Dvejų metų vaiko raida - tai laikotarpis, kai mažylis sparčiai tobulėja fiziškai, emociškai ir socialiai. Šiame amžiuje vaikai tampa vis savarankiškesni, pradeda reikšti savo nuomonę ir tyrinėti pasaulį visais įmanomais būdais. Suprasti šio amžiaus tarpsnio ypatumus yra labai svarbu tėvams, norint tinkamai reaguoti į vaiko poreikius ir užtikrinti harmoningą jo raidą.
Raidos etapai ir uždaviniai
Vaiko raida yra individualus procesas, apimantis socialinę-emocinę, fizinę, pažinimo ir kalbos sritis. Nors šis skirstymas yra dirbtinis, jis padeda aiškiau suprasti vaiko raidos ypatumus. Visos raidos sritys yra tarpusavyje glaudžiai susijusios ir persipynusios.
Pirmieji dveji gyvenimo metai yra saugumo ir pasitikėjimo pagrindų formavimosi metas. Šiuo laikotarpiu vaikas iš bejėgio kūdikio virsta lakstančiu, žaidžiančiu ir kalbančiu mažyliu. Tam, kad vaikas įsitrauktų į aplinkos tyrinėjimą, jam reikalingas saugumo jausmas. Jausmas, kad pasaulis yra saugus ir pakankamai kontroliuojamas, įgyjamas dėka nuoseklaus vaiko poreikių tenkinimo. Tai užtikrina saugaus prieraišumo radimąsi - emocinį ryšį tarp vaiko ir pagrindinio juo besirūpinančio asmens.
Antraisiais-trečiaisiais metais vaikas siekia savarankiškumo. Maždaug 1-erių metų amžiuje stiprėja vaiko supratimas, kad jis yra fiziškai atskiras, o sulaukus 1,5-2 metų amžiaus - kad ir skirtingas nuo kitų. Šis naujas suvokimas skatina išmokti pasirūpinti savimi: pačiam vaikščioti, kalbėti, valgyti, naudotis tualeto įgūdžiais bei atlikti daugybę kitų įdomių veiklų. Jei vaikui leidžiama savarankiškai atlikti veiksmus, pripažįstama, kad tai svarbu, bei suteikiama atjauta nepavykus iš karto atlikti veiklos taip, kaip tai pavyksta suaugusiesiems, formuojasi savarankiškumo jausmas.
Elgesio ypatumai
2 metų vaikai kaupia savo patirtį veikdami: manipuliuodami daiktais, stumdami, liesdami, lipdami, vartydami, ragaudami, dėdami vieną daiktą ant kito. Daug kartų kartodami vieną ar kitą veiksmą, čiupinėdami ir vartydami daiktus, juos taikydami ir derindami, dėliodami ir tyrinėdami jų formas, savybes, dvimečiai vaikai pradeda aptikti veikėjo ir daikto santykį, priemonės ir tikslo ryšį.
Taip pat skaitykite: Vienerių metų vaiko raidos etapai
Šio amžiaus tarpsnio vaikai dar nemoka dalintis ir palaukti savo eilės. Jiems dažnai pasireiškia nuosavybės jausmas ir sunku suprasti, kad kiti vaikai turi savų poreikių. Tarp vaikų vyksta bendravimo ribų nustatymas.
Fizinis vystymasis sparčiai vyksta natūraliai, didėja vaiko gebėjimas savo kūną pritaikyti įvairioms aplinkybėms.
Vaiko jausmų ugdymas yra svarbus kaip ir fizinis, pažintinis, socialinis vystymasis, kalbos lavėjimas ir reikalauja pedagogų supratimo, paramos. Ugdytis jausmus vaikai pradeda nuo mažumės. Jie patiria dėkingumą ir pasididžiavimą, baimę ir susirūpinimą, džiaugsmą ir meilę, pyktį ir nusivylimą. Jie kaip ir suaugę žmonės per dieną susiduria su plačia jausmų gama, ir visi jie reikalingi. Laimingi ir savimi pasitikintys vaikai jaučiasi saugūs. Neigiami jausmai yra nemalonūs ir verčia vaikus priešintis. Baimė skatina gintis. Pedagogai privalo padėti vaikams susivokti jausmuose, mokinti perprasti kitų bendruomenės narių jausmus ir išmokinti tvardytis, jausmus nukreipti kita linkme.
