Emocijos ir jausmai yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Jos veikia mūsų sprendimus, elgesį ir santykius su kitais. Tačiau ar visada suprantame, kas vyksta mūsų viduje? Ar žinome, kaip atpažinti ir valdyti savo emocijas? Psichologas Paulas Ekmanas daugiau nei 50 metų tyrinėjo emocijas ir atskleidė daug įdomių faktų apie jų prigimtį, išraišką ir poveikį mūsų gyvenimui. Šiame straipsnyje panagrinėsime pagrindines Ekmano idėjas apie emocijas ir jausmus, jų universalumą, kultūrinius skirtumus ir būdus, kaip geriau suprasti save ir kitus.
Emocijų universalumas ir kultūriniai skirtumai
Charlesas Darwinas vienas pirmųjų atkreipė dėmesį į emocijų universalumą. Jis teigė, kad tam tikros emocijos yra bendros visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų tautybės ar kultūros. Šią idėją vėliau patvirtino Paulo Ekmano tyrimai. Ekmanas su kolegomis atliko daugybę eksperimentų, kuriuose dalyvavo žmonės iš įvairių pasaulio šalių. Tyrimų rezultatai parodė, kad visi žmonės daugiau ar mažiau vienodai supranta pagrindinių emocijų - pykčio, liūdesio, laimės, nuostabos, pasibjaurėjimo ir baimės - veido išraiškas.
Tačiau kodėl reakcijos ir elgesys kartais būna tokie skirtingi? Ekmanas aiškina, kad kiekvienas jausmas turi savo istoriją, kuri slypi giliau. Emocijos vystosi laike, o skirtingi dirgikliai (universalūs daugumai arba išmokti iš kiekvieno asmeninės patirties) lemia, į ką sureaguojame. Tie dirgikliai gali būti tam tikri įvykiai, esamos aplinkybės ir jausmai, ankstesnių patirčių suformuota pasaulėžiūra, asmeninės istorijos ir įvairios bendros kultūrinės normos.
Emocijos laike
Emocijos vystosi laike, o skirtingi dirgikliai (universalūs daugumai arba išmokti iš kiekvieno asmeninės patirties) lemia, į ką sureaguojame. Tie dirgikliai gali būti tam tikri įvykiai, esamos aplinkybės ir jausmai, ankstesnių patirčių suformuota pasaulėžiūra, asmeninės istorijos ir įvairios bendros kultūrinės normos. Dirgikliai paskatina emocinę patirtį, kuri kyla konkrečioje situacijoje ir yra susijusi su subjektyviais jausmais bei fiziniais pojūčiais. Būtent jie suteikia formą ir spalvą tam, kaip suvokiame situaciją, kitaip tariant - apibrėžia mūsų galimų veiksmų kryptį ir intensyvumą (pavyzdžiui, kalbu su piktu kolega - supykstu pats - ginčijuosi). Kol situacijos sąmoningai neanalizuojame, sunku pasirinkti galimą reakciją, nes ji būna staigi ir spontaniška. Tokios reakcijos lemia atitinkamus veiksmus. Jei imčiau sąmoningai analizuoti padėtį, galbūt suvokčiau, kad esu pavargęs, todėl pašnekovo pyktis labai lengvai paveikia ir mane. Jei analizuočiau dar giliau, galėčiau pajusti momentą, kai pyktis mane apima ne tik emociškai, bet ir fiziškai, pavyzdžiui, įsitempia kūnas arba susigniaužia kumščiai.
Emocijos apsprendžia būsimą mūsų elgesį. Kiekviena jų koduoja savyje tam tikrą scenarijų, pagal kurį elgsis emocijos apimtas žmogus. Apžvelkime penkis scenarijus, nulemtus konkrečių emocijų.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
Penkių pagrindinių emocijų scenarijai
1. Pyktis
Pykčio skalėje yra įvairaus intensyvumo pykčio: nuo lengvo ar stipraus susierzinimo iki įsiūčio. Pyktį lengva sukelti net kūdikiams, pavyzdžiui, suimant tvirtai už rankos ir neleidžiant atlikti tam tikro veiksmo. Scenarijus aiškus: kitas asmuo neleidžia man įvykdyti mano ketinimų. Jei asmuo trukdo ne atsitiktinai, o tikslingai, kryptingai, pyktis gali dar sustiprėti. Pykčio išskirtinė savybė ta, kad jis skatina būsimą pyktį ir šitaip sukuriamas užburtas ratas, iš kurio gali būti sunku ištrūkti. Pagrindinis pykčio scenarijaus naratyvas - kažkas (tyčia) man trukdo, blokuoja, neleidžia, atima, skriaudžia. Pagrindinė pykčio žinutė - „traukis man iš kelio“.
