Patyčios paauglių tarpe: agresyvaus elgesio apraiškos ir pasekmės

Patyčios - opi problema, aktuali ne tik vaikų ir paauglių, bet ir suaugusiųjų pasaulyje. Šiame straipsnyje nagrinėsime patyčių reiškinį paauglių tarpe, jo priežastis, formas, pasekmes bei būdus, kaip su juo kovoti.

Kas yra patyčios?

Patyčios - tai tyčiniai, dažnai pasikartojantys veiksmai, kuriais siekiama įžeisti, įskaudinti ar pažeminti kitą žmogų. Šių veiksmų pagrindas - agresyvus elgesys, nukreiptas į silpnesnį asmenį. Patyčios gali pasireikšti įvairiomis formomis:

• Žodinės patyčios: užgauliojimai, pravardžiavimas, įžeidinėjimai, grasinimai, pašaipos.
• Fizinės patyčios: stumdymas, mušimas, spardymas, daiktų atiminėjimas ar gadinimas.
• Socialinės patyčios: apkalbos, ignoravimas, atskirties kūrimas, gandų skleidimas.
• Elektroninės patyčios (cyberbullying): įžeidžiantys komentarai, žeminančios nuotraukos ar vaizdo įrašai, paskelbti internete ar socialiniuose tinkluose.

Svarbu atsiminti, kad patyčios nėra vienkartinis konfliktas ar nesusipratimas. Tai - nuolatinis, pasikartojantis agresyvus elgesys, kuriuo siekiama įgyti galią ir kontrolę prieš kitą asmenį. Patyčių atveju tarp vaikų egzistuoja galios pranašumas.

Patyčių kultūra ir jos įtaka paaugliams

Šiandieninėje visuomenėje, deja, patyčių kultūra yra ypač propoguojama žiniasklaidoje. Siekiant pasikelti reitingus ar parodyti savo svarbą ir galią, televizijoje ir internete neretai galima išvysti žeminančius, įžeidžiančius pasisakymus. Vaikai ir paaugliai, matydami tokį pavyzdį aplinkui, jį modeliuoja ir savo aplinkoje. Nemaža dalis suaugusiųjų į vaikų dalyvavimą patyčiose žiūri kaip į žaidimą, sakydami: „Visi mes vaikystėje patyrėme patyčias ir pažiūrėkite kokie normalūs užaugome“. Tačiau iš tikrųjų dalyvavimas patyčiose palieka ilgai gyjančias žaizdas ir randus. Žeminimas, priekabiavimas mūsų visuomenėje yra giliai įsišaknijęs reiškinys, kuris labiausiai paplitęs mokyklose.

Patyčių dalyviai ir jų vaidmenys

Sprendžiant patyčių situacijas, svarbu suprasti, kad tai yra grupinis elgesys. Patyčios dažniausiai vyksta ten, kur yra grupė vaikų ar paauglių. Mokslininkai dalyvavimą patyčiose skirsto į tris pagrindines grupes:

Taip pat skaitykite: Psichikos sveikata: D. Vėlavičienės įžvalgos

• Aukos: vaikai, prieš kuriuos elgiamasi agresyviai, kurie žeminami ar skaudinami. Patirti žeminantį elgesį yra skaudi ir nemaloni patirtis. Labai svarbu, kad neliktum viena/s su tau kylančiais jausmais ir ieškotum tave palaikančių žmonių.
• Agresoriai (skriaudėjai): vaikai, kurie inicijuoja patyčias, tyčiojasi iš kitų, stengiasi įtraukti į patyčias ir kitus.
• Stebėtojai: vaikai, paaugliai, kurie mato vykstančias patyčias. Dažniausiai jie aktyviai neprisideda prie patyčių inicijavimo, bet jų reakcijos gali prisidėti prie to, kad patyčios tęsis ir toliau. Pavyzdžiui, jei stebėtojai juokiasi iš žeminančio juokelio - skriaudėjams tai yra paskatinimas ir toliau elgtis žeminančiai.

Svarbu suvokti, kad nepriklausomai nuo vaidmens, visi, esantys patyčių situacijoje, yra jos dalyviai.

