Įvadas
Sąžinė - tai vidinis kompasas, padedantis žmogui orientuotis moralės labirintuose. Tai protinis ir emocinis savo veiksmų įvertinimas, remiantis istoriškai susiformavusiomis moralės normomis. Žmoguje glūdi vidinė galia, kartais veikianti net prieš jo paties valią, skatinanti vengti amoralių poelgių. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kas yra sąžinė, kaip ji veikia, kodėl svarbu ją ugdyti ir turėti švarią sąžinę.
Sąžinės Samprata ir Etimologija
Sąžinė dažnai minima kasdienėje kalboje, vartojant tokius posakius kaip "mano sąžinė rami", "švari sąžinė", "žmogus be sąžinės", "sąžinės balsas", "sąžinė neleidžia" ir panašiai. Ši sąvoka ilgus amžius buvo svarstymų ir susidomėjimų objektas. Levas Tolstojus yra sakęs, kad gyvenime yra tik dvi nelaimės: sąžinės graužimas ir liga. Besigailintis žmogus niekada neranda ramybės ir visą gyvenimą gailisi įvykdytų blogų darbų, nusikaltimų.
Žvelgiant į ištakas, pirmoji sąvokos reikšmė siejama su graikišku žodžiu ssynoida - „su kuo nors žinoti apie ką nors”. Šio veiksmažodžio derinys su vienu graikišku įvardžiu įgijo reikšmę „būti bendrininku, ko nors liudininku”. Sangrąžinis posakis synoida emauto - „žinoti arba suvokti save patį” sujungė viename asmenyje tą, kuris žino, ir tą, kas yra pažinimo objektas. Sokratui ši sąvoka reiškė poelgio, dažniausiai neigiamo, įvertinimą, o ne patį veiksmą. Synoida emauto atsirado graikų kalboje VII a. pr. Kr. ir plačiai paplito graikų klasikinėje literatūroje. Iš synoida kilo daiktavardžiai syneidesis ir syneidos. I amžiuje pr. Kr. šie žodžiai buvo paplitę tarp graikų, romėnų ir žydų ir reiškė „sąžinę”.
Moralinis Sąžinės Aspektas ir Autonomija
Nuo to laiko, kai žmogus ėmė matyti sąžinėje savo paties atspindį, buvo akcentuojami du momentai: savęs paties, savo esmės pažinimas ir poelgių atspindys, t.y. moralinis sąžinės aspektas. Sąžinė tapo susieta su etika. Žmogaus buvimas-pasaulyje yra veiklus buvimas. Bent kokia žmogaus veikla, pagal Aristotelį, skirstoma į teorinę (pažinimas), praktinę (elgesys) ir pojetinę (darymas). Etikoje kalbama apie praktinę veiklą. Elgesys (praktika) yra veikla, vertinga pati savaime. Jeigu kas nors padeda senelei pereiti gatvę, tai šios veiklos tikslas yra pats poelgis. Jis vertingas savaime.
Sakydami „moralumas” ir „moralus”, turėsime galvoje, kad elgesys atitinka sąžinę nepriklausomai nuo motyvuojančio turinio. Sakydami „etiškas” ir „doras”, turėsime galvoje turinio, o ne sąžinės aspektą. Tai reiškia štai ką: ar poelgis yra moralus, sprendžia tiktai to, kuris elgiasi, sąžinė. Darymas (pojetika) yra vertingas ne pats savaime, bet priklausomai nuo to, kas sukuriama, nuo kūrinio. Etikos kontekste praktinį protą vadiname sąžine.
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
Griežta moraline prasme apie pareigą galima kalbėti tada ir tik tada, kai asmens praktinis protas susieja dorovinį apriorį su elgesiu konkrečioje situacijoje ir šitaip padaro praktinį sprendimą. Tik sąžinė gali moraliai įpareigoti. Sąžinė pati sau teikia įstatymą. Kalbame apie sąžinės autonomiją. Sąžinės autonomijai iš esmės būdinga tai, kad moralus elgesys yra elgesys, paremtas žinojimi ir sąžine. Aš negaliu moraliai elgtis, negalėdamas būti tikras, jog įstatymas mano sąžinėje buvo duotas remiantis įsitikrinimu.