Skiriasi ne tik pykčio intensyvumas, bet ir jo pobūdis. Pavyzdžiui, pasipiktinimas gali būti nukreiptas į save arba į kitus. Bloga nuotaika - pasyvaus pykčio ženklas. Stiprus pyktis rodo, kad kantrybė artėja prie ribos. O kerštas yra pykčio pastūmėtas veiksmas, kai po ilgų refleksijų apie skriaudą asmuo imasi atsakomųjų veiksmų. Pykčio scenarijui dažnai svarbus objektas, į kurį nukreipiame atsakomuosius veiksmus. Susierzinimas gali sukelti pasyvią agresiją arba lėtą „virimą", kai ilgainiui jaučiamas pyktis kaupiasi, kol pagaliau prasiveržia. Nusivylimas, frustracija dėl pasikartojančių nesėkmių gali inspiruoti užgauliojimus, šauksmus ir ginčus. Dar intensyvesnė pykčio emocija - tendencingas bandymas nuolat įsivelti į nesantaikas ir prieštaravimus. Tai skatina užgauliojimus, rėkimą, ginčus ir pasipriešinimą, bandymus pakenkti kitam.
2. Liūdesys
Liūdesys yra atsakas į svarbią netektį. Jis padeda mums šiek tiek atsitraukti ir parodyti kitiems, kad mums reikalinga parama. Liūdesio emocijų intensyvumas taip pat skiriasi: nuo nusivylimo, kad neatitinka lūkesčiai, drąsos praradimo, nuolat patiriant nesėkmes, iki beviltiškumo, tikėjimo, kad nieko gero ir gražaus neįvyks, desperacijos, kai nelieka jokios vilties. Toliausiai liūdesio skalėje rikiuojasi gedulas, netekus kažko labai svarbaus, didžiulis sielvartas, kai liūdesys ir kančia yra itin stiprūs.
Liūdesio scenarijus apima du esminius dalykus: nusivylimą ir beviltiškumą. Galime jausti nedidelį ar stiprų nusivylimą arba labai stiprų beviltiškumą, desperaciją. Visos liūdesio situacijos susijusios su netekties jausmu. Didžiausia ir stipriausia netektis, kokią gali patirti žmogus, yra artimo žmogaus netektis. Tokiose situacijose patiriamas ne tik sielvartas, bet ir agonija. Pats sielvartas yra labiau pasyvi emocija, kurios metu jaučiamas stiprus beviltiškumas. Na, o agonija yra protestas, bandymas susigrąžinti tai, kas prarasta.
Liūdesio scenarijaus naratyvas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti panašus į pykčio - ir vienu, ir kitu atveju kažko netenkame. Tačiau pykstant objektas yra gana aiškus - jis mums trukdo, neleidžia, atima. Liūdint tokio aiškaus objekto dažniausiai nėra. Elgesys, apėmus liūdesiui, gali būti skirtingas - nuo atjautos ir paramos ieškojimo iki protesto ar atsitraukimo. Pavyzdžiui, nusivylimas gali skatinti ieškoti paramos, gedėti ir raudoti, atsitraukti, išprovokuoti gėdos jausmą ar nuolatinį grįžimą mintimis prie įvykusios nesėkmės ar netekties (ruminavimą). Bejėgiškumas gali priversti ieškoti paramos, jausti gėdą, atsitraukti arba norėti ir bandyti protestuoti.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
3. Baimė
Baimė skirta apsaugoti mus nuo galimų pavojų. Ji apima spektrą nuo nerimo ar susirūpinimo iki didelio, viską užvaldančio siaubo. Nerimas ar jaudulys gali būti įvairaus intensyvumo - tiek silpnas, tiek stiprus, o siaubas paprastai būna tik didelis ir intensyvus. Baimė taip pat priklauso nuo pavojaus pobūdžio - ar jis staigus ir netikėtas, ar numanomas ir gresiantis kurį laiką. Iškilus staigiam pavojui, reaguojame žaibiškais atsakomaisiais veiksmais (pavyzdžiui, sustingstame arba bėgame). Kai nerimaujame dėl būsimo, numanomo pavojaus, dažniausiai nuolat būdraujame ir jaučiame įtampą kūne. Be to, reakcijos į staigų pavojų paprastai veikia kaip analgetikai - sumažina skausmą, o nuolatinis nerimas dėl būsimo pavojaus skausmą didina.
