Įvadas
Šeima vaidina esminį vaidmenį vaiko asmenybės formavimuisi. Šeimos ryšiai ir tėvų santykiai su vaiku yra vienas iš svarbiausių bendravimo modelių. Tačiau, ne visos šeimos gali užtikrinti tinkamą vaiko priežiūrą ir patenkinti jo poreikius. Šiame straipsnyje nagrinėjamos vaikų psichologinės problemos, ypatingą dėmesį skiriant emocinei raiškai, emociniam vystymuisi ir socialinės rizikos šeimų įtakai vaiko gerovei.
Emocinė raiška ir jos analizė
Piešinių metodikos vystymasis
Piešinių metodikos vis dažniau naudojamos vaikų emocijoms atskleisti.
Piešinių metodikos panaudojimas emocijoms atskleisti
Piešimas vaikams yra natūrali saviraiškos forma, leidžianti išreikšti savo jausmus ir mintis, kurių galbūt negali įvardyti žodžiais.
Emocinis vystymasis kaip kognityvinio įverčio keitimasis
Emocinis vystymasis glaudžiai susijęs su kognityviniais procesais. Vaikui augant, jo gebėjimas suvokti ir įvertinti emocijas keičiasi, o tai turi įtakos jo emocinei raiškai ir elgesiui.
Vaikų emocinis pasaulis ir sąlygotas emocinis suvokimas bei elgesys
Vaikų emocinio pasaulio suvokimas
Vaikų emocinis pasaulis yra sudėtingas ir turtingas. Jie patiria įvairias emocijas, tokias kaip džiaugsmas, liūdesys, pyktis, baimė ir kt. Vaikų emocinis suvokimas priklauso nuo jų amžiaus, patirties ir socialinės aplinkos.
Taip pat skaitykite: Psichologinis artimojo globos aspektas
Emocinio elgesio mechanizmas
Emocinis elgesys yra sudėtingas procesas, kurį lemia įvairūs veiksniai, įskaitant emocijas, kognityvinius procesus, socialines normas ir asmenybės savybes.
Jausmai kaip emocinio elgesio motyvai
Jausmai yra svarbūs emocinio elgesio motyvai. Jie skatina mus reaguoti į įvairias situacijas ir siekti tam tikrų tikslų.
Vaikai ir vaizduojamasis menas
Vaiko piešinio turinys
Vaiko piešinio turinys gali atskleisti jo emocinę būseną, interesus, baimes ir kitus svarbius aspektus. Analizuojant vaiko piešinius, galima geriau suprasti jo vidinį pasaulį.
Socialinės rizikos šeimos ir vaikų psichologinės problemos
Problemos aktualumas
Šeima yra svarbiausias veiksnys, lemiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis. Šeima suformuoja svarbiausius vaiko interesus, dvasines vertybes, elgesio normas, poreikius, polinkius (Navaitis, 2001). Šeima, atlikdama tinkamai savo funkcijas, užtikrina kiekvieno šeimos nario gerovę, užtikrina jo būtiniausius poreikius. A. H. Maslow (2006) poreikiai (fiziologiniai, saugumo, priklausymo ir meilės, pagarbos, saviraiškos) akivaizdžiai kalba apie tai, kaip yra svarbu užtikrinti poreikius nuo pat kūdikystės, kad augtų sveika asmenybė. Tačiau, ne visos šeimos gali tinkamai atlikti savo funkcijas ir užtikrinti svarbiausius šeimos nario poreikius. Įvairios problemos, gana dažnos skyrybos, didėja tėvų užimtumas, šeimų skurdas ir t.t. (Žin., 2008, Nr. 69-2624). Tos šeimos, kurios dėl tam tikrų esamų problemų negali tinkamai prižiūrėti vaiko, yra vadinamos socialinės rizikos šeimomis (Lelikienė, 2003), nors literatūros šaltiniuose galima aptikti ir disfunkcinės, asocialios (Kvieskienė, 2005), probleminės (Palujanskienė, 2002), nedarnios (Žin., 2003, Nr. Kiekvienu atveju kalbama apie šeimą, kuri dėl esamų jos problemų nesugeba tinkamai pasirūpinti vaiku, užtikrinti jo poreikius.
Socialinės rizikos šeimos apibrėžimas
Socialinės rizikos šeimos sąvoka apima šeimas, kuriose yra įvairių problemų, tokių kaip priklausomybės, smurtas, skurdas ir socialinių įgūdžių stoka. Šios problemos neigiamai veikia vaiko vystymąsi ir gerovę. Socialinės rizikos šeimoms priskiriamos šeimos, kuriose tėvai piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomi nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui (Žin., 2006, Nr. 17-589).
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti stresą?
Socialinės rizikos šeimų įtaka vaikams
Socialinės rizikos šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių, be to, bendravimo stoka tokiose šeimose gerokai apriboja vaiko galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Vaikai, augantys tokiose šeimose, labai žemai save vertina, nesitiki, kad jų poreikiai yra svarbūs ir gali būti patenkinti, neturi tinkamų socialinių įgūdžių (Žin., 2004, Nr. Socialinės rizikos šeimų vaikai dėl ydingų sąlygų šeimoje labai anksti patiria skausmą, alkį, neviltį, o tai labiausiai veikia jų psichiką, fiziologinį bei moralinį augimą: jie tampa grubūs, savanaudiški, neretai nesusivaldantys, neišmokyti dirbti, tvarkytis, atsakyti už savo elgesį, asocialūs. Tai turi neigiamos įtakos jų mokymosi lygiui ir kokybei (Lelikienė, 2003).
Teorinės prieigos
Biheviorizmo modelis: Elgesys suprantamas kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma. Elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Žinant patyrimą, lengvai galima prognozuoti elgesį. Pagrindinė šios teorijos esmė, kad elgesio yra išmokstama. Vaikai augdami socialinės rizikos šeimoje ir matydami tėvų netinkamą pavyzdį, perima jų elgesį, vertybes, gyvenseną, todėl vaikai susiduria su sunkumais bendraudami su bendraamžiais ar vyresniais. Socialinės rizikos šeimoje didžiausia priežastis yra alkoholio vartojimas, kas lemia agresyvų tėvų elgesį.
Ekologinių sistemų teorija: Akcentuojamas aplinkos poveikis žmogui ir jos reikšmė, sprendžiant problemas. Šios teorijos objektas - individo ir aplinkos santykis, pabrėžiant jo disfunkcionalumą. Socialinės rizikos šeimoms yra teikiamos socialinės paslaugos, norint atkurti šeimos savarankiškumą sprendžiant problemas.
Humanistinė poreikių teorija: Remiasi A. H. Maslow poreikių hierarchija. Pagal A. H. Maslow, poreikiai yra suskirstyti į 5 lygmenis, kurie lemia žmogaus elgseną, tai fiziologiniai, saugumo, priklausymo ir meilės, pagarbos, saviraiškos poreikiai. Nepatenkinus žemesniųjų poreikių (fiziologinius, saugumo, priklausymo ir meilės), nebus patenkinti aukštesnieji poreikiai (pagarbos, saviraiškos). Tai ypač svarbu socialinės rizikos šeimoje, kur dažnai nepatenkinami baziniai vaiko poreikiai.
Socialinio darbuotojo vaidmuo
Socialinis darbuotojas - specialistas, kurio darbo paskirtis yra sustiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatyti ryšius su visuomene, padėti jam integruotis į ją ir skatinti pilnavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą (Žin., 2006, Nr. Socialiniai darbuotojai atlieka svarbų vaidmenį teikiant pagalbą socialinės rizikos šeimoms ir vaikams. Jie padeda šeimoms spręsti problemas, gerinti tėvystės įgūdžius ir užtikrinti vaikų gerovę.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis ir profesinis pasirinkimas pagal Palujanskienę
Norminiai dokumentai
Norminiuose dokumentuose socialinės rizikos šeimos sąvokos apibrėžimai skiriasi. 2006 metais priimtame Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatyme socialinės rizikos šeima vadinama tokia šeima, kurioje auga vaikas iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis arba toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka arba negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams. Iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui. Taip pat socialinės rizikos šeimai priskiriama ir tokia šeima, kurios vaikui įstatymų nustatyta tvarka nustatyta laikinoji globa (rūpyba) (Žin., 2006, Nr. 17-589).
Skirtingi požiūriai į socialinės rizikos šeimos sampratą
Socialinės rizikos šeimos sampratą literatūros šaltiniuose skirtingi mokslininkai šiek tiek skirtingai interpretuoja. I. Šukytė (2001) teigia, kad kiekviena šeima yra unikali, nepakartojama ir savita, turinti tik jai būdingą funkcionavimo modelį. Jeigu šeima išgyvena krizę, jos adaptaciniai gebėjimai yra sutrikdyti. Jos neišvengiamai yra nevisavertiškumo būsenos. I. Šukytė (2001) socialinės rizikos šeimas apibūdina kaip šeimas, išgyvenančias krizes, o krizės gali būti įvairios, pvz., ekonominės, socialinės, psichologinės. Dažnai pasitaiko socialinės rizikos šeimos, kurios yra nepilnos šeimos. Tuo tarpu M. Šinskienė, Kondrotaitė (2006), socialinės rizikos šeima vadina tą šeimą, kurioje narių bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas yra sutrikęs ir kurios neigiama aplinka neskatina sveiko ir produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. I. Lelikienės ir M. Lelikienės bei kontrolieriaus atlikto tyrimo metu apibrėžtos socialinės rizikos šeimos sąvokos yra panašios. Pabrėžiama, kad socialinės rizikos šeimose yra sutrikęs funkcionavimas, tik autorė I. Leliugienė akcentuoja, kad socialinės rizikos šeimoje, augimui ir vystymuisi. Svarbu paminėti ir tai, kad tėvai negyvena su savo vaikais (Palujanskienė, 2002). Nedarni šeima - šeima, kurioje yra sutrikę tarpusavio santykiai ir vienas iš tėvų neatlieka vaiko priežiūros funkcijos arba netinkamai elgiasi su kitais šeimos nariais, arba (ir) abu tėvai neišsprendžia tarpusavio problemų ir į tai įtraukia vaikus, arba (ir) vienas iš tėvų ar abu tėvai nesugeba prižiūrėti vaikų ar elgiasi su jais netinkamai, arba (ir) gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams (Žin., 2003, Nr. 73-3352).