Sąžinės Ugdymas
Šitaip aikštėn iškyla pareiga, apriori priklausanti sąžinės esmei: pareiga lavinti sąžinę. Moralės autonomija suponuoja praktinio proto pastangas siekti įsitikrinimo, vadinasi, siekti proto įžvalgos. Šitaip sąžinės autonomija iš esmės verčia imtis normų problemos. Dorovinį apriori galima taikyti elgesiui situacijoje iki poelgio ir po poelgio. Iki poelgio, praktiškai sprendžiant, reikia nutarti, ką privalu daryti. Po poelgio reikia įvertinti, ar teisingai pasielgiau.
Moralinė poelgio vertė priklauso tik nuo ankstesnės už poelgį sąžinės. Poelgis yra moraliai geras arba blogas priklausomai nuo to, kaip aš jį įvertinau prieš jį atlikdamas, kaip gerą ar kaip blogą. Vėlesnė sąžinė prikiša man atliktą blogą poelgį, pritaria atliktam geram poelgiui ir reikalauja atsakyti už poelgio padarinius. Norėdami kuo rečiau suklysti, turime prisiminti, kad mūsų sąžinė reikalauja nuolatinio ugdymo ir priežiūros. Tokie įgūdžiai pradeda formuotis jau vaikystėje. Rūpestingi tėvai siekia, kad vaikas įsisavintų tinkamus žmonių sugyvenimo principus. Svarbu padėti vaikui suprasti, kad geras elgesys su kitais ir savimi teikia džiaugsmą, o blogas - liūdesį.
Vaikų tarpusavio santykiai ir sąmonės vystymasis
Ypatingai įdomus ir netikėtas požiūris į moralinį auklėjimą atsiskleidžia praėjusio šimtmečio raidos psichologo L. S. Vygotskio darbuose, kuris iš pirmo žvilgsnio nedera prie jo pagrindinės koncepcijos. Šios koncepcijos pagrindą sudaro aukščiausių psichinių funkcijų raidos idėja, kurios, priešingai nei natūraliai kylančios, yra betarpiškos, savaiminės ir sąmoningos. Vaiko raida iš šios pozicijos yra suprantama, kaip socialiai išsivysčiusių savikontrolės ir savo elgesio modeliavimo metodų įsisavinimas. Būtent toks požiūris šiuo metu realizuojamas daugumoje ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigų, kur pagrindinis moralinio auklėjimo metodas yra moralinių normų ir elgesio taisyklių mokymas. Naudojant pasakas, istorijas ar vaidinimus vaikai mokomi vertinti personažų poelgius ir savybes, susipažįsta su moralinėmis normomis ir doru elgesiu. Manoma, kad moralinių vertybių supratimas ir priėmimas skatina atitinkamą vaikų elgesį: sužinoję „kas gerai ir kas blogai“, vaikai ims siekti tinkamų poelgių ir vengti netinkamų.
Tačiau patirtis rodo, kad yra ne taip. Dauguma jau trejų ketverių metukų vaikų teisingai įvertina gerus ir blogus kitų personažų poelgius; jie žino, kad reikia nusileisti silpnesniam, dalintis su draugais, padėti kitiems ir pan. L. S. Vygotskis aršiai kritikuoja šiuos moralinio auklėjimo metodus. Jis sako, kad dorinis ugdymas negali būti grindžiamas įstatymais ir elgesio taisyklėmis. Pedagoginis darbas, paremtas moraliniais įstatymais ir draudimais, nebus sėkmingas, nes tai „gąsdina silpnesniuosius ir iššaukia pasipriešinimą stipriems“. Bet kokia baimė, priklausomybė nuo bausmės ir pagyrimo, jau rodo moralinių vertybių trūkumą. O nustatytos taisyklės pažeidimas, priešingai, pažeidėjui suteikia drąsos, iššūkio ir vidinės jėgos aureolę. Saugodami vaikus nuo to, ką draudžiama daryti, mes fiksuojame jų dėmesį būtent ties tuo poelgiu ir tarsi stumiame tai padaryti. „Jeigu teisingo poelgio suvokimas negarantuoja jo atlikimo, tai žinojimas, kaip atlikti neteisingą poelgį, tikrai jį skatina“. Be to, ugdymas grindžiamas moralinių standartų laikymusi, sukuria absoliučiai klaidingą supratimą apie moralines vertybes ir elgesį, tarsi tai būtų asmeninis nuopelnas, savotiškas pranašumas, kuris sukelia puikavimąsi ir panieką kitiems. Visa tai nėra suderinama su doroviniu ugdymu.
