Ne vien aprangos stilius ir kalbėjimo tonas lemia, kokią žinutę apie save siunčiate aplinkiniams žmonėms. Asmenybės bruožai atsiskleidžia vien įdėmiau pažvelgus, kaip žmogus eina. Be to, nuo eisenos priklauso mūsų nuotaika.
Įvadas
Kasdieninėje rutinoje retai susimąstome apie savo judėjimo tempą - dažnai tiesiog einame iš taško A į tašką B. Tačiau naujausių mokslinių tyrimų duomenimis, jūsų emocinis fonas bei psichologinė būsena gali aiškiai atsispindėti jūsų eisenos greityje. Tai nėra tik paprasta intuicija - nustatyta, kad nuotaika, stresas, motyvacija ir netgi ilgalaikės emocinės būklės iš tiesų lemia, kaip ir kokiu tempu judame. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip laikysena ir eisena gali būti susijusios su depresija ir bendra psichologine būsena, aptarsime skirtingus eisenos tipus ir jų reikšmę, taip pat pateiksime patarimų, kaip stebėti ir koreguoti savo laikyseną.
Emocijų ir Eisenos Ryšys
Žmonių psichologiją išmanantys asmenys jau seniai pastebi, kad pakumpusiais pečiais vaikštome, kai esame liūdni, o kai jaučiamės laimingi - pečius atlošiama atgal. Tie, kurie vaikšto liūdnojo žmogaus eisena (mažiau juda rankos, pečiai palinkę į priekį) yra linkę į prastą nuotaiką daug dažniau, nei tie, kurių eisena it laimingo žmogaus. Emocijos yra glaudžiai susijusios su mūsų fiziologinėmis reakcijomis. Ekspertai nustatė, kad įvairūs emociniai išgyvenimai aktyvuoja skirtingas smegenų sritis ir paskatina tam tikrus hormoninius pokyčius, darančius įtaką nervų bei raumenų sistemai. Kai patiriame džiaugsmą, motyvaciją ar entuziazmą, dažnai padidėja energijos lygis, sustiprėja kraujotaka ir suaktyvėja judesiai. Mokslininkai pabrėžia, kad emocinės būsenos signalai keliauja iš limbinės smegenų sistemos į motorines žieves dalis, valdančias judesius. Todėl ne tik vidinė savijauta, bet ir realūs nerviniai impulsai lemia, kaip judame. Pavyzdžiui, nuotaikos sutrikimų turintys asmenys dažnai pasižymi lėtesne ir pasyvumu pasižyminčia eisena.
Tyrėjai iš pradžių respondentams parodė sąrašą, kuriame buvo užrašytos skirtingos emocijos, pavyzdžiui, „gražu“, „malonu“, „baisu“ ir tada paprašė jų eiti ant bėgimo takelių. Buvo matuojama, kaip keičiasi eisena ir laikysena, kai rodoma tam tikra emocijų kortelė. Matuoklis rodė, kuri kūno pusė judėjimo metu buvo „liūdnesnė“ ir „laimingesnė“. Tiriamieji nežinojo, ką reiškia matuoklio duomenys ekrane, bet jiems buvo liepta eiti taip, kad matuoklio rodyklė būtų kairėje (liūdni jausmai) arba dešinėje pusėje (linksmi jausmai). Po to respondentai turėjo užrašyti kuo daugiau žodžių, kuriuos prisiminė iš anksčiau pateikto pozityvių ir negatyvių emocijų sąrašo. Tie, kurie ėjo liūdnuoju stiliumi atsiminė kur kas daugiau negatyvių žodžių. Taigi šis tyrimas padėjo suprasti, kaip nuotaika veikia žmonių atmintį. Depresiją sergantys pacientai taip pat labiau prisimena neigiamus išgyvenimus, ypač tuos, kurie buvo tiesiogiai susiję su jais pačiais, negu pozityvias gyvenimo patirtis. Blogi prisiminimai skatina jaustis dar blogiau. Į tai atsižvelgus, galima sukurti visiškai naują metodiką, kuri duotų geresnių rezultatų, gydant depresija sergančius asmenis.
