Organiniai Simptomai ir Psichikos Sutrikimai: Priežastys, Diagnostika ir Gydymo Būdai

Psichikos sveikata yra sudėtinga ir daugialypė sritis, kurioje organiniai simptomai gali turėti didelės įtakos psichikos sutrikimų etiologijai ir pasireiškimui. Šiame straipsnyje išnagrinėsime organinių simptomų ir psichikos sutrikimų priežastis, diagnostikos metodus bei gydymo būdus, siekiant geriau suprasti ir valdyti šią sudėtingą problemą.

Įvadas

Psichikos sutrikimai, susiję su organiniais simptomais, gali paveikti įvairias smegenų struktūras ir funkcijas, o tai lemia platų simptomų spektrą. Šie sutrikimai dažnai susiję su centrinės nervų sistemos disfunkcija, kuri apima smegenis ir nugaros smegenis. Neurotransmiterių, tokių kaip serotoninas, dopaminas ir norepinefrinas, pusiausvyros sutrikimai taip pat gali būti svarbūs veiksniai.

Organiniai Nuotaikos Sutrikimai

Organiniai nuotaikos sutrikimai yra psichinės sveikatos būklės, kuriose nuotaikos pokyčiai yra susiję su biologiniais ar fiziologiniais veiksniais. Šie sutrikimai gali apimti depresiją, bipolinį sutrikimą ir kitus afektinius sutrikimus, kurie gali turėti rimtų pasekmių asmens gyvenimui, socialiniam funkcionavimui ir bendrai sveikatai.

Priežastys

Pagrindinės organinių nuotaikos sutrikimų priežastys apima:

• Genetinius veiksnius: Tyrimai rodo, kad paveldimumas gali turėti didelę įtaką ligos vystymuisi, o asmenys, turintys šeimos istoriją, yra labiau linkę susirgti. Artimų giminaičių bei dvynių tyrimai parodo, kad paveldimumas turi didelę reikšmę. Jei šeimoje yra sergančių, rizika susirgti labai padidėja, o monozigotiniam dvyniui ji yra 47 proc.
• Smegenų chemijos disbalansą: Smegenų struktūros ir cheminės medžiagos, kurios reguliuoja nuotaiką ir emocijas, gali būti paveiktos. Pagrindiniai paveikti organai yra smegenys, ypač jos dalys, tokios kaip amygdala, hipokampas ir prefrontalinė žievė. Šios smegenų sritys dalyvauja emocijų apdorojime, atmintyje ir sprendimų priėmime.
• Trauminius įvykius, stresą ir lėtines ligas: Šie veiksniai gali turėti įtakos nuotaikos sutrikimų vystymuisi.

Diagnostika

Organinių nuotaikos sutrikimų diagnostika dažnai remiasi:

Taip pat skaitykite: Organiniai Psichikos Sutrikimai

• Klinikiniais interviu: Gydytojai renka informaciją apie paciento simptomus, ligos istoriją ir kitus svarbius veiksnius.
• Psichologiniais vertinimais: Naudojami standartizuoti testai ir klausimynai, siekiant įvertinti paciento nuotaiką, mąstymą ir elgesį.
• Simptomų vertinimu pagal psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovą (DSM-5): Tai standartinis diagnostikos įrankis, naudojamas psichikos sveikatos specialistų.
• Kraujo tyrimais: Gydytojai gali atlikti kraujo tyrimus, kad išsiaiškintų galimas fiziologines priežastis, tokias kaip hormoniniai disbalansai ar medžiagų apykaitos sutrikimai.