Laukdamas tokio pavojaus, pavyzdžiui, chirurginės operacijos, žmogus gali išgyventi labai stiprią baimę ir net panikos atakas. Baimė dar sustiprėja, jei žmogus turi nelabai sėkmingos ankstesnės patirties, susijusios su chirurginėmis intervencijomis. Šis baimės jausmas gali stipriai sumažėti ar apskritai išnykti atvykus į ligoninę. Kitaip tariant, baimė mažėja, kai imamasi konkrečių veiksmų ir priemonių grėsmei įveikti.
Baimė yra labai stiprus jausmas. Bijant sunku tuo pat metu dar ką nors jausti ar netgi mąstyti. Regis, protas susikoncentruoja vien tik į šią emociją. Baimės scenarijuje svarbiausi yra nerimas ir siaubas. Tačiau po tuo slypi kur kas daugiau - kiekviena baimė yra susijusi su skausmo - tiek fizinio, tiek psichologinio - tikimybe. Kokie galimi atsakomieji veiksmai jaučiant baimę? Jei stipriai nerimaujame ar jaudinamės, galime bandyti pabėgti ar nuolat grįžti mintimis prie galimo baimės šaltinio. Kai šis nerimas sustiprėja, galime lyg sustingti - nepajėgiame pratarti žodžio ar pajudėti. Kai baimė labai stipri, staigi ir nekontroliuojama, prasideda panika.
4. Pasibjaurėjimas
Pasibjaurėjimas yra mūsų reakcija į tai, kas gali būti nuodinga, toksiška tiek fiziškai, tiek ir socialine prasme. Pasibjaurėti galime ne tik kvapu, skoniu, vaizdu ar garsu, bet ir nepatinkančia, bjauria kito asmens išvaizda ar net idėjomis. Emocijas tyrinėjantys mokslininkai pastebėjo, kad universalus pasibjaurėjimą keliantis dirgiklis yra žmogaus kūno išskyros - kraujas, fekalijos, šlapimas. Pasibjaurėjimo, kaip atskiros emocijos, nejaučia maži vaikai. Jis susiformuoja maždaug tarp ketvirtų ir aštuntų gyvenimo metų. Maži vaikai gali atsisakyti maisto dėl to, kad jiems nepatinka skonis, tačiau tai nėra tas pat, kas pasibjaurėjimas.
Pasibjaurėjimo scenarijuje visuomet yra du „veikėjai" - nepatinka ir šlykštu. Galime jausti silpną ir stiprų jausmą, kad kažkas nepatinka, tačiau šleikštulys dažniausiai būna tik intensyvus. Visos pasibjaurėjimo būsenos susijusios su toksiškumu, nuodingumu. Pagrindinė pasibjaurėjimo žinutė - „dink iš čia“. Kaip elgiamės jausdami pasibjaurėjimą? Jei emocija silpna, galime tiesiog vengti, atsitraukti nuo situacijos. Jei stipresnė - kyla antipatija, tuomet ne tik vengiame ar atsitraukiame, bet ir „nužmogėjame“ - elgiamės mechaniškai.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
5. Džiaugsmas
Džiaugsmas susijęs su maloniais jausmais, kurie kyla tiek naujose, tiek pažįstamose situacijose. Pagrindiniai džiaugsmo scenarijaus elementai - taika ir ekstazė. Šių dviejų komponentų intensyvumas skiriasi. Taikingumas gali būti tiek silpnas, tiek intensyvus, tačiau ekstazė paprastai būna itin stipri ir intensyvi. Džiaugsmo žinutė yra „tai nuostabu!“. Įdomu tai, kad apie malonumo ir pasitenkinimo emocijas žinome kur kas mažiau nei apie nemaloniąsias.