Patyčių priežastys

Patyčių priežastys yra įvairios ir sudėtingos. Esminė patyčių priežastis yra pačių vaikų patirtys. Tarp priežasčių taip pat minimas smurtas artimoje aplinkoje, apleistumas, socialinė atskirtis, psichologinės traumos, netektys, skyrybos. Prisikaupia įvairių nemalonių jausmų: pyktis, nusivylimas, liūdesys. Šie jausmai vaikui nepatinka, tačiau pakeisti situacijos, atrodo, neįmanoma.

Neretai žeminantis elgesys yra naudojamas kaip būdas pasijausti galingu/a, gauti bendraamžių dėmesio ar tiesiog pritapti prie grupės. Kartais žeminantis elgesys yra naudojamas kaip sunkių emocijų „nuleidimo“, „išveikimo“ būdas - patys jaučiamės susierzinę, pikti ir įžeidžiame kitą žmogų, norėdami pasijusti geriau. Svarbu atminti: visi jausmai yra natūralūs ir turime teisę juos jausti. Tačiau mes patys pasirenkame, kaip tuos jausmus išreikšti - svarbu juos išreikšti taip, kad nesužeistume kito žmogaus. Jei jaučiamės pikti, susierzinę - svarbu tai įsisąmoninti ir atrasti būdų, kaip su šiais jausmais išbūti neįskaudinant kito. Galime būti labai pikti - bet tai nereiškia, kad turime pyktį išreikšti smurtu.

Patyčių pasekmės

Dalyvavimas patyčiose palieka ilgalaikes neigiamas pasekmes visiems dalyviams.

• Aukoms: Paauglystėje patyčiose kaip aukos dalyvavę asmenys, suaugusiame amžiuje yra labiau linkę į depresyvumą, nerimastingumą, susirūpinimą ir neigiamą savęs vertinimą lyginant su tais, kurie patyčiose nedalyvavo. Taip pat dėl patirtų patyčių vėlesniame amžiuje aukos turi didesnių bendravimo sunkumų. Patyčių aukos dažniausiai patiria emocinius sunkumus (nerimastingumas, depresiškumas, žemas savęs vertinimas). Blogiausia, ką gali atnešti patyčios - tai fizinė agresija, o taip pat agresija, nukreipta į save, savęs žalojimasis, piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis, depresija ir suicidinės mintys.
• Agresoriams: Tie asmenys, kurie paauglystėje patyčiose dalyvavo kaip agresoriai, suaugusiame amžiuje pasižymėjo didesniu polinkiu į asocialų elgesį, pasireiškiančiu empatijos neturėjimu ir negebėjimu justi pagarbą tiek sau, tiek kitiems. Mokslininkai teigia, kad tie paaugliai, kurie dalyvavo patyčiose kaip agresoriai, suaugusiame amžiuje turėjo didesnį polinkį į nusikalstamą veiklą, agresyvumą bei narkotinių ar alkoholinių medžiagų vartojimą nei tie, kurie patyčiose nedalyvavo. Paauglystėje kilusi agresija dėl noro atsikratyti ilgą laiką trukusio žeminimo, nepakenčiamo gėdos ir silpnumo jausmo ar noro dominuoti grupėje - vėliau gali virsti nuolatiniu asmens bruožu. Kai asmuo pasitelkęs agresiją gauna ko nori, nesąmoningai tai suveikia kaip paskatinimas ir toliau taip elgtis. Agresoriai - elgesio sunkumus (agresyvumas, nusikalstamumas, žalingų medžiagų vartojimas).
• Aukos-agresoriai: Paauglystėje patyčiose dalyvavę kaip aukos-agresoriai (kurie patiria patyčias ir kartu patys jas inicijuoja), suaugusiame amžiuje turi daugiausiai psichologinių ir elgesio sunkumų lyginant su kitomis patyčių dalyvių grupėmis. Mokslininkai teigia, kad patyčių aukos-agresoriai tiek emocinius, tiek elgesio sunkumus.
• Stebėtojai: Net ir stebėtojai gali patirti neigiamų pasekmių. Jei jie mato, kad nei tėvai, nei pedagogai nesikiša ir nedraudžia tokio elgesio, jiems irgi daroma neigiama įtaka. Visų pirma, jei jie bus spaudžiami, iš baimės patys tapti aukomis bus linkę prisidėti prie priekabiautojo.

