Asmenybė - tai abstrakti sąvoka, kurios neįmanoma nei paliesti, nei tiesiogiai pamatuoti. Kiekvieno autoriaus apibrėžimai yra skirtingi, nes kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl visi apibrėžimai yra teisingi. Vieni apibrėžimų autoriai pabrėžia asmenybės santykį su aplinka, kiti - psichinių procesų visumą, dar kiti - asmenybės bruožų unikalumą.
Asmenybės samprata ir teorijos
DD. G. Myers asmenybę apibrėžia taip: „Asmenybė - tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena ir veiksena”. Panašiai yra ir su asmenybės teorijomis. Kiekviena asmenybės teorija skirtingai bando paaiškinti, kas gi yra ta asmenybė, kaip ji funkcionuoja. „Asmenybės teorija - kruopščiai patikrinti samprotavimai arba hipotezės apie tai, kas yra žmonės, kaip jie tampa tokiais ir kodėl jie elgiasi taip, o ne kitaip”. J. Lapė, G. Navikas asmenybę apibrėžia taip: „Asmenybė - tai žmogus, pasiekęs pakankamai aukštą fizinio, psichinio ir socialinio išsivystymo lygį, kuris leidžia jam elgtis neatsižvelgiant į tiesioginius poveikius ir situacijas, vadovaujantis esminiais gyvenimo principais ir įsitikinimais”.
Pagrindinės asmenybės teorijų kryptys
Autoriai, kurių asmenybės teorijos priskiriamos psichodinaminei krypčiai, teigia, jog asmenybės raidai ir elgesiui įtakos turi dviejų priešiškų jėgų susidūrimas, jų priešiškumas. Vienu atveju viena jėga glūdi pačiame individe, kita - socialinėje aplinkoje. Bruožų teorijos atstovai sako, jog asmenybės elgesį nulemia nuolatiniai bruožai, tokie, kaip agresyvumas, švelnumas ir t. Humanistinės teorijos atstovai pabrėžia, jog asmenybė yra vientisa, unikali ir nepakartojama, o jos elgesį nulemia tai, kaip ji suvokia pasaulį.
Individualioji psichologija pagal A. Adlerį
Vienas iš trijų pagrindinių teorinių individualiosios psichologijos principų yra požiūris, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas mūsų veiksmas yra mums naudingas, nes priartina mus prie tikslo. Adleris kalba apie siekiamo tikslo (šiuo atveju pranašumo) aktyvumą. Kitais žodžiais būtų galima sakyti, kad šis siekis ir tikslo pasiekimas yra iliuzinis, netikras. Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal A. Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam. Kai žmogus patiria ir jaučia nuvertinimą bei menkavertiškumo jausmą, jis natūraliai (įgimtai) siekia tą kompensuoti, o dėl to dažniausiai pašoka kiek aukščiau, nuvertindamas šalia esantį kitą žmogų (kartais tai būna jo menkavertiškumo jausmo kaltininkas, kartais - ne). Abu šie kraštutinumai yra netikri, sukurti subjektyvioje patirtyje.