Kai jaučiame džiaugsmą, pasitenkinimą, galimi veiksmai taip pat priklauso emocijos intensyvumo. Pavyzdžiui, sensoriniai malonumai gali skatinti mėgautis jais ir ieškoti daugiau. Pramogos, pasilinksminimai padeda įsitraukti, pajusti tarpusavio ryšį, skatina garsiai reikšti savo pasitenkinimą kitiems, kartoti tai, kas linksma ar malonu. Būdami apimti ekstazės dažniausiai siekiame išlaikyti, t. y. kartoti, tai, kas sukėlė šį malonumą.
Neverbalinis bendravimas ir emocijos
Iš visų žmogaus savybių gebėjimas bendrauti yra pats svarbiausias. Bendraudami mes galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame ar jaučiame, kokiais matome save ir mūsų aplinką. Mes turime būdų perteikti aplinkiniams savo požiūrį į juos, mūsų susidarytą nuomonę, susiformavusius vertinimus. Tik bendraudami žmonės gali ugdyti kitus ir tobulinti save, mokyti ir mokytis, padėti kitiems ir ieškoti pagalbos bei paramos sau. Bendravimas - tai viena pagrindinių žmogaus vertybių, t.y. tai, ką žmonės laiko svarbiausiu ir labiausiai vertina. Juk kaip tik bendraujant iš kartos į kartą yra perduodama amžiaus kaupta žmonių patirtis, žinios, kultūrinės tradicijos. Be bendravimo neįmanomas joks profesinis pasirengimas bei tobulėjimas, negalima jokia kuriamoji veikla. Taigi bendraudamas žmogus gauna informacijos, kuri yra svarbi žmogaus gyvenimui.
Kai bendraudamos susitinka dvi asmenybės, jos stengiasi „perskaityti“ viena kitą, iššifruoti tai, ką pastebi ar pajaučia. Pirmieji bendravimo įspūdžiai yra labai svarbūs: pažindami kitą asmenybę, formuojamės ir patys. Be to, sugebėdami tiksliai „skaityti“ vieni kitus, galime tikėtis bendravimo sėkmės. Todėl bendravimo reikia nuolat mokytis ir tobulinti savo įgūdžius.
Bendravimo būdų yra daug ir įvairių. Dažniausiai kasdieniniame gyvenime, minėdami bendravimą, turime galvoje visų pirma bendravimą žodžiais. Jis mums geriausiai žinomas. Tačiau psichologiniai tyrimai parodė, jog įprasto, normalaus pokalbio tarp dviejų žmonių metu tik apie trečdalį informacijos perduodame ir priimame žodžiais, o maždaug du trečdalius - kitais būdais. Taigi egzistuoja ne tik žodinė kalba. Ši nežodinė kalba (dar kitaip vadinama neverbaline kalba) yra sudaryta iš daug dalykų. Kūno judesiai, akių kontaktas, veido išraiška - visa tai teikia mums tam tikros informacijos, kurią nori perduoti pašnekovas. Supratę neverbalinio bendravimo siunčiamą informaciją galime geriau pažinti save ir kitus. Juk kalba vien žodžiais būtų pernelyg „sausa“. Gestai, mimikos išraiškos, kūno padėtis daro mūsų kalbą spalvingą ir įdomią.
Akių kontaktas
Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje tenka susidurti su vadinamuoju moraliu žvilgsnio laiku. Tai laiko tarpas, per kurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemaloniais, agresyviais ar familiariais. Pavyzdžiui, lifte moralus žvilgsnio laikas siekia kelias milisekundes. Maždaug tiek laiko mes leidžiame sau pažiūrėti lifto pakeliaiviui į akis. Visą likusį laiką, jeigu kylame ar leidžiamės liftu kartu su nepažįstamu žmogumi, mes žiūrime į grindis, į lubas, į lifto valdymo mygtukus, bet ne į šalia stovinčiojo akis. Šiek tiek ilgesnis moralus žvilgsnio laikas bus perpildytame autobuse, dar ilgesnis - gatvėje. Gatvėje neretai galime pagauti priešais einančių žmonių žvilgsnį. Tačiau žmonės ima jaustis nejaukiai, jei į juos žiūrime ilgiau negu tris sekundes.