Kalbos raida
Gebėjimas kalbėti yra labai svarbus šio amžiaus tarpsnio dalykas. Prieš ištariant pirmuosius žodžius, iki dviejų metų vaikas bendrauja veido išraiška, kūno judesiais, garsais. Vėliau atsiranda pavieniai žodeliai. Mažyliai greit suvokia, kad kalbos pagalba galima pasiekti žymiai daugiau. Įsisavina kalbos modelį: veikėjas-veiksmas-daiktas. Antraisiais gyvenimo metais vaikas pradeda suprasti ir vykdyti nurodymus: paimti, padėti ar atnešti daiktą, pažįsta artimuosius - brolius, seseris, žino jų vardus. Mažieji jau gali pasakyti apie 20 žodžių (pavadinti aplinkos daiktus ir pan.). Antraisiais gyvenimo metais vaikai domisi aplinkos daiktais, klausinėja apie juos. Reaguoja į kitų žmonių jausmus, gali tuos jausmus išreikšti žodžiais.
Taisyklės ir ribos
Vaikai atėję į šį pasaulį nežino jame galiojančių taisyklių, kas yra saugu, kas nesaugu, ką galima daryti, o koks jo elgesys bus nepriimtinas ar net pavojingas, todėl tėvai privalo vaikams nubrėžti tinkamas ribas ir nustatyti taisykles. Ribos ir taisyklės vaikui padeda orientuotis šiame gyvenime, sukuria saugumą. Nuo penkerių metų vaikai jau geba tiesiogiai suprasti kokios elgesio taisyklės kokioje vietoje galioja ir kad jų laikytis reikia. Iki penkerių metų vaikai taisyklių nesupranta tiesiogiai ir savo elgesį reguliuoja pagal tai, kaip reaguoja arba seniau į tokį elgesį reaguodavo suaugęs žmogus. Tačiau jei iki penkerių metų mes vaikui nebrėšime jokių ribų ir auginsime be taisyklių, tada paaugęs jis greičiausiai negebės tų taisyklių laikytis. Elgesio taisyklės turi atitikti vaiko amžių ir prigimtį.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir sprendimo būdai
Prieš nubrėžiant vaikui ribas, būtų gerai susėsti abiems tėvams ir apgalvoti tokius tris dalykus:
- Kokio vaiko elgesio niekada negalėsite toleruoti (pvz.: toks elgesys, kuris yra pavojingas pačiam vaikui ar aplinkiniams - mušimasis, žaidimas su peiliais ir pan.).
- Dėl kokio vaiko elgesio galima vaikui derėtis (pvz.: Jūsų vaiko apetitas yra geras ir Jūs galite kartais leisti jam prieš pietus suvalgyti saldumyną ).
- Kokių taisyklių ar ribų laikymasis Jums nėra svarbus (pvz.: Jums nėra labai svarbu, kad namuose būtų ideali tvarka ir Jūsų nelabai erzina vaiko išmėtyti daiktai).
Taigi pagal tokius pamąstymus ir nubrėžiate vaikui ribas: labai griežtas, kur nėra kompromisų, kur galima pasiderėti ir į ką nekreipsite dėmesio, nes jei augindami vaiką bandysime sukontroliuoti viską, greitai pavargsite ir Jūs ir vaikas. Be to, taisyklės vaikui turi būti paaiškinamos tada, kai ir tėvai, ir vaikas yra ramūs ir geros nuotaikos.
Jei vaikas nesilaiko taisyklių, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti priežastis: ar vaikas supranta taisykles ar jis yra pajėgus tų taisyklių laikytis, kas paskatina jį tų taisyklių nesilaikyti ir kokią naudą vaikas gauna iš to, kad sulaužo vieną ar kitą taisyklę, pvz.: gauna dėmesio iš tėvų. Kai žinome šią informaciją, tada galime veikti toliau: aiškinti vaikui taisykles, jas koreguoti pagal vaiko poreikius ir galimybes, užkirsti kelią taisyklės pažeidimui arba netinkamu elgesiu siekiamo vaiko tikslą patenkinti kitais būdais (pvz.: kasdien vaikui skirti dėmesio nelaukiant kol jis pasielgs netinkamai).
Tam, kad vaiką išmokytume laikytis nubrėžtų ribų yra svarbūs 3 dalykai:
- Mes patys turime laikytis sutartų taisyklių ir ribų, t.y. rodyti vaikams tinkamą pavyzdį.
- Už tinkamą elgesį vaikai turi būti apdovanojami, o už netinkamą - sudrausminami. Vien skatinimas be drausminimo ar vien drausminimas be apdovanojimo nebus veiksmingas.
- Užsitarnauti apdovanojimai negali būti atimti dėl netinkamo elgesio, t.y. skatiname vienais dalykais, o drausminame kitais.