Gydymas

Gydymo galimybės apima tiek medicininius, tiek nemedicininius sprendimus:

• Medicininis gydymas: Dažnai apima antidepresantus, stabilizatorius nuotaikai ir psichotropinius vaistus, kurie padeda subalansuoti neurotransmiterių lygį.
• Psichoterapija: Kognityvinė elgesio terapija (KET) yra veiksminga gydymo forma, padedanti pacientams suprasti ir valdyti savo simptomus. Psichoterapijos metodas, kai dalyvauja tik klientas ir specialistas. Jos metu, padedama žmogui suvokti vidinių ir išorinių konfliktų priežastis, analizuojami žmogaus dvasiniai išgyvenimai, jo elgesio stilius bei motyvai, ieškoma naujų, sėkmingesnių elgesio būdų.
• Naujausios terapijos galimybės: Apima transkranijinę magnetinę stimuliaciją (TMS) ir psichodelinių medžiagų naudojimą, kurie yra tiriami kaip potencialūs gydymo metodai sunkiai depresijai.
• Šviesos terapija: Šviesos terapijai naudojama lempa imituoja saulės šviesą ir sukelia biocheminius pokyčius smegenyse, taip pakeldama nuotaiką, sukeldama malonumo jausmą. Šviesos terapija taikoma depresijai, miego sutrikimams, bulimijai, adaptacijos sutrikimams, nerimo būklėms, taip pat depresijoms nėštumo, laktacijos metu gydyti. Seanso trukmė nuo 0,5 val. iki 2-3 val., ne mažiau kaip 5 kartus per savaitę. Kurso trukmė - 2-4 savaitės.
• Alternatyvūs gydymo metodai: Dailės terapija gali būti naudinga ne tik esant psichikos sutrikimams, bet ir susidūrus su sudėtingomis gyvenimo situacijomis, siekiant geresnio savęs pažinimo ir asmeninio augimo. Dailės terapijos užsiėmimas nėra piešimo pamoka, juose nemokoma dailininko įgūdžių. Svarbiausia šiuose užsiėmimuose - patyrimas kuriant, kūrybos procesas, o ne kūrybos produkto profesionalumas. Tad dalyvaujant dailės terapijos užsiėmimuose gebėjimai piešti nėra būtini. Neretai reikšmingus išgyvenimus, mintis ir jausmus nelengva išreikšti žodžiais. Tuomet į pagalbą gali ateiti vaizdai - kuriant ranka nesąmoningai krypsta ir piešia tai, kas reikšminga ir svarbu. Vidinę būseną išreiškus vaizdu tampa lengviau ją apibūdinti žodžiais. Pasitelkus įvairias kūrybinio proceso formas, Jūs pažinsite save, suprasite savo problemas, išvengsite vienatvės, išgyvensite kūrybinį džiaugsmą. Menų terapija. Tai sveikatos priežiūros veikla, kurią vykdo menų terapeutas, naudojantis meną/meninę komunikaciją ir terapinius santykius kliento fizinės, psichinės, socialinės sveikatos ir gerovės stiprinimui.

Miego Sutrikimai ir Psichikos Sveikata

Dažnai miego sutrikimai yra tik vienas simptomas kito - somatinio ar psichinio -sutrikimo klinikoje. Net jei miego sutrikimas atrodo kliniškai vyraujantis, jo atsiradimą gali lemti daug susijusių psichiatrinių ir/ar somatinių faktorių. Spręsti, ar miego sutrikimas šiam konkrečiam individui yra vyraujantis sutrikimas ar paprasčiausiai vienas iš kito sutrikimo simptomų, reikia remiantis paties sutrikimo klinika ir eiga, taip pat reikalingo gydymo pasirinkimu bei prioritetu diagnozavimo momentu.

