Įvadas
Mirtis - neišvengiamas kiekvieno organizmo etapas, tačiau jos suvokimas ir išgyvenimas yra sudėtingas psichologinis procesas. Šiame straipsnyje nagrinėsime organizmo mirties reiškinį, mirstančiojo psichologiją, remiantis įvairiais tyrimais ir istoriniu kontekstu. Aptarsime, kaip keitėsi mirties suvokimas, kokie psichologiniai etapai lydi mirstantįjį ir kokios galimos pagalbos priemonės, siekiant palengvinti šį sunkų laikotarpį.
Stresas ir jo įtaka
Stresas dažnai suprantamas kaip kasdieninė trumpalaikė įtampa, tačiau svarbu atskirti įvairius streso tipus ir jų poveikį. Mokslinėje psichologijoje sąvoka "stimuliuojantis stresas" nebevartojama, nes stresas visada reiškia grėsmę arba žalą gerai savijautai. Galima išskirti:
- Kasdieninį stresą: Trumpalaikiai sunkumai, trunkantys nuo kelių minučių iki valandos. Tai gali būti laiko stoka, negalėjimas pasiekti tikslo, triukšmas ar kiti dirgikliai.
- Ilgalaikius sunkumus, sukeliančius stresą: Savijautai daroma žala keletą dienų, savaičių ar net mėnesių. Jaučiama įtampa, vidinis spaudimas, baimingos mintys.
- Nuolatinius sunkumus, sunkaus gyvenimo stresą: Žmogus jaučia nuolatinę įtampą, nevisavertiškumo jausmus, jam susidaro įspūdis, kad sunkumai jį galutinai prislėgė.
Ilgalaikis stresas gali mažinti darbo produktyvumą, sukelti nepasitenkinimą darbu, ligas ir net norą pakeisti darbą. Dėl stiprios nuolatinės įtampos gali kilti arba tęstis ligos, pavyzdžiui, širdies ir kraujotakos, aukštas kraujospūdis, skrandžio opos. Taip pat gali atsirasti stiprus nevisavertiškumo jausmas, menkas pasitikėjimas savimi, abejojimas savo verte, baimė, kad esi nemėgstamas.
Mirties suvokimo kaita
Mirties suvokimas keitėsi per istoriją, o prancūzų istorikas Philippe'as Aries išskyrė kelis pagrindinius etapus:
- Ankstyvieji amžiai (iki XII a.): Mirtis buvo priimama kaip natūralus gamtos dėsnis, be perdėto dramatizmo. Žmogus, žinodamas, jog ateina pabaiga, jai ruošdavosi, o išėjimo procesas nebuvo skubinamas.
- XII-XVIII a.: Atsirado asmeniškesnis santykis su mirtimi, individualumo svarba, dėmesys individo biografijai, geriems darbams ir nuodėmėms. Žmogus suvokė gyvenimo trapumą ir baiminosi mirties.
- XVIII-XIX a.: Daugiau dėmesio skiriama artimojo mirčiai, netektis dramatizuojama ir išaukštinama. Mirtis suvokiama kaip būsenos kaita, atitraukimas nuo įprasto gyvenimo. Pradėtos puoselėti kapavietes, statyti paminklus.
- XIX a. II pusė - XX a.: Mirtis tampa "draudžiamu" įvykiu, kuris ilgainiui virsta preke. Veiksmas perkeliamas į ligonines, nuo mirštančiojo slepiama informacija apie jo tikrąją diagnozę, jaučiamas vienišumas. Emocijų slėpimas tampa norma, atviras skausmo demonstravimas - nepriimtinas.
