Įvadas
Moralinė asmenybės laisvė yra esminis žmogaus egzistencijos aspektas, glaudžiai susijęs su atsakomybe ir gebėjimu priimti sąmoningus sprendimus. Šiame straipsnyje nagrinėsime moralinės laisvės sampratą, jos šaltinius, įtaką žmogaus veiksmams ir ryšį su visuomenės dorovinėmis normomis. Taip pat aptarsime, kaip ugdyti dorovinę asmenybės laisvę ir kokie iššūkiai kyla siekiant šio tikslo.
Žmogaus veiksmų moralumas
Laisvė žmogų daro moralės subjektu. Sąmoningai veikdamas, žmogus, galima sakyti, yra savo veiksmų tėvas. Tikrai žmogiški, tai yra laisvai remiantis sąžinės sprendimu pasirinkti veiksmai yra vertintini kaip moralūs. Jie esti geri arba blogi. Žmogaus veiksmų moralumas priklauso nuo pasirinktojo objekto, siekiamo tikslo (arba intencijos) ir veiksmo aplinkybių.
Moralumo šaltiniai
Žmogiškųjų veiksmų moralumas priklauso nuo:
- Pasirinktojo objekto;
- Siekiamo tikslo, arba intencijos;
- Veiksmo aplinkybių.
Objektas, intencija ir aplinkybės yra žmogaus veiksmų moralumo „šaltiniai“, arba sudedamieji elementai. Pasirinktas objektas yra gėris, į kurį sąmoningai linksta valia. Jis yra žmogiškojo veiksmo materija. Pasirinktas objektas lemia valios akto moralumą pagal tai, ar tą objektą pažinęs protas laiko jį ar nelaiko atitinkančiu tikrąjį gėrį. Protingą gėrio ir blogio tvarką, liudijamą sąžinės, nusako moralės objektyvios taisyklės.
Intencija, skirtingai nuo objekto, priklauso nuo veikiančiojo subjekto. Iš pačios veikimo laisvės kylanti ir veikimo tikslą nustatanti intencija yra esminis elementas, lemiantis moralinę veiksmo vertę. Intencija pirmiausia yra nukreipta į tikslą, rodantį, ko veiksmu siekiama. Intencija yra valios judėjimas į tikslą, į veiksmo pabaigą, krypimas į gėrį, kurio laukiama pradėtu veiksmu. Intencija neapsiriboja tik poveikiu atskiriems mūsų veiksmams, bet gali sutelkti daugelį veiksmų tam pačiam tikslui pasiekti, gali į galutinį tikslą nukreipti visą gyvenimą. Pavyzdžiui, patarnavimo tikslas yra padėti artimui, bet sykiu tą veiksmą gali įkvėpti ir Dievo, visų mūsų veiksmų galutinio tikslo, meilė. Tam pačiam veiksmui gali turėti įtakos ir kelios intencijos, tarkime, padaryti paslaugą kitam, kad įgytum jo palankumą arba pasididžiuotum savo veiksmu.
Taip pat skaitykite: Etika ir moralė
Gera intencija (pavyzdžiui, padėti artimui) savaime netinkamo elgesio (kaip melas ar šmeižtas) nepadaro nei gero, nei teisingo. Tikslas priemonių nepateisina. Todėl negalima pateisinti, tarkime, nekalto žmogaus pasmerkimo kaip teisėtos priemonės tautai išgelbėti. Bet ir geras veiksmas (pavyzdžiui, išmalda) tampa blogas, jei daromas bloga intencija (pavyzdžiui, dėl tuščios garbės).
Moralinio veiksmo aplinkybės, apimančios ir padarinius, yra antraeilės reikšmės dalykai. Jos gali padidinti arba sumažinti žmogaus veiksmų moralinį gerumą ar blogumą (pvz., vagystės dydis). Jos gali sušvelninti ar pasunkinti veikėjo atsakomybę (pavyzdžiui, jei jis veikia genamas mirties baimės). Aplinkybės savaime negali pakeisti pačių veiksmų moralinės kokybės; savaime blogo veiksmo jos negali padaryti nei gero, nei teisingo.