Norėtume atkreipti dėmesį į A. Adlerio sukurtą terminą „kūrybinė jėga”. Tai labai optimistinis judesys, kartais sukeliantis žmogui gausybę nepatogumų. A. Adlerio nuomone, nuvertinimą patyrusio žmogaus psichikoje natūraliai kyla kompensuojamasis judesys, ieškantis būdų sugrąžinti savivertę. Pažiūrėkime pavyzdį. Klasikinė situacija - mes stovime eilėje. Galbūt prie vairo, tikėdamiesi kuo greičiau pasukti į kairę, gal prie teatro kasos, o bilietai tuoj gali baigtis, gal universitete prie kopijavimo aparato, o pertrauka trumpa. Kažkas užlindo, ir taip, kad pakeisti nieko negalime. Koks gi bus mūsų vidinis judesys? Nuvertinti kitą - parodyti jam, kad pykstam (rankos gestas, suraukti antakiai, burbėjimas) ar bent jau viduje sau pasakyti, ką galvojam (na, aš tai jau taip bjauriai nepasielgsiu). Čia galime matyti menkavertiškumo/ pranašumo siekio dinamiką ir tai, kad abu mūsų vidiniai procesai - tiek jautimasis nuvertintu, tiek jautimasis pranašesniu (paburbėjus ar pasijutus moralesniu) yra fiktyvūs, netikri. Juk mūsų vidinė vertė ir reikšmė nepakito. Ji su tuo nesusijusi. Pozityvu yra tai, kad asmuo visada stengiasi kuo konstruktyviau atstatyti savo pažeistą vertę. Iš pradžių atėję į naują vietą stengiamės konstruktyviai surasti tokią poziciją, kuri leistų mums jaustis pakankamai reikšmingiems ir tik tam mėginimui nepasisekus galime ieškoti mažiau naudingų mums ir visuomenei būdų. Pavyzdžiui, šeimyninio gyvenimo pradžioje vyras sutvarko koridorių. Žmona stebisi: „Ir kaip galėjai neišsiurbti dulkių po durų kilimėliu?!” Vyras pajunta, kad jo pastangos ir darbas nuvertintas, jis pats nuvertintas, tad yra nemenka tikimybė, kad kitą kartą jis pasakys: „Na ne, mano tėvas netvarkydavo ir aš to nedarysiu, tai ne vyriškas darbas.” Pusiausvyra neatstatyta, galėtume fantazuoti, kaip toliau bus kurstomas konfliktas, nes kiekvieną kartą norėdamas pasijausti aukščiau kitą turi stumtelti žemiau, nei pats buvai.
Taip pat skaitykite: Psichologo kompetencijos
Taigi optimistiška yra tai, kad kūrybinę jėgą, kuri yra kiekvieno iš mūsų turtas, leidžiantis išsaugoti savigarbą įvairiose sunkiose situacijose, galime naudoti pozityviai. Ir vienas iš svarbiausių dalykų - kurti tokią visuomenę, bendruomenę ir šeimą, kurioje kiekvienas gali jaustis (būti) reikšmingas pakankamai. Taigi menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekio jausmas yra būdingas mums visiems, jau vien todėl, kad buvome vaikai, kaip sako A. Adleris. Tačiau kai kurie iš mūsų susiduriame su dideliu nuvertinimu. Kokios galimos jo priežastys? Labai kritiški tėvai (dažniausiai tai bus savimi nepasitikintys tėvai, reikalaujantys, kad vaikas savo gyvenimu liudytų jų, kaip tėvų, tinkamumą); tobuli tėvai, kurių negalima pavyti; fiziniai trūkumai, ligos ar tiesiog visuomenės susikurto įvaizdžio neatitikimas; priklausymas tautinei, rasinei ar seksualinei mažumai, pabėgėlio statusas. Atskirai reikia paminėti fizinę, seksualinę ar psichologinę prievartą, vaikų nepriežiūrą (pasitaikančią visose socialiniuose sluoksniuose) - tai iš esmės žeidžia augančio žmogaus savivoką, savigarbą. Taigi tais atvejais, kai žmogus patiria didelį nuvertinimą, formuojasi menkavertiškumo kompleksas, kuris yra neatsiejamas nuo pranašumo siekio komplekso. Kitais žodžiais tariant, žmogus, kuris visą laiką jaučiasi menkesnis, visą laiką bandys įrodyti savo pranašumą. Ir tokioje situacijoje jau tenka susidurti su praradimais. Pavyzdžiui, paauglys meta mokyklą - jis netiki, kad gali mokytis, jaučiasi pranašesnis, nes niekas negali priversti jo apsigalvoti ir eiti į mokyklą.
Apercepcija ir privati logika
Kiekvieno mūsų gyvenimas turi savo tikslą, dažniausiai neįsisąmonintą. Tas tikslas formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais. Šioje vietoje labai svarbi yra gyvenimo patirtis. Būtent patirtis ir lemia ne tik mūsų veiksmus ar pasirinkimus, bet ir mūsų suvokimą, situacijos matymą. Apercepcija - dar vienas A. Adlerio pradėtas vartoti terminas. Tai, kaip mes suvokiame pasaulį, priklauso nuo mūsų anksčiau įgytos patirties. Iliustracija galėtų būti patarlė „Kartą nudegęs ir šaltą pučia”. Todėl ne tiek svarbu gyvenimo faktas, kiek tai, ką tas faktas reiškia žmogui. „Ką jums tai reiškia?”, be abejo, yra vienas iš mėgstamiausių adlerininkų klausimų. Pavyzdžiui, mergina su savo vaikinu išvažiuoja pasivažinėti, mergina vairuoja. Vaikinas sako: „Tu gerai vairuoji.” Viena mergina šiuos žodžius priima kaip komplimentą, jos įgūdžių įvertinimą. Ji jaučiasi gerai išgirdusi šį sakinį. Kita mergina pradeda labai jaudintis, sutrinka, gal net susierzina. Kodėl? Ji nepasitiki savimi, gal ir netgi ne tik kaip vairuotoja, o vaikino pastaba parodo, kad jis kreipia dėmesį į tai, kaip ji vairuoja, vadinasi (pagal jos logiką), jis pastebės, kai ji padarys klaidą, ir ja nusivils, o tada gali nuspręsti, kad draugauti neverta ir t.t. Mūsų fantazija kartais gali būti beribė neigiama prasme. Taigi kiekvienas mūsų esame unikalūs savo patirtimi, vadinasi, kiekvienas turime unikalią „privačią logiką”.
Netinkamo elgesio tikslai pagal R. Dreikursą
R. Dreikursas sukūrė netinkamų elgesio tikslų koncepciją. Kai negalime jaustis reikšmingi elgdamiesi tinkamai, to reikšmingumo jausmo siekiame elgdamiesi netinkamai. Šią koncepciją R. Dreikursas sukūrė remdamasis savo ilgamete tėvų ir mokytojų konsultavimo patirtimi. Ji padeda suprasti vaikų ir paauglių netinkamą elgesį, tačiau ir suaugę taip pat nesame laisvi nuo šių netinkamo elgesio tikslų. Tik suaugusiojo gyvenime jie ne taip aiškiai matomi. Taigi, R. Dreikurso nuomone, yra keturi netinkamo elgesio tikslai: 1) dėmesio siekis - vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai į jį yra atkreipiamas dėmesys; 2) jėgos kova -vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai jo viršus; 3) kerštas - vaikas jaučiasi reikšmingas, kai įskaudina kitą taip pat, kaip ir jis pats buvo įskaudintas; 4) pasitraukimas ar prisiimtas nesugebėjimas - vaikas jaučiasi bejėgis, nori būti paliktas vienas, nes netiki, kad jis gali. Pirmieji du tikslai yra būdingi visiems vaikams ir paaugliams, tačiau, jei vaikai ir toliau patiria daugiau nuvertinimo nei padrąsinimo, jie sieks 3-io ir 4-o tikslo, o tai jau destruktyvu. Adleriškosios terapijos tikslas - suprasti asmens individualią (privačią) logiką. Apie tai, kad taikant šią terapiją kiekvieno kliento, jo logikos unikalumas yra svarbesnis nei metodas ar diagnozė, dar kalbėsime.
Socialinis interesas ir bendruomeniškumo jausmas
Vienas iš įgimtų žmogaus poreikių - bendrumo, priklausymo poreikis. Šį poreikį A. Adleris aiškino biologiškai. Adleriui bendruomeniškumo jausmas buvo daugiau nei tik psichinę realybę atspindintis (įvardijantis) terminas. Įdomu tai, kad vokiškai A. Adleris vartojo terminą Gemeinshafts-gefuhl. Emigravęs į Ameriką jis pradėjo rašyti angliškai ir 1929 m. bendruomeniškumo jausmą įvardijo socialiniu interesu. Bendruomeniškumo jausmą A. Adleris apibūdina kaip psichinę būseną ar jausmą, kad esi bendruomenės dalis, iš esmės - kad esi pasaulio dalis. Tiek bendruomeniškumo jausmas, tiek socialinis interesas yra nukreipti į tai, kas už individo ribų. Socialinis interesas yra aktyvi motyvuojanti, nukreipianti elgesį jėga. Asmuo yra atsisukęs į kitus socialiai naudingu būdu. Bendruomeniškumo jausmas yra socialinio intereso pagrindas. R. Dreikursas pratęsė A. Adlerio mintis kalbėdamas apie geležinę socialinio gyvenimo logiką - bendruomeniškumo jausmas ir menkavertiškumo/pranašumo siekio dinamika veikia taip pat neatšaukiamai kaip ir žemės traukos dėsnis. Adlerio pasaulio sampratoje bendruomeniškumo jausmas buvo metafizinis tikslas, kurio siekia žmogus (ar net žmonija), galutinis socialinės evoliucijos tikslas. Taigi matome, kad dvasinio gyvenimo lygmuo Adlerio teorijoje sietinas su bendruomeniškumo jausmo raida - individualiai ir visuomeniškai. A. Adleris sakė, kad metafizika yra natūrali gyvenimo dalis, ji stipriai veikia žmonijos gyvenimą ir raidą. Mes nesame palaiminti žinoti absoliučią tiesą, todėl esame priversti galvoti apie žmonijos ateitį.
Adleris teigė, kad jis tik padėjo suprasti tai, ką žmonija žinojo jau seniai ir kas žmonijos labui atsirado evoliucijos procese. Adlerio požiūris į religiją buvo toks: krikščionybė buvo reikalinga, kol žmogus, vien remdamasis mokslu, nežinojo, kaip reikia gyventi. Reikėjo Dievo, kuris pasakytų: mylėk artimą kaip pats save. Bendruomeniškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: poreikio priklausyti grupei ir poreikio įnešti savo indėlį į grupės gyvenimą. Tos abi dalys yra susijusios. Jausdami priklausą grupei aktyviau dalyvaujame jos gyvenime, veikiame jos labui viduje ar išorėje. Pavyzdžiui, kai atvažiuojame pas draugus į kitą miestą, kur jų šeimoje turime pagyventi kelias dienas. Iš pradžių dažniausiai būna nelabai jauku, tačiau jei turime galimybę jiems padėti - pavyzdžiui, paruošti valgyti, kol jie darbe (jei atvažiavome atostogauti), paimti jų vaiką iš darželio ar mokyklos - galime pasijausti laisviau. Logika būtų tokia: aš naudingas, vadinasi, kažkiek savas. Šie abu bendruomeniškumo jausmo aspektai labai intensyviai panaudojami adleriškam konsultavimui. Kartu su klientais ieškoma būdų, kaip būti reikšmingam elgiantis konstruktyviai, kaip vaikams ir paaugliams padėti taip pat jaustis. Socialinio intereso prigimtis biologinė. Žmogus gimsta su galimybe būti socialus, bendruomeniškas. Iš pradžių vaikas jaučia šį jausmą santykyje su mama. Jis kaip ir peržengia savo ribas atsisukdamas į mamą. Ji vaiko dėmesį nukreipia į kitus šeimos narius (plečia jo matymo ir jausmų lauką), vėliau į kitus bendruomenės narius (kitus gimines, draugus, kaimynus). Jei motina neatlieka šios funkcijos, vaikas nepasiruošęs spręsti socialinio gyvenimo problemų. A. Adleris pabrėžė, kad socialinis interesas - tai įgimta potencija, kurią reikia sąmoningai ugdyti. Įgimta socialinio intereso „medžiaga” nepakankama, kad galėtų vystytis be socialinio supratimo naudos. Tik socialiniame kontekste formuojasi subjektyvus vaiko sprendimas, kaip jis interpretuos daugiaprasmį socialinį kontekstą. Tai priklauso nuo kūrybinės vaiko energijos, kurią nukreipia aplinka, ir nuo aplinkos patyrimo. Galime įsivaizduoti, kad vaikas patyrė tėvų nepriežiūrą (nebūtinai fizinę, gal tik emocinę). Šitame kontekste jis padarys sprendimą (aišku, neįsisąmonintą), kad suaugę yra nepatikimi, kad jis turi pats rūpintis savimi. Tokio giliai vidinio sprendimo padarinys gali būti vaiko nuostata perimti tiek suaugusiojo vertybių, kiek jam atrodys naudinga.