Tie asmenys, kurie paauglystėje nedalyvavo patyčiose užaugo mažiau depresiški, rečiau nerimaudavo, buvo emociškai ir psichologiškai stipresni nei tie, kurie dalyvavo patyčiose.

Taip pat skaitykite: Psichiatrijos dienos stacionaro paslaugos

Ką daryti, jei tapote patyčių auka?

Patirti žeminantį elgesį yra skaudi ir nemaloni patirtis. Labai svarbu, kad neliktum viena/s su tau kylančiais jausmais ir ieškotum tave palaikančių žmonių. Jei tapai patyčių taikiniu, svarbu:

• Kalbėtis su patikimu suaugusiuoju: tėvais, globėjais, mokytoju ar mokyklos psichologu/socialiniu darbuotoju. Tiksliai papasakokite, kas atsitiko, kas tyčiojosi, kur ir kada tai įvyko, kiek laiko tai tęsiasi ir kaip dėl to jaučiatės. Suaugusiųjų darbas yra padėti užtikrinti jūsų saugumą.
• Nereaguoti į provokacijas: Skriaudėjas nori, kad reaguotumėte, jo tikslas - atimti iš jūsų galią, priversti jus liūdėti ir bijoti. Tad jei gebėsite tvirtai atstovėti ir parodyti, jog nekreipiate dėmesio, parodysite jam, kad nesate liūdnas ir išsigandęs, ir nueisite į šalį, jis, tikėtina praras susidomėjimą.
• Pasitikėti savimi: Jokiu būdu neleiskite sau galvoti, kad besityčiojantis iš jūsų, jūsų išvaizdos, kitų savybių, aprangos ar pomėgių skriaudėjas yra teisus. Niekas neturi teisės kritikuoti ir šaipytis iš mūsų kūno, socialinės padėties ar kitų savybių, kurios nuo mūsų nepriklauso ir nekenkia kitiems.
• Rasti saugią aplinką: Svarbu turėti saugią aplinką, būdą ar saugų žmogų, kuriam galite papasakoti apie tai, kaip jaučiatės. Jei sunku ar nedrąsu kalbėti, galima įvykius ir tai, kaip dėl jų jaučiatės tiesiog užrašyti į sąsiuvinį ar užrašų knygelę.
• Kreiptis pagalbos internete: Vaikui susidūrus su patyčiomis, tėvai gali registruoti šį atvejį ir pasinaudoti iki 12 nemokamų psichologo konsultacijų per vienus metus, kurias padengs „Swedbank“.

Jei patyčios vyksta internete, susidūrę su patyčiomis internete, nereaguokite ir nesileiskite provokuojami.

Ką daryti, jei pastebėjote patyčias?

Jei pastebėjote, kad kažkas tyčiojasi iš kito, svarbu nelikti abejingam. Tai vienas iš paprastų būdų prisidėti prie to, kad patyčių tavo aplinkoje būtų mažiau. Galite:

• Išreikšti nepritarimą: Nepritarimą galima garsiai įvardyti: „Jūs dabar tyčiojatės, tai visai nejuokinga“.
• Pasitraukti iš situacijos: Pasitraukimas iš situacijos irgi rodo nepritarimą skriaudėjo veiksmams.
• Palaikyti auką: Parodyk jam, kad matai, kas jam vyksta ir kad tai tau rūpi.
• Pranešti suaugusiems: Jei situacija pavojinga arba jaučiatės, kad negalite padėti vieni, praneškite apie tai mokytojams, tėvams ar kitiems suaugusiems asmenims.

Yra tokių situacijų, kai bandymas apginti skriaudžiamą vaiką gali kelti grėsmę pačiam gynėjui. Tokiu atveju būtina įvertinti situaciją ir suprasti, ko gali sulaukti, jeigu bandysi priešintis ir stabdyti patyčias.

Ką daryti, jei tyčiojatės iš kitų?