Taip pat skaitykite: Kaip elgiasi kiti
Šie gana radikalūs ir netradiciniai L. S. Vygotskio pasisakymai tarsi atmeta dorinio ugdymo atskyrimą pedagogo darbe kaip savarankišką kryptį. Lygiai taip pat jis neigia ir laisvo auklėjimo idėją. Jis teisingai pažymi, kad visiška laisvė reiškia suaugusiojo nusišalinimą nuo auklėjamojo darbo, tokiu būdu paliekant vaiką auklėti stichijoms. Paliktas pats vienas vaikas gali sukelti sau didelę žalą. Auklėjimas visada reiškia vienokį ar kitokį laisvės apribojimą. Jeigu auklėtojas atsisako auklėti, šį darbą atlieka gatvė, žiniasklaida ir pan. Taigi, dorinis ugdymas yra būtinas, tačiau turėtų būti grindžiamas ne išorės draudimu, o vidine motyvacija - tuo, kad žmogų natūraliai traukia gėris ir grožis. Pagrindine strategija pasak L. S. Vygotskio turėtų tapti teisingas „socialinio elgesio derinimo su kitokiu savo elgesiu“ kūrimas. Šis terminas išreiškia gyvą bendravimą tarp vaikų, jų tarpusavio santykių realybę, kai vaikai pradeda gerbti savo draugų išgyvenimus bei dalintis bendra patirtimi ir jausmais. Galima daryti išvadą, kad vaiko dorinis ugdymas ir švietimas turi būti pagrįstas tinkamu vaikų tarpusavio santykių organizavimu.
Šie tyrimai pagrįsti M. I. Lisinos hipoteze, kad visi tarpusavio santykiai glaudžiai susiję su savęs ir kito asmens vaizdu: tai iškyla bendroje veikloje ir yra tos veiklos produktas. Subjektyvusis savęs suvokimo pradas atitinka visuminį savęs kaip sąmonės šaltinio, savojo aktyvumo, valios ir išgyvenimų pajautimą. Tai tam tikras centras, sąmonės branduolys, kuriame žmogiškasis AŠ yra unikalus ir nepakartojamas, nesulyginamas su niekuo ir turi absoliučią vertę. Objektyvusis pradas atspindi asmens įsivaizdavimą apie konkrečias jo savybes, žinias, įgūdžius, gebėjimus, galimybes, statusą grupėje - jų vertinimą ir aktualumą. Tokiu būdu atliekamas savojo AŠ apibrėžimas, jo fiksacija. Šie įsivaizdavimai sukuria tam tikrą savęs vaizdą, kuris veikia kuriant santykį su pasauliu, kitais žmonėmis ir pačiu savimi. Iš šios pozicijos asmuo vertina ir atpažįsta atitinkamas kito žmogaus savybes ir lygina su savimi. Kitas asmuo gali tapti savęs įtvirtinimo ir savęs realizavimo priemone (savo interesų ir poreikių patenkinimo). Atlikti empiriniai tyrimai, paremti šiuo teoriniu požiūriu, davė galimybę sekti vaiko tarpasmeninių santykių vystymąsi, susiejant su jo sąmonės vystymusi per pirmuosius septynerius gyvenimo metus.