Geri ir blogi veiksmai
Kad veiksmas būtų morališkai geras, turi būti geras ir jo objektas, ir tikslas, ir aplinkybės. Blogas tikslas patį veiksmą daro blogą, nors jo objektas ir būtų savaime geras (taip esti, jei kas meldžiasi ir pasninkauja, „kad būtų žmonių matomi“). Pasirinktas objektas visą veiksmą gali sugadinti. Tam tikrus konkrečius poelgius (pavyzdžiui, paleistuvavimą) rinktis visada klaidinga, nes toks pasirinkimas reiškia valios netvarką, tai yra moralinį blogį.
Taigi būtų klaidinga spręsti apie žmogaus veiksmų moralumą atsižvelgiant vien į juos pažadinusią intenciją arba aplinkybes, kuriomis jie atliekami (aplinkos bei viešosios nuomonės poveikį, prievartą ar būtinybę veikti ir t. t.). Kai kurie veiksmai, nepriklausomai nuo aplinkybių ir intencijų, niekados neleistini patys savaime dėl savo objekto; tai piktžodžiavimas prieš Dievą ir melaginga priesaika, žmogžudystė ir svetimavimas. Neleistina daryti bloga norint pasiekti gera.
Laisvė ir atsakomybė
Laisvė žmogų pastato prieš moralinio apsisprendimo prievolę. Kur nėra laisvės, ten nėra nė vertybių. Tik žmogus gali būti kaltas ar nekaltas, nes tik jis laisvai stovi prieš vertybių pasaulį. Tačiau laisvė nėra pati vertybių matas. Nėra laisvės be mąstymo, ir todėl negali būti laisvu vadinamas tas, kas paveda kam nors kitam už save mąstyti, kas aklai pasiduoda savo aplinkai. Pirmoji ir pagrindinė laisvės prielaida yra laisvė. Be laisvės nėra atsakomybės. Jeigu žmogus ką nors daro nelaisvai iš prievartos, t.y. neturėdamas galimybės pasirinkti ir savarankiškai apsispręsti, tai ir atsakomybė už tokius veiksmus nekyla. Pagaliau laisvė yra ne tik atsakomybės prielaida. Atsakomybė tiesiog proporcinga laisvei. Kuo žmogus laisvesnis, tuo jis atsakingesnis ir atvirkščiai: kuo siauresnė asmens laisvė, tuo menkesnė ir jo atsakomybė. Pagaliau nesant galimybės laisvai pasirinkti išvis nebelieka ir atsakomybės. Taigi laisvė ir atsakomybė neatskiriamos.
Taip pat skaitykite: Apie moralinį nelaisvumą
Nurodant labai atvirą laisvės ir atsakomybės sąvokų sąsają, dar reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ir laisvė, ir atsakomybė yra savimonės konstruktai. Subjektyviai savo laisvę žmogus įsisąmonina ir ją realizuoja tik per savimonę, savęs pažinimą ir vertinimą. Šią laisvės ir savimonės sąsają ypač pabrėžė vokiečių filosofas Georgas Hėgelis. Jis teigė: „Laisvas esu, kai esu pats savimi. Toks dvasios būtis yra savimonė, sąmonė apie patį save.“ Analogiškai su asmens savimone susijusi ir atsakomybė. Atsakomybės subjektas turi būti laisvas. Tai reiškia, kad žmogaus poelgius turi sąlygoti jo paties veiksmai. Laisvas poelgis „pagrįstas asmens iniciatyva, ir tiek apsisprendimo momentu, tiek atliekant patį veiksmą yra nepriklausomas nuo tų jį betarpiškai supančių aplinkybių, kurios iš esmės galėtų turėti įtakos asmens apsisprendimui ir veiksmo realizavimui“ - R. Ingardenas. Pasak jo veiksmą galima laikyti laisvu tik tuomet, kai jis priklauso nuo veikiančiojo žmogaus valios, t.y. kai jis nėra sąlygotas išorinių aplinkybių. Bet izoliuotas nuo išorinių aplinkybių žmogus apskritai negalėtų nieko veikti. Tik būdami aktyviais visuomenės nariais, tampame laisvais žmonėmis. Žmogaus laisvė priklauso nuo žmogaus sugebėjimo būti sąmoningu visuomenės nariu. Žmogaus laisvė pasirodo ne tuo , kad jis kiekvienu momentu elgiasi arba veikia savarankiškai , bet tuo , kad jis veikia kaip tokiu , o ne kitokiu būdu.