Jei taip nutiko ir tu skaitai šį tekstą - vadinasi, ir pats jautiesi nesmagiai dėl savo žeminančio elgesio, ieškai atsakymų, ką gali daryti kitaip. Tikriausia nerasime nei vieno žmogaus, kuris per savo gyvenimą nebūtų pasakęs pikto ar įžeidaus žodžio kitam žmogui. Jei kyla impulsas padaryti kažką nemalonaus kitam, labai padeda trumpas atsitraukimas nuo situacijos ir pagalvojimas - ko aš siekiu? Kas man iš to, kad paerzinsiu kitą? Kaip jausčiausi pats / pati, jei mane erzintų dėl tokių priežasčių?

Taip pat skaitykite: Agresijos priežastys

Svarbu suvokti, kad žeminantis elgesys nėra vienintelis būdas jaustis galingu/a ar pritapti prie bendraamžių. Apgalvok kritiškai, ar tikrai kito žmogaus žeminimas ir įžeidinėjimas yra vienintelis būdas jaustis galingu/a ar pritapti prie bendraamžių?

Tėvų vaidmuo

Tėvai vaidina svarbų vaidmenį sprendžiant patyčių problemą.

• Kalbėkite su savo vaiku: Jei įtariate, kad vaikas patiria patyčias, visų pirma, svarbu nebijoti apie tai kalbėti. Vaikui gali būti sunku prabilti ir pasipasakoti apie tai, ką jis patiria ar išgyvena. Sumažėjusi savivertė skatina jausti gėdą ar net kaltę (kartais - dėl visuomenės stereotipų „mergaitė turi pasirūpinti savimi“, „berniukai moka save apginti“). Niekam nemalonu kalbėti apie skaudžius dalykus, todėl svarbu, kad patyčios nebūtų drambliu kambaryje, kurį visi mato, bet niekas nesako. Nepamirškime, kad užmegzti pokalbį su vaiku apie patyčias - suaugusiojo pareiga. Sukurkite tam saugią aplinką, kalbėkite su vaiku, stenkitės suprasti jo būseną ir kartu ieškokite sprendimų. Pokalbių eigoje aptarkite su vaiku planą, ką darysite spręsdami patyčių situaciją.
• Būkite atviri: Jei jūsų vaikas tyčiojasi iš kitų, tėvai ar globėjai dažnai jaučiasi bejėgiai, kai jų atžalos tyčiojasi iš kitų vaikų, juos užgaulioja ar smurtauja. Bejėgystės jausmą lydi kaltė, kad galbūt kažkas laiku nebuvo padaryta, ypatingai, jei bendruomenė nusiteikia prieš vaiką ar jo tėvus. Rekomenduotina drąsiai kreiptis pagalbos į specialistus. Pedagogai ir psichologai tam ir yra, kad padėtų jums suprasti vaiką, o vaikui - įveikti kylančius sunkumus. Ypatingai svarbu išlaikyti ramybę ir nepulti kaltinti vaiko. Bausmė nepadeda, todėl patartina su smalsumu artintis prie vaiko, megzti ryšį ir išsiaiškinti, kokius sunkumus jis patiria.
• Edukacija: Svarbu vaikus edukuoti, kalbėti apie patyčias, kodėl jos yra blogis, o taip pat - ką tokiu atveju daryti.

Dažnai tėvams nėra lengva rasti žodžių pokalbiui pradėti. Jie gali nerimauti dėl to, ką sužinos, dėl to, kad bus atstumti, dėl to, kad nežinos, kaip savo vaikui padėti. Dar daugiau baimių gali patirti tie tėvai, kurių atžalos kursto patyčios, nes tuomet toks vaikas yra laikomas blogai išauklėtu, o jo tėvai vertinami, kaip nemokantys auklėti. Iškyla stigmatizavimo grėsmė, kuri stiprėja, jei palaikymo ar pagalbos nesulaukiama iš bendruomenės. Todėl vaikų ir paauglių gydytoja rekomenduoja drąsiai eiti ir kalbėti apie patyčias su specialistais, diskutuoti ir ieškoti sprendimų.

Mokyklos vaidmuo

Kiekviena mokykla šiuo metu įstatymo numatyta tvarka turi turėti savo patyčių ir smurto prevencijos ir intervencijos planą, turi būti aiškus algoritmas, kaip šie atvejai sprendžiami ir į ką reikia kreiptis.