Nemiga

Nemiga vadiname būklę, kai pakankamai ilgą laiką tęsiasi nepatenkinama miego kokybė ir/ar jo trukmė. Pats miego trukmės nukrypimas nuo priimtų miego trukmės kriterijų negali būti vartojamas, kaip pagrindas sutrikimui diagnozuoti, nes kai kurie individai (taip vadinamieji “trumpamiegiai”) miega minimalų laiką, tačiau vis tiek nemano turį nemigą. Pacientai su nemiga dažniausiai skundžiasi sunkumu užmigti, rečiau skundžiamasi miegojimo kokybe bei ankstyvu prabudimu. Neretai pacientai skundžiasi turį šių simptomų derinį. Tipiškais atvejais nemiga atsiranda padidėjusio gyvenimo streso laikotarpiais ir dažniau pasireiškia moterims, vyresnio amžiaus žmonėms ar turintiems psichologinių sutrikimų arba socialinių-ekonominių problemų. Jei nemiga kartojasi, dėl to gali atsirasti nemigos baimė ir susirūpinimas dėl jos pasekmių. Dėl to susiformuoja užburtas ratas, palaikantis ir užtęsiantis individo problemą. Nemiga besiskundžiantys individai apibūdina save, atėjus miego laikui, kaip įsitempusius, nerimastingus, susirūpinusius ir depresiškus, dėl to atsiranda ir minčių antplūdžio jausmas. Jie neretai apmąsto, ar pakankamai išsimiegos, savo asmenines problemas, sveikatos būklę, ar net mirtį. Dažnai jie stengiasi susitvarkyti su savo įtampa vartodami vaistus ar alkoholį. Jie neretai teigia, jog rytais jaučiasi fiziškai ir psichiškai pavargę; dienos metu jiems būdinga depresiška nuotaika, susirūpinimas, įtampa, dirglumas, jie susikoncentravę ties savo būsena. Visada, kai miego trukmė ir/ar kokybė yra vienintelis paciento nusiskundimas, diagnozei reikia vartoti šį kodą. Jei yra kitokių psichiatrinių simptomų, pavyzdžiui, depresija, nerimas ar įkyrumai, nemiga vis vien gali būti diagnozuojama, jei ji yra pagrindinis paciento nusiskundimas, arba ji trunka taip ilgai ir yra tokia stipri, kad pats pacientas ją suvokia esant svarbiausiu sutrikimu. Gretutiniai sutrikimai turi būti aprašyti tada, jei pasireiškia pakankamai stipriai, bei jiems reikalingas specifinis gydymas. Verta atkreipti dėmesį, kad dauguma kenčiančių nuo nemigos yra perdėtai susirūpinę dėl miego sutrikimo ir neigia, jog turi emocinių problemų. Nemiga yra dažnas simptomas kitų psichikos sutrikimų klinikoje, tokių kaip: afektiniai, neuroziniai, organiniai, valgymo sutrikimai; ji būna toksikomanijų atvejais, schizofrenijos klinikoje bei kitų miego sutrikimų (pvz., košmariškų sapnų) metu. Miego sutrikimai taip pat gali būti dėl somatinių sutrikimų, sukeliančių skausmą ar diskomfortą, bei vartojant kai kuriuos vaistus. t.y. Trumpalaikiai miego sutrikimai yra normali kasdieninio gyvenimo dalis.

Hipersomnija

Mieguistumas (hipersomnija) suprantama kaip būklė, pasižyminti padidėjusiu mieguistumu dieną, miego priepuoliais (kurie atsiranda ne dėl nepakankamo miego trukmės) ar prailgėjusiu perėjimu į budrumą prabudus. Jei nėra aiškios organinės priežasties, ši būklė yra dažniausiai susijusi su psichiniais sutrikimais. Šis simptomas dažnai nustatomas bipolinio afektinio sutrikimo depresijos fazėje (F 31.3, F 31.4, ar F 31.5), pasikartojančio depresinio sutrikimo (F 33.-) ar depresinio epizodo (F 32.-) klinikoje. Tačiau kartais nepavyksta diagnozuoti kito psichikos sutrikimo, nors kai kada būna kai kurių psichopatologinių sutrikimų. Kartais pacientai patys susieja tendenciją užmigti netinkamu paros metu su nemaloniais dienos įvykiais. Kiti linkę neigti tokį ryšį net tuomet, kai prityręs klinicistas randa tokią sąsają.

Miego-budrumo ritmo sutrikimai

Neorganinis miego-budrumo ritmo sutrikimas apibūdinamas kaip neatitikimas tarp individo miego-budrumo ciklo ir aplinkos sąlygų, dėl to yra skundžiamasi nemiga ar mieguistumu. Šis sutrikimas gali būti psichogeninis arba organinis, priklausomai nuo šių etiologinių faktorių įtakos konkrečiu atveju. Individai, turintys dezorganizuotą ir besikeičiantį miego ir budrumo laiką, dažnai pasižymi ryškiais psichologiniais sutrikimais, susijusiais su įvairiais psichikos sutrikimais, pavyzdžiui, asmenybės sutrikimais ar afektiniais sutrikimais. Individams, dirban­tiems pamainomis ar keliaujantiems per besikeičiančias laiko juostas, cirkadinio ritmo sutrikimai yra daugiau paaiškinami biologiškai, nors gali veikti ir stiprus emocinis faktorius, nes dauguma šių individų kenčia nuo distreso.

Taip pat skaitykite: Organinių psichikos sutrikimų simptomai

Somnambulizmas

Somnambulizmas ar lunatizmas yra pakitusi sąmonės būsena, kurios metu kartu pasireiškia ir miego, ir budrumo būsenoms būdingi fenomenai. Somnambulizmo epizodo metu, dažniausiai pirmąjį miego periodo trečdalį, individas atsikelia iš lovos ir vaikščioja, tuo pat metu jo sąmonės, reaktyvumo ir motorinių įgūdžių lygis yra žemas. Somnambulas kartais gali išeiti iš miegamojo ar net iš namų, dėl to kyla didelis pavojus susižeisti. Tačiau dažniausiai asmuo pats arba švelniai padedant kitiems tyliai sugrįžta į lovą. Somnambulizmas ir naktinis siaubas (F 51.4) yra glaudžiai susiję. Abu jie yra traktuojami kaip prabudimo iš giliausių miego stadijų (3 ir 4-osios), sutrikimas. Neretai šeimos anamnezėje randamas vienas šių sutrikimų, o paciento ligos anam­nezėje randami abu šie sutrikimai. Dar daugiau - abu sutrikimai žymiai dažnesni vaikystėje, o tai rodo brendimo faktorių įtaką jų etiologijai. Be to, kai kuriais atvejais sutrikimo pradžia sutampa su karščiavimą sukėlusią liga. Jei šie sutrikimai tęsiasi vaikystei pasibaigus, arba pirmą kartą pasireiškia suaugusiam, abu šie sutrikimai dažnai turi ryšį su rimtomis psichologinėmis problemomis; be to, sutrikimai gali pirmą kartą pasireikšti ir senyvame amžiuje ar ankstyvose demencijos stadijose. Remiantis somnambulizmo ir naktinio siaubo klinikiniu bei patogeneziniu panašumu bei tuo faktu, kad šių sutrikimų diferenciacija priklauso nuo vienų ar kitų simptomų dominavimo klinikoje, abu jie šiuo metu yra laikomi to paties nozologinio proceso dalimi. nėra kito psichikos sutrikimo, pvz. Somnambulizmą reikia diferencijuoti nuo psichomotori­nių epilepsinių priepuolių. Psichomotorinė epilepsija labai retai pasireiškia tik nakties metu. Epilepsijos priepuolio metu individas visiškai nereaguoja j aplinką, ir jam būdingi perseveraciniai judesiai, pavyzdžiui, rijimas ar rankų trynimas. Disociacinę fugą (F 44.1) taip pat reikia diferencijuoti nuo lunatizmo. Disociacinių sutrikimų metu epizodai trunka žymiai ilgiau, o pacientai yra žymiai budresni ir gali atlikti sudėtingus bei tikslingus veiksmus.