Šie tyrimai parodė, kad nauja ir labai svarbi sritis - vaiko tarpasmeninių santykių (jo santykiai su bendraamžiais) atsiranda ankstyvame amžiuje - trečiaisiais gyvenimo metais. Paaiškėjo, kad pirmiausia kurdamas santykį su bendraamžiu vaikas patiria savo panašumus su kitu vaiku. Ankstyvame amžiuje bendraamžių nuotraukose vaikai atpažįsta save, o realiame kontakte atkuria kito vaiko judesius, vokalizaciją, mimiką, tarsi atspindėdamas kitą vaiką ir pats atsispindėdamas jame. Toks abipusis pripažinimas ir atspindėjimas sukelia vaikams labai džiaugsmingas emocijas. Tipiška, kad šiuo periodu vaikai silpnai reaguoja į kito vaiko individualias savybes (jo išvaizdą, įgūdžius, gebėjimus ir kt.), bei nepastebi veiksmų ir būsenų. Galima daryti prielaidą, kad emocinė - praktinė sąveika ankstyvojo amžiaus vaikams suteikia savojo vientisumo suvokimą, didina aktyvumą, kai jį atspindi ir atkuria kitas vaikas. Vaikai dar neišskiria atskirų savo ir kitų savybių bei bruožų. Jų santykių dar neriboja joks daiktiškumas, bendravimas yra emocinis, betarpiškas ir nevertinantis. Visa tai, nežiūrint į akivaizdžius skirtumus, kuria pirmąsias vaiko bendravimo su suaugusiais ir kitais vaikais formas. Abiem atvejais vaikas atpažįsta save kituose ir tai suteikia jam bendruomeniškumo ir priklausymo grupei jausmą. Nepaisant to, kad bendravimo su bendraamžiais poreikis nėra pats svarbiausias vaiko poreikių hierarchijoje, galima manyti jog emocinė - praktinė mažų vaikų sąveika vaidina svarbų vaidmenį tolimesniame tarpusavio santykių vystymęsi. Būtent šiuo laikotarpiu yra klojami pamatai betarpiškam bendravimui ir ryšiui su kitu asmeniu. Bendra veikla, emocijos (dažniausiai teigiamos), kuriomis vaikai lengvai užsikrečia vieni nuo kitų, sukuria vieningumo su sau lygiais ir panašiais žmonėmis jausmą, kuris vėliau gali tapti gilesnių žmogiškųjų santykių pagrindu. Tačiau ankstyvame amžiuje šis bendruomeniškumas turi grynai išorinį, situacinį ir procesinį pobūdį. Be to, atpažindami save vienmečiuose, mažyliai geriau susipažįsta su savimi. Panašumų fone kiekvienas vaikas daug ryškiau pamato savo paties individualumą. Toks santykis su bendraamžiais išsilaiko iki maždaug ketverių metų. Trimečiai vaikai gana abejingi bendraamžių veiksmams, suaugusiųjų vertinimui, jų nejaudina sėkmės ir nesėkmės. Tuo metu jie lengvai užsikrečia kito vaiko džiaugsmingomis emocijomis (nors beveik nepastebi negatyvių išgyvenimų), gali dalintis žaislu ar užleisti vietą žaidime, jei suaugęs to paprašys.
Lemiamas lūžis požiūryje į bendraamžius vyksta vaikams ikimokykliniame amžiuje. Penkeri metai raidos psichologijoje paprastai nėra laikomi kritiniu amžiumi. Vis tik tyrimų rezultatai rodo, kad tai labai svarbus momentas vaiko asmenybės vystymęsi, ypatingai šis lūžis paveikia bendravimo su vienmečiais sritį. Vaikams atsiranda stiprus poreikis bendradarbiauti ir užsiimti bendra veikla. Vaikų bendravimas susitelkia ties praktine ir žaidybine veikla. Vaikai atidžiai ir pavydžiai stebi bendraamžių veiksmus, vertina juos ir stipriai emociškai reaguoja į suaugusiojo vertinimą. Šiuo laikotarpiu žymiai išauga gebėjimas suprasti bendraamžio jausmus ir išgyvenimus (tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai). Dažnai tokia empatija būna neadekvati: kito vaiko pasiekimai gali nuliūdinti ir įžeisti, o nesėkmės džiuginti. Vaikai pradeda girtis, pavydėti, konkuruoti, demonstruoti savo privalumus. Ženkliai padaugėja vaikų konfliktų ir jie tampa aštresni. Savajame AŠ yra išskiriamos ir vertinamos tam tikros savybės, gebėjimai, įgūdžiai ir pan. Tačiau tai gali vykti tik lyginant save su kitais vaikais. Ikimokyklinio amžiaus vaikas ima save vertinti per kitą vaiką. Jokios savybės nėra savaime svarbios ir vertingos, jei nematomos „kito akimis“. Šio vertinimo tikslas jau nebėra rasti kai ką bendro (kaip trimečiams), o priešingai - atskirti save nuo kitų. Bendraamžis tampa atskiru subjektu, padedančiu save palyginti ir išskirti. Be to, savęs palyginimas su kitu vyksta ne tik realiame kontakte, bet ir vidiniame vaiko pasaulyje; atsiranda pastovus pripažinimo poreikis, savęs įtvirtinimas ir savęs įvertinimas kito akimis, o tai yra svarbūs suvokto tapatumo komponentai.