Vieno tyrimo metu eksperimentatoriai stengėsi sąmoningai ilgiau žiūrėti žmonėms, einantiems per gatvę, į akis. Atlikti matavimai parodė, jog šie žmonės gatvę pereidavo sparčiau, negu tie, kuriems į akis nebuvo žiūrima. Kodėl taip yra? Kodėl ilgesnis akių kontaktas tarp mūsų ir kitų žmonių, ypač tarp mūsų ir tų žmonių, kuriuos pažįstame menkai arba visai nepažįstame, sukelia nepatogų jausmą? Taip atsitinka todėl, kad akių kontaktas yra labai aiškus mūsų ketinimo bendrauti su kitu žmogumi požymis. Mūsų akys tarsi pačios sako: "Esu pasirengęs su tavimi bendrauti".
Pastebėta, jog su mums patinkančiu žmogumi esame linkę palaikyti ilgesnį akių kontaktą, su nepatinkančiu - trumpesnį. Įsimylėjėliai ilgiausiai žvelgia vienas kitam į akis, o susipykę žmonės, priešingai, vengia vienas į kitą žiūrėti. Taigi kodėl mus verčia pasijusti nejaukiai įdėmesnis nepažįstamo žmogaus akių žvilgsnis? Visų pirma todėl, kad akių kontaktu parodomas ketinimas užmegzti bendravimo ryšį, tačiau mes nežinome, ką jis reiškia. Mes nežinome, ar žiūrintysis vertina mus palankiai, ar ne. Galbūt mes jį sužavėjome, tačiau gal jis, priešingai, pamatė mumyse ką nors neįprasto ar nemalonaus. Galime tikėtis, jog jis pasakys mums komplimentą, tačiau lygiai taip pat galime laukti, jog mus išbars ar įžeis.
Psichologų tyrimai rodo, jog tais atvejais, kai įdėmiai žvelgiančių į mus tikslas yra visiškai aiškus, mes visai nesijaučiame nepatogiai. Mūsų neerzina ir netrikdo autostopu keliaujančio turisto žvilgsnis, padavėjo, restorane priimančio mūsų užsakymą, arba pardavėjos, laukiančios, kokius pirkinius mes išsirinksime, žvilgsniai. Priešingai, vairuotojai mieliau sustoja prie to keliautojo, kuris prašo pavežėti žvilgsniu, o ne dairosi aplinkui. Noriau perkama tose parduotuvėse, kur pardavėjos išsyk parodo pastebinčios pirkėją, užuot žvelgusios pro langą ar tyrinėjusios savo nagų laką. Vadinasi, tais atvejais, kai pašaliečio žvilgsnis yra visiškai suprantamas, mums nėra reikalo jo vengti - tiesiog į jį vienaip ar kitaip reaguojame. Mūsų reakcija gali būti ir teigiama, ir neigiama. Pardavėjos dėmesys parduotuvėse gali mus pamaloninti, tačiau, antra vertus, ilgesnis jos žvilgsnis, tarsi priekaištaujantis, jog per ilgai neišsirenkame prekės, gali nuteikti nesmagiai.
Patarimai dėl akių kontakto:
- Žiūrėkite į žmogų, kuriam ką nors sakote ar kurio klausotės, tačiau nesistebeilykite pernelyg atkakliai.
- Kai tenka ką nors kritikuoti, akių kontaktas turi būti trumpesnis. Žmogus, kurį jūs kritikuojate, turi jausti tam tikrą saugumo pojūtį.
- Palaikydami akių kontaktą, turite daugiau galimybių įrodyti, jog sakote teisybę.
- Jeigu jūsų santykiai labiau dalykinio, o ne asmeninio pobūdžio, akių kontakto laikas taip pat turėtų būti trumpesnis. Trumpi ir su pertraukomis žvilgsniai pokalbio metu tarsi pasako, jog jums rūpi ne tik pašnekovas, kiek problema, kurią jūs aptarinėjate.
