Slaugytojų Požiūris į Skausmą: Tyrimai ir Įžvalgos

Įvadas

Pediatrinėje praktikoje skausmas yra viena dažniausių kreipimosi į gydymo įstaigą priežasčių ir vienas iš dažniausių simptomų, su kuriuo susiduria slaugytojai, slaugydami vaikus ligoninėse. Nepaisant to, kad per pastaruosius dešimtmečius vaikų skausmo valdymo praktika sparčiai progresavo, vaikų skausmui skiriamas dėmesys vis dar nepakankamas ir vaikai kenčia įvairaus intensyvumo skausmą. Vaikų patiriamas skausmas yra ypatinga situacija, reikalaujanti įvertinti ne tik skausmo priežastį ar pobūdį, bet ir vaiko amžių, išsivystymo lygį, bendravimo galimybes, skausmo supratimą bei buvusias patirtis, o vaikų skausmo suvokimas labai skiriasi nuo suaugusiųjų. Skausmo valdymas yra paciento priežiūros aspektas, glaudžiai susijęs su slaugytojo kompetencija ir funkcijomis. Todėl slaugytojoms svarbios ne tik teorinės žinios, bet ir gebėjimas jas taikyti klinikinėje praktikoje, tačiau kitose šalyse atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad trūksta sistemingo slaugytojų požiūrio į skausmo vertinimą ir valdymą, slaugytojų žinios apie vaikų skausmą yra nepakankamos, todėl skausmo valdymas dažnai neatitinka mokslo įrodymais pagrįstų rekomendacijų.

Šiame straipsnyje apžvelgiami tyrimai, skirti slaugytojų požiūriui į skausmą, ypač daug dėmesio skiriant vaikų skausmo valdymui. Analizuojami slaugytojų žinių, įsitikinimų ir praktikų aspektai, taip pat aptariami veiksniai, darantys įtaką jų požiūriui į skausmą.

Skausmo Samprata ir Teorijos

Skausmas - tai sudėtinis pojūtis, kurio išgyvenimą įtakoja daugelis veiksnių, esančių pačiame žmoguje ir aplink jį. Šie veiksniai gali arba sustiprinti skausmo pojūtį, arba susilpninti. Jaučiant nugaros skausmą žmogui būdingas nusivylimas ir irzlumas. O esant nepakankamai jo organizmo veiklai, ypač jei eilę metų pasikartojantis judesių suvaržymas ir skausmas nugaroje stiprėja ir priverčia gydytis. Iš esmės žmogui būdingas dvejopas požiūris į stuburo ligas. Pirmuoju atveju jis keičia neigiamo poveikio aplinkybes: tai gali būti tiek gamybinė veikla, tiek poilsis, iš dalies aktyvaus sporto su didelėm apkrovom nutraukimas. Antruoju atveju žmogus pasiryžęs kęsti nuolat pasikartojančius skausmus nugaroje, prisitaikyti prie situacijų, susitaikyti su diskomfortu. Dėlto iškylančios problemos visada individualios, sąlygojamos daugybės fiziologinių ir psichologinių faktorių. Iškyla būtinybė nustatyti skausmo atsiradimo priežastis: ar tai netinkama kūno padėtis, ar tai suerzinimas, ar tai prislėgta emocinė būsena. Nustatyti skausmo atsiradimą stubure pačiam būna sunku, ypač jei jo priežastis psichologinė.

Skausmo Suvokimo Teorijos

Skausmas nuo seno buvo plačiai nagrinėjama problema. Teoriniai praktikų samprotavimai sudarė pagrindą vystytis skausmo suvokimo teorijoms. Viena seniausių teorijų aiškino skausmą iš biomedicininio požiūrio perspektyvos, tai yra, kad sužalojimas visada lydimas skausmo, kurio dydis yra tiesiogiai proporcingas skausmo intensyvumui. Mokslininkai Melzack ir Wall (1965) pristatė „vartų kontrolės“ teoriją, pagal kurią jutiminiai (sensoriniai), pažinimo (kognityvūs) ir emociniai veiksniai gali sustiprinti arba susilpninti skausmo pojūtį.

Lygiagretaus Informacijos Apdorojimo Skausmo Suvokimo Teorija

Amerikiečių psichologijos mokslų daktaras Howard Leventhal ir jo kolegė, klinikinės psichologijos specialistė Deborah Everhard iš New Haven‘o (JAV) universiteto 1979 m. mokslinei auditorijai pristatė „Lygiagretaus informacijos apdorojimo“ teoriją, padedančią paaiškinti skausmo suvokimą. Autoriai teigė, kad skausmas ir emocijos susijusios. Jie atkreipė dėmesį, kad subjektyviame skausmo pojūtyje emocijos užima reikšmingą vietą. Siekdami pagrįsti savo teorijos teisingumą jie sukritikavo fiziologinio skausmo suvokimo modelio aiškinimą, pagal kurį „sužalojimas visada lydimas skausmo, kurio dydis yra tiesiogiai proporcingas skausmo intensyvumui“. Fiziologinis požiūris į skausmą visiškai eliminuoja emocinį komponentą. Tuo tarpu Leventhal ir Everhard, kaip pavyzdį, pateikė palyginimą, kaip žmogus suvokia skausmo intesyvumą timpa užveržtoje galūnėje, kai įvyksta raumenų išemija su skausmo intensyvumu, patiriamu širdies priepolio metu, įvykus širdies raumens išemijai, lydimai mirties baimės.

Taip pat skaitykite: Perdegimas slaugytojų darbe

Pirmuoju, jutiminiu (sensoriniu) keliu, perduodami duomenys iš pažeidimo vietos į centrinę nervų sistemą ir teikia informaciją apie sužalojimo vietą, intensyvumą ir trukmę. Antruoju, emociniu keliu, perduodama emocinė patirtis ir iš gautų duomenų susiformuoja skausmo-pateisinimo informacija (pvz. vaistai sumažina skausmą, situacija kontroliuojama) arba skausmo-baimės (pvz.

Kiekvienas žmogus turi savitą patyrimą apie skausmą. Jei jis praeityje turėjo skaudžią patirtį ir dabar yra panašiose aplinkybėse, esamą situaciją “schema priskirs” skaudžiam potyriui ir atvirkščiai. Motyvacija - tai poreikiai ir vertybės, kurie suteikia energijos ir nukreipia ją į tikslą. Taigi “gynybinė motyvacija” yra teigiamos mintys, kurios formuoja pasitikėjimą galima pagalba ir savo jėgomis.

Dviejų Veiksnių Emocijų Teorija

Emocijų teorijos aiškina veiksnius, kurie lemia emocijų raišką. Vieną tokių teorijų 1962 m. pristatė amerikiečių socialinis psichologas, profesorius Stanley Schachter bei buvęs jo studentas ir pasiekėjęs Jerome Singer. Jų “Dviejų veiksnių teoriją” teigia, kad emocijoms patirti reikalingi du komponentai: 1) fiziologinio sužadinimo lydima reakcija ir 2) vertinimas. Vieno komponento emocijai patirti nepakanka. Suvokiamo objekto sukelta reakcija nėra pakankama emocijai patirti. Svarbiausia ne reakcijos, o kaip žmogus jas vertina. Anot autorių, emocijos gali kilti dviem būdais: 1) kai aplinkos įvykiai vertinami kaip reikšmingi, ir 2) kai žmogus suvokia savyje esančią fiziologinę įtampą, bet neturi tam tinkamo paaiškinimo. Tada vyksta priežasčių ieškojimo procesas. Jei randamas paaiškinimas ir įvertinimas (nesvarbu, teisingas ar ne), kyla atitinkami jausmai.

Jei asmuo patiria būseną, apie kurią neturi išankstinio nusistatymo, jis ją išgyvens remdamasis esamomis aplinkybėmis. Pvz.: žmogus, kuris bus operuojamas pirmą kartą, neturės jokių išankstinių nuostatų apie pooperacinį skausmą. Jei asmuo patiria būseną, apie kurią turi pakankamai tikslių žinių, jis ją išgyvens neieškodamas alternatyvių aiškinimų. Pvz.: žmogus, kuris žino, kodėl jam skauda po operacijos ir kokiais būdais tą skausmą mažinti, dėl pooperacinio skausmo papildomų klausimų nekels. Jei asmuo patiria būseną, kuri praeityje jam sukėlė atitinkamą emociją, tuomet buvusi emocija pasireikš ir dabar.

Slaugytojų Žinios ir Požiūris į Vaikų Skausmą

Skausmo valdymas yra paciento priežiūros aspektas, glaudžiai susijęs su slaugytojo kompetencija ir funkcijomis. Todėl slaugytojoms svarbios ne tik teorinės žinios, bet ir gebėjimas jas taikyti klinikinėje praktikoje.

Taip pat skaitykite: Streso valdymas slaugoje

Tyrimai apie Slaugytojų Žinias

Kituose šalyse atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad trūksta sistemingo slaugytojų požiūrio į skausmo vertinimą ir valdymą, slaugytojų žinios apie vaikų skausmą yra nepakankamos, todėl skausmo valdymas dažnai neatitinka mokslo įrodymais pagrįstų rekomendacijų.

Jolitos Dubauskienės magistro baigiamasis darbas, kurio tikslas buvo ištirti skirtingo profilio skyriuose dirbančių slaugytojų žinias bei požiūrį į vaikų skausmą ir jo valdymą, atskleidė, kad visų profilių slaugytojų žinios apie vaikų skausmą ir jo valdymą yra silpnos, tačiau vaikų skubios pagalbos ir intensyviosios terapijos profilio slaugytojai turi reikšmingai daugiau žinių, nei terapinio profilio slaugytojai. Vaikų skubios pagalbos ir IT profilio slaugytojų žinios geresnės apie opioidų vartojimo būdą, pirmo pasirinkimo medikamentą, morfino dozės atitikmenį, kvėpavimo slopinimo tikimybę. Terapinio profilio slaugytojų žinios geresnės apie psichotropinių vaistų veiksmingumą skausmo malšinimui, o chirurgijos profilio slaugytojai geriau žino apie priklausomybę nuo opioidų tikimybę bei pooperacinio skausmo malšinimo analgetikais poreikio nustatymą palyginus su kitų profilių slaugytojais.

Tyrimai apie Slaugytojų Požiūrį

Tyrimai taip pat atskleidžia, kad vaikų skubios pagalbos ir IT profilio skyrių slaugytojai reikšmingai dažniau pritarė teisingiems teiginiams apie vaikų skausmą ir jo valdymą, palyginus su terapinio ir chirurginio profilio slaugytojais. Vaikų skubios pagalbos ir IT profilio skyrių slaugytojai reikšmingai dažniau pritarė teisingiems teiginiams apie skausmo sukeliamus pojūčius, amžiaus įtaką skausmo jutimui, medikamentinių ir nemedikamentinių skausmo malšinimo priemonių poveikį, taikymą nei terapinio ir chirurginio profilio slaugytojai.

Skausmo Valdymas Po Operacijos

Po operacijos vidutinį ir stiprų skausmą patiria nuo 20 proc. iki 80 proc. pacientų. Netinkamai malšinamas pooperacinis skausmas sukelia fiziologines, psichologines ir socioekonomines pasekmes. Nors medikamentinis skausmo malšinimas yra pagrindinis būdas valdyti pooperacinį skausmą, tyrimai rodo, kad jo nepakanka efektyviai kontroliuoti skausmą pooperaciniame laikotarpyje. Medikamentines priemones derinant kartu su nemedikamentiniais metodais galima pasiekti veiksmingesnio skausmo valdymo pooperaciniame laikotarpyje.

Pacientų ir Slaugytojų Požiūris į Nemedikamentinį Nuskausminimą

Tyrimas, vykdytas LSMU Kauno klinikose, siekė nustatyti pacientų ir slaugytojų požiūrį į nemedikamentinį nuskausminimą. Tyrimo metu apklaustas 61 slaugytojas dirbantis chirurgijos ir urologijos skyriuose. Slaugytojų amžiaus vidurkis 43,1 m. (SN±15), darbo stažas vidurkis chirurgijos / urologijos skyriuje 16,1 metų. Tyrime dalyvavo 92 pacientai: 37 (40,2 proc.) vyrai ir 55 (59,8 proc.) moterys po chirurginių operacijų. Pacientų amžiaus vidurkis 32,4 m. (SN±20). Dalis pacientų (n=32; 34,8 proc.) nurodė, kad po operacijos norėtų taikyti tik nemedikamentinį nuskausminimą, tačiau (n=38; 41,3 proc.) nenorėtų ir nežino ar norėtų taikyti vien tik nemedikamentinį nuskausminimą pooperaciniu laikotarpiu (n=22; 23,9 proc.).

Taip pat skaitykite: Infekcijų prevencija: slaugytojų perspektyva

Slaugytojų Rolė Valdant Skausmą

Valdant skausmą, slaugytojas skiria daugiausia laiko ir dėmesio pacientui, lyginant su kitais komandos nariais. Tyrimų metu nustatyta, kad patiriantys skausmą pacientai jaustųsi geriau, jei žinotų, kas jiems tą sukėlė skausmą. Prieš operaciją slaugytojas paaiškina pacientui, ko galima tikėtis pooperaciniu laikotarpiu, nes daugelis žmonių nežino pooperacinio skausmo valdymo ypatumų. Siekiant tinkamai valdyti skausmą ir sulaukti bendradarbiavimo iš paciento, prieš operaciją reikėtų pacientui suprantama forma paaiškinti, koks yra pooperacinio skausmo mechanizmas, nuo ko skausmas gali stiprėti ar silpnėti. Siekiant tinkamai vertinti skausmą, pacientą reikia mokyti, kaip savo subjektyvius skausmo potyrius vertinti dešimties centimetrų vizualinių analogų skale. Pabrėžiant tikro skausmo vertinimo svarbą, vengiant stoicizmo ar perdėto vertinimo (stoicizmas būdingas asmenims, linkusiems kentėti skausmą, o asmenys, linkę į perdėta vertinimą visiškai netoleruoja skausmo pojūčio). Tai ne tik palengvina skausmo vertinimą, bet ir sumažina neigiamas paciento emocijas. Įsitikinimai, kad skausmas yra pastovus ir nekintantis, lemia didesnį skausmo intensyvumo pojūtį. Tuo tarpu, vertindamas skausmą prieš skausmą mažinančių priemonių vartojimą ir po to, pacientas turi galimybę stebėti skausmo dinamiką.

Medikamentinis ir Nemedikamentinis Skausmo Valdymas

Medikamentinė terapija plačiai taikoma malšinant pooperacinį skausmą. Medikamentų nauda niekas neabejoja, tačiau nemažai žmonių turi klaidingų įsitikinimų, susijusių su vaistų vartojimų. Vieni jų: skausmas - normalus pooperacinis palydovas; vaistus reikia vartoti tik tada, kai skausmas tampa nebepakeliamas. Šie mitai sudaro sąlygas vystytis lėtiniam skausmui. Pacientai vengia narkotinių analgetikų, bijodami priklausomybės nuo narkotikų išsivystimo, kiti linkę kentėti skausmą, kad vartotų mažiau vaistų nuo skausmo, kuriems, jų manymu, vystosi tolerancija ir didėja poreikis bei šalutinis veikimas. Slaugytojas, siekdamas paciento gerovės, turi pacientui aiškinti vaistų vartojimo ypatumus ir tokiu būdu užkirsti kelią nepageidaujamiems padariniams, kurie atsiranda netinkamai vartojant medikamentines priemones nuo skausmo.

Nemedikamentinės skausmo malšinimo priemonės yra ne mažiau reikšmingos. Apie jų efektyvumą ir teigiamą poveikį sveikatai diskutuoja slaugos ir medicinos specialistai. Specialiai įvertintos ir tinkamos strategijos taikymas, atkreipiant dėmesį į tam tikras pacientų grupes (vaikai, senyvi pacientai), duoda apčiuopiamus rezultatus. Išmokyti taisyklingos kvėpavimo technikos ir gebėjimo pasirinkti būklei palankią kūno padėtį, pacientai gali sumažinti dėl skausmo patiriamą diskomfortą. Su slaugytojo pagalba pacientas gali nesunkiai įvaldyti dėmesio nukreipimo (malonių vaizdinių kūrimas, veikla reikalaujanti dėmesio sutelkimo, pavyzdžiui kryžiažodžio sprendimas ir kt.) techniką. Slaugytojas pacientui aktualią ir reikalingą informaciją pateikdamas įvairiausiais metodais ir priemonėmis (žodžiu, raštu per lankstinukus, plakatus, audio ir video įrašus) bei atsižvelgdamas į asmenines pacientų savybes, gali pasiekti maksimalaus rezultato - mažesnio intensyvumo skausmo. Slaugytojas, planuodamas paciento informavimą, turėtų orientuotis į jo emocinę būklę. Emocijos daro įtaką žmogaus skausmo pojūčiui, todėl malšinant skausmą svarbu ne vien jutimai, bet ir paciento emocinė būklė.

Nugaros Skausmas: Priežastys ir Valdymas

Dėl stuburo skausmų žmonės kentėjo visais laikais. Apie tai liudija rankraščiai, piešiniai, seni laidojimai. Tai labai dažna žmonių liga, kurią sukelia labai daug priežasčių. Norint išaiškinti nugaros skausmo atsiradimo priežastis svarbu gerai žinoti stuburo anatomiją ir fiziologiją, susipažinti su pačia problema, jos rizikos faktoriais.

Nugaros Anatomija ir Fiziologija

Žmogaus nugara yra tam tikras audinių kompleksas. Šie audiniai yra gerai aprūpinami krauju, o pagrindinė jų paskirtis - apsaugoti nugaros srityje esančią itin svarbią nervų sistemos dalį. Nugaros kaulai ir kremzlės sudaro tamprų stiebą, kurio konstrukcija palaiko ištisas raiščių, raumenų ir sausgyslių tinklas, o kartu ir didžiulį lankstumą.

Stuburas susideda iš 24 tarpusavyje sujungtų slankstelių, kryžmens ir uodegėlės. Žmogus turi septynis kaklo, dvylika krūtinės ir penkis juosmens slankstelius. Kryžkaulį sudaro penki suaugę slanksteliai, uodegėlę - keturi penki nedideli suaugę slanksteliai. Ji yra paslankesnė negu kryžkaulis. Krūtinės slanksteliai skiriasi nuo kitų tuo, kad jie susijungia su šonkauliais, sudarančiais kartu su krūtinkauliu krūtinės ląstą. Slanksteliai išsidėstę netiesiogiai vienas virš kito, bet sudaro eilę charakteringų išlinkimų. Kaklo srityje stuburas paprastai išlinkęs į priekį (kaklo lordozė), krūtinės priešingai - išlinkęs atgal (krūtinės kifozė), juosmens sritis taip pat išlinkusi į priekį (juosmens lordozė).

Nugaros Skausmo Priežastys

Šiuolaikinis gyvenimo būdas nuolat sukelia didelę psichinę ir fizinę įtampą. Organizmo nuovargis ir stresas pirmiausia paliečia judamąjį aparatą tai yra kaulų - raumenų sistemą. Vis daugiau žmonių skundžiasi nugaros skausmu, kuris pastaraisiais metais tampa tiesiog epidemija: apie 80% suaugusių žmonių per savo gyvenimą bent kartą patiria vidutinio stiprumo nugaros skausmą. Daugumos žmonių raumenys silpni.

Pagrindinės nugaros skausmo priežastys:

1. Netaisyklinga laikysena. Bet kuri kūno padėtis, trikdanti fiziologinius stuburo linkius ir nugaros raumenų balansą, sukelia stuburo raiščių įsitempimą, vėliau - nuovargį. Nusilpę raumenys nesugeba išlaikyti stuburo taisyklingoje padėtyje, todėl stuburo slankstelių sąnariai nuolat perkrauti.
2. Didelė fizinė įtampa. Dažnai nekreipiamas dėmesys į nedidelį stuburo skausmą, atsiradusį ką nors sunkiai stumiant ar ilgai sėdint vienoje padėtyje. Tačiau būtent jis yra pirmas ženklas, jog reikia mažinti stuburo apkrovą ar priešingai, keik pasimankštinti.
3. Trauminiai sužalojimai. Dažniausiai kyla autoavarijų, gamybinių traumų ar intensyvaus sporto metu. Net ir sugijus slankstelio lūžiui, nugaros skausmas gali išlikti visą gyvenimą.
4. Stuburo degeneracija (“senėjimas”). Skausmas atsiranda dėl tarpslankstelinių diskų, sąnarių ar raumenų pokyčių. Dažniausiai skauda apatinę stuburo dalį, nes šios struktūros apkraunamos labiausiai. Skausmas gali plisti į sėdmenis, šlaunį, tačiau retai nusileidžia žemiau kelių. Stuburo degeneracijos metu kartais formuojasi stuburo kanalo stenozė (susiarėjimas). Stuburo nervai, esantys kanalo viduje, spaudžiami, todėl negali tinkamai funkcionuoti. Tuomet gali atsirasti tirpimas, silpnumas, sunkumo jausmas kojose ir greitas nuovargis, kuris išryškėja einant ir palengvėja sėdint, pasilenkus į priekį (tokioje padėtyje praplatėja stuburo kanalas).
5. Tarpslankstelinio disko ligos. Skausmas esant tarpslankstelinio disko išvaržai būna dėl nervinių šaknelių spaudimo ir dirginimo. koją. Todėl dirginant nervines šakneles skausmas plinta į blauzdą, pėdą, būna jutimo bei refleksų sutrikimų.
6. Stuburo struktūros pokyčiai. Nugaros skausmą sukelia stuburo iškrypimas, spondilitas (ankilozinis ar psoriazinis), Reiterio sindromas, osteochondrozė, įgimta stuburo patologija ( pvz., spina bifida). Dažniausiai ši patologija nustatoma rentgenologiniu tyrimu.
7. Emocinė įtampa. Stresas sukelia raumenų įtampą. Esant nuolatiniam raumenų įtempimui sutrinka kraujotaka ir mityba, atsiranda raumenų atrofija ir skausmas.
8. Slankstelių lūžis dėl osteoporozės. Pagrindinis lūžio rizikos veiksnys -- maža kaulinė masė tai yra ta kūno svorio dalis, kurią sudaro kaulai - svoris. Kaulų audinys keičiasi visą gyvenimą. Todėl kaulų masės stiprinimu reikia rūpintis nuo jaunystės: maiste turi būti pakankamas kalcio kiekis; gera hormonų veikla (pvz., jei kiaušidės pašalintos iki 45 metų amžiaus); pakankamas fizinis aktyvumas.
9. Kitos priežastys. Tačiau dažniausiai (net 70% atvejų) nugaros skausmų priežastis lieka neaiški. Dažniau stuburą skauda žmonėms , kurie nutukę, mažai juda, nesportuoja, dirba nepatogioje priverstinėje padėtyje, yra netaisyklingos laikysenos, nuolat būna psichinėje įtampoje. Dažnai nugaros skausmai neigiamai veikia sergančiojo psichiką, sukelia nuolatinę įtampą, slegia, o tai savo ruožtu skatina sprando, nugaros, juosmens raumenų įsitempimą, kuris dar labiau didina skausmą.

Skausmo Perdavimo Mechanizmai

Audinių pakenkimo atveju specialūs pakenkimo receptoriai (nociceptoriai) generuoja impulsus, kurie per nervus keliauja į nugaros smegenis. Ten vyksta pirminis šių impulsų apdorojimas. Priklausomai nuo aplinkybių, šie impulsai gali būti koduojami kaip “skausmas” ir perduodami į galvos smegenis, o gali būti nuslopinti ir sustabdyti nugaros smegenyse. Pvz., krepšininkas gali būti traumuotas rungtynių metu, bet nejausti jokio skausmo, nes žaidimo įkarštyje ši informacija apie pakenkimą laikoma “nesvarbi”. Iš kitos pusės, nugaros smegenis gali stiprinti ir transformuoti pakenkimo signalus. Taip atsitinka žmonėms, ilgą laiką kenčiantiems nuo skausmų. Tuomet jau nėra tiesioginio ryšio tarp pakenkimo apimties ir skausmo stiprumo. Kartais “skausminiai” signalai gali būti generuojami nugaros smegenyse be jokios matomos priežasties.

Kalbant apie nugaros skausmus negalima nepaminėti, kad skausmo kaip reiškinio supratimas pasikeitė. Pastaraisiais metais ypatingas dėmesys skiriamas neuropatinio skausmo tyrinėjimui. Dėl jo fiziologijos neurotransmisijos ypatumų gydymui naudojami nesteroidiniai priešuždegiminiai preparatai ir opiatai nėra labai veiksmingi. Todėl ieškoma kitų vaistų, kurie padėtų efektyviau gydyti neuropatinį skausmą.

