Įvadas
Šiandieninėje filosofijoje ir psichologijoje vis dažniau susiduriame su žmogaus prigimties ir jo santykio su gyvūnija permąstymu. Tradicinis požiūris į žmogų kaip evoliucijos viršūnę yra ginčijamas, atveriant naujas perspektyvas į žmogiškumo esmę. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip pagal Franklį asmenybės tapsmas susijęs su šiais klausimais, kritikuodami antropocentrizmą ir ieškodami naujų žmogaus apibrėžčių.
Žmogus tarp Gyvūno ir Dievo: Senos Ašys Naujame Kontekste
Senoji ašis "gyvūnas-žmogus-Dievas" ilgą laiką formavo mūsų supratimą apie žmogų kaip tarpinę grandį tarp žemesnės ir aukštesnės būties. Harari "Homo Deus" koncepcija juda šia ašimi, teigdama, kad pažanga įveikiant badą, karus ir ligas atveria naują žmogaus amžių. Iš tiesų, matuojant žmogaus pasiekimus technologijų, aplinkos pertvarkymo ir gamtos užvaldymo srityse, galima manyti, kad žmogus yra evoliucijos viršūnėje. Tačiau toks požiūris remiasi daiktais ir pasiekimais, o ne gilesne žmogaus esme.
Žmogus kaip Gyvūnas: Sekuliarios Perspektyvos Iššūkiai
Sekuliarus ir gamtamokslinis pasaulėvaizdis iškėlė naują ašį "gyvūnas-žmogus", kurioje žmogus biologiniu požiūriu yra tik gyvūnas, o dvasiniai dalykai gali būti paaiškinti fiziologiniais procesais. Atsisakius artimumo Dievui, kyla klausimas, kas iš tikrųjų yra žmogiška? XX amžiaus kontinentinės filosofijos tradicija, pripažinusi žmogaus gyvūniškumą, bandė apibrėžti žmogų tiek santykio, tiek esmės terminais.
Fenomenologinė Filosofija: Artumas ir Skirtumas
Husserlio, Schelerio, Heideggerio, Finko, Merleau-Ponty ir kitų tyrinėjimai parodė, kad žmogus yra labai artimas gyvūnams tarpkūniškumo, empatijos ir tarpgyvūniškumo lygmenimis. Tačiau kaip paaiškinti žmogišką pasaulį, kuriamą prasmių ir reikšmių, kalbos ir logikos? Kai nėra Dievo garantijos, kad žmogus yra sukurtas kitos kokybės, į klausimą apie jo skirtumą nuo gyvūno nėra lengva atsakyti.
Scheleris, Heideggeris ir Finkas bandė esmės terminais apibūdinti, kas yra tikrai žmogiška. Žmogus kalba, žaidžia, dirba, miršta, myli ir kovoja kiek kitaip. Jis šiai veiklai sukuria savitą horizontą, kuris nulemia patiriamų fenomenų prasmę. Mirtis gali būti prasminga, gyvenimas - beprasmis, meilė - tauri, kova - garbinga ir t.t. Nors gyvūnams tai nebūdinga, žmogui prasminis horizontas yra jo veiklos sąlyga.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie Penkių Didžiųjų Dimensijų Modelį
Antropocentrizmas kaip Patirties Sąlyga
Husserlis teigė, kad kritikuojamas antropocentrizmas nėra toks dalykas, kurio galima visiškai atsisakyti. Galima atsisakyti antropocentrizmo kaip žmogaus išskirtinumo ideologijos, tačiau neįmanoma atsisakyti antropocentrizmo kaip patyrimo sąlygos. Neįmanoma atsisakyti mąstyti sąvokomis ar spręsti apie gyvūnų panašumą, remiantis savo patirtimi. Žmogų reikėtų suprasti kaip savitą teritoriją, kurios centre yra ego, o jo aplinką sudaro artimas pasaulis. Kitų gyvų būtybių teritorijos prieinamos tik iš dalies, pagal patirties panašumą ir tarpkūniškumą.
Postmodernistinė Gyvūniškumo Samprata: Žmogaus Kritika
Postmodernistinės ir posthumanistinės teorijos kritikuoja modernybės žmogų - protingą būtybę, asmenį, sąmonę, dvasią. Descartes‘ui žmogiškumą garantuoja res cogitans ir jo nemirtinga siela, Kantas kalba apie žmoniją ir individo pareigą jai. Žmogų apibrėžia jo protingumas ir jo idėja. Svarbiausia, kad žmogus, spręsdamas apie žmogiškumą, sprendimo pagrindą ir matus turi savyje. Jis pats disponuoja tuo, ką priskiria tik sau.