Apie šeštus septintus metus santykiai su bendraamžiais dar kartą iš esmės keičiasi. Auga emocinis įsitraukimas į tarpusavio veiklą ir patirtį, empatija kitiems tampa ryškesnė ir adekvati; piktdžiugiavimas, pavydas, konkurencija pasireiškia gerokai rečiau ir ne taip aštriai kaip penkiamečiams. Dauguma vaikų jau geba atjausti kitų vaikų sėkmes ir nesėkmes, pasiruošę padėti ir paremti. Ženkliai padidėja vaikų aktyvumas, nukreiptas į bendraamžius (paguoda, pagalba, nuolaidumas). Pasireiškia ne tik noras reaguoti į kito vaiko pergyvenimus, bet ir suprasti juos. Apie septintus metus sumažėja ir vaikiškas drovumas. Tai gali reikšti, kad baigiantis priešmokykliniam laikotarpiui bendraamžis vaikui tampa ne tik palyginimo objektu, bet ir savaime vertinga, pilnavertiška asmenybe, su kuria galima bendrauti ir kurti santykius. Galima teigti, kad subjektyvaus komponento atsiradimas ir sustiprėjimas santykyje su kitu šešerių septynerių metų amžiuje atspindi tam tikrą pokytį vaiko sąmonėje. Šiame amžiuje vaikai pradeda suvokti ne tik savo konkrečius veiksmus ir savybes, bet ir savo troškimus, išgyvenimus, motyvus, kurie skirtingai nuo objektyvių charakteristikų, suvienija ir sustiprina vaiko tapatybę. Vaiko savasis AŠ jau ne taip stipriai fiksuotas ties savo privalumais ir savybėmis, bet tampa atviras kitų žmonių džiaugsmams ir problemoms. Kitas vaikas nebėra vertinamas kaip savęs įtvirtinimo priemonė. Būtent dėl to vaikai noriai padeda vieni kitiems, užjaučia ir nebereaguoja į kitų laimėjimus kaip į savo asmeninį pralaimėjimą. Toks yra bendras logiškas vaiko tarpusavio santykių vystymasis amžiaus grupėse su kitais vaikais.
Taip pat skaitykite: Gebėjimų Modelio Apžvalga
Tačiau ne visada vaikų raida vyksta įprastai. Plačiai žinoma, kad vaikų tarpusavio santykiai vystosi labai individualiai. Didelį susirūpinimą kelia probleminės santykių formos (padidėjęs konfliktiškumas, drovumas, agresyvumas, vaiko atstūmimas grupėje). Siekiant ištirti šią santykių problematiką, buvo atlikta drovių vaikų, agresyvių priešmokyklinukų ir atstumtų vaikų psichologinių ypatumų analizė. Duomenys parodė, kad visi šie vaikai nesiskyrė nuo bendraamžių pagal intelekto raidą, savarankiškumą ir žaidybinę veiklą. Nepaisant akivaizdžių elgesio raiškos skirtumų, visų probleminių tarpasmeninių santykių formų pagrindas yra bendra psichologinė bazė. Bendrais bruožais tai gali būti apibrėžiama kaip savo asmeninių ypatybių fiksacija arba objektyvaus savęs ir kitų vertinimo pasireiškimas. Nepopuliarūs, atstumti vaikai išsiskiria stipriu polinkiu save įtvirtinti, apginti savąjį AŠ, įrodyti savo pranašumą; kiti jiems tampa savo vertės įrodymo priemone. A. G. L. N. Galiguzovos darbo rezultatai įtikinamai liudija, kad vaikiško drovumo priežastys yra stiprus pasinėrimas į save ir nuolatinis abejojimas savo asmenine verte. Konfliktiški, neįprastai aktyvūs, agresyvūs ir labai drovūs priešmokyklinio amžiaus vaikai turi bendrą bruožą - tam tikrą savivertę. Bendrais bruožais aukšta savivertė smarkiai kertasi su tuo, kaip vaikai įsivaizduoja esą vertinami kitų vaikų. Turėdamas aukštą savivertę vaikas abejoja tuo, kad kiti jį vertina teigiamai, ypatingai mažai pažįstami asmenys. Drovumo atveju tas skirtumas pasireiškia kaip nepasitikėjimas savimi, panirimas į save, nerimastingumas ir naujų dalykų baimė; jei vaikas konfliktiškas, jo elgesys tampa demonstratyvus, nuolat stengiamasi įrodyti kitiems savo privalumus, save įtvirtinti. Tačiau abiem atvejais pagrindas yra tas pats - fiksacija ties savimi ir savivaizdžiu. Vaikas tarsi suauga su savo vaizdu ir stengiasi jį išlaikyti. Jis nuolat žiūri į save kitų akimis, tarsi būdamas veidrodžių sistemoje.
