (pvz., nuo pojūčių per suvokimą iki sąvokų). Deguonimi prisotinto kraujo apytakos pokyčio magnetiniame lauke (angl. blood oxygen level dependent, BOLD) analizės naudojant funkcinio magnetinio rezonanso vaizdavimą (fMRI) nustatė tam tikrą skaičių stambių vidinių tinklų. Vadinamasis „numatytojo režimo tinklas“ (angl. default-mode network, DMN) yra tinklas regionų, rodančių aukštą medžiagų apykaitos aktyvumą ir kraujo tėkmę ilsintis, kurie tačiau yra dezaktyvuojami į tikslą orientuoto mąstymo metu. DMN neuronų aktyvumas turi atvirkštinį ryšį su kitu stambiu vidiniu tinklu - „dėmesio sistema“. Šie vidiniai tinklai atitinka aukštesnius išvadų darymo hierarchijos lygmenis, ir jų funkcija yra slopinti laisvą žemesnių lygių energiją (t. y. užgniaužti prognozių klaidas naudojant „iš viršaus į apačią“ prognozes). DMN funkcionavimas siejamas su ego funkcijomis ir antriniais procesais. S. Freudo ego vystymosi ir funkcionavimo aprašymas atitinka DMN vystymąsi ir funkcionavimą bei šio tinklo abipusį keitimąsi su subordinuotomis smegenų sistemomis. DMN, kaip ir ego funkcijos, vystosi ontogenezės metu. DMN sudaro aukštesnio lygmens žievės mazgai, kurie keičiasi neuronų signalais su požievio sistemomis ir kitomis asociiatyvinės bei polimodalinės žievės sritimis, ypač sistemomis, atsakingomis už emocinį mokymąsi bei atmintį. DMN aktyvacija slopina žemesnių sistemų aktyvumą. S. Freudas iškėlė hipotezę, jog ontogenetinė/filogenetinė sveikos suaugusio žmogaus sąmonės evoliucija priklauso nuo susidarymo pusiausvyros tarp primygtinių pirminių procesų jėgų (sukeltų id) ir antrinių procesų kontrjėgų (sukeltų ego). Pasąmonė lokalizuojama dešiniojo smegenų pusrutulio struktūrose, susijusiose su vidiniais konfliktais, asmenybės raida ir pan. Neuropsichoanalizės tyrimai įrodė, jog dešiniojo smegenų pusrutulio raidai svarbu vaiko prisirišimas prie motinos ar kito pirmojo globėjo, ir neverbalinis emocinis bendravimas su jais. Šiuolaikinė neuropsichoanalizė ypač didelį dėmesį skiria atminties tyrimams. išreikštoji/deklaruojamoji atmintis (angl. neišreikštoji/nedeklaruojamoji atmintis (angl. Atrasta, jog sąmoningi ir nesąmoningi atminties mechanizmai susiję su konkrečiomis smegenų struktūromis. Išreikštoji atmintis, kuri evoliucijos eigoje atsirado vėliau, priklauso nuo Amonio rago (lot. hippocampus), o neišreikštoji - nuo migdolinių kūnų (lot. corpora amygdaloideae). Amonio rago išsaugoma informacija yra tiksli ir bejausmė, t. y. prisimenamas pats įvykis ar jo detalės, tačiau ne tą įvykį lydėję jausmai. Tuo tarpu migdoliniai kūnai kaupia tik jausmus, lydėjusius įvykį. Kitas skirtumas yra tas, kad migdoliniai kūnai sukurtus asociacinius nesąmoningos atminties ryšius išsaugo visą gyvenimą, tuo tarpu Amonio ragas nesukuria asociacinių emocinių ryšių tarp patirties, todėl yra labai „užmaršus“. Šie atradimai paaiškina, kodėl konkretiems išgyvenimams dingus iš atminties, emociniai išgyvenimai dažnai išlieka. Nors paprastai išreikštoji ir neišreikštoji atmintys veikia lygiagrečiai, atkurdami prisiminimus migdoliniai kūnai „nebendradarbiauja“ su Amonio ragu. Štai kodėl žmogus, tam tikroje situacijoje netikėtai išgyvenantis jausmus, negali prisiminti nieko, kas galėtų juos sukelti. Stresinėje situacijoje organizmas išskiria adrenaliną ir noradrenaliną, kurie suaktyvina migdolinius kūnus ir Amonio ragą. Be to, streso metu patys migdoliniai kūnai skatina dviejų streso hormonų išskyrimą: jau minėto adrenalino, kuris savo ruožtu dar labiau aktyvuoja migdolinius kūnus ir Amonio ragą, bei kortizolio, kuris migdolinių kūnų veiklą skatina, o Amonio rago - priešingai, slopina. Šie mechanizmai paaiškina, kodėl pasikartojantys prisiminimai tampa labai stiprūs ir skausmingi. Tačiau didėjantis kortizolio kiekis kraujyje laipsniškai naikina sąmoningus prisiminimus. Tokiu būdu kai kurie skausmingi išgyvenimai palaipsniui išstumiami iš atminties, nors emocinė atmintis išlieka. S. Freudas manė, jog per daug skausmingi ankstyvieji vaikystės išgyvenimai gali būti pamiršti įsijungus gynybiniam išstūmimo (angl. repression) mechanizmui - tai yra klasikinė vaikystės amnezijos samprata. Išstūmimas pagal apibrėžimą reikalauja, kad tai, kas yra išstumiama, kažkada buvo sąmoninga. Tačiau naujausi smegenų tyrimai parodė, kad ankstyvojo raidos tarpsnio prisiminimų išstūmimas yra neįmanomas, kadangi tokio amžiaus vaikas paprasčiausiai negali įsiminti emocingų išgyvenimų: nors migdoliniai kūnai ima funkcionuoti nuo pat gimimo, bet Amonio ragas subręsta tik maždaug sulaukus 1,5 metų, taigi tik nuo šio amžiaus yra įmanomi sąmoningi prisiminimai. Taigi tikroji vaikystės amnezijos priežastis yra ne Edipo situacijos nulemtas išstūmimas, kaip kad teigė S. Freudas, o nebrandžios vaiko smegenys. Todėl pastangos atkurti ankstyvuosius išgyvenimus, pavyzdžiui, psichoterapijos metu ieškant „istorinės tiesos“, gali tik paskatinti klaidingus prisiminimus.
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka