Sigmundas Freudas, austrų psichiatras ir psichoanalizės pradininkas, paliko neišdildomą pėdsaką moksle ir kultūroje. Jo teorijos apie žmogaus sąmonę, pasąmonę ir asmenybę sukėlė revoliuciją psichologijoje ir padarė didelę įtaką įvairiems mokslo ir meno sričių. Šis straipsnis apžvelgia S. Freudo gyvenimą, pagrindines teorijas ir jo palikimą.
Ankstyvasis gyvenimas ir išsilavinimas
Sigismundas Schlomo Freudas gimė 1856 m. gegužės 6 d. Freiberge, tuometinėje Austrijos imperijoje (dabar Čekijos teritorija). Jo tėvas buvo žydų tautybės vilnos pirklys. Sigmundas buvo jo pirmagimis iš antrosios santuokos su dvidešimčia metų jaunesne moterimi. Iš viso šeimoje augo aštuonetas vaikų. Būsimasis psichikos žinovas buvo mamos numylėtinis. Jiedu visą gyvenimą siejo ypač glaudus ryšys (mama mirė sulaukusi garbaus amžiaus, 95-erių). Senolė pasakojo dar tą pačią akimirką, kai gimė Sigmundas, supratusi, kad jis bus ypatingas vaikas: „Jis buvo ne toks kaip visi. Toks keistas mažas senukas, galvą dengė stulbinamai vešli kupeta juodų garbanų."
S. Freudo polinkis į mokslus išryškėjo neregėtai anksti. Jis nelankė pradinės mokyklos - pagrindinių dalykų pamokė tėvai. Nepaisant to, vaikas metais anksčiau nei bendraamžiai sugebėjo įstoti į gimnaziją ir buvo vienas geriausių ir pažangiausių mokinių. Gimnaziją baigė sulaukęs septyniolikos aukščiausiais pažymiais. Beje, vaikinas buvo ne iš kelmo spirtas - nepriekaištingai mokėjo klasikines graikų ir lotynų kalbas, kalbėjo vokiškai, prancūziškai, savarankiškai buvo pramokęs ispanų ir italų. Visgi prioritetas jam buvo anglų kalba. Taip atkakliai buvo užsibrėžęs ją tobulai išmokti, kad dešimt metų knygų neskaitė jokia kita kalba, tik anglų. Po gimnazijos S. Freudas įstojo į Vienos medicinos fakultetą. Reikia pripažinti, nebuvo ypač uolus studentas.
Užuot zulinęs auditorijų suolus, jaunasis psichikos tyrinėtojas ėmėsi savarankiškų eksperimentų. Jų objektu dažniausiai pasirinkdavo pats save. Ypač atidžiai S. Freudas analizavo savo sapnus ir jais kliaudamasis sukūrė garsiąją sapnų teoriją. „Sapnai - tai karališkas kelias į pasąmonę“, - yra pasakęs psichikos žinovas. Tiesa, S. Freudo sapnų teoriją, be kurios citatų dabar neišsiverčia joks solidesnis straipsnis šia tema, pasaulis priėmė ir perprato toli gražu ne iškart. S. Freudo knyga „Sapnų aiškinimas“ (1900 m.) leidėjams buvo tikrų tikriausias finansinis fiasko. Išspausdinta vos 600 knygos kopijų, ir jos teparduotos per aštuonerius metus. Knygos bumas prasidėjo praėjus maždaug dešimčiai metų.
Psichoanalizės teorijos pagrindai
S. Freudas sukūrė psichoanalizės teoriją, kurią sudaro trys pagrindiniai aspektai: žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo (laisvų asociacijų) metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija. Svarbu pažymėti, kad kiekviena iš šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie Penkių Didžiųjų Dimensijų Modelį
Asmenybės struktūra
S. Freudas teigė, kad asmenybę sudaro trys pagrindinės dalys:
- Id (tai): Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuja iš jos ir iš jos gauna energiją). Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process).
- Ego (aš): Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id.