Klaidingi įsitikinimai apie patyčias

„Dažnai per seminarus patyčių tema iš suaugusiųjų girdžiu, kad patyčios užgrūdina ir vaikams yra vertinga patirtis. Tokiais garsiais pasisakymais vaikams siunčiama žinia: „Patyčios yra normalus reiškinys ir jų reikia, kad galėtum užaugti stiprus ir būtum sėkmingu žmogumi. O jeigu negali susitvarkyti su patyčiomis, ką gi - pats kaltas. Laimi stipriausi, o jei toks nesi - vadinasi, esi nevykėlis ir tavęs tokio nereikia“, - klaidingų nuostatų diegimą aiškina „Vaikų linijos“ savanorių mokytoja, psichologė Ivona Suchodolska. - Kartais suaugę žmonės nenutuokia, kokią žalą gali daryti vaikams savo elgesiu ar pasisakymais, kurie yra klaidingi ir prisideda prie mitų sklaidos. Pasak psichologės, nuostata, kad patyčios užgrūdina t.y. gali vaikams suteikti kažkokių teigiamų pasekmių yra visiškas mitas, kuris, deja, plačiai paplitęs tarp suaugusiųjų.

Netinkami pamokymai: „Būk vyras, pastovėk už save“; „Nekreipk dėmesio“; „O tai ką pats prisidirbai, kad prie tavęs lindo?“; „Ko čia ir vėl skundies?“; „Taigi čia tik žodžiai!“; „Mano laikais irgi buvo patyčių - ir nieko, užaugom normalūs žmonės“; „Kai kurie žmonės normalių žodžių nesupranta!“ „Vaikai prisiklauso visko: skųstis negerai, jei tave pravardžiuoja - tai tik žodžiai, reikia nekreipti dėmesio ir tai praeis… O tu nekreipi dėmesio du mėnesius ir tai nepraeina. Dar sako - jei normalių žodžių nesupranta, naudot jėgą. Nelabai realizuojama žinutė ir patarimas būti vyru ir pastovėti už save - kai iš tavęs tyčiojasi grupė, tu nelabai supranti, kaip už save reiktų pastovėti, - aiškina J. S. Jasiulionė. - Turėkite galvoje, kad jei jau išgirstame apie patyčias, tai nesvarbu, koks yra mūsų vaikas, atminkite, kad bet kuris vaikas nusipelno būti saugus ir niekas neturi teisės iš jo tyčiotis. Bet koks žeminantis elgesys yra neteisingas elgesys. Ir vaiko skausmas, pyktis ar liūdesys yra legalūs jausmai.“

Kaip su patyčiomis tvarkytis pačiam

Jaunesniems - ikimokyklinukams ir pradinio amžiaus vaikams galima patarti taikyti penkių pirštukų taisyklę, pataria J. S. Jasiulionė:

1. Jeigu patiria kažką nemalonaus, tai pirmas žingsnis yra pasitraukti į šalį.
2. Antras - sakyti „baik“: „Prašau liautis, tu mane skaudini.“
3. Trečias - tą patį pakartoti dar kartą: „Baik, man nepatinka.“
4. Ketvirtas: „Baik, arba aš pasakysiu auklėtojai arba mokytojai.“
5. Penktas - eiti pas mokytoją ar kitą suaugusįjį ir papasakoti, kas atsitiko.

Papildomi svarbūs dalykai šioje situacijoje - žiūrėti skriaudėjui į akis, kalbėti garsiai ir aiškiai, stengtis, kad veido išraiška būtų abejinga ir neišduotų emocijos.

Paaugliams ši penkių pirštukų taisyklė, kaip sako psichologė, jau netiks - jie patys nori išspręsti situaciją. Taigi kelios rekomendacijos paaugliams:

• Jei gali - pasitrauk iš situacijos.
• Nesustok, kai prie tavęs kabinėjasi - eik toliau savo keliu.
• Žinok, tu nesi kaltas, kad iš tavęs tyčiojasi. Niekas neturi teisės tyčiotis iš kitų.
• Ieškok palaikančių žmonių savo aplinkoje - skriaudėjams sunkiau tyčiotis, kai mato, kad esi ne vienas.
• Kalbėkis apie tai, kas vyksta su žmogumi, kuriuo pasitiki.

tags: #patycios #paaugliu #agresyvus #elgesys