Pažinimas ir moralinė laisvė
Laisvei svarbu, ką žmogus daro. Laisvė nusako žmogaus gebėjimą priimti sprendimus, žinant dalyką. Dėlto laisvas veikimas yra pagrįstas pažinimu. Vadinasi, įgydami pažinimą, tam tikra prasme įgyjama ir laisvė. Kuo žmogus giliau įsisąmonina aplinkinį pasaulį: jo dėsningumus, pažįsta save patį ir geba derinti savo veiksmus su objektyviosios tikrovės dėsningumais, tuo didesnė vidinė jo laisvė. Žmogus laisvas ne dėl to, kad jis ignoruoja gamtos ir visuomenės dėsningumus, o todėl, kad, pažinęs tuos dėsningumus, remiasi jais savo veikloje. Bendruoju laisvės supratimu remiasi ir dorovinė laisvė. Visuomenei būdingi tam tikri doroviniai reikalavimai, be kurių negalima apsieti. Jeigu dorovinių reikalavimų nebūtų laikomasi, tai pati visuomenė negalėtų egzistuoti. Todėl elgtis taip, kaip reikalauja dorovė, žmogui būtina. Dorovinės laisvės esmę sudaro tai, kad žmogus suvokia dorovės reikalavimų būtinybę ir laisvai jų laikosi.
Asmenybės atsakomybė ir dorovinė laisvė
Asmenybės atsakomybė pagrįsta dorovine laisve. Jei žmogus neturi realios galimybės laisvai pasirinkti savo poelgių, tai atsakomybės nėra. Ji atsiranda tik tada, kai yra galimybė laisvai rinktis. Ir kuo didesnė ši galimybė, tuo didesnė atsakomybė už pasirinkimą. Žmogus, vienaip ar kitaip apsispręsdamas ir pasirinkdamas poelgį, išgyvena vidinį atsakomybės jausmą, kuris neleidžia jam elgtis nederamai. Be to, atsakomybė pasireiškia kaip savikontrolė, savitvarda, susivaldymas, vadovavimas savo paties elgesiui, nes būtinybė pasirinkti teisingą poelgį ir yra ne kas kita, kaip atsakomybė už savo veiklos ir elgesio perspektyvą, jo visuomeninis rezultatas. Tokia atsakomybė skatina žmogų giliau suprasti ir įvertinti situaciją, numatyti visus optimalius elgesio pasirinkimo variantus, taip pat atsižvelgti į savo realias galimybes toje situacijoje.
Skiriamos dvi dorovinės atsakomybės formos:
- Individualioji (asmeninė) atsakomybė už savo veiklą ir poelgius.
- Socialinė atsakomybė už savo veiklą ir poelgius.
Įvairios laisvės formos kaip politinė, religinė, mokslinė ir kitos liečia ne tiesiog žmogaus vidinį apsisprendimą, bet jo nepriklausomumą nuo jį supančios aplinkos. Niekas negali priversti žmogų tikėti arba netikėti, laikytis tokių, o ne kitokių pažiūrų. Kadangi socialinė aplinka veikia ir vidinį žmogaus buvimą ir ypač per auklėjimą ir visuomenės viešąją nuomonę formuoja jo intelektą, galvoseną, charakterį, elgesį, tai politinė, religinė ir kt. laisvė atsiliepia ir vidiniam žmogaus apsisprendimui.