Pastebėta, jog įprasto pokalbio metu dauguma žmonių žiūri vienas kitam į akis maždaug trečdalį viso pokalbio laiko arba šiek tiek ilgiau, ir to pakanka abipusiam dėmesiui palaikyti. Akių žvilgsniu reguliuojama ir pati pokalbio eiga. Akimis tarsi perteikiama pokalbio gija. Baigę šnekėti, mes pažvelgiame į pašnekovą ir žvilgsniu tarsi perduodame jam pokalbio estafetę. Savo ruožtu, mūsų bendravimo partneris, baigęs kalbėti, taip pat tai parodo žvilgsniu. Kalbant šie akių signalai yra tiesiog būtini.
Jau minėjau, jog bene ilgiausiai vienas į kitą žvelgia įsimylėjėliai. Tačiau intensyvus akių kontaktas gali būti skirtas ne vien meilei ir prieraišumui išreikšti. Akių žvilgsnis gali būti panaudotas ir grasinimui. ir veriančiu žvilgsniu, kurio neištvėrę, mes galų gale nuleidžiame akis. Tokiu žvilgsniu tėvai žvelgia į vaikus, o viršininkai - į pavaldinius, kai šie kuo nors prasikalsta. Priešingai, drovūs ir nuolankūs žmonės paprastai vengia akių kontakto ir dažnai žvelgia ne į pašnekovą, bet pro šalį arba žemyn. Tai kartais gali mus suklaidinti. Nuleistas akių žvilgsnis nebūtinai reiškia, jog pašnekovas mūsų nemėgsta ar sako netiesą: galbūt mes tik bendraujame su droviu, linkusiu užsisklęsti savyje žmogumi. Akių kontakto taip pat vengiama pranešant blogą žinią arba ką nors skaudaus. Akių kontakto nebuvimas gali reikšti, jog pašnekovas gėdijasi arba yra išsigandęs. Žvilgsnio nuleidimas gali būti ir pagarbos ženklas. Istoriniuose filmuose dažnai matome, kaip valdovui pasirodžius, jo pavaldiniai pagarbiai nuleidžia akis.
Kalbant apie akių kontaktą, negalima nepaminėti ir egzistuojančių kultūrų skirtumų. Pietų Europos gyventojai žiūri vieni kitiems į akis gerokai dažniau ir ilgiau negu šiaurės europiečiai ar amerikiečiai. Bendraujant skirtingų kultūrų žmonėms, tai gali sukelti problemų.
Veido išraiška
Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako. Vieni veidai gali būti mažiau išraiškingi, kiti - labiau, tačiau visi jie yra tarsi savita žmogaus jausmų skelbimo lenta. Jau seniai žinoma, jog mokėjimas „skaityti" aplinkinių veidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai juos tuo metu valdo. Daugelis mūsų žino arba bent jau spėja, jog ta pati veido išraiška atspindi vienodas žmonių emocines būsenas net ir tuomet, kai žmonės labai įvairūs, priklauso skirtingoms rasėms ar kultūroms. Taip iš tiesų yra. Skirtingose šalyse atlikti tyrimai rodo, jog visi pasaulio žmonės daugmaž vienodai supranta veido išraiškų reikšmę. Yra panašių išraiškų, nusakančių svarbiausias žmogaus emocijas: pyktį, liūdesį, laimę, nuostabą, pasibjaurėjimą ir baimę.
Pagrindinė ir universaliausia neverbalinio bendravimo priemonė yra šypsena. Kai kurie psichologai mano, jog mes šypsomės ne tik todėl, kad dėl ko nors džiaugiamės, bet ir todėl, kad šypsena padeda mums jaustis laimingesniems ir savimi pasitikintiems. Nors šį požiūrį galima laikyti ginčytinu, bet vistiek šypsena pirmomis susitikimo minutėmis sumažina įtampą ir palengvina bendravimą. Ji išreiškia susitikimo džiaugsmą ir atskleidžia draugiškumą. Šypsena turi daugybę aspektų: ji gali būti draugiška, ironiška, pašaipi, niekinanti, pataikaujanti ir kt. Draugišką požiūrį išreiškianti šypsena gali būti daugiaprasmė. Kai besišypsant truputėlį apnuoginama viršutinė eilė dantų, išreiškiamas draugiškesnis požiūris negu paprasta šypsena. Taip atvirai šypsotis nereikėtų pirmo susitikimo metu, nes tai gali sukelti priešingą reakciją ir pasėti nepasitikėjimą. Žmogus, nesamoningai nustebęs, pakraipo galvą, išpučia lūpas, kreivai nusišypso ar kilsteli antakius.