Žinoma kyla klausimas, kokie faktoriai lemia vienokį ar kitokį santykį su bendraamžiais. Tarp jų paprastai yra išskiriama bendravimo su bendraamžiais patirtis, kuomet formuojami bendravimo įgūdžiai ir kuriasi draugiški santykiai su vaikais. Galimybė patikrinti ir patvirtinti šią hipotezę atsirado tiriant priešmokyklinio amžiaus vaikus, gyvenančiais ne su šeimomis (vaikų globos namuose), kurie neteko normalaus subjektyvaus santykio su tėveliais ankstyvame amžiuje, tačiau turi neribotas galimybes bendrauti su bendraamžiais. Šiems vaikams neišsivysto abu tarpasmeninių santykių aspektai - subjektyvus ir objektyvus. Jie negeba būti empatiški, suteikti pagalbą vienas kitam, pas juos vyrauja abejingas, atsiribojęs požiūris į bendravimą su bendraamžiais. Jie nerodo jokio emocinio įsitraukimo nei į savo, nei į kito vaiko veiklą. Taip pat jie nejaučia poreikio būti įvertinti, nelygina savęs su kitais, nerungtyniauja ir nekonkuruoja. Jų vaikiški konfliktai vangūs, emociškai suspausti, skurdūs. Pagrindinis ir praktiškai vienintelis bendravimo poreikis (ir konfliktų priežastis), kurį turi visi vaikų globos namų priešmokyklinukai, tai suaugusiojo dėmesys ir geranoriškas santykis. Sprendžiant iš šių duomenų galima daryti išvadą, kad vaikams augantiems ne šeimoje nesusiformuoja tapatybės struktūra. Jų savasis AŠ reikalauja išorinės atramos, kurią gali suteikti ryškus ir asmeniškas suaugusiojo santykis, tačiau ne kitas vaikas. Tai reiškia, kad santykio su bendraamžiu formavimas ir vystymasis priklauso ne tik ir ne tiek nuo bendros veiklos tarp vaikų, kiek nuo vaiko savivokos lygio; o tai gali duoti tik subjektyvus, asmeniškas suaugusiojo santykis ankstyvame vaiko raidos etape. Vaikai, kurie auga be šeimos, neturi tokio santykio su niekuo. Tačiau manoma, kad pirmoji santykių su motina patirtis dar pilnai nenusprendžia vaiko asmenybės ir likimo. Kaip rodo tyrimai, tarpasmeninių santykių bei savimonės raida ir toliau intensyviai vystosi viso priešmokyklinio etapo metu ir patiria daug kokybinių pokyčių. Priešmokyklinis amžius ypatingai svarbus laikotarpis asmenybės ir tarpusavio santykių formavimuisi, kai intensyviai formuojasi motyvacinė sfera, susikuria asmeniniai elgsenos modeliai, vystosi savimonė ir požiūris į kitus.
Sąžinės Graužatis ir Švari Sąžinė
Kiekvienas žmogus jaučia slaptas sielos aimanas, anksčiau ar vėliau išgyvena kaltės jausmą ir bando jį nuslopinti, nes sąžinės graužatis, jeigu galima taip pasakyti, būna nemažiau skausminga už žvėries įkandimą, o kartais pasireiškia kaip peilio dūris. Sąžinės priekaištai kyla vėl ir vėl. Atmintis mus laiko atsiminimų nelaisvėje, todėl vidinio sąžinės balso nepavyksta net prislopinti, nes iš sąmonės išstūmus atsiminimus, jie sugrįžta per pasąmonę, pavyzdžiui, sapnuojant.
Filosofas Albertas Šveiceris teigia: kas tvirtina turįs gerą, rūpesčių nekeliančią sąžinę, neturi jokios. Jo atsakomybės jausmas, švelniai sakant, yra visiškai atbukęs, nes toks žmogus be galo mėgaujasi savimi ir savo teisingumu. Užtat bloga, priekaištaujanti sąžinė nurodo žmogui teisingą kelią. Jos dinaminė jėga verčia veikti, toks žmogus negali pamiršti praeities tol kol iki galo neišsiaiškina su sąžine ir neranda abiem priimtino sprendimo.
Psichiatras A. Velekas mano, kad nereikia supriešinti dviejų sąžinės pusių - vienos, kuri kritikuoja, kartais perspėdama, kartais smerkdama ir kitos, kuri nurodo teisingą kelią. Savo veikale „Sielos ir sąžinės tariama vienybė” jis rašo: „Geraširdiškumas yra jausmų išraiška, sąžinė - valios, o kartu ir dvasios, proto išraiška. Šios abi aukščiausios savybės ir suteikia žmogaus veiklai nuoseklumą ir kryptingumą: geraširdiškumas - jausmams, sąžinė - siekiams ir darbams”.
Psichiatras P. Jančarikas sako: „Kai širdies postūmiai, sielos reakcijos ir emocijos nuščiūva, žmonės, atsidūrę tam tikrose situacijose, nebejaučia, kas yra teisinga, o kas ne”. Sąžinė tiesiog neraguoja į tam tikras situacijas. Ir kai tai atsitinka, žmonės gali žiauriai, negailestingai elgtis, nors tai iš esmės prieštarauja visam jų ankstesniam gyvenimui. Be to, reikia pažymėti, jog turėti sąžinę nereiškia ja naudotis. Kartais gali atrodyti, jog kai kurie žmonės elgiasi taip, lyg būtų besąžiniai, tačiau, mano galva, ir jie turi vienokią ar kitokią sąžinę, nors ir giliai užslėptą. Ir protą, ir sąžinę galima palyginti su raumenimis. Kai raumenys nedirba, ilgainiui sunyksta.
Svarbu turėti švarią sąžinę tam, kad galėtum ramiai gyventi. Dažniausiai besigailintis žmogus niekada neranda ramybės ir visą gyvenimą gailisi įvykdytų blogų darbų, nusikaltimų. Žmogus niekaip nesugeba atrasti vidinės ramybės, susitaikyti su savimi ir sau atleisti. Žinojimas, kad galėjai pasielgti netinkamai, gal net iš pradžių svarstei, abejojai moralaus elgesio pasirinkimo galimybe, bet vis tiek pasielgei teisingai, t. y. moraliai, palaiko mūsų savigarbą ir žmogiškąjį orumą.
Kaip nuraminti sąžinę?
Jei vis tik sąžinė nerami, kaip ją nuraminti? Pirmiausiai - nesiginčyti su ja ir jokiu būdu neslopinti jos kvaišalais ar bėgimu nuo akistatos su ja. Oriai pripažinkime savo klaidas ir nuspręskime, ką darysime, kad ateityje tokių klaidų nebūtų. Nusibrėžkime aiškų veiksmų planą, iki smulkmenų. Jei jo nesilaikysime - sąžinė tuoj signalizuos apie tai. Kuo sąmoningesnis žmogus, tuo labiau išvystytas jo sąžinės jausmas. Jei sąžiningas žmogus padaro klaidą, jis jaučia už tai atsakomybę, o ne pasmerkimo ar bausmės baimę. Pamilkime savo sąžinę, būkime jai dėkingi už tai, kad ji kaip vidinis kompasas nuolat mus lydi Dievo vaikų gyvenimo kelionėje. Tik ją turėdami galime tapti stipresni, augti artimo meile ir tapti laimingesni, gyvendami prasmingesnį gyvenimą.
Sąžinė ir Visuomenė
Svarbi žmogaus moralinio veido dalis yra jo sąžinė. Tai gili ir intymi asmenybės sritis, kurioje integruojama visa dorovinė veikla. Sąžinės problema, tiksliau problemos dėl sąžinės neretai atveda žmogų į sudėtingą situaciją. Dažnai vieni žmonės, nenorėdami eiti į kompromisą su sąžine, teisingumo, meilės, tikėjimo vardan aukoja daug ką, net ir savo gyvybę. O kiti, teisindamiesi sąžinės liepimu, pasielgia niekšingai. Dėl savo įvairiapusiškumo sąžinė yra painus ir sudėtingas fenomenas. Bet akivaizdus ir esminis yra tas dalykas, kad visomis gyvenimo aplimkybėmis žmogus ieško sąžinės pritarimo savo veiksmams. Tai tarsi neatskiriama, bet drauge autonomiška mūsų dalis. Tai vidinis balsas, kurį kartais stengiamės nuslopinti arba suprantame klaidingai, bet iš kurio išsivaduoti neįmanoma.
#