Taip pat skaitykite: Moralinio ir materialinio skatinimo reikšmė
Laisvės problemos sprendimas pareina pirmiausia nuo to, kaip žiūrima į individo santykį su visuomene arba valstybe, t.y. su kolektyvu. Visuomenės ir valstybės funkcija baigiasi tuo, kad jos turi apsaugoti individo gyvybę, saugumą ir taip sutvarkyti socialinius santykius, kad kiekvienas žmogus galėtų netrukdomas lavinti bei skleisti savo individualumą ir gyventi taip, kaip jam patinka.
Dorovinės laisvės siekimas
Siekiant dorovinės laisvės, būtina stiprinti savo valią, grūdinti charakterį, nes silpnavalis negali atsispirti blogiems išoriniams poveikiams ir savo paties ydoms.
Ugdymas laisvėje
Ugdymas laisvėje yra procesas, kuriame ugdytojas padeda ugdytiniui atrasti polinkį į tai, kas vertinga, kas praturtina ir skatina augti, ir kad gebėtų atliepti to praktinius reikalavimams. Tai galima pasiekti patariant kaip naudotis laisve ir siūlant užduotis, kurios turi prasmę.
Kiekvienas gyvenimo etapas turi gerąją pusę. Vienas iš kilniausių jaunystės bruožų yra jos lengvumas, su kuriuo paklūsta nuoširdžiai keliamiems reikalavimams ir su kuriuo teigiamai į juos atsiliepia. Praėjus santykinai trumpam laikui galima pastebėti ryškius pokyčius jaunuose žmonėse, kuriems buvo patikėti uždaviniai, už kuriuos jie nešė atsakomybę, kuriuos laikė svarbiais. Pavyzdžiui, pagalba kitam asmeniui ar bendradarbiavimas su tėvais ugdymo procese.
Iš kitos pusės, tas kilnus bruožas iškreipta ir dažnai agresyvia forma gali atsisukti prieš tuos, kurie apsiriboja vien jaunuolių užgaidų tenkinimu. Iš pažiūros, tokia laikysena jaunuolių atžvilgiu yra patogesnė, tačiau ilgainiui kainuos mums daug labiau ir, kas svarbiausia, trukdys mūsų vaikams bręsti, nes neparuošia jų gyvenimui.
Žmogus, kuris nuo vaikystės įpras manyti, kad viskas išsisprendžia automatiškai, neįdedant pastangų ar išsižadėjimų, greičiausiai nesubręs tinkamu laiku. O kai liks gyvenimo sužeistas, kas yra neišvengiama, galimai nemokės su tuo susidoroti. Žmogus turi lavinti savo charakterį, turi išmokti laukti ilgalaikių pastangų rezultatų ir nugalėti neatidėliojamumo pagundą.
Be abejonės, hedonistinis vartotojiškumo klimatas, kuriame šiuo metu gyvena daugybė šeimų iš taip vadinamojo „pirmojo pasaulio“ (kaip ir iš kitų, mažiau išsivysčiusių šalių), nėra palankus pastebėti dorybių vertės ar malonumo atidėjimo vardan didesnio gėrio svarbos.
Tačiau susidūrus su tomis nepalankiomis sąlygomis, sveikas protas pabrėžia pastangų reikšmę. Pavyzdžiui, šiais laikais ypač populiaru tai sieti su sporto kultūra, kur yra pabrėžiama, kad tas, kas trokšta gauti medalį, turi būti pasiruošęs pakelti ilgalaikes ir alinančias treniruotes.