- Superego (aukščiau nei aš): Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo savimi jausmu. Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus.
Iš esmės id, ego ir superego nėra į homunkulus (mažus žmogelius) panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų. Asmenybė normaliai funkcionuoja kaip visuma, o ne kaip trys atskiros dalys.
Instinktai ir psichinė energija
Z. Froidas laikėsi deterministinių pažiūrų. Todėl žmogaus organizmą laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams, tokiems kaip kvėpavimas, raumenų judėjimas, suvokimas, mąstymas ir pan. Z. Froidas, įtakotas savo laikmečio tradicijos, manė, kad jei yra tokia veikla kaip mąstymas, vadinasi jam atlikti reikalinga tam tikra energijos forma - psichinė energija. Pagal energijos tvermės dėsnį, energija gali būti transformuojama į kitą būseną, bet niekada negali išnykti. Tad psichinė energija gali būti transformuota į fiziologinę, ir atvirkščiai.
Instinktai - tai vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota biologinės prigimties. Tokia išraiška gali būti vadinama noru (wish), o kūno sujaudinimas, iš kurio jis atsiranda - poreikiu (need). Pavyzdžiui alkis, (maisto poreikis), fiziologiškai gali būti aprašytas kaip tam tikrų medžiagų trūkumas organizme, tuo tarpu psichologiškai jis pasireikš noru valgyti. Instinktai yra varomoji žmogaus jėga. Jie ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra linkme. Be to organizmas gali būti aktyvuotas išorinio pasaulio stimulais. Z. Froidas manė, kad šie išoriniai sujaudinimo šaltiniai vis tik turi mažesnės reikšmės asmenybės dinamikai, nei įgimti instinktai. Juk iš esmės išoriniai dirgikliai sudaro žmogui mažiau kliūčių ir reikalauja mažiau sudėtingos prisitaikymo formos, nei poreikiai. Visi instinktai kartu sudaro asmenybės naudojamos psichinės energijos visumą, kurios saugykla yra id.
Instinktas turi keturis charakteringus bruožus: šaltinį, tikslą, objektą ir varomąją jėgą. Šaltinis jau buvo apibrėžtas kaip tam tikros fiziologinės sąlygos arba poreikis. Instinkto tikslas - kūno sujaudinimo pašalinimas (pavyzdžiui alkio instinkto tikslas - pašalinti medžiagų apykaitos trūkumą, kas padaroma valgant maistą). Instinkto objektas yra tai, kas padeda pašalinti poreikį. Tad objektas yra ne tik tam tikras daiktas ar sąlyga, kuri patenkins norą, bet taip pat ir visas elgesys, kuris reikalingas norų išsipildymui. Toks instinktų apibrėžimas leidžia aiškiau suprasti elgesio įtampos sumažinimo (redukcijos) modelį. Žmogaus elgesys yra aktyvuojamas vidinių dirgiklių ir baigiasi tada, kai tam tikri atitinkami veiksmai pašalina ar sumažina dirgiklius. Tad instinkto tikslas yra grąžinti žmogų į pirminę ramybės būseną, kuri egzistavo iki sujaudinimo, patiriamo kaip įtampos. Instinkto šaltinis ir tikslas lieka pastovūs visą gyvenimą, nebent šaltinis keičiasi ar išnyksta fizinės brandos eigoje. Nauji instinktai gali atsirasti išsivysčius naujiems fiziniams poreikiams. Tuo tarpu objektas ir priemonės, kuriomis žmogus bando patenkinti savo poreikį gali kisti labai įvairiai. Tai įmanoma dėl psichinės energijos pakeičiamumo (displacement) - ji gali būti atpalaiduojama (iškraunama; suvartojama) įvairiais būdais. To pasekoje, jei vienas objektas dėl kurių nors išorinių ar vidinių priežasčių yra neprieinamas, energija gali būti iškraunama į kitą objektą. Tad instinkto energija gali būti atpalaiduojama tokiu pakeistu objektu, kuris nėra iš prigimties būdingas (pirminio pasirinkimo) tam instinktui. Taip, pvz.:, vaikas gali dėl tam tikrų išorinių priežasčių mesti savo pirminį seksualinį objektą - manipuliaciją savo lytiniais organais (masturbaciją) - ir imtis ne tokio akivaizdaus savo lytinio poreikio patenkinimo - piršto čiulpimo. Sugebėjimas pakeisti objektą yra viena svarbiausių asmenybės dinamikos savybių, sąlygotų žmogaus psichikos plastiškumo ir lankstumo.
Taip pat skaitykite: Raminamųjų vaistų stiprumas
Gyvenimo ir mirties instinktai
Froidas išskyrė du pagrindinius instinktų tipus:
- Gyvenimo instinktai (Eros): Tarnauja individo išlikimui ir rūšies atsinaujinimui - tai alkis, troškulys, seksualinis instinktas ir pan. Jų naudojama energija vadinama libido. Didžiausią dėmesį Froidas skyrė seksualiniam instinktui ir ankstyvaisiais savo teorijos kūrimo etapais visą žmogaus motyvaciją aiškino šiuo instinktu. Iš tikrųjų šis instinktas nėra nedaloma vienybė, o greičiau keli atskiri kūniški poreikiai, kurie sukelia seksualinius norus. Kiekvienas šių norų turi savo šaltinį skirtingose kūno vietose, kurios vadinamos erogeninėmis zonomis. Lūpos ir burnos ertmė sudaro vieną tokią erogeninę zoną, analinė anga - kitą, lytiniai organai - trečią.
- Mirties instinktai (Thanatos): Pasireiškia ne taip aiškiai, todėl apie juos žinoma mažiau. Tik tiek, kad jie padaro savo - kiekvienas galiausiai miršta. Froidas darė prielaidą, kad kiekvienas žmogus turi pasąmoningą troškimą numirti. Jis nebandė identifikuoti kūniškųjų mirties instinktų šaltinių. Jų egzistavimas pagrįstas principu, kuris teigia, kad visi gyvybiniai procesai turi tendenciją sugrįžti į neorganinio pasaulio stabilumą. Taigi, sutrikdyta iš stabilaus egzistavimo organinė medžiaga linksta grįžti į ramybės būseną. Mirties noras yra šio principo pasireiškimas. Iš mirties instinktų kyla agresyvūs motyvai. Agresija - tai savidestrukcija nukreipta į išorę link pakeičiamų objektų, nes mirties norą blokuoja gyvenimo instinktų jėgos.
Nerimas ir gynybiniai mechanizmai
Nerimas yra labai svarbi sąvoka Froido teorijoje. Jis skiria tris nerimo rūšis: realų nerimą (paprasta baimė), neurotinį nerimą ir moralinį nerimą (kaltė). Pagrindinė nerimo rūšis yra realus nerimas, arba baimė, kuri kyla dėl realių išorinio pasaulio pavojų. Iš jo ir kyla kiti du nerimo tipai. Neurotinis nerimas yra baimė, kad instinktai prasiverš pro žmogaus sąmoningą kontrolę ir privers žmogų padaryti kažką tokio, už ką jis bus nubaustas. Tai ne tiek pačių instinktų baimė, kiek bausmės baimė. Šis nerimas turi realų pagrindą, nes pasaulis, kaip jį reprezentavo tėvai, baudė vaiką už impulsyvius veiksmus. Moralinis nerimas yra sąžinės baimė. Žmogus su stipriu superego patiria kaltę, kai jis daro ar net pagalvoja ką nors tokio, kas prieštarauja jo moraliniams įsitikinimams, pagal kuriuos jis buvo išaugintas.