Naktinis siaubas

Naktinis siaubas yra siaubo ar panikos epizodai nakties metu, lydimi intensyvios vokalizacijos, judrumo ir ryškių vegetacinių iškrovų. Individai paniškai rėkdami atsisėda lovoje ar atsikelia išjos, paprastai pirmąjį nakties periodo trečdalį, dažnai bėga link durų, lyg bandydami pabėgti, tačiau retai išeina iš kambario. Kitų asmenų pastangos padėti tokiems asmenims gali net sustiprinti būklės intensyvumą, nes individai ne tik silpnai reaguoja į panašias pastangas, bet netgi gali keletui minučių tapti dezorientuotais. Prabudę paprastai epizodo neatsimena. Dėl šių klinikinių siaubo epizodo požymių individams yra didelė rizika susižeisti. Naktinis siaubas ir somnambulizmas (F 51.3) yra glaudžiai susiję: jiems atsirasti įtakos turi genetiniai, raidos, organiniai ir psichologiniai faktoriai, ir abiem būsenoms būdingi tie patys klinikiniai ir patofiziologiniai požymiai. Naktinį siaubą reikia diferencijuoti nuo košmariškų sapnų. Pastarieji dažniausiai yra “blogi sapnai”, ir jų metu beveik nebūna vokalizacijos bei kūno judesių.

Košmarai

Košmarai - tai sapnai, pilni baimės ar nerimo, kuriuos individas labai smulkiai prisimena. Pergyvenimai sapne yra labai gyvi, ir dažniausiai jų temos yra pavojus gyvybei, saugumui ar savigarbai. Gana dažnai tos pačios ar panašios košmariškų sapnų temos kartojasi. Tipiško epizodo metu būna tam tikras vegetacinis sujaudinimas, tačiau nėra ryškesnės vokalizacijos ar kūno judesių. Prabudęs indivi­das yra žvalus ir orientuotas. Vaikų amžiuje dažniausiai nėra aiškiai susieto psichologinio sutrikimo, nes jų košmariški sapnai būna sąlygoti specifinės emocinio brendimo fazės. Priešingai, suaugusiems, varginamiems košmariškų sapnų, dažnai nustatoma ryškių psicho­loginių sutrikimų, dažniausiai - asmenybės sutrikimų. Tam tikrų vaistų, pavyzdžiui, rezerpino, tioridazino, triciklinių antidepresantų ir benzodiazepinų vartojimas taip pat gali įtakoti košmarų atsiradimui. Svarbu diferencijuoti košmariškus sapnus nuo naktinio siaubo. Pastarojo epizodai pasireiškia pirmąjį miego periodo trečdalį, pasižymi stipriu nerimu, paniškais riksmais, intensyviais kūno judesiais bei stipria vegetacine iškrova.

Nepatikslintas Organinis arba Simptominis Psichikos Sutrikimas

Nepatikslintas organinis arba simptominis psichikos sutrikimas yra psichikos liga, kuri gali paveikti įvairias smegenų struktūras ir funkcijas. Ši liga dažnai susijusi su centrinės nervų sistemos disfunkcija, kuri apima smegenis ir nugaros smegenis. Paveiktos srities anatomija gali būti sudėtinga, kadangi psichikos sutrikimai dažnai yra susiję su neurotransmiterių, tokių kaip serotoninas, dopaminas ir norepinefrinas, pusiausvyros sutrikimu.

Priežastys

Pagrindinės šios ligos priežastys gali būti labai įvairios, įskaitant:

Taip pat skaitykite: Organiniai psichikos sutrikimai: temos magistro darbams

• Traumą
• Infekciją
• Medžiagų apykaitos sutrikimus
• Kitas sveikatos problemas, kurios paveikia psichinę sveikatą

Simptomai

Pagrindiniai simptomai gali apimti:

• Nuotaikos svyravimus
• Nesugebėjimą susikaupti
• Atminties sutrikimus
• Nerimą
• Depresiją
• Socialinę izoliaciją
• Elgesio pokyčius

Diagnostika

Diagnostika paprastai apima:

• Išsamią medicininę istoriją
• Psichologinius vertinimus
• Įvairius laboratorinius tyrimus, kad būtų galima nustatyti galimas organines priežastis

Gydymas

Gydymas gali apimti tiek medicininius, tiek nemedicininius sprendimus:

• Psichotropiniai vaistai: Antidepresantai ar antipsichoziniai vaistai gali būti skiriami siekiant stabilizuoti paciento būklę.
• Psichoterapija: Kognityvinė elgesio terapija gali padėti pacientams suprasti ir valdyti savo simptomus.
• Alternatyvūs gydymo metodai: Meditacija ar grupinė terapija taip pat gali būti naudingi. Grupinė terapija yra efektyvi įveikiant krizines situacijas, gydant nerimą ir depresiją. Ja siekiama koreguoti charakterio savybes, kurios sunkina gyvenimą ir trukdo bendravimą šeimoje ar kitoje aplinkoje. Gydymo metu įgytus naujus elgesio būdus galima greičiau pritaikyti kasdieniame gyvenime. Visas grupės gyvenimas tampa gydomuoju veiksniu.

Šizofrenija ir Organiniai Veiksniai

Šizofrenija yra lėtinis psichozinis sutrikimas, pasižymintis charakteringų požymių ir simptomų kompleksu. Nėra nė vieno simptomo ar požymio, kuris būtų išimtinai būdingas tik šizofrenijai.

Etiologijos Teorijos

Šizofrenija serga maždaug 1 proc. Remiantis moksliniais duomenimis, šizofrenija yra polietiologinė liga. Nėra vieno pripažinto ir pakankamai pagrįsto šizofrenijos etiologijos mechanizmo.

