Įvadas
Lietuvos istorija kupina reikšmingų įvykių ir datų, tarp kurių svarbią vietą užima 1949 metų Vasario 16-oji - Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos Deklaracijos pasirašymo diena. Sovietinės okupacijos metais ši deklaracija buvo nutylima, tačiau atkūrus Nepriklausomybę, pamažu atsiveria šis tautos istorijos puslapis. Šiame straipsnyje remiantis partizanų atsiminimais ir istorine medžiaga, siekiama atskleisti sudėtingą ir tragišką laikotarpį, kai lietuviai kovojo už savo laisvę ir nepriklausomybę.
Partizanų žvilgsnis į kovą už laisvę
Knygoje "Tada, kai žuvom dėl Tėvynės…" publikuojami Audrelės-A.Klimavičiūtės, Oželio-Albino Ratkelio, Povo-H.Rossemann, Vlado Krikščiūno-Balandžio ir Mykolo Krikščiūno-Valstiečio atsiminimai, atskleidžiantys partizanų motyvus ir patirtis.
Partizanai, nepaisant mažėjančio jų skaičiaus, ryžtingai gynė savo idealus. Jų pasiryžimas primena bitę, ginančią lizdą ir žinančią, kad įgėlus mirs. Jie kovojo už savo žemę, namus ir gyvulius, užgyventus sunkiu darbu. Valstiečiui tereikėjo duonos ir geresnių sąlygų gyventi. Partizanai stojo į kovą, nes buvo įsitikinę, kad kolūkyje bus geriau, tačiau susidūrė su prievarta, teroru ir melu.
Kodėl lietuviai stojo į miškus?
Lietuviai ne savo noru traukė į miškus. Santvarka juos išvarė. Mobilizacija į armiją dar nesibaigus karui privertė jaunimą slapstytis. Kai pradėjo krėsti namus, badyti daržines, o surastuosius šaudyti vietoje, jaunimas ieškojo ginklų ir ėmė burtis. Automatus mainė iš sovietinių kareivių į naminę degtinę. Gyventojų nuomonė apie bolševikus pasikeitė po to, kai 1944 m. pabaigoje Dzūkijoje ir kitur buvo sudeginti ir iššaudyti ištisi kaimai. Į miškus daugiausia išėjo paprastų kaimo valstiečių vaikai, nes tie, kurie talkininkavo vokiečiams, pasitraukė su jais.
Laisvės samprata
Partizanams laisvė reiškė daugiau nei tik buvimą ne už grotų. Tai buvo galimybė gyventi savo žemėje, branginti savo tautą, papročius ir istoriją. Jie gimė nepriklausomoje Lietuvoje ir buvo išauklėti mylėti savo Tėvynę. Jų širdyse buvo įdiegta meilė gimtinei, kuri jiems buvo gražiausia ir brangiausia. Jie matė, kaip sunkiai dirba jų tėvai, kaimynai, kad viską reikia uždirbti savo prakaitu.
Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo bromazepamo Lenkijoje
Atsiminimai apie tremtį ir lagerius
Lietuvių tauta patyrė stalininio genocido siaubą. Žuvusiųjų skaičius siekia daugiau nei pusę milijono - kas šeštas Lietuvos gyventojas. Pirmiausia žiaurus likimas pačiupinėjo vaikus. Lozoraitis paliko Altajaus kalnuose tris vaikus. Mokytoja Černevičienė palaidojo trejų metų mergaitę Altajaus kalnų uolose. Martišių šeima: į Sibirą važiavo 7 žmonės; senukai tėvai, duktė su trim vaikais ir žentu. Žentas Jurgilas mirė Krasnojarsko lageriuose. Senukas už 6 bulves paimtas į kalėjimą ir iš jo negrįžo, senutė jo žmona po 2 mėnesių mirė, jos duktė mirė po metų, liko trys vaikai. Po metų, kitų mirė viena mergaitė, paskui brolis, o liko tik viena iš 7 asmenų šeimos. Stankevičiaus šeima su 4 mažais vaikais badu turėjo išmirti, nes tėvą pasodino į kalėjimą už „pravaikštą".
Tremtyje lietuviai laidodavo savo artimuosius. Dolgomoste palaidojo apie dešimt: Lapinskų dukterį Basę (1953 m. 18 metų mergaitę), Budimierą Budrį ir kt. Laidotuvėse dalyvaudavo visi lietuviai. O kiek paliko galvas Rusijos laukuose: Vorkuta, Abezė, Karaganda, o daugiausiai priglaudė Sibiro žemė. Netoli Dolgomosto yra Rešiotai, apie 70 km. Ten guli išvežtieji 1941 metais. Beveik visa mūsų inteligentija, apie 70 000. Suguldyti pliki, be grabų. Supiltas stovi žemės kaupas. Per karą iš bado krito kaip musės, nuo viduriavimo. Gyvų paliko tik 10%. Jau rugpjūtį prasidėjo badas. Alkani žmonės valgė viską: žoles, lapus, įvairius nuodingus žvėrelius ir net pušų ir maumedžių sakus. Kaliniai pasidarė kaip maži vaikai, kas po ranka, tą į burną, nes išalkęs pilvas reikalavo. Iš mažo gabalėlio duonos virdavosi katiliuke du litrus sriubos. Daugelį grįžtančių iš darbo reikėdavo vesti arba nešti. Be to, lapkričio mėnesį prasidėjo dideli šalčiai, o apsirengimo lietuviams nedavė. Iki 1941 m. gruodžio išgulė pusė lagerio lietuvių, o paskui prasidėjo mirtys. Vienus jau vežė juodas jautis į kapus, ten laidojo sniege, o kiti lietuviai užėmė išvežtųjų vietas barakuose. Sausio mėnesį nusilpusieji jau užėmė 8 barakus. Žmonės neperkeldavo kojų per 10 cm durų slenkstį. Žiemą per parą mirdavo apie 20 žmonių, o šaltesnėmis dienomis - iki 40. 1942 m. žiemą mirė apie 2 000 lietuvių. Vienus užkasė, kitus palaidojo sniege.
1948 m. birželio mėnesį į lagerio lentpjūves atvežė apie 500 mergaičių iš Lietuvos ir keliasdešimt senelių - moterų ir vyrų. Mergaitės visos buvo iš Utenos apskrities gimnazijos. Jos mokėsi 7-8 klasėse. Dabartiniu metu atitinka 11-12 klases. Iki žiemos šalčių daug senelių ir mergaičių išmirė, kur dingo kitos, nežinoma. Utenos gimnazistes ištrėmė už. tai, kad jos gimnazijoje giedojo Lietuvos himną, Maironio dainas ir laikė paslėpusios du vyčius.
Žiaurus elgesys su kaliniais
Vagono vyresnysis parodo už manęs stovintį žmogų. Tasai miegojo prie vagono sienos, o aš už jo. Enkavedistas prišoko prie jo, čiupo už rankų ir surakino retežiais. Surakinęs suėmė už retežių ir šoktelėjo į viršų. Surakintasis aukštelninkas griuvo ant grindų. Antras kūju daužė gulintį kur papuolė, per galvą, veidą… Daužė tol, kol kūjo kotas lūžo. O antras spardė. Kai abu mušdami apsilpo, vienas užšoko ant krūtinės ir pasišokinėdamas kelis kartus treptelėjo. Žmogus buvo be žado. Nė karto neatsiliepė, neištarė nė žodžio. Gulėjo be sąmonės. Aš ir kiti buvom čia pat, prie kankinamojo. Stot jį ginti - pačiam būti taip nukankintam. Šiurpas ėjo per kūną matant tokį vaizdą ir širdyse virė kraujas pulti žudikus. Bet pulk! - atsisveikink su savo gyvastim. Niekas negynė kankinio, niekas prie jo nepriėjo… Kur pargriovė jį „šaunūs Rusijos vyrai", ten ir merdėjo. Broliška ištiesta ranka jau ir gyvastį ištraukė. O kuo jis nusikalto? Juk be teismo buvo! Arė apie Ignaliną savo žemės lopinėlį, kol vaduotojai neišvarė. Už ką? Kam? Visą parą nukankintasis taip ir išgulėjo. Aukštielninkas, surakintomis rankomis, be pagalbos, be vandens lašo. Tik po paros įėjo baltu chalatu moteris ir du kareiviai su neštuvais. Užvertė ant neštuvų ir išnešė.
- Už ką mus nutarė sušaldyti? Mes irgi žmonės… - Baigt kalbas! Nejudėti! Mėnulis nusileido, ir visas slėnis nuskendo į tamsą. Jaučiau, kad vis labiau šąlu ir stingulys eina širdies link. Pralėkė trečioji mašina. - Aš sušalau… Aš visiškai sušalau,- klykė netoli manęs senas ukrainietis,- o Dieve… Šis verksmas - visų mūsų būsena. - Sušalome… Žūstame! Už ką, už ką?! Pėsti eisim! Klūpojau apimtas nevilties. Mačiau šalia savęs verksmo iškreiptus veidus.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai romanai
"Varpo" bendradarbių kūryba
Sulaukę laisvės dienų, lietuviai neužmiršo to, kas slėgė, kas žadino ryžtą, kas rodė šviesų žiburėlį. Tikėjimas gražesne ateitimi, šimtmečių tautos dvasios virpulys suspietė į “Varpo” pastogę būrelį literatūros mylėtojų. Tai ne profesionalai, nenuskynę laurų Parnaso viršukalnėje, bet vis tik nuoširdaus, tyro jausmo bylotojai. Jiems buvo užtrenktos Lietuvoje besišlaistančių pavergėjų redakcijų ir leidyklų durys. Tokiomis sąlygomis jie gal nepajėgė įmantriai išvystyti savo nerimo balsą, kuris pajėgtų įsilieti į rafinuotų balsų okeaną. Antologijoje - Lietuvos- laisvės kovotojų sąjungos leidinio “Varpo” bendradarbių ir jo bičiulių kūryba.
Utenos apylinkių kovos už laisvę
Jūsų rankose trečia knyga apie kovas už laisvę Utenos apylinkėse 1944 - 1954 metais. Medžiaga jai pradėta rinkti dar gerokai prieš nepriklausomybės atgavimą, kai bijojo ir rinkėjas, ir pasakotojai. Dešimtmečius kausčiusios baimės kai kurie žmonės dar ilgai negalėjo atsikratyti ir po 1990 metų. Žmonių pasakojimai buvo dažniausiai rašomi į magnetofono juostas, tad žmonių atsiminimai pateikiami beveik netaisyti. Viena kita sudarytojo pastaba ar data įterpiama laužtiniuose skliaustuose. Žmonių pasakojimai vietom papildomi Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentais, iš žmonių gautomis nuotraukomis. Tie pasakojimai sudėlioti beveik pagal buvusius valsčius, tad vyresnio amžiaus skaitytojas ras ne vieną pažįstamą iš Kuktiškių, Leliūnų, Tauragnų, Daugailių ar Užpalių apylinkių. Kiti gal ras paminėtą savo senelį ar močiutę, kaimyną ar tolimą giminaitį. Ypač gausu archyvinės medžiagos iš Saldutiškio apylinkių. Didžioji atsiminimų dalis užrašyta prieš 10-20 metų. Gyvų pasakotojų beliko tik trečdalis, kiti nebesulaukė spausdinto savo žodžio. Rinkinį sudaro įvairaus amžiaus ir skirtingiausių profesijų vyrų atsiminimai.
Taip pat skaitykite: Knygos apie streso valdymą
tags: #parduodama #knyga #musu #nerimo #ziema