Paauglių Psichologinė Krizė: Požymiai, Stadijos ir Įveikimo Būdai

Kiekvienas žmogus gyvenime patiria krizinių situacijų, kurios sukelia įvairias psichologines ir emocines reakcijas. Paauglystė - ypatingas laikotarpis, kupinas greitų ir didelių pokyčių, iššūkių ir galimybių. Šiame straipsnyje aptarsime paauglių psichologinės krizės požymius, stadijas, gynybos mechanizmus, psichosocialinės raidos ypatumus ir įveikimo būdus.

Kas yra psichologinė krizė?

Psichologinė krizė - tai sveiko žmogaus reakcija į sunkią, emociškai reikšmingą gyvenimo situaciją, reikalaujančią adaptacijos ir naujų įveikimo būdų. Tai labai individualus procesas, priklausantis nuo žmogaus psichologinės brandos ir aplinkybių.

Krizės gali būti:

• Situacinės: netikėti ir emociškai paveikūs gyvenimo įvykiai.
• Raidos: susijusios su natūraliais gyvenimo etapais ir perėjimais.

Psichologinės Krizės Stadijos

Krizės metu žmogus išgyvena kelias fazes, kurių eiliškumas ir trukmė gali skirtis.

I fazė. Poveikio arba įžanginė:

• Šokas: Pirmiausia pasireiškia šokas, kai žmogus išgirsta blogą žinią. Psichikai reikia laiko priimti ir apdoroti naują situaciją. Šis etapas labai individualus. Šokinėje būsenoje per sudėtinga ar per sunki informacija iš pradžių net nesuvokiama. Asmuo gali nejausti jokių jausmų arba priešingai - jam sukyla labai daug sunkiai valdomų, ribinės būsenos jausmų - nuo itin stipraus liūdesio iki pykčio protrūkio. Galimas neadekvatus elgesys (pvz.: juokas) ar psichosomatiniai požymiai (pvz.: vėmimas, alpimas).
• Informacijos integravimas: Žmogus kurį laiką gali nesiorientuoti situacijoje, patirti disociaciją (žiūri į situaciją kaip iš šono, atrodo, kad tai vyksta ne jam). Kartais gali sutrikti aplinkos ir savęs suvokimas (nerealumo jausmas) - tai gynyba (jausmais nepriimu, tik protu). Taip pat žmogui gali būti sunku priimti krizinio įvykio sukeltus pokyčius, jis dar kurį laiką jaučiasi sukrėstas - visos jo pastangos ieškant išeities, bandant nusiraminti lieka bevaisės, dėl to didėja sutrikimo jausmas.
• Aktyvus veikimas: Praėjus kelioms minutėms ar valandoms po įvykio, gali padidėti žmogaus aktyvumas - didėja raumenų tonusas, mobilizuojasi valia. Keičiasi laiko išgyvenimas - subjektyviai jis sulėtėja, todėl poveikio fazės išgyvenimas prisiminimuose išsitęsia. Kai kuriems žmonėms tuo metu atsiranda trumpalaikis palengvėjimas, pagerėja nuotaika (pvz.: išvengus galimos žūties avarijoje). Gali atsirasti ryškus polinkis daug kartų išsipasakoti apie tai, ką teko patirti (pasakojant dažniausiai realus pavojus nesureikšminamas).

II fazė. Pasidavimo (jausmų prasiveržimo, demobilizacijos):

Jos metu žmogui auga įtampa, stiprėja nevilties, bejėgiškumo jausmai, mažėja pasitikėjimas savo jėgomis, apima jausmas, kad ši problema niekuomet neišsispręs, kad situacija, kuri įvyko yra neįveikiama, o skausmingi išgyvenimai niekada nesibaigs. Asmens savijauta pablogėja, krinta jo darbo našumas, silpta motyvacija bet kokiai veiklai, dažnai pasireiškia apatija.

Taip pat skaitykite: Paauglių patyčių pasekmės

III fazė. Tvarkymosi (mobilizacijos):

Jos metu žmogus mobilizuoja visas savo pastangas - vyksta emocinis ir kognityvinis krizinio įvykio išgyvenimas ir priėmimas, atsiranda daugiau erdvės savęs ir įvykių vertinimui.

IV fazė. Pasitraukimo:

Žmogus ima jausti didelį psichinį išsekimą.

Gynybos Mechanizmai

Psichologinės gynybos mechanizmai - tai reakcijos į vidinę grėsmę, kurios gali tiek pagerinti, tiek ir pabloginti žmogaus elgesį. Gynyba gali būti išreiškiama mintimis ar veiksmais: fobijomis, ritualais, įkyriomis mintimis, depresija ar agresija, kurie paprastai yra įvardijami kaip simptomai. Žmogus gynybos mechanizmus naudoja tuomet, kai nori apsaugoti savo idėją ar savigarbą. S. Freudas šiuos mechanizmus siejo su vidine ir išorine kova, kurios tikslas - išnykti emocijų sukeltoms kančioms. Gynybos mechanizmai itin pasitarnauja ir emociškai sukrečiančiose situacijose, sumažindami jų sukeltas pasekmes ir leisdami žmogui pasijausti geriau. Jie skirti išvengti kokio nors intensyvaus gąsdinančio jausmo arba jį suvaldyti, sumažinti arba išvis pašalinti nerimą, kilusį, suvokus konfliktą, apsaugoti nuo negatyvių, traumuojančių išgyvenimų, kaltės jausmo ar vidinių konfliktų.