Tačiau postmoderni filosofija nusitaikė į tvirtą, savo esme disponuojantį Apšvietos žmogų, o kartu ir į visus diskursus, kurie bando apibrėžti, kas yra žmogaus esmė. Žmogaus išskirtinumas buvo nuvainikuotas, esmės diskredituotos ir imta mąstyti apie žmogų ne esmės, o laipsnio ar santykio terminais. Deleuze‘o pozicija yra viena radikaliausių, išskaidanti žmogišką subjektą į „lervinius subjektus“ ir atverianti įvairias būties galimybes.
Biopolitika ir Atsakomybė: Naujos Sambūvio Formos
Biopolitika parodo, kaip įvairios žmogaus apibrėžtys įteisina praktikas fermose, zoologijos soduose ir eksperimentinėse laboratorijose. Yra pavojus, kad tarus, jog tik žmogus miršta, o gyvūnai tik baigiasi, atsiskiria Sein-zum-Tode ir Sein-zum-Fleisch. Ne mažiau pavojinga ir priešinga tendencija - gyvūnų sužmoginimas, kai jiems suteikiamos teisės, ar jie gali būti tokiais pat teisės subjektais kaip ir žmonės? Ar nėra taip, kad čia turime reikalą tik su apverstu antropocentrizmu?
Atsiranda reikmė ne tik kritikuoti žmogiškąjį išskirtinumą, bet atrasti naujas apibrėžtis, kurios vestų ir prie naujų sambūvio formų. Agambenas teigia, kad žmogus yra antropologinė mašina, nuolat gaminanti antropologinį - žmogaus ir gyvūno - skirtumą. Skirtumas turi būti nubrėžtas, kitaip žmogus negalės suvokti savęs. Tai svarbu ne tiek klausimui, kuo galima pagrįsti žmogaus išskirtinumą, bet klausimui, kaip įmanoma žmogiška atsakomybė šiandien, ypač sprendžiant, kaip elgtis su gyvūnais laboratorijose, fermose, zoologijos soduose, ir kaip keisti savo kasdienius įpročius visuotinės taršos akivaizdoje.
Taip pat skaitykite: Raminamųjų vaistų stiprumas
Santykio Terminais: Savasties Įgijimas
Reikėtų kalbėti ne esmės, o santykio terminais, ne apie tai, kuo žmogus esmiškai skiriasi nuo kitų gyvų būtybių, bet kaip žmogus įgyja savastį per santykį su kitomis gyvybės formomis. Tačiau tai nereiškia, kad skirtumo atsisakoma.
Būti aporijų meistru, kaip Derrida ar Agambenas, yra gera pradžia, parodant, kaip sąvokos ir įvardijimai, ką gali žmogus, atsineša hierarchijas, kurios įteisina biopolitines praktikas. Kita vertus, Derrida parodo, kad faktiškai neįmanoma išsivaduoti iš logocentrizmo ir vis vien reikia kalbėti apie gyvūnus savo kalba. Būti zoologu filosofui nereikėtų, nes filosofija yra savirefleksija, todėl žvilgsnis turėtų būti nukreiptas į žmogų, reflektuojant žmogiškai suvokiamą tikrovę.
Antropocenas: Žmonijos Savivoka ir Atsakomybė
Vienas svarbiausių iššūkių dabartinei filosofijai yra antropocenas. Žmonija technologijų dėka pasidarė tiek galinga, kad gali labai stipriai pertvarkyti aplinką pagal savo poreikius. Tačiau ši galia veikti lokaliai nereiškia galios veikti globaliai. Žmonija nesusitvarko su savo veiklos padariniais ir nepajėgi savęs pakankamai kontroliuoti. Tarša, gamtinių teritorijų pavertimas agrarinėmis, rūšių nykimas reikalauja persvarstyti mūsų santykius su gamta ir įvairiomis gyvybės formomis, o taip pat reikalauja ir naujos savivokos.
Antropoceno tyrinėtojai fiksuoja, kad atsiranda savivoka, kurią paskatina neigiamos antropogeninės įtakos planetai suvokimas. Apšvietos žmonija buvo grindžiama žmogaus proto išskirtinumu ir vienijančiais tikslais ar net misija. Antropoceno epochoje atsiranda kita - žmonijos kaip rūšies savivoka. Tai fiziškai plintanti rūšis, užimanti vis naujas teritorijas, paveikianti pagrindinius ekologinius procesus, o jos veikla ne asmeninė, o geologinė. Žmonija kaip geologinė jėga gimsta ne kaip kryptinga veikla, sekanti tobulo žmogaus ar visuomenės idėja, bet kaip pasekmė, kuomet daug nereikšmingų veiksmų suėjo į viena ir pakeitė pagrindinius biologinius procesus planetoje.