Eisenos Greitis ir Psichologinė Sveikata
Ne vienas tyrimas įrodė, kad mūsų nuotaika keičia eisenos tempą ir pobūdį. Pavyzdžiui, žurnale „Cognition and Emotion“ publikuotas tyrimas atskleidė, jog liūdesį jaučiantys tiriamieji ėjo lėčiau, o džiaugsmo ar susižavėjimo emocijos suaktyvino greitą, platų žingsniavimą. Tačiau šolaikiniai tyrimai įrodo, kad psichologiniai veiksniai yra ne mažiau svarbūs. Net jei žmogus yra fiziškai pajėgus eiti greitai, jo emocinė būsena gali sulėtinti ar paspartinti žingsnį.
Taip pat skaitykite: Apie asmenybės laikyseną
Vis dar dažnai girdimi mitai esą greita ar lėta eisena priklauso tik nuo kūno fizinės būklės ar amžiaus.
Mitai apie lėtą eiseną
"Lėta eisena - tik dėl nuovargio.“ Tai netiesa. Jūsų judėjimo tempas gali būti puikus savijautos indikatorius. Jeigu dažnai kyla minčių, kad fizinis silpnumas ar letargija neturi aiškios medicininės priežasties, verta pasidomėti savo emociniu fonu. Teigiama, kad net imituojant energingesnę eiseną, galima „apgauti“ smegenis ir pagerinti nuotaiką. Šis reiškinys žinomas kaip „grįžtamasis ryšys“ tarp kūno ir psichikos, kai mūsų fiziniai veiksmai įtaką daro mūsų emocijoms. Nors emocinės būklės įtaka eisenai dažniausiai yra trumpalaikė ir natūrali, ilgai užsitęsę simptomai gali reikšti rimtesnes psichologines problemas. Jeigu ilgas laikas jaučiate vangumą, nuovargį, apatiją, o eisena išlieka lėta, nepaisant pastangų keisti situaciją, vertėtų pasikonsultuoti su gydytoju, psichologu ar psichoterapeutu. Jūsų eisenos greitis - daugiau nei tik fizinės būklės atspindys. Tai tiesioginis langas į jūsų vidinį pasaulį, emocijas ir psichologinę sveikatą. Pradėję stebėti savo eisenos pokyčius, galime ne tik geriau suprasti save, bet ir pasirūpinti savo gerove.
Emocinė Saviraiška ir Jos Svarba
Aistringi įsimylėjėliai gali ilgai ir įdėmiai žiūrėti vienas kitam į akis. Kasdieniniame gyvenime nuolat matome,kaip mus supantys žmonės verkia ir juokiasi,rodo vienas kitam švelnumą,barasi,liūdi ir džiaugiasi. Matome žmonių emocines būsenas,matome emocijų išraiškas,iš kurių dažniausiai ir sprendžiame apie žmogaus išgyvenimus,jausmus bei troš- kimus. Emocinė išraiška,greta verbalinio žmonių bendravimo,yra svarbiausia priemonė,padedanti suprasti žmonėms vienas kitą.Žmogaus saviraiškos galimybės yra dvejopos:įgimtos ir įgytos.Išreikšti savo emo- cijas mes stengiamės nuo pat mažumės.Kūdikio verksmas gali ir neturėti konkretaus tikslo-tai tiesiog bendro nepasitenkinimo išraiška. Nedera užmiršti,kad informacija apie išgyvenamas emocijas,išreikšta ne žodinėmis formomis,dažnai esti daugiaprasmė.Pvz.,kai pašnekovas žiovauja,galime spėti,kad pokalbis jam visai neįdomus,arba jis tiesiog pavargęs.Yra tokių žmonių,kurie sąmoningai demonstruoja pageidauja- mas emocijas-perdėtai džiūgauja,liūdi,domisi,t.y. Norėdami kontroliuoti savo emocijų išraišką,pirmiausia turime išmokti jas atpažinti.Reikėtų savęs paklausti:”Ką aš jaučiu?Ko aš no- rriu?ko man trūksta?”Supratę savo poreikius,elgesį,santykius bei jų sukeliamas emocijas,galime stebėti,kaip jos valdo mūsų kūną.Kiekvienas jausmas savitai pakeičia mūsų savijautą.Pastebėję raumenų įtampą, tikimės atpažinti baimę ar nerimą,pajutę “suakmenėjusį”veidą ir sunkų kvėpavimą-atpažįstame susijaudinimą ar įskaudinimą.Raumenų atpalaidavimas yra teigiamų emocijų,ramybės,pusiausvyros,pasitenkinimo išorinis rodiklis. Kiekvienas žmogus pradeda bijoti jau vaikystėje.Pirmiausia,išsivysto atsiskyrimo nuo mamos baimė,mes bijome būti palikti ir užmiršti. Frustraciją galime vertinti kaip psichologinio streso formą.Frus- traciją lydi įvairios neigiamos emocijos:pyktis,susierzinimas ir kita. Frustracijos lygis priklauso nuo frustratoriaus(priežasties)jėgos,nuo žmogaus,patekusio į frustruojančią situaciją,momentinės emocinės bū- senos,o taip pat nuo gyvenimo eigoje susiformavusių pastovių asmenybės emocinio reagavimo į gyvenimo sunkumus formų.Tolerancija frustracijai arba atsparumas frustratoriui,kaipo asmenybės bruožas,padeda susidoroti su frustruojančiomis situacijomis.Žmogaus sugebėjimas adekvačiai įvertinti nepalankią situaciją ir numatyti išeities kelius yra susijęs su asmenybės atsparumu neigiamiems aplinkos poveikiams. Vadinasi,emocijos mus lydi kiekvieną dieną,kiekvieną valandą ir se- kundę.Jos yra mūsų gyvenimo dalis.
Netaisyklinga Laikysena Vaikystėje ir Jos Pasekmės
Prie kompiuterio ekrano ar išmaniojo telefono susmukęs mokinys - jau daugiau nei dešimtmetį nekintantis vaizdas Su tuo kasdien kovoja viso pasaulio tėvai. Iš tiesų netaisyklinga laikysena - viena labiausiai paplitusių vaikų ir paauglių sveikatos problemų. Remiantis statistikos duomenimis, netaisyklinga laikysena nustatoma net iki 80 proc. nepilnamečių. Kineziterapeutė Brigita Rušinienė teigia, kad netaisyklingos laikysenos priežasčių yra įvairių.„Dažniausia netaisyklingos laikysenos priežastis yra silpnas liemens raumenų korsetas. Tačiau taip pat gali būti ir netaisyklinga asimetrinė poza ilgai sėdint mokyklos suole ir ruošiant namų darbus, netaisyklinga eisena, stovėsena, nepakankamas judėjimas, nuovargis, įvairios lėtinės ligos. Kad laikysena būtų taisyklinga, svarbu nuo mažens tolygiai ir darniai stiprinti vaiko raumenis bei ugdyti taisyklingą laikyseną kasdienėje veikloje“, - atkreipia dėmesį specialistė.
Netaisyklinga Laikysena ir Vidaus Organų Veikla
Pasak Medicinos diagnostikos ir gydymo centro kineziterapeutės, kūno laikysena - tai ne tik grožis. Kai laikysena taisyklinga, kūnas mažiau vargsta einant, sėdint ar stovint, rašant, skaitant. Jei laikysena taisyklinga, taisyklingoje padėtyje išlieka ir vidaus organai: širdis, plaučiai, kepenys, skrandis, žarnynas, užtikrinama normali jų veikla. Kai laikysena netaisyklinga, ypač esant krūtinės ląstos ir stuburo deformacijoms, spaudžiami vidaus organai, apsunkinama jų veikla, todėl gali kilti įvairių negalavimų.Laikysena formuojasi palaipsniui, todėl tėvams privalu nuolat stebėti, kaip vaikas stovi, sėdi, o pastebėjus, kad laikysena ydinga, nedelsiant tai koreguoti.„Klaidinga manyti, kad netaisyklinga laikysena su amžiumi išsispręs savaime. Laiku nepastebėjus ar apleidus šią problemą, gali likti pasekmių visam gyvenimui. Ilgainiui gali išsivystyti stuburo deformacijos, galinčios sukelti gyvybiškai svarbių organizmo sistemų - virškinimo, kraujotakos - nepakankamumą. Būna, kad net jauname amžiuje vaikus kamuoja lėtinis galvos, kojų, nugaros skausmas, kurių priežastis - ne kas kita, o netaisyklinga laikysena“, - pastebi B. Rušinienė.
Taip pat skaitykite: Kaip asmenybė reaguoja į ribines situacijas?
Kada Reikia Patikrinti Vaiko Laikyseną?
