Šiame straipsnyje nagrinėjama Viktoro Franklio įtaka asmenybės tapsmui, žmogaus prasmės paieškoms ir žmogiškumo esmei. Straipsnyje remiamasi filosofinėmis įžvalgomis, analizuojant žmogaus santykį su gyvūnais, Dievu ir pačiu savimi, atsižvelgiant į modernybės ir postmodernizmo perspektyvas.
Žmogus tarp gyvūno ir Dievo: antropocentrizmo kritika
Šiuolaikinėje filosofijoje vis dažniau kritikuojamas tradicinis antropocentrizmas - požiūris, kad žmogus yra evoliucijos viršūnė ir ypatinga būtybė. Nors žmogaus galia pertvarkyti aplinką ir kurti technologijas išties įspūdinga, kyla klausimas, ar tai pateisina jo išskirtinumą kitų gyvų būtybių atžvilgiu.
Antropocentrinį požiūrį galima sieti su sena ašimi: gyvūnas-žmogus-Dievas. Šioje ašyje žmogus suvokiamas kaip tarpinė grandis tarp gyvūno ir Dievo, turinti tiek gyvūniškų instinktų, tiek dieviškų aspiracijų. Harari "Homo Deus" koncepcija juda šioje ašyje, teigdama, kad pažanga įveikiant badą, karus ir ligas veda į naują žmogaus evoliucijos etapą.
Tačiau, atsisakius artimumo Dievui, kyla klausimas, kas iš tiesų yra žmogiška? Fenomenologinė filosofija XX amžiaus pradžioje pripažino žmogaus gyvūniškumą, tačiau bandė apibrėžti, kas yra žmogus santykio ir esmės terminais. Husserlio, Schelerio, Heideggerio, Finko, Merleau-Ponty ir kitų tyrinėjimai rodo, kad žmogus yra labai artimas gyvūnams tarpkūniškumo, empatijos ir tarpgyvūniškumo lygmenimis. Kita vertus, kaip paaiškinti žmogišką pasaulį, kuriamą prasmių, kalbos ir logikos?
Žmogaus pasaulis: prasmių, kalbos ir interpretacijų laukas
Fenomenologinė filosofija teigia, kad žmogus skiriasi nuo gyvūnų tuo, jog jis kuria savitą prasminį horizontą, kuris nulemia patiriamų fenomenų prasmę. Mirtis, gyvenimas, meilė, kova - visa tai žmogui įgauna savitą prasmę, kurios negalima lengvai priskirti gyvūnams.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie Penkių Didžiųjų Dimensijų Modelį
Husserlis teigia, kad antropocentrizmo kaip patyrimo sąlygos neįmanoma atsisakyti. Kad ir kaip bežiūrėtume, neįmanoma atsisakyti mąstyti sąvokomis ar spręsti apie gyvūnų panašumą, remiantis savo patirtimi. Žmogų reikėtų suprasti kaip savitą teritoriją, kurios centre yra ego, o jo aplinką sudaro artimas pasaulis.
Postmodernizmas ir žmogaus esmės dekonstrukcija
Postmodernistinės ir posthumanistinės teorijos kritikuoja modernybės žmogų - protingą, sąmoningą ir dvasingą būtybę. Jos dekonstruoja žmogaus esmę, teigdamos, kad žmogaus išskirtinumas yra tik socialinis konstruktas. Deleuze‘as su Guattari kalba apie žmogaus virsmą gyvūnu, kuris suprantamas ne kaip imitacija, o kaip pratęsimas.
Tačiau, postmodernizmo patosui išsikvėpus, kyla klausimas, ar galima tikėtis etikos ir asmeninės atsakomybės, jei nelieka subjekto? Biopolitika parodo, kaip įvairios žmogaus apibrėžtys įteisina praktikas fermose, zoologijos soduose ir eksperimentinėse laboratorijose.
Agambenas teigia, kad žmogus yra antropologinė mašina, nuolat gaminanti žmogaus ir gyvūno skirtumą. Šis skirtumas yra būtinas, kad žmogus galėtų suvokti save. Tačiau svarbu ne tiek pagrįsti žmogaus išskirtinumą, kiek klausti, kaip įmanoma žmogiška atsakomybė šiandien.
Antropocenas ir nauja savivoka
Antropoceno epochoje, kai žmogus tapo galingiausia geologine jėga, būtina persvarstyti santykius su gamta ir įvairiomis gyvybės formomis. Atsiranda nauja žmonijos kaip rūšies savivoka, kurią paskatina neigiamos antropogeninės įtakos planetai suvokimas.
Taip pat skaitykite: Raminamųjų vaistų stiprumas
Žmoniją ima konstituoti ne tiek idėja, kiek jos fizinis plitimas, vartojimas ir veiklos atliekos. Tarša ir šiukšlės tampa bene svarbiausiu žmonijos kaip rūšies bruožu. Būtent tokie kasdieniai veiksmai kaip indų ploviklio naudojimas, vienkartinio pirkinių krepšelio nusipirkimas, butų šildymas, važinėjimas automobiliu ir jautienos valgymas savo akumuliatyviniu pobūdžiu globaliu mastu pasidaro žalingais.
Viktoro Franklio įžvalgos: prasmės paieškos ir asmenybės tapsmas
Psichiatras Viktoras Franklis (Victor Frankl) parodė, kad svarbiausia žmogaus problema yra suteikti savo gyvenimui prasmę. Jo teigimu, žmogus negali būti laimingas be laisvės, o gyvenime pasitaiko situacijų, kai būtinas labai aiškus vertybinis pasirinkimas.
Franklio įžvalgos leidžia suprasti, kad asmenybės tapsmas yra nuolatinis prasmės paieškų procesas, kuris vyksta per santykį su savimi, kitais žmonėmis ir pasauliu. Šiame procese svarbu ne tik suvokti savo galimybes ir atsakomybę, bet ir atrasti savo unikalią vietą pasaulyje.
Meilė, džiaugsmas ir paguoda: kelias į išsigelbėjimą
Straipsnyje užduodamas klausimas, ar išsigelbėjimas negali ateiti į pasaulį kaip meilė, džiaugsmas ir paguoda. Meilė suprantama kaip naujos sandoros sudarymas, atsisakant keršto ir atsukant skruostą. Tai reiškia, kad žmogus turi būti atpažintas Kito, kad galėtų krikštyti ir būti pakrikštytas.
Tačiau meilė taip pat susiduria su iššūkiais ir pagundomis. Dykumoje velniai dainuoja malonumų gamą, o žmogus turi atsispirti pagundai užmiršti savo pašaukimą. Amžinoji Vienatvė gali priversti išduoti savo pašaukimus, tačiau svarbu išlikti ištikimam savo idealams.
Taip pat skaitykite: Kaip neigimas veikia mūsų gyvenimus?
Drąsa kalbėtis su Dievu: užklausti, piktintis ir guostis
Straipsnyje pabrėžiama drąsa kalbėtis su Dievu, užklausti jo, piktintis, guostis ir ginčytis. Nuo Jobo dramos, nuo žmogaus kančios, nuo motinos kančios, nuo Jėzaus kančios - drąsa prabilti, reikalauti žinoti, apsakyti pasaulį kaustančią tamsą, drąsa prašyti pamatyti išsigelbėjimo ženklus, skųstis, burnoti ir susitaikyti.
Dievo atsakymai gali ateiti ženklais, pasiuntiniais arba Savimi. Tačiau svarbiausia yra išlikti atviram dialogui ir nebijoti užduoti klausimus.
tags: #pagal #frankl #svarbiausias #tarpsnis #gyvenime #asmenybes