Taip pat skaitykite: Sužinokite apie psichikos sveikatos rizikos veiksnius
Žmogaus psichologinė gerovė, psichinė sveikata yra artimai susijusi su bendruomeniškumo jausmu - žmogus, kuris jaučiasi priklausantis realiai grupei (šeimai, klasei, draugų grupelei), jaučiasi galįs būti naudingas tai grupei, jaučiasi saugus, pasitikintis savimi, pakankamai reikšmingas. Šie du pagrindiniai - reikšmingumo ir bendruomeniškumo - jausmai yra susiję, vienas kitą palaiko. Bet, deja, ir atvirkščiai - šeimą praradęs žmogus sunkiai geba išlaikyti reikšmingumo jausmą. Taigi socialinio jausmo ugdymas, puoselėjimas yra svarbus kiekvienai visuomenei ir bendruomenei - tiek grupės, tiek šeimos, tiek individo lygmeniu. Dabartinės psichologijos ir neuropsichologijos tyrimai moksliniais faktais patvirtina XX a. pirmoje pusėje Adlerio pareikštas įžvalgas apie žmogaus socialumą. Taip, žmogus socialus nuo pirmųjų gyvenimo minučių (o gal ir anksčiau) - jis orientuotas į santykį su kitu žmogumi, su pasauliu. Intersubjektyvioje erdvėje, kitais žodžiais tariant, per bendravimą, dialogą tarp suaugusio ir vaiko vyksta biologinės paveldėtos centrinės nervų sistemos branda, augimas (taip ir norisi vartoti kompiuterinį terminą - įkrovimas).
Holizmas A. Adlerio teorijoje
Adleris teigė, kad asmuo yra vientisas, visuminis, neskaidomas į dalis. Žmogaus vientisumo samprata yra gana dažnai deklaruojama, tačiau ją suprasti ar priimti nėra paprasta. Pirmiausia, mums labai sudėtinga suprasti žmogaus kūno, psichikos ir dvasios vienybę. Šiuolaikiniai neuropsichologiniai ir raidos psichologijos tyrimai leidžia kalbėti apie kūno ir intrapsichinio gyvenimo vienovę. Žinome, kad patirties procese formuojasi anatominiai-fiziologiniai ryšiai, užtikrinantys psichologinio lygmens funkcionavimą. Šiuolaikiniai neurologai smegenis vadina bio-psichocialiniu organu. Tačiau įvairių sričių profesionalams dar sunku suvokti ir pripažinti, kad tai reiškia, jog visi lygmenys vienodai svarbūs ir kad daugybiniai priežastiniai ryšiai veikia visomis kryptimis. Holizmo terminą 1927 m. sumanė J. Smutsas knygoje „Holizmas ir evoliucija”. Holizmas reiškia, kad visuma yra daugiau nei atskirų dalių suma. Geštaltinės psichologijos atstovai tą nurodė pirmieji. Pavyzdžiui, mozaika negali būti suprasta, jei išardysime ją j atskirus elementus. Visuma yra nedalomas vienetas ir suprantama pirmiausia todėl, kad atskirų elementų prasmė yra nustatoma. Ne mažiau sudėtinga suvokti psichologinio lygmens holizmą. A. Adleris šią problemą bandė spręsti įvesdamas gyvenimo stiliaus sąvoką. Gyvenimo stilius yra visuminis asmens reiškimasis. Jis atspindi būdus, kuriais individas siekia savo gyvenimo tikslo. Atsimename, kad mūsų tikslo siekio varomoji jėga gali būti iliuzorinis pranašumo siekis, kurio mes net neįsisąmoniname. Lygiai taip pat sąmoningai nesuvokiame gyvenimo stiliaus ypatybių ir jų kilmės. Matome, kad Adlerio individo suvokimas skiriasi nuo froidiškojo iš esmės: S. Freudas suvokė žmogų kaip pasyvią areną, kurioje potraukiai ieško patenkinimo variantų - pats asmuo yra pasyvus. Pagal Adlerio sampratą asmuo yra aktyvus siekdamas savo tikslo tais būdais, kuriuos pasirinko.
A. Adler ir A. Maslow teorijų palyginimas
A. Adler manymu, kiekvienas žmogus pats atranda savo gyvenimo tikslus ir susikuria gyvenimo stilių tiems tikslams pasiekti. Asmenybė suteikia kryptį savo vystymuisi. Jis sugeba suvokti savo menkavertiškumą bei siekiamus tikslus. Žmogaus elgesys paklūsta jo paties vaikystėje susikurtiems gyvenimo tikslams. Savo teorijoje A. Adler įrodinėja, kad noras pirmauti yra pagrindinis žmogaus noras. Pirmavimą jis suprato ne kaip garbę ar socialinį statusą, o kaip kažką labai artimą potencialių žmogaus galimybių vystymui ir realizavimui. A. Adler pastebėjo, kad silpni vienoje veiklos srityje žmonės dažnai jaučiasi nepilnaverčiai ir bando kompensuoti tuos trūkumus kita veikla, todėl žmogus yra laisvas ir nevaržomai gali pasirinkti savo gyvenimo stilių. A. H. Maslow savo teorijoje teigia, kad motyvu gali tapti ir mūsų interesai, įsitikinimai, vertybės, gyvenimo tikslai. Kai kada veiklą skatinančių motyvų funkcijas gali atlikti ir emocijos, pavyzdžiui, aistra. Ši emocija daro žmogų aktyvų ir skatina jį atkakliai siekti tikslo. Mūsų veiklai įtaką daro noras elgtis pagal papročius, galvoti pagal visuotinai priimtą nuomonę. Kokio nors elgesio paskata gali būti susijusi ir su sekimų mada, noru pritapti prie kitų žmonių, prie savo grupės ir pan. bruožai ar pastiprinimai reguliuoja elgesį. Taigi galima daryti išvadas, jog tiek A. Adler, tiek A. H. Maslow pripažino asmens pasirinkimo laisvę. A. Adler teigia, kad žmogų valdo jo paties mąstymas, tačiau jo gyvenimą taip pat lemia ir vaikystėje susikurti tikslai. Taigi visos mūsų mintys, jausmai, norai, poelgiai, sapnai ir psichopatologiniai fenomenai priklauso nuo šių tikslų. A. Adler teigimu, individo elgesys priklauso ne nuo tiesioginių aplinkybių, o nuo to, kaip jas asmenybė interpretuoja. Iš pradžių suvokiamas daiktas ar reiškinys, po to jis vizualizuojamas ar priimamas kitais fiziologiškai determinuotais būdais, ir tik vėliau interpretuojamas, remiantis savo tikslais, lūkesčiais, emocijomis. A. Adler kiekvienam žmogui priskyrė būdingą didesnį ar mažesnį norą priklausyti bendruomenei, jaustis joje vertingu. Gyvenant tarp žmonių patiriamas menkavertiškumo jausmas, kurį papildo visuomenei naudingu arba nenaudingu būdu. Asmenybė yra nedaloma, todėl sąmonė ir pasąmonė veikia viena kryptimi - siekia išsaugoti savo vertės jausmą. Jei žmogaus privati logika atitinka sveiką protą, jis pasirinks tinkamus būdus įsilieti į bendruomenę. Asmenybės vientisumas pasireiškia tuo, kad pasąmoningas tikslas lieka tas pats kaip budrumo būsenoje. Sąmonė ir pasąmonė nekovoja tarpusavyje, bet kartu ieško galimybių realybėje įgyvendinti asmeninę žmogaus fikciją per jo gyvenimo stilių. A. Maslow savo teorijoje teigė, jog „kiekvienas žmogus - tai vieninga, unikali ir organizuota visuma”.
Aplinkos ir genetikos įtaka asmenybei
A. Adler teigia, kad žmogaus asmenybės vystymąsi lemia genetiniai ir aplinkiniai veiksniai. Jis daug plačiau kalba apie kūdikio, vėliau vaiko ir suaugusiojo laikyseną, kuri yra labai veikiama aplinkos įspūdžių. Todėl kiekvienas žmogus daug dėmesio skiria tik tam tikram gyvenimo, aplinkos, įvykio aspektui. Žmonių gyvenimo sąlygas lemia kosminiai ir socialiniai veiksniai. Bendrystės poreikis visada reguliavo žmonių santykius. Žmogus neįstengia pasipriešinti gamtai, jam reikia pagalbinių priemonių, kad galėtų egzistuoti ir išlikti. Kaip teigia A. Adler, augančio vaiko sieloje nubunda troškimas užaugti, prilygti kitiems ar net tapti stipresniam, pranokti aplinkinius, išsikovoti pripažinimą arba parodyti savo silpnumą. Vieni vaikai reikalauja pripažinimo, kaupia jėgas ir stengiasi jas panaudoti, o kitų elgesys labiau primena spekuliavimą silpnumu, silpnybių demonstravimą įvairiausiais būdais. Jų elgesys nusižiūrėtas iš aplinkos, kuri gali vaikui padaryti net priešiškumo įspūdį, t. y. jam pasaulis atrodys priešiškas. Tarp sunkumų yra kultūros trūkumai, pasireiškiantys ekonominėmis vaiko sąlygomis. Asmenybės vystymuisi didelę reikšmę turi ir auklėjimas. Pasak A. Adler asmenybės teorijos, įgimti sugebėjimai yra puolimas ir gynyba, kurie panaudojami tam tikromis aplinkybėmis. Tad psichikos gyvenimas tėra kompleksas puolimo ar gynybos priemonių, kuriomis reaguojama į aplinkos poveikį. A. H. Maslow asmenybės teorija teigia, kad visi žmogaus poreikiai yra pagrįsti instinktais arba determinuotai paveldėti. Taigi, jis yra konstitualizmo pusėje. Tai sutampa su jo poreikių hierarchijos modeliu. Kadangi, šio modelio pagrindas yra fiziologiniai poreikiai, o jie yra įgimti, tai ir nulemia šio autoriaus poziciją. Tačiau, kalbėdamas apie įgimtų faktorių reikšmę žmogaus elgesiui A. H. Maslow siekia pabrėžti biologinį žmogaus bendrumą, o ne jų individualius skirtumus. Jis panaudojo terminą “instinktoidiniai”, nes norėjo pabrėžti biologinį ir genetinį poreikių, kurie būdingi visiems individams, pagrindą. Jis atmeta tai, kad žmogui yra būdingas gyvuliškas instinktas. A. H. Maslow atiduoda pirmenybę teiginiui, kad žmogaus prigimtis yra įgimta, o ne įgyta. Nors jis visiškai nepaneigė aplinkos poveikio, tačiau pabrėžė biologinius poreikius. A. H. Maslow nuomone, galima išvengti nevilties aimanų, jog žmogaus prigimtis esanti bloga ir sugadinta, nes tai tėra tik dalis tiesos apie žmogų, bet reikia pripažinti tai, jog pačiame žmoguje glūdi tendencija vystytis.
Vaikystės įtaka asmenybės formavimuisi
A. Adler, kaip ir Z. Freud, teigia, kad žmogus keičiasi tik iki tam tikrų metų. Jis sutinka su Z. Freud nuomone, kad charakterio pamatai klojami apie ketvirtuosius ar penktuosius gyvenimo metus. Stipriausi žmogaus psichikos gyvenimą formuojantys postūmiai patiriami ankstyvojoje vaikystėje. Tuos vaikiškus išgyvenimus, įspūdžius ir nuostatas, kuriuos įstengė nustatyti, pamėgino susieti su vėlesnėmis individo situacijomis ir jo laikysena. Galiausiai nustatė, kad pavienių psichikos gyvenimo reiškinių negalima laikyti nepriklausomomis atskirtybėmis, o juos suprasti galima tik pripažinus, kad visi jie sudaro neišardomą visumą. Pažvelgus į žmogaus raidos liniją, gyvenimo šabloną, stilių suvokia, kad slaptas vaiko elgsenos tikslas sutampa su suaugusiojo žmogaus elgsenos tikslu. Žmogaus elgesys paklūsta jo paties vaikystėje sukurtiems gyvenimo tikslams. Aišku, kad psichikos reiškinių forma gyvenime nepakito. Iš pradžių gyvenimo stilių A. Adler vadino žmogaus judėjimo dėsniu. Judėjimas vyksta iš „minuso“ į „pliusą“, t. y. iš menkavertiškumo į pranašumą. Pagal vaikystės gyvenimo pavyzdžius susidarome nuomonę apie save, apie kitus žmones, pasaulį, siektinus tikslus ir tam tinkamiausias priemones.
Taip pat skaitykite: Politinio lyderio bruožai
tags: #pagrindiniai #teoriniai #poziuriai #i #asmenybe