• Paveldimumas: Artimų giminaičių bei dvynių tyrimai parodo, kad paveldimumas turi didelę reikšmę. Jei šeimoje yra sergančių, rizika susirgti labai padidėja, o monozigotiniam dvyniui ji yra 47 proc. Tarp sch sergančių brolių ir seserų 2-8 proc., kai vienas iš tėvų serga sch- 12 proc., dizigotinio sergančiojo sch dvynio- 12-17 proc., kai abu tėvai serga sch- 40 proc. Paveldimumas nėra pagal tipišką Medelio dėsnį. Tai apsprendžia keletą genų (manoma, kad per kelis recesyvinius genus, kurių vienas apsprendžia pažeidžiamumą dėl ligos, o kitas paskatina pirmojo ekspresiją. Sch sergančiųjų šeimose dažnai būna sch, šizotipiniu sutrikimu sergančių asmenų, tiesa 60- 85 proc.
• Neuromediatoriai: Sch išsivystymui svarbūs neuromediatoriai. Esant psichozėms išryškėja dop sistemos aktyvumas. Pomirtinis sch sirgusiųjų tyrimas parodo, kad bataliniuose ganglijuose bei limbinėje sistemoje yra didesnis D2 receptorių skaičius. Šiuo principu pagrįsti neuroleptikų kaip D2 blokerių gydomasis poveikis. Dopamino koncentracija galvos smegenyse yra taip pat nevienodas. Manoma, kad dopamino sumažėjimas galvos smegenų žievėje sukelia negatyvius simptomus, o jo padidėjimas požievyje- pozityvius simptomus. Taip pat svarbus NA, 5-HT, GASR rp. vaidmuo.
• Dopaminerginė sch teorija: Šizofrenijoje yra sumažėjęs dopaminerginis aktyvumas mezokortikiniame kelyje (iš gumburo vetrotegmentalinių branduolių į smegenų žievę, daugiausiai- į prefrontalinę žievę, atsakingas už negatyvius simptomus) palyginti su norma. Tuo metu, kai kitame dopaminerginiame kelyje -mezolimbiniame (eina iš gumburo ventralinės tegmentalinių branduolių į limbinės sistemos nucleus acumbens, amygdala- atsakingas už pozityvią simptomatiką)-padidėjęs. Dar yra tubero-infundibulinis kelias (iš pagumburio į hipofizę- per D2 blokavimą sukelia prolaktino išskyrimą). Dar yra iš substantia nigra į nucleus caudatus -> putamen (neostriatum) (nigrostriatinis kelias- atsakingas už motorines funkcijas, yra ekstrapiramidinis sistemos dalis). Šie keliai svarbūs suprasti APV veikimą bei šalutinį poveikį- EPS, antrinę negatyvią simptomatiką sukeltą APV, hiperprolaktinemiją.
• Smegenų struktūros pokyčiai: Ryškių galvos smegenų struktūr. pokyčių nebūna. Atsiradus KT bei BMR , pastebėta kad 10-50 proc. pacientų yra išsiplėtę šoniniai ir trečiasis skilveliai, o 10-35 proc. yra smegenų žievės atrofija. G.b. smegenėlių kirmino atrofija, limbinės sistemos atrofija, ypač migdolinių kūnų, hipokampo, bazalinių ganglijų.
• Infekcinė teorija: Infekc. teorija taikoma dėl sch sergančių gimimo sezoniškumo tendencijų. Amerikoje sch sergantys dažniau yra gimę nuo sausio iki balandžio, o pietų pusrutulyje- birželį- rugsėjį. Manoma, kad nėštumo I trimestre patiriamas didesnis sezoninis virusinių infekcijų pavojų, kas gal sutrikdyti vaisiaus centrinės nervų sistemos vystymąsi. Manoma, kad lėtai veikiantys neurotropiniai virusai- esant paveldėtai rizikai susirgti, jie veikia kaip provokuojantis nepalankus aplinkos veiksnys. Žinoma, kad Herpes simplex virusas gali sukelti psichoze, labai panašias į Sch.
• Nervų sistemos vystymosi sutrikimas: Sch sergantiems pacientams būdingi įvairūs funkciniai smegenų veiklos sutrikimai, neryški neurologinė simptomais (pvz. funkciniai kaktinės smegenų dalies veiklos sutrikimai). Tai rodytų, kad esant sunkiam paveldimumui ir papildomiems nepalankiems aplinkos veiksniams (infekcija, somatinės ir psichologinės traumos) sutrinka CNS vystymasis ir subtilių smegenų funkcijų struktūravimasis, pažeidžiamas smegenų neuroplastiškumas. Nėštumo ir gimdymo komplikacijos padidina riziką susirgti sch suaugus.

Simptomai

Sch diagnozuojama, kai yra būdingas mąstymo, valios ir afekto sutrikimų derinys. Nėra nė vieno simptomo ar požymio, kuris būtų išimtinai būdingas tik sch. Kliedesių ir suvokimo sutrikimų būna ir prie organinių, tam tikrų asmenybės sutrikimų metu, taigi sch neturi patognomoninių simptomų. Sch diagnozuoti reikalinga ne tik psichikos būklę įvertinti, bet svarbu ir ligos anamnezė, simptomų kaita ir eiga, būtina atsižvelgti ir į kultūrinę aplinką, religinius įsitikinimus, pasaulėžiūrą.

Simptomų skirstymas į pozityvius ir negatyvius, arba produkcinius ir deficitinius. Kartais išskiriama ir trečia- dezorganizacijos- simptomų grupė.

• Pozityvūs simptomai: Tai reiškiniai, kurie atsiranda papildomai ir anksčiau asmeniui nebuvo būdingi. Tai haliucinacijos, kliedesiai, mąstymo nenuoseklumas, keistas elgesys, neadekvatus afektas.
• Negatyvūs simptomai: Tai susilpnėjusios arba išnykusios kai kurios funkcijos ir savybės: blankus afektas, abulija, apatija, anhedonija, nesugebėjimas prisižiūrėti, apsileidimas, socialinė izoliacija, kontaktų su šeima nutrūkimas.

#

tags: #organiniai #simptomai #ir #psichikos #sutrikimai