Apibendrinant galime sakyti, kad asmuo, kuris geba laisvanoriškai siekti to, kas iš tiesų yra vertinga, turi būti pasirengęs susidurti su didelės svarbos uždaviniais (aggredi) ir išlikti užsispyrime siekiant tikslo, kai atsiranda nenoras ir sunkumai (sustinere). Tie du vyriškumo matai yra moralinės energijos šaltiniai, kurie leidžia ne pasitenkinti tuo, ką jau pavyko pasiekti, bet stumia toliau augti, tapti vis geresniu. Šiandien ypač svarbu yra įtikinamai parodyti, kad tas, kas turi tos moralinės jėgos yra labiau laisvas negu tas, kas jos neturi.
Visi esame pašaukti pasiekti tą moralinę laisvę, kuri yra gaunama tik per moraliai gerą, o ne bet kokį, laisvos valios naudojimą. Tai yra didelis iššūkis ugdytojams, o ypač tėvams, įtikinančiai parodyti, kad tikrai žmogiškas laisvės naudojimas yra grindžiamas vykdymu ne to, kas mums labai patinka, bet vykdymu to, kas yra gera, „kadangi mums tai patinka, ir kaip mėgdavo sakyti šv. Josemaría, tai yra kuo tikriausiai antgamtinė priežastis“.
Tai yra kelias, kuris leis mums išsilaisvinti iš troškios įtarimų ir visuomenės nuomonės spaudimo atmosferos, kuri nuvertina tiesos bei gėrio paieškas. Nėra didesnio aklumo nei leistis nešamam aistrų, „pasigėrėjimų“ (ar jų trūkumo). Tas, kas rūpinasi tik tuo, kam turi noro, yra mažiau laisvas už tą, kuris ištvermingai ieško - ne tik teoriškai, bet ir veiksmuose - gėrio, kuris gali atrodyti labai sunkiai pasiekiamas.
Didžiausia nelaimė ištinka tuomet, kai siekdami gėrio pastebime, kad jam įgyvendinti mums trūksta jėgų. Tuo tarpu laisvė pasiekia savo pilnatvę tik tuomet, „kai yra naudojama išlaisvinančios tiesos tarnystei, kai sudega ieškodama nesibaigiančios Dievo Meilės, kuris mus išlaisvina iš visokių nelaisvės pančių“.
Moralinių teisių teorijos
Moralinių teisių teoretikai dar nėra išvystę kokios nors plačiai priimtos teorijos. Jie nesutaria beveik visais pagrindiniais klausimais, pavyzdžiui, kokias konkrečias moralines teises asmuo iš tikrųjų turi, kurios jų svarbesnės, kokiomis aplinkybėmis, jei iš viso, jos gali būti pažeidžiamos, koks jų galutinis pateisinimas. Jei vieni filosofai tvirtina, kad pagrindinė teisė yra teisė į laisvą veikimą, tai kiti atsako, jog visos kalbos apie teisę į laisvę yra tik nesusipratimas. Vieniems aišku, kad moralinės teisės pagrįstos kiekvieno asmens savitumu bei neliečiamumu, o kiti nedvejoja, kad jos atspindi visų lygią vertę. Vieniems pagrindinė moralinių teisių paskirtis yra apginti žmogaus laisvę, kitiems - jos turi apsaugoti lygybę.
Pasekmizmo visuotinio geradariškumo pareiga, nors ir nustato, kaip asmuo turi beveik visomis aplinkybėmis elgtis, tačiau jo neapsaugo nuo kitų kėslų. Be to, pasekmizmui individas neturi savitos reikšmės. Juk ne kurio nors asmens laimė svarbi, bet tik laimės kiekis pasaulyje. Žmonės lygiai traktuojami, bet tik lygiai paneigiant jų savitumą. Žmogus yra žaliava, siekiant sukurti kuo daugiau laimės. Pasak vieno įtakingo moralinių teisių teoretiko, filosofo Robert Nozicko pasekmizmas nejučiomis sutapatina bendruomenę su žmogumi. Nors visai priimtina, kad žmogus atsisakytų nūdieninių malonumų dėl didesnių malonumų ateityje, negalima žiūrėti į bendruomenę kaip į vieningą organizmą, o į žmogų kaip to organizmo ląstelę. Juk taip žvelgiant, atrodo priimtina, kad vienas asmuo būtų aukojamas kitų malonumų siekimui. Šitoks požiūris į žmogų kaip į sudėtinę bendruomenės dalį užmiršta, kad kiekvienas asmuo yra savita būtybė, pajėgi prasmingai gyventi. Todėl moralinės teorijos, nepripažįstančios žmogaus savitumo, yra neišvengiamai klaidingos.