Maži prizai už taisyklių laikymąsi geriau, kad būtų nematerialūs daiktai, o smagus laiko leidimas su vaiku, pvz.: pasivaikščiojimas, apsilankymas baseine ir pan. Tačiau piktnaudžiauti prizais nereikėtų. Prizai reikalingi tada, kai įvedame vaikui naują taisyklę arba kai kažko vaikui laikytis yra labai sunku.
Taip pat skaitykite: Priežastys, kodėl 11 metų vaikas blogai elgiasi
Didžiausios tėvų daromos klaidos, susijusios su taisyklėmis ir ribomis vaikui: tėvas ir mama naudoja skirtingas taisykles, tai ką leidžia vienas tėvas, kitas draudžia. Tokiu atveju vaikui labai sunku susigaudyti, kaip jis turėtų elgtis. Būna ir taip, kada tėvai laikosi vienodų taisyklių, bet seneliai išreguliuoja ribas, pvz.: namuose galioja taisyklė pačiam susitvarkyti savo kambarį, vaikas to nedaro, tai močiutė gailėdama anūkėlio sutvarko kambarį už jį. Kai tėvai nustato pernelyg griežtas ribas, tada vaikas išgyvena bejėgiškumo ir suvaržymo jausmą. Gali netgi atsirasti baimė suklysti. Tačiau kai taisyklių ir ribų namuose visai nėra, tada vyrauja chaosas ir nesusipratimai. Taigi patarčiau tėvams įvesti protingas ribas ir taisykles tiek vaikams, tiek sau.
Kaip elgtis su pykčio priepuoliais?
Kiekvienoje klasėje turime nedidelius medinius namelius, kuriuos esame pavadinę „Safe place” zonomis. Šios zonos skirtos rasti nusiraminimą, atsitraukti nuo nepriimtinos veiklos, ramiai paskaityti knygelę ar pastebėti klasiokus iš šalies, pagalvoti apie savo elgesį. Klasėje svarbu įvardinti, jog šioje saugioje zonoje vaikas yra „neliečiamas“ ir gali būti saugus. Prie namelių turime informaciją (vizualią iliustruotą paveikslėliais bei rašytinę) apie tai, kaip vaikas gali nusiraminti, emocijas padedantys atpažinti paveikslėliai, priemonės, padedančios nurimti. Tokią saugią zoną galima atrasti ir namuose.
Keletas pavyzdžių:
- Gėlė-ugnis lazdelės. Jas vaikai gali naudoti užplūdus pykčiui. Vienoje rankoje laikoma gėlės lazdelė - ją uostome įsivaizduodami, kad tai itin kvapni gėlė, kitoje ugnis - išpučiame įkvėptą orą, įsivaizduojame, kad pučiame tikrą ugnį.
- Pykčio buteliukai. Tai - plastikiniai buteliukai, kuriuose yra karoliukų, blizgučių, vaikas purtydamas buteliuką nusiramina.
- Pykčio ištrypimo pėdutės. Namelyje turime specialią zoną, skirtą ištrypti pyktį. Kuomet ramūs nusiraminimo būdai nepadeda - pasiūlome vaikams ištrypti pyktį tam numatytoje vietoje.
- Plakatai, kuriuose iliustruojami nusiraminimo būdai, kad vaikas jų nepamirštų ir gebėtų tinkamai atlikti nusiraminimo pratimus.
- Emocijų nuotraukos. Namelyje kabo įvairių emocijų nuotraukos, kurios padeda vaikui įsivertinti savo būseną ir nuspręsti kaip jis norėtų jaustis.
Kaip reaguoti į netinkamą vaiko elgesį?
Mokykloje vadovaujamės trijų įspėjimų taisykle. Matant netinkamą vaiko elgesį, mokytoja duoda pirmąjį perspėjimą ir pasako, kokia pasekmė laukia vaiko po trečiojo perspėjimo, davus antrąjį perspėjimą, pasėkmė pakartotinai įvardinama, po trečio perspėjimo pasėkmė būtinai vykdoma. Svarbu įvykdyti pasekmes.
Šią taisyklę įgyvendinti galima ir per trijų spalvų taisyklę, kuomet vaikui parodoma tam tikros spalvos įspėjamoji kortelė: geltona kortelė parodoma, kuomet įspėjimama pirmąjį kartą, oranžinė reiškia antrąjį įspėjimą. Parodžius raudoną įspėjamąją kortelę taikoma pasekmė.
Trijų perspėjimų taisyklės nenaudojame tuomet, kai vaiko elgesys kelia grėsmę kito vaikų saugumui, pavyzdžiui, mušimas, gnybimas, drėskimas ir kiti fiziniai veiksmai keliantys grėsmę kito vaiko saugumui ir sveikatai stabdomi iš karto.