Kineziterapeutė atkreipia dėmesį, kad tėvams itin svarbu patikrinti vaikų laikyseną intensyviuoju stuburo augimo laikotarpiu: mergaičių - 4-6 ir 11-14 metų, berniukų - 6-8 ir 13-16 metų. Šio amžiaus vaikų laikyseną rekomenduojama tikrinti net 2-3 kartus per metus, jei norima išvengti rimtų sveikatos problemų dėl netaisyklingos laikysenos ir diagnozuoti galimus stuburo vystymosi sutrikimus. Kito amžiaus vaikams reikėtų profilaktiškai pasitikrinti ne rečiau kaip kartą per metus.
Kaip Įvertinti Vaiko Laikyseną?
Vaiko laikysenos būklę pirmiausia gali įvertinti tėvai. Norint apžiūrėti vaiko stuburą ir įvertinti laikyseną, reikia jį nurengti iki pusės ir paprašyti basomis atsistoti ant lygaus paviršiaus suglaustomis kojomis. Laikysena vertinama vaiką apžiūrint iš visų pusių: priekio, nugaros ir šono.„Jei pastebime pakumpusius pečius, pečius ne vienodame lygyje, atsikišusias mentes, jų asimetriją, įdubusią krūtinės ląstą, atsikišusį pilvą - tai signalai, kad laikas susirūpinti vaiko laikysena. Įtarus vaikui netaisyklingą kūno laikyseną, rekomenduojama kreiptis į vaikų gydytoją ortopedą arba kineziterapeutą“, - sako B. Rušinienė.Objektyviausiai ir geriausiai kūno laikysenos pakitimus gali įvertinti patyręs specialistas. Kineziterapeuto konsultacijos metu atliekamas kūno laikysenos įvertinimo tyrimas, nustatomi laikysenos sutrikimai, stuburo iškrypimai, dubens padėties pokyčiai, raumenų asimetrija, nusilpusių ir pertemptų raumenų sritys. Įvertinus vaiko laikysenos būklę, sudaroma individuali kineziterapijos pratimų programa, kurios paskirtis yra fiziniais pratimais ir judesiais, veikiant tam tikras raumenų grupes, ištaisyti laikysenos sutrikimus. Užsiėmimų metu specialistas dirba individualiai su vaiku, moko jį taisyklingai atlikti pratimus. Kaip taisyklingai atlikti pratimus, mokomi ir vaiko tėvai, kad galėtų namuose padėti jam mankštintis.
Kineziterapija ir Sportas
Paplitusi nuomonė, kad bet koks judėjimas ar sportinė veikla teigiamai veikia žmogaus organizmą ir stiprina sveikatą. Tačiau tokiu atveju būna gerai išvystytos kelios fizinės savybės, bet gali būti pažeistas stuburas ir su juo susiję organai: raiščiai, raumenys, kremzlinis audinys. Todėl labai svarbu ne tik suaugusiems, bet ir vaikams sportą derinti su individualiais sveikatos stiprinimo pratimais. Kineziterapijos metu tinkamai parinktais fiziniais pratimais galima sėkmingai pašalinti atsiradusias stuburo ir kitų organų problemas.
Kada Ištaisyti Padėtį?
Pasak kineziterapeutės Brigitos Rušinienės, sėkmingam laikysenos koregavimui reikšmingos įtakos turi vaiko ar jaunuolio amžius.„Šiuo atveju galioja taisyklė - kuo anksčiau, tuo geriau. Kuo anksčiau aptinkami laikysenos pakitimai, tuo efektyviau galima juos koreguoti ir greičiau pasiekti gerų rezultatų. Tai padaryti reikėtų iki 16 metų, kai suauga kaulai ir vėliau ką nors pakeisti yra itin sudėtinga.
Kūno ir Psichikos Ryšys Depresijos Kontekste
Dirbdama su žmonėmis, kurie išgyvena depresiją ir nerimo sutrikimus, pastebiu, kaip tai, ką žmogus mąsto, atsispindi jo jausmuose, o tai, kaip jaučiasi - kūne. Visi trys lygmenys yra betarpiškai susiję. Toliau bendraudama su Agne daug dėmesio kreipiu į kūną, nes jis niekada nemeluoja. Galime sakyti, kad jaučiamės atsipalaidavę, bet pakelti, įtempti pečiai, pagreitėjęs paviršinis kvėpavimas išduos vidinę įtampą. Pradėdami įsisąmoninti kūno siunčiamus ženklus per pojūčius, mes lyg atgauname savo vidinį kompasą, kuris mums nuolatos rodo kelią. Į kūną orientuota terapeutė Elaine L. Mayland kalba apie tai, kad mūsų kūnai yra suformuoti atitinkamai pagal pasaulėžiūrą, įsitikinimų sistemą, kurią perimame socializacijos metu iš aplinkos. Visa tai formuoja mūsų kūną, laikyseną, eiseną bei visus kitus judesius, manieras. Suvaržyti, sukaustyti judesiai gali byloti ir apie rigidiškus, nelanksčius mąstymo modelius, prie kurių esame prisirišę.
Taip pat skaitykite: Kaip pagerinti savo laikyseną?
Kūno Įtampos ir Jų Priežastys
Norėdama aiškiau atskleisti psichikos ir kūno ryšį pateiksiu pavyzdį iš psichoterapeuto Alexander Lowen knygos „Depresija ir kūnas“ - įtampa gerklės ir kaklo raumenyse atsiranda gniaužiant ir tramdant verksmą ir riksmą. Manoma, kad įsitempusios kūno vietos savyje talpina tam tikrą emocinį krūvį, kuris gali būti išreikštas per specialius įtemptus raumenis atpalaiduojančius judesius. Tada verta suvokti šios įtampos priežastis užduodant klausimą: kokius veiksmus įtampa suvaržo? Svarbu susieti savo kūno įtampos priežastis su išgyvenimais, neretai vaikystės. Galbūt paaiškės, kad norisi saugioje, terapinėje erdvėje išrėkti kažką artimam žmogui, o gal susikaupusią kūne energiją, pvz., pyktį, norėsis išreikšti per trypimą, spardymą, trankymą kumščiais. Taip pat galimas priešingas variantas, kai susikaupusią įtampą tam tikroje kūno vietoje galima atpalaiduoti į ją sutelkus dėmesį arba prisilietus.
Emocijų Slopinimas ir Kūno Reakcijos
Įsisąmoninimas savo kūno pojūčių ir kūno tikrovės, kas jame vyksta yra glaudžiai susijęs su mūsų gebėjimu jausti jausmus, emocijas. Deja, vaikystėje ar paauglystėje nereto iš mūsų aplinka nepalaikė tam tikrų emocijų išgyvenimo, dėl to išmokome jas nuneigti, slopinti. Būtent tai, kad neleidome sau jausti viso jausmų spektro - džiaugsmo, entuziazmo, liūdesio, nusivylimo, gėdos, kaltės, bejėgiškumo, baimės, pykčio ir t.t. - mes pradėjome atitrūkti nuo savo kūno realybės. Tačiau tos emocijos niekur nedingo - tai yra energija, kuri liko „sėdėti“ mūsų kūne įtampų pavidalu.
Kvėpavimas ir Emocijos
Kvėpavimas yra puikus pavyzdys, kaip emocijos daro įtaka kūnui. Psichologas Ken Dychtwald teigia, kad paviršutinis žmogaus kvėpavimas gali veikti kaip apsauga nuo jausmų išgyvenimo. A. Lowen aiškina išsamiau - jo teigimu, neįsisąmonintos emocijos kūne gali sukurti įtampos taškus, varžančius gilų kvėpavimą. Pavyzdžiui, įtampa pečių srityje, varžanti smogiamuosius, tiesiamuosius judesius, taip pat įtampa krūtinės ląstoje, kuri suformuoja lyg šarvą, apsaugantį nuo pojūčių šioje srityje įsisąmoninimo. Prie viso to minėtas psichoterapeutas pažymi, kad įtampa gali būti ir pilve, kai slopinami seksualiniai pojūčiai bei emocinis skausmas, ir diafragmoje - dėl baimės. Visi šie aprašyti variantai sutrikdo kūno vientisumą.
Kūno Pojūčių Įsisąmoninimas ir Judesio Terapija
Taigi kūno pojūčių įsisąmoninimas, gali ne tik prisidėti prie supratimo kas vyksta mūsų vidiniame pasaulyje, bet ir padėti tai išreikšti ar keisti. Atpalaiduojant įtampas ieškoma natūralesnių, darnesnių būdų, kaip kūnas galėtų judėti, kad jis jaustųsi integruotas, vientisas. Kūno darna atsispindi ir psichikoje. Tyrinėdami ir ieškodami alternatyvų, kaip naujai fiziškai galime judėti (tai darome per kūno ir judesio terapijos užsiėmimus) galime atrasti kūne glūdinčią išmintį apie dėsnius, kurie galioja ne tik biologiniame lygmenyje, bet ir mūsų santykiuose su savimi bei