Nereikėtų pamiršti, jog veidas ne visada rodo tai, ką žmogus iš tiesų jaučia. Yra kelios priežastys, kodėl taip gali būti:
- Žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena. Pavyzdžiui, aktorius gali būti labai gerai nusiteikęs, tačiau pagal scenarijų jam reikia atlikti tragišką vaidmenį tos dienos spektaklyje.
- Žmogus gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų. Pavyzdžiui, profesionalus lošėjas stengiasi, kad jo veidas neišduotų priešininkams, ar jo šansai laimėti dideli, ar beveik lygūs nuliui. Patyręs derybininkas taip pat nenori, kad jo veidas rodytų tikruosius jausmus sudėtinguose derybų etapuose.
- Mes galime neteisingai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido išraišką. Pavyzdžiui, jei žmogus labai susimąstęs, mums gali pasirodyti, jog jis liūdnas arba piktas.
Kaip atskirti tikras veide atsispindinčias emocijas nuo netikrų? Paprastai tikros emocijos pasižymi tuo, jog pasireiškia iš karto, nedelsiant. Ne veltui sakoma, jog pirmoji žmogaus reakcija yra pati tikriausia. Emocijas nuslopinti arba jas pakeisti visada reikia šiek tiek laiko. Daugelyje šiuolaikinių kultūrų nėra priimtina atvirai rodyti savo jausmus, ypač neigiamus: pyktį, susierzinimą ir kitus. Tai dar viena priežastis, dėl kurios žmonės stengiasi valdyti savo veido išraišką. Bendraudami su aplinkiniais, ypač su mažiau pažįstamais žmonėmis, paprastai stengiamės išlaikyti neutralią veido išraišką arba šypsomės vadinamąja socialine šypsena. Šiuo atveju šypsomės ne todėl, kad pašnekovas mums labai patinka, bet todėl, kad to reikalauja mandagumas.
Galvos judesiai
Bendravimui reikalingus signalus mums siunčia ne tik veido išraiška, bet ir galvos judesiai: linkčiojimas, kraipymas, purtymas. Šie signalai taip pat mums gerai pažįstami ir leidžia suprasti, pritaria mums pašnekovas ar abejoja, simpatizuoja, ar ne.
Gestai
Gestai, kaip ir veido išraiška, gali parodyti, ar žmogus pyksta, ar yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Dažnai gestai palydi mūsų šnekamąją kalbą; gestais ją papildome ir paįvairiname. Yra žmonių, kuriems gestai ir šnekamoji kalba tiesiog neatsiejami. Apie juos sakoma, jog surištomis rankomis jie paprasčiausiai negalėtų šnekėti. Gestų kalba ypač svarbi kurtiems žmonėms: jie šnekasi rankomis tiesiogine prasme. Mūsų naudojami gestai ne tik paįvairina pokalbį, bet ir nurodo jo kryptį bei tempą. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir pan.
Deja, nėra tikrai patikimo gestų žodyno. Yra gestų, kuriuos vartojame nevalingai ir kurie nėra skirti žodžiams pakeisti. Kaip tik šie gestai laikomi tikraisiais signalais, pasakančiais, ką žmogus galvoja. Tai tam tikras „emocijų nutekėjimas“, vykstantis ir tuomet, kai žmogus nori ką nors nuslėpti. Pavyzdžiui, studentas gali tikinti savo draugus, jog nebijo egzamino, tačiau jį išduos rankų drebulys, nervingas pieštuko vartymas tarp pirštų ir kiti nevalingi judesiai. Kita vertus, gerai susivaldantis žmogus gali naudoti gestus tikriesiems jausmams nuslėpti. Jeigu smarkiai gestikuliuosime, pašnekovui atrodys, jog esame smarkiai susijaudinę, kai iš tiesų galime būti visiškai abejingi tam, kas sakoma. Priešingai, jeigu, žinodami nevalingų gestų reikšmę, sugebėsime juos suvaldyti, mus gali palaikyti labai santūriu žmogumi, nors tokiu galime ir nebūti. Todėl požiūris, kad gestai, skirtingai nuo žodžių, visada atskleidžia tiesą, yra gerokai supaprastintas.
#