Konfliktinėse situacijose veiksminga priemonė - Kimočiai. Tai charakteringi veikėjai - pliušiniai žaislai, kurie pasakodami įvairias istorijas vaikams padeda pažinti savo emocijas, empatiškai reaguoti į draugo jausmus. Sustabdžius netinkamą elgesį į klasę atvyksta keletas Kimočių ir suvaidina ką tik įvykusią situaciją. Vaikai ją mato „iš šalies“ ir gali patys įvardinti, koks geriausias šio konflikto sprendimo būdas? Kaip kitaip vaikai galėjo pasielgti? Koks elgesys būtų buvęs tinkamas.
Autizmo spektro sutrikimas (ASS)
Autizmo spektro sutrikimas (ASS) yra raidos sutrikimas, paveikiantis vaiko bendravimą, elgesį ir gebėjimą suvokti pasaulį aplink jį. Kuo anksčiau šie požymiai atpažįstami, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas sulauks tinkamos pagalbos ir pagal savo galimybes sėkmingai vystysis. Pirmieji autizmo požymiai gali pasireikšti dar kūdikystėje, tačiau dažniausiai jie tampa aiškesni maždaug 18-24 mėnesių amžiuje.
Vienas ryškiausių ankstyvųjų signalų - sutrikęs bendravimas. 2 metų vaikas, turintis autizmo spektro bruožų, dažnai nevartoja žodžių taip, kaip tikėtasi pagal jo amžių. Kai kurie visai nekalba, kiti gali kartoti tuos pačius garsus ar žodžius be aiškios prasmės. Tokie vaikai dažnai vengia akių kontakto, nesidomi žaidimu su kitais, nori žaisti vieni arba kartoja tą patį veiksmą vėl ir vėl.
Be kalbos ar socialinių įgūdžių skirtumų, autizmo požymiai gali pasireikšti per pasikartojantį elgesį. Vaikas gali nuolat linguoti, mosuoti rankomis, sukiotis, dėlioti žaislus griežta tvarka ar itin jautriai reaguoti į garsus, šviesas ar prisilietimus. Kai kurie vaikai itin prisiriša prie tam tikrų daiktų ar ritualų, pavyzdžiui, visada nori sėdėti toje pačioje vietoje, valgyti tuo pačiu metu arba neleidžia keisti žaislų išdėstymo. Bet koks pokytis gali sukelti stiprų stresą ar net verksmo priepuolį.
Autizmo spektro vaikai pasaulį patiria kitaip - jų pojūčiai gali būti sustiprinti arba susilpninti. Jie gali vengti prisilietimų, tam tikrų drabužių medžiagų ar kvapų. Toks jautrumas gali paveikti ir kasdienes situacijas - valgymą, miegą ar žaidimus.
Jei tėvai pastebi, kad vaikas iki dvejų metų vis dar nekalba, vengia akių kontakto, neatsako į vardą arba neparodo emocijų, verta pasikonsultuoti su vaikų raidos specialistu ar neurologu. Autizmo diagnostika - tai kompleksinis procesas, kuriame dalyvauja gydytojas neurologas, psichologas, logopedas ir kiti specialistai. Jie vertina vaiko elgesį, kalbą, gebėjimą bendrauti ir sensorinį jautrumą.
Kaip skatinti vaiko vystymąsi?
Vienas iš svarbiausių dalykų, kurį galite padaryti, sukurti saugią ir mylinčią aplinką, kurioje jis jaustųsi saugus ir galėtų atsiskleisti. Aktyviai klausykite ir priimkite vaiko jausmus, padėkite jam suprasti, kad visos emocijos yra tinkamos. Be to, suteikite vaikui galimybę bendrauti su kitais vaikais. Tai padės įgauti svarbių socialinių ir emocinių įgūdžių.
Yra tiek daug puikių veiklų ir žaidimų, kurie gali paskatinti vaiko vystymąsi! Norint, kad vaikas būtų stiprus fiziškai, tokios veiklos kaip laikas ant pilvuko ankstyvoje kūdikystėje, šiek tiek vėliau šliaužiojimas, galiausiai žaidimai lauke yra ypač naudingos ir nesunkiai suorganizuojamos. Norėdami paskatinti vaiko pažinimo funkcijų vystymąsi, suteikite vaikui veiklos, kuri kelia iššūkių jo problemų sprendimo įgūdžiams, pavyzdžiui, įvairių dėlionių rinkimas ar konstravimas. Socialinį vystymąsi skatinkite bendraudami ir suteikti vaikui galimybę užmegzti ryšį su bendraamžiais. Kalbos vystymuisi taip pat labai svarbus bendravimas nuo pat mažumės, knygų skaitymas ir pan.