Žmoniją ima konstituoti ne tiek idėja, kiek jos fizinis plitimas, vartojimas, o ypač jos veiklos atliekos. Šiukšlės nėra tai, kas numatyta ar kryptingai padaryta, jos yra tai, kas atlieka. Jos neintencionaliai kaupiasi, o jų perteklius nėra tai, kas numatyta ir suplanuota žmonijos pažangos istorijoje. Dar daugiau, žmonių veiklos atliekos ima gyventi savarankišką, nuo žmogaus nepriklausomą gyvenimą ir tampa „naujosios gamtos“ dalimi. Visa tai tampa žmonijos pėdsaku, o šis tampa „aktyvus“ ir atlieka konstituojantį vaidmenį. Plastiko dalys žuvų kūnuose reiškia milžiniško planetos masto žmogaus veiklos pėdsakus, kurie konstituoja žmogų kaip didžiausią teršėją. Tarša ir šiukšlės tampa bene svarbiausiu žmonijos kaip rūšies bruožu.
Taip pat skaitykite: Kaip neigimas veikia mūsų gyvenimus?
Egzistencinė Frustracija: Prasmės Paieškos Šiandien
Šiandien susiduriame ne tiek su seksualine, kiek su egzistencine frustracija. Beprasmybės jausmas plinta tarp jaunimo ir net trečiojo pasaulio šalyse. Kitaip nei gyvūnui, instinktas žmogui nebesako, ko jam reikia, kitaip nei ankstesnių laikų žmogui, tradicija jam nesako, ką jis privalo, - galų gale, regis, jis apskritai nežino, ko iš tikrųjų nori. Tai sukelia noogenines neurozes, kurias sukelia ne įprastiniai kompleksai ir konfliktai, o sąžinės konfliktai, vertybių kolizijos ir egzistencinė frustracija.
Statistikos duomenys liudija, kad antra pagal dažnumą amerikiečių studentų mirties priežastis (po autoavarijos) - savižudybė, kurios motyvas dažniausiai būna gyvenimo prasmės nematymas. Tai rodo, kad žmogui būdingas siekis atrasti ir įgyvendinti savo gyvenimo prasmę, o tai nusako logoterapinė motyvacijos teorija sąvoka „valia siekti prasmės“. Priimdami žmogų tokį, koks yra, padarome jį blogesnį, o priimdami tokį, koks turi būti, padarome jį tokį, koks gali tapti.
Gyvenimo prasmės poreikis kyla kaip tik tada, kai žmogui blogiau nei kada nors anksčiau, o prasmės klausimą sukelia ne tik žemesniųjų poreikių frustracija, bet ir šių poreikių patenkinimas, tarkime, „gerovės visuomenėje“. Žmogaus būtis visada peržengia save, orientuodamasi į ką nors, kas savo ruožtu nėra ji pati, - į prasmę, kurią reikia įgyvendinti, ar į kitą žmogišką būtį, kurią pasitinkame mylėdami. Kuo labiau žmogus atsiduoda savo uždaviniui, kuo labiau atsiduoda partneriui, tuo labiau jis yra žmogus, tuo labiau tampa savimi.
Žmogus, nematantis gyvenime prasmės, kurios siekdamas taptų laimingas, mėgina susikurti laimės pojūtį, apeidamas prasmę, ir tam neretai pasitelkia chemiją. Alkoholis ir narkotikai tampa priemonėmis užpildyti egzistencinį vakuumą.
Pedagogo Tapsmas: Ugdymas ir Prasmės Paieškos
Pedagogo vaidmuo ugdyme yra labai svarbus, akcentuojant ugdytojo kūrybiškumą ir sąmoningą pagalbą laisvam vaiko asmenybės formavimuisi. Vis daugiau dėmesio skiriama ne žinių perteikimui, bet bendrųjų gebėjimų, kūrybingos asmenybės ugdymui. Todėl labai svarbus tampa savo misiją šiame dinamiškame procese suvokiančio pedagogo rengimas.
Tyrimai rodo, kad dauguma pradinio ugdymo studijas pasirinkusių studentų profesiją rinkosi kryptingai, sąmoningai, norėdami ateityje dirbti švietimo sistemoje, siekia būti gerais specialistais, tobulinti savo asmenybę bei teigiamai vertina savo mokymosi pastangas.
tags: #pagal #frankli #svarbiausias #tarpsnis #gyvenime #asmenybes