Mirties išgyvenimo etapai
Žinomas psichologas Elizabeta Kiubler-Ros suklasifikavo žmogaus jausmus, kurie jį aplanko po stipraus sukrėtimo (diagnozės išgirdimo). Pirmiausia, žmogus išgyvena netikėjimą, sunkiai susitaiko su diagnoze, ją ignoruoja. Vėliau netikėjimas virsta derybomis su Dievu, likimu ar savimi. Po derybų seka kaltinimai (sau, artimiesiems), pyktis, kuris perauga į depresiją. Galiausiai seka susitaikymas. Ši klasifikacija artimiesiems padeda suprasti, kas dedasi mirštančio viduje, kodėl jis piktas, pasimetęs. Svarbu paminėti, kad stadijos nebūtinai seka viena po kitos.
Taip pat skaitykite: Kaip stresas veikia organizmą: apsinuodijimo pavojus
Pagalba mirštančiajam ir jo artimiesiems
Psichoterapeutas artimuosius mirčiai turi pradėti ruošti dar žmogui esant gyvam. Svarbu pasakyti mirštančiam viską, ką norite, kad vėliau neliktų jokios nuoskaudos, kad kažkas liko neišsakyta. Užtenka pasakyti "aš tave myliu", "džiaugiuosi, kad buvai su manimi", "atleisk už tai, ką aš tau padariau bloga".
Kartais artimieji su mirštančiu žmogumi nedrįsta kalbėti apie mirtį, bijo skaudinti, mano, kad jam tai labai sunki tema. Dažnai mirštantysis trokšta išsikalbėti ir pasisakyti, kas jį slegia ir ko jis bijo, tačiau nenori skaudinti artimųjų. Todėl psichoterapeutai rekomenduoja atidžiai sekti ligonio užuominas.
Vis garsiau visame pasaulyje kalbama apie paliatyviąją mediciną, kuri skirta sergančiojo gyvenimo kokybei pagerinti. Paliatyviosios medicinos tikslas - įveikti ligos simptomus, kai kova su liga jau pralaimėta. Jei žmogui skauda, morfijumi ar nervų blokadomis malšinamas skausmas, jei pykina - slopinamas pykinimas.
Laidojimo tradicijos ir alternatyvos
Mirus žmogui, būtina pasirūpinti palaikais, tad laidojimas yra privaloma dalis. Skiriami trys laidojimo būdai - tradicinis, netradicinis ir memorialinis. Plačiausiai taikomas tradicinis būdas - laidojimas žemėje. Šiam būdui priskiriamas ir kremavimas, kuris tampa populiarėjančia alternatyva. Netradicinis laidojimas apima ir ekologines alternatyvas, kurios pastarąjį dešimtmetį dar tik siekia įteisinimo, - tai kremavimas šalčiu (promesija), ekologiškas laidojimas žemėje ir kompostavimas. Memorialinis būdas apima visas virtualias duomenų bazes.
Tradiciniam laidojimui kūnas balzamuojamas, naudojamas karstas, velionio drabužiai, audiniai, kosmetika, gėlės. Kūnas kartu su medžiaginiais ir cheminiais dariniais užkasamas žemėje, ilgainiui iškyla paminklai, granitinės ar metalinės tvorelės, kiti atminimą įprasminantys motyvai. Kremavimo metu greta jau įvardytų atributų vyksta degimo procesas, į aplinką išskiriamos toksinės medžiagos.
Taip pat skaitykite: Raminamųjų vaistų išlikimas organizme
Netradiciniam laidojimui priskiriamas kremavimas šalčiu (promesija), kurio metu žmogaus kūnas šaldomas skystame azote, vėliau, veikiamas vibracijos, virsta biria mase, iš kurios pašalinamas vanduo, cheminiai elementai ir metalai. Gauta substancija suberiama į kamštinės medžiagos urną, o ši užkasama maždaug 50 cm dirvos gylyje. Po maždaug šešių mėnesių substancija virsta švaria dirva, kurioje gali augti augalai.
Taip pat skaitykite: Fiziniai pokyčiai metus rūkyti
tags: #organizmo #mirtis #mirstanciojo #psichologija #moksliniai #straipsniai