Dažniausiai ūmaus nugaros skausmo priežastis ir svarbus nugaros lėtinio skausmo etiologinis faktorius yra degeneracinė stuburo patologija. Nauji vizualizaciniai, biocheminiai, imunologiniai bei klinikiniai tyrimai leido geriau suprasti degeneracinės stuburo patologijos mechanizmus. Jei seniau buvo manoma, kad skausmui (ir refleksiniam, ir kompresiniam) atsirasti itin svarbūs mechaniniai faktoriai, tai dabar pripažįstamas ir biocheminių - uždegiminių faktorių vaidmuo (interleukinas - 6, prostaglandinas E2, azoto oksidas, metalo proteinazės). Pagrindinės stuburo patologinės būklės, sukeliančios nugaros skausmus, yra tarpslankstelinio disko degeneracinė patologija, facetinių sąnarių patologija bei stuburo kanalo stenozė. Mūsų šalyje ilgą laiką pagrindinis dėmesys buvo skiriamas diskogeniniai patologijai, tuo tarpu vakarų šalyse netgi dažnesne nugaros skausmų priežastimi buvo laikomi facetinių sąnarių pakitimai. Šiuo metu nuomonės dėl šių stuburo degeneracinės patologijos rūšių tarpusavio santykio yra kontraversiškos. Vienų autorių duomenimis, koreliacija tarp disko ir facetinių sąnarių patologijos nepatikima. Kiti tvirtino, kad disko degeneracija vis dėlto išsivysto anksčiau nei facetinių sąnarių, kad izoliuota facetinių sąnarių degeneracija yra reta, ir facetinių sąnarių pažeidimas vystosi dėl mechaninio perkrovimo degeneravus diskui.

Nugaros Skausmo Diagnostika

Pirminės sveikatos priežiūros centre šeimos gydytojas nustato tik pirminę diagnozę. Kad atmesti prielaidą, kad ligonis gali sirgti kokia nors pašaline liga, atliekami bendrieji tyrimai (kraujo, šlapimo), vidaus organų echoskopija, ginekologinis tyrimas bei kiti tyrimai galimoms nugaros skausmų priežastims išaiškinti. Jei gydymas nepadeda, reikia tolesnio nugaros skausmo tyrimo ir gydymo. Tai atlieka tam tikros srities specialistas, dažniausiai, tai neurologas, reumatologas ar chirurgas - ortopedas.

Pagrindiniai diagnostikos metodai:

• Rentgeno nuotrauka. Šis tyrimo metodas retai padeda diagnozuoti nugaros skausmo priežastį, nes raumenų, raiščių ar diskų pažeidimai nesimato ar matosi blankiai. Todėl toks sutrikimas kaip išsiveržęs diskas rentgeno nuotraukoje gali likti nepastebėtas.
• Mielografija. Šio tyrimo tikslas pamatyti rentgeno nuotraukoje kietąjį dangalą, dengiantį ir apsaugantį nugaros smegenis.
• Diskografija. Tai yra į mielografiją panaši procedūra, kurios tikslas padaryti, jog diskas matytųsi rentgeno nuotraukoje. Kontrastinė medžiaga įšvirkščiama į įtariamo išsiveržusio disko centrą. Jei diskas sveikas, ši medžiaga lieka jo centre, tačiau jei jis yra įtrūkęs, rentgeno nuotraukoje bus matoma, kaip kontrastinė medžiaga išplinta. Taip galima nustatyti disko išvaržos dydį.
• Kompiuterinė tomografija. Moderniausių technologijų mielografijos alternatyva. Rentgeno nuotraukos daromos įvairiais kampais.
• Kompiuterinė magnetinio rezonanso tomografija. Tai moderniausių technologijų neinvazinis mielografijos būdas. Žmogus paguldomas į cilindro formos aparatą, kurio viduje yra galingas elektromagnetinis laukas. Radijo bangomis aparatas žmogų skenuoja ir pateikia aukštos kokybės kūno, jo vidaus organų ir struktūrų skersinio pjūvio vaizdus.
• Ultragarsas. Tai neinvazinė procedūra, kurios pagalba galima apžiūrėti stuburą. Zondu, kuris skleidžia ypač aukštas ultragarsines bangas, traukiama per nugarą.

#

tags: #slaugytoju #suvokimas #apie #skausma #magistrinis #darbas