Moralinių teisių teorijų yra įvairių, ir jos gvildena skirtingas problemas. Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio atkreipsiu tik į du klausimus:
a. ar žmogus, turįs moralines teises, visada gali jomis naudotis?
b. kaip moralinės teisės paveikia kitų žmonių likimą?
Siekdami išvengti nepriimtinų pasekmizmo išvadų, moralinių teisių teoretikai tvirtina, kad asmuo turi ir teigiamų, ir neigiamų teisių. Jo teigiamos teisės leidžia jam ką nors daryti, o neigiamos teisės uždraudžia kitiems, ką nors jam daryti. Viena rūšis moralinių teisių teorijų, kurias vadinsiu neribotomis, konstatuoja, kad jei žmogus turi teisę ką nors daryti, jam visai nereikia atsižvelgti į elgesio pasekmes. Vykdydamas teisių nurodytą ir aprobuotą elgesį, žmogus negali nusižengti dorovės taisyklėms. Ribotų teisių teorijos prileidžia, kad žmogui kartais nedera daryti tai, ką jam kuri nors moralinė teisė leidžia; bet vis dėlto teisių turėjimas griežtai riboja, kiek jis turi atsižvelgti į elgesio pasekmes.
Ir teigiamos ir neigiamos teisės logiškai implikuoja pareigas. Jei žmogus turi teisę ką nors daryti, pavyzdžiui, išreikšti savo politinius ar religinius įsitikinimus, tai kiti žmonės yra įpareigoti nekliudyti tų asmens veiksmų, kuriais jis konkretizuoja šią teisę. Žmogui turint neigiamą teisę, kad jam kas nors nebūtų daroma, kiti turi pareigą savo elgesiu šios teisės nepažeisti. Dažniausiai galima apibūdinti neigiamas teises kaip teigiamas, ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, teigiamą teisę, suteikiančią individui maksimalinę veikimo laisvę ir kitų pareigą nekliudyti šios teisės įgyvendinimo, galima aptarti kaip neigiamą teisę, uždraudžiančią kitiems riboti asmens maksimalinę veikimo laisvę ir įpareigojančią kitus jos nepažeisti. Ne tiek svarbu, ar teisės neigiamai ar teigiamai apibūdinamos. Svarbu, kiek laisvės kuri nors teisė suteikia individui neatsižvelgti į elgesio pasekmes ir kiek ji įpareigoja kitus gerbti teisę turinčio asmens veikimo laisvę.
Moralinė filosofija suskirsto asmens veiksmus į tris pagrindines rūšis: morališkai priimtinus, privalomus ir uždraustinus. Pasekmizmas tiek išplečia morališkai privalomų elgesių kategoriją, kad ji beveik užgožia visas kitas kategorijas. Teisių teorijoms svarbiausią rūšį sudaro uždraustini elgesiai. Pagal moralinių teisių teorijų dėsnius, žmogus yra apskritai laisvas daryti, ką jis nori, kol jis nepažeidžia kitų teisių. Privalomi veiksmai tiesiog priklauso nuo uždraustinųjų poelgių, nes bene vienintelis privalomas elgesys yra gerbti kitų teises. Tad jei pasekmizmas beveik iki nulio susiaurina priimtinų elgesių klasę, tai moralinių teisių teorijos laiko priimtinais visus kitų žmonių teisių nepažeidžiančius poelgius.