Gynybos mechanizmai gali susiformuoti dėl įgimto temperamento, ankstyvoje vaikystėje išgyventų stresinių situacijų, tėvų ar kitų svarbių žmonių modeliuojamo ar net tikslingai mokomo gynybų pavyzdžio ar net dėl pasekmių už konkrečios gynybos naudojimą patyrimo.

Dažniausi gynybos mechanizmai:

Taip pat skaitykite: Psichikos sveikata: D. Vėlavičienės įžvalgos

• Represija: motyvuotas aktyvus užsimiršimas trauminio įvykio.
• Išstūmimas: nerimą keliančių minčių ir jausmų išstūmimas iš sąmonės.
• Neigimas: atsisakymas priimti tikrovę ir pripažinti tai, kas yra akivaizdu.
• Projekcija: sau nepriimtinų impulsų, troškimų ar jausmų priskyrimas kitiems žmonėms.
• Introjekcija: išorinių dalykų priėmimas kaip vidinių.
• Regresija: grįžimas prie ankstesnės vaikiškos stadijos.
• Pakeitimas: kaltės dėl problemos perkėlimas aplinkiniams.
• Izoliacija: jausmo atskyrimas nuo veiksmų ir minčių.
• Intelektualizacija: kalbėjimas abstrakčiomis frazėmis, siekiant sumažinti įtampą ir geriau kontroliuoti situaciją, jausmus.
• Atvirkštinis reagavimas: nepriimtinų impulsų pakeitimas į priešingą išraišką.
• Identifikacija: tapatinimasis su agresoriumi siekiant sumažinti nerimą.
• Fantazija: svajojimas.
• Perdarymas: ritualų atlikimas siekiant sumažinti įtampą.
• Slopinimas: sąmoningas vengimas galvoti apie nerimą keliančius dalykus, stresines situacijas.

Psichosocialinė Raida Pagal Eriksoną

Psichosocialinė raida - tai žmogaus amžiaus tarpsnių kitimas ir socialinės aplinkos (kultūrinės, istorinės ir visuomeninės) veiksnių poveikis asmenybės raidai. E. Eriksonas praplėtė S. Freudo psichoseksualinės raidos teoriją papildęs viso gyvenimo raidos sampratą, asmenybės raidą skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo pojūtį, bet pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka.

E. Eriksonas pabrėžė, kad kiekviename raidos tarpsnyje žmogui iškyla specifinių sunkumų ir konfliktų, vadinamų krizėmis, nuo kurių baigties priklauso tolesnis asmenybės formavimasis. Teigiamai įveikus krizę padidėja žmogaus jėgos, patirta nesėkmė ją sprendžiant reiškiasi į S. E. Eriksono psichosocialinės raidos stadijos:

• Saugumo ir nesaugumo (iki 1 metų): vaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis, kurie rūpinasi jo svarbiausiais poreikiais.
• Autonomiškumo ir gėdos (1-3 metai): vaikas mokosi pats savimi pasirūpinti arba ima abejoti savo gebėjimais.
• Iniciatyvumo ir kaltės (3-6 metai): vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos moka ir atlieka suaugusieji, todėl kartais peržengia tėvų nustatytas ribas ir dėl to jaučiasi kaltas.
• Meistriškumo ir menkavertiškumo (6-12 metų): vaikas intensyviai mokosi siekdamas būti kompetentingas ir produktyvus arba jaučiasi nevisavertis, negebantis ką nors gerai padaryti.
• Tapatumo ir vaidmenų neaiškumo (paauglystė): paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra, pasiekia seksualinį, etninį, profesinį tapatumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis.
• Intymumo ir izoliacijos (jaunystė; apie 20-40 metų): jaunas suaugęs žmogus siekia kito žmogaus meilės ir draugystės arba lieka izoliuotas nuo kitų, yra vienišas.
• Generatyvumo ir stagnacijos (vidutinis amžius; apie 40-65 metus): suaugęs asmuo yra produktyvus, dirba jam svarbų darbą, puoselėja šeimą arba tampa sustingęs.
• Integracijos ir nevilties (senatvė): žmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas, mato savo gyvenimo svarbą arba supranta, kad nepasiekė savo gyvenimo tikslų.