Nerimo funkcija yra perspėti žmogų apie pavojų. Tai signalas ego, kad nesiėmus tinkamų priemonių grėsmė gali išaugti taip, kad ego bus sunaikintas. Situacija, su kurios keliama grėsme žmogus nesugeba susidoroti, sukelia traumuojantį nerimą, kuris verčia žmogų pasijusti kūdikiškai bejėgiu ir ši didelės įtampos būsena primena pirmą kartą, kai buvo patirtas pirmasis nerimas - būtent gimdymo traumą, nes iškart po gimimo naujagimį užplūsta išorinio pasaulio stimuliacija, prie kurios jis negali prisitaikyti ir todėl rėkia iš siaubo. Tad kūdikiui reikia saugios ir globojančios aplinkos, kol neišsivystys pakankamai stiprus ego, kuris pajėgs susidoroti aplinkos stimulais. Tuo tarpu vėlesni traumuojantys įvykiai sukelia nerimą ir ego naudoja įvairius gynybinius mechanizmus, kad jį sumažintų.
Asmeninis gyvenimas
Tikriausiai jau supratote, kad Sigmundas Freudas buvo tikrų tikiausias savo veiklos maniakas. Jį menkai tedomino išorinis pasaulis ir paprastiems mirtingiesiems svarbūs gyvenimiški malonumai. Buities klausimais mokslininkas buvo labai konservatyvus, ilgam prisirišdavo prie daiktų. Beveik visą gyvenimą jis praleido tame pačiame name, dirbo tame pačiame kabinete prie vieno ir to paties stalo, sėdėjo tame pačiame krėsle. Buvo neitikėtinai stipriai prisirišęs netgi prie savo rašiklio.
Sigmundo Freudo gyvenimo būdas buvo toks savotiškas ir uždaras, kad tiesiog stebuklas, kaip jis sugebėjo susirasti moterį. Beje, prie jos taip pat prisirišo visam gyvenimui. Kaip sakė pats psichoanalizės tėvas, meilė žmonai Marthai Bernays ne blėso, o su metais darėsi vis stipresnė ir aistringesnė. Jiedu susitiko, kai S. Freudui buvo 26-eri, Martha buvo penkriais metais jaunesnė. Vos metęs į merginą žvilgsnį, Sigmundas iškart suprato - tai JI ir įsimylėjo iki pat ausų. Kalbama, kad savo išrinktajai S. Freudas merginosi labai romantiškai - kasdien nusiųsdavo raudoną rožę su meiliais užrašais įvairiomis kalbomis. Būtent dėl Marthos jis užsimojo siekti ir karjeros. Užsibrėžė sau tikslą - ves tik tada, kai gaus daktaro laipsnį. Vedamas meilės, šio tikslo pasiekė vos per kelerius metus. Įsitikinęs, kad galės mylimajai suteikti tinkamą išlaikymą, S. Freudas vedė. Ypač mokslininkas mylėjo jaunėlę Anną. Ji tapo ne tik jo gyvenimo paguoda, bet ir bendražyge, asmenine sekretore bei asistente.
Taip pat skaitykite: Kaip neigimas veikia mūsų gyvenimus?
Paskutiniai gyvenimo metai ir mirtis
Paskutinius gyvenimo metus S. Freudas praleido pamėgtoje Anglijoje. Tiesa, Londone įsikūrė ne savo noru - į kitą šalį buvo priverstas sprukti Austrijoje įsisiautėjus fašizmui. Deja, psichoanalitikas galėjo išsigelbėti tik nuo fašistų - nuo vėžio išsigelbėti nepavyko. Visą gyvenimą jis buvo prisiekęs rūkalius. Už šį žalingą įprotį brangiai sumokėjo. Sigmundą Freudą apniko burnos ir žandikaulio vėžys. Su šia klastinga liga S. Freudas kovojo ištisus 16 metų. Jam buvo atlikta apie 30 operacijų, bet prognozės nedžiugino. Mokslininką ėmė persekioti likimas - pildėsi baisiausia jo fobija - mirti kančiose. To jis tikrai nenorėjo. 1939 m. rugsėjo 23 sieną paties 83-ejų sulaukusio psichiatrijos genijaus prašymu jam buvo suleista mirtina morfijaus injekcija.