Neribotų teisių teorijos: Robert Nozick
Bene įtakingiausią, bent daugiausia dėmesio susilaukusią neribotų teisių teoriją išvystė R. Nozickas savo veikale Anarchy, State, and Utopia. Pasak Nozicko, moralės pagrindą sudaro trys absoliučios moralinės teisės, kurias seniai paskelbė J. Locke. Tai teisės į gyvenimą, laisvę ir nuosavybę (life, liberty, and property). Kol jis nepažeidžia kitų asmenų panašių teisių, asmuo turi teisę nebūti kitų užpultas ar nužudytas; jo laisvė negali būti ribojama, nei jis priverstas ką nors daryti; jo teisėtai įsigyta nuosavybė negali būti iš jo atimta ar jos vartojimas kaip nors varžomas. Žmogus turi keletą antraeilių teisių, kurių pagrindinės leidžia jam apsiginti nuo visų ketinančių jo teises pažeisti, juos nubausti ir iš jų išreikalauti atlyginimą.
Asmuo gali morališkai nusižengti tik vienu būdu, būtent, pažeisdamas kitų teises. Jei teisės nėra pažeidžiamos, tai moraliniu požiūriu visai nesvarbu, kaip individai gyvena, skurdžiai ar turtingai, nei kaip pasaulio gėrybės išdalytos. Pats didžiausias savanaudis ir kilniausias altruistas yra lygiaverčiai, bent ta prasme, kad nė vieno negalima smerkti, jei jis nepažeidžia kitų teisių. Nozicko sistemoje visai nėra jokių pareigų rūpintis kitų likimu, nes uždraustini ir privalomi poelgiai yra susieti tik su teisių pažeidimais. Valdžios ar valstybės užduotys yra panašiai apibrėžtos. Jų vieninteliai teisėti uždaviniai yra apginti žmogų nuo kėsinimųsi pažeisti jo teises. Mokesčiai gali būti renkami tik šios užduoties vykdymui. Bet kokie kiti valdžios užmojai yra nepateisinami, net ir mokesčių rinkimas šelpti varginguosius ar įsteigti švietimo bei socialinės apsaugos sistemas.
Pasak jo, didžiausioji pasekmizmo silpnybė yra tai, jis nepakankamai įvertina žmogaus savitumą. Žmogus yra nepaliečiamas. Jis negali būti vartojamas įrankiu įrankiu ar paaukojamas kitų laimės siekimu, bent be jo paties leidimo. Tik asmens nepaliečiamybė laiduoja, kad žmogus gali vesti prasmingą gyvenimą. Norėdama šią neliečiamybę išsaugoti ir leisti žmogui būti traktuojamam tik žaliava žmonijos laimei, moralė turi kategoriškai uždrausti poelgius, kurie varžo žmogų prasmingai gyventi. Todėl ir turime moralines teises, kurios, mctaforiškai kalbant, nustato žmogaus laisvo veikimo sferą. Jos nubrėžia ribas, kurios yra šventos ir niekada negali būti pažeidžiamos ar atidėtos, net ir siekiant kilniausių tikslų.
Moralė neturi kokio nors galutinio tikslo, tad Nozickas ir netvirtina, jog žmogus turi rūpintis, kad kiti turėtų priemonių, be kurių jie negali įgyvendinti savo teisių. Svarbu tik, kad būtų nepažeidžiamos tos teisės, kurias asmuo jau turi. Moralė turi pirmiausia išpažinti žmogaus ypatingumą, patvirtindama moralines teises. Jei pasekmizmui bet koks elgesys gali būti priimtin ypatingomis aplinkybėmis, tai Nozickui jokios pasekmės nepateisina teisių pažeidimų. Galima galvoti apie geresnių pasekmių sukėlimą, tik nustačius, kad tai nepažeidžia net ir vieno asmens teisių.
#