Tapatumo Paieškos Paauglystėje

Paauglystėje, viena vertus, asmenybės funkcijos stiprėja, kita vertus, normali raida apima ir problemas. Didžioji dalis paauglių išgyvena tapatumo sumaištį, intensyvias emocijas ir sunkumus jas reguliuoti, abejones saviverte, jautriai išgyvena nesklandumus santykiuose, ypač su tėvais, bet ir santykiuose su draugais patiria krizes. Tuo pat metu jie geba į šiuos sunkumus pažvelgti - sustoti, juos tyrinėti, svarstyti ir reflektuoti draugų ar suaugusiųjų pagalba, prisitaikyti prie reikalavimų, bendradarbiauti, domėtis, priimti ir toleruoti kitų žmonių skirtingas perspektyvas ir tęsti kasdienių užduočių atlikimą.

Didesnius asmenybės funkcionavimo sutrikdymus signalizuoja pernelyg didelės paauglių pastangos prisitaikyti, neretai lydimos „kaukės dėvėjimo“, kai savęs suvokimas paremiamas tik kitų nuomone, o ne savo autentiška patirtimi. Kita vertus, ir perdėtos pastangos išlikti savimi „užsidedant šarvus“ trukdo paaugliui tyrinėti save, priimti ne tik reikalavimus, bet ir kūno pokyčius. Sustojęs, nevystomas savęs supratimas ir pajautimas skatina arba nusivertinimą, arba išpūstą savęs vaizdą. Tokie paaugliai užstringa aukštuose reikalavimuose sau ir begalinio tobulumo siekyje, kas sąlygoja didelę nesėkmės baimę, greitai kyla atstūmimo ir priešiškumo jausmai, kaltinimai kitiems, prarandamas normos jausmas.

Visa tai bloškia paauglį į nuolatinę emocinės disreguliacijos krizę: išgyvenamos labai intensyvios ir kintančios emocijos arba atvirkščiai, paauglys jaučiasi emociškai tuščias ir lėkštas. Toks vidinių patirčių kontekstas tampa terpe disfunkciškoms - klaidingoms - įveikoms atsirasti. Paauglys, ieškodamas sprendimų, kaip sureguliuoti ir palengvinti sudėtingų patirčių išgyvenimą, gali pradėti save žaloti, vartoti psichoaktyvias medžiagas, įsitraukti į netinkamus seksualinius santykius, jam atsiranda suicidiškų minčių ir intencijų, kyla panikos atakos, jis užsidaro atsisakydamas socialinio gyvenimo, formuojasi depresijos sutrikimas.

Taip pat skaitykite: Psichiatrijos dienos stacionaro paslaugos

Krizės Įveikimas

Krizės įveikimas - tai procesas, kurio metu žmogus adaptuojasi prie naujos situacijos ir randa būdus su ja susidoroti. Tai gali būti ilgas ir sunkus procesas, tačiau sėkmingas įveikimas gali sustiprinti asmenybę ir padėti augti.

Svarbu atsiminti, kad kiekvienas žmogus krizę išgyvena individualiai. Nėra vieno teisingo būdo, kaip įveikti krizę. Svarbu būti kantriam su savimi, priimti savo jausmus ir ieškoti pagalbos, kai jos reikia.

Pagalba Krizės Metu

Krizės metu svarbu kreiptis pagalbos į artimuosius, draugus ar specialistus. Taip pat svarbu:

• Sveikai maitintis.
• Reguliariai mankštintis.
• Pakankamai miegoti.
• Skirti laiko poilsiui ir atsipalaidavimui.
• Užsiimti mėgstama veikla.
• Bendrauti su artimaisiais.

Specialistų Pagalba

Tyrimai rodo, kad kuo sudėtingesnės ir specializuotos, staigios pagalbos paaugliui prireikia, tuo stipresniais asmenybės raidos sutrikimais šie paaugliai pasižymi. Jie išgyvena vidinę sumaištį, didelių bandymų prisitaikyti nesėkmės jausmus, negalėjimą valdyti savo emocijų, nesupratimą nei kas pats esi, nei kaip save matai kitų akyse, nei kaip kiti tave mato.

Lietuvoje sistemingi paauglių asmenybės funkcionavimo tyrimai pradėti tik neseniai, o siekiant atpažinti tokias jautrias problemas, kaip paauglių asmenybės raidos sunkumai, reikalingi moksliškai pagrįsti vertinimo instrumentai.

Smurto Poveikis Paaugliams

Vaikų elgesio krizės yra rimta socialinė problema, kurią būtina spręsti aiškinantis priežastis ir pasekmes. Smurtas prieš vaikus gali būti įvairių formų:

• Psichologinė, emocinė prievarta: Dažnas ar nuolatinis vaiko žeminimas, jo ignoravimas, kuris gali sutrukdyti vaiko elgesiui ir jo psichikos raidai. Šiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais, gąsdinimais siekiama asmenį įskaudinti, įbauginti, priversti suvokti priklausomybę nuo skriaudėjo.

tags: #paaugliu #psichologine #krizes