Apžvelgus probleminės ir nedarnios šeimos sąvokas, galima rasti panašumų, kad šiose šeimose vaikai yra neprižiūrimi, tik A. Šukytė (2001) mini Lietuvos Respublikos išmokų šeimoms ir (arba) vieniems gyvenantiems asmenims įstatyme, kad vienas iš tėvų ar abu tėvai nesugeba prižiūrėti vaikų ar elgiasi su jais netinkamai. Taigi, vienu ar kitu atveju pabrėžiamas netinkamas tėvų elgesys su vaiku.
Apibendrinimas
Apibendrinant galima teigti, kad socialinės rizikos šeimos yra laikytinos tokios šeimos, kuriose šeimos nariai yra priklausomi nuo alkoholio ar kitų psichotropinių medžiagų ar nuo azartinių lošimų, nemoka, negali tinkamai prižiūrėti vaikų, gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams, naudoja psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą. Šeima netinkamai vykdo savo funkcijas, narių bendravimas yra sutrikęs, nes yra veikiamos neigiamų socialinių veiksnių ir taip kelia grėsmę normaliam vaiko vystymuisi ir poreikių tenkinimui. Tokios šeimos dar yra vadinamos nedarniomis ar probleminėmis šeimomis.
Šeimos svarba vaiko vystymuisi
Pasak G. Navaičio (2001) šeima yra svarbiausias veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis. Šeima suformuoja svarbiausius vaiko interesus, dvasines vertybes, elgesio normas, poreikius, polinkius. Taigi, G. Navaitis pabrėžia šeimos svarbą vaiko vystymuisi. Z. Bajorikūnas (1999) pabrėžia šeimos narių emocijų svarbą, kurios lemia tolimesnę kitų šeimos narių gerovę. Tačiau ne visuomet šeimos tarpusavio narių santykiai yra geri, kurie lemia ir kitų narių emocijas. I. Lelikienė (2003) teigia, kad šeimos vaidmuo visuomenėje savo galia neprilygsta jokiai kitai institucijai, nes būtent šeimoje formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė, susipažįstama su socialiniais vaidmenimis, kurie yra būtini normaliai vaiko adaptacijai visuomenėje. Šeima - tai pirmojo ugdymo institucija, kuri labiausiai įtakoja visą tolimesnį asmens gyvenimą. Būtent šeimoje suteikiami pirmieji dorovingumo pagrindai, formuojasi pagrindinės elgesio normos, atsiskleidžia individualios asmens savybės. Sėkminga šeima - tokia šeima, kuri gerai atlieka savo funkcijas, sugeba greitai adaptuotis prie vaiko poreikių ir tinkamai juos auklėja (Lelikienė, 2003). Darni šeima - šeima, atliekanti būdingas šeimos funkcijas, kurios užtikrina visų jos narių fizinę, psichinę bei dvasinę gerovę (Stankūnienė, 2004). Pasak I. Lelikienės (2003) ir V. Stankūnienės (2004), šeima tinkamai atlikdama savo funkcijas, užtikrina šeimos narių fizinę, psichinę ir dvasinę gerovę.
Šeimos krizės
Šeimos krizės, tokios kaip skyrybos, nedarbas, priklausomybės ir smurtas, gali turėti didelį neigiamą poveikį vaikams. Šios krizės sutrikdo šeimos funkcionavimą ir gali lemti emocines, elgesio ir socialines problemas vaikams (Žin., 2008, Nr. 69-2624).
Rizikos veiksniai
A. A. Kozlovas ir kt. autoriai (2004) rizikos grupės šeima laiko tokią šeimą, kurioje egzistuoja nukrypimai nuo normų, neleidžiantys jos priskirti prie darnios šeimos. J. Šinskienė ir G. Kondrotaitė (2006) išskiria dvi rizikos veiksnių grupes:
- Šeimos struktūros ypatumai (nepilna šeima, daugiavaikė šeima, šeima su vienu iš tėvų, šeima su patėviu ar pamote ir pan.);
- Šeimos narių tarpusavio sąveikos iškreiptas pobūdis (šeimos narių tarpusavio santykių konfliktai, smurtas, prievarta, žalingi įpročiai ir pan.).
Praktika rodo, kad socialinės rizikos šeimą gali paveikti abiejų minėtų grupių rizikos veiksniai. Pavyzdžiui, šeima tam tikru savo gyvavimo laikotarpiu gali būti nepilna ir menkai finansiškai aprūpinta (tai šeimos struktūros ypatumai), jos nariai gali neturėti bendrų interesų ir nepasitikėti vieni kitais (tai šeimos narių tarpusavio sąveikos iškreiptas pobūdis). Minėti šeimos struktūros ypatumai ir šeimos narių tarpusavio sąveikos iškreiptas pobūdis sukelia problemų šeimos nariams atliekant savo vaidmenis.
tags: #palujanskiene #a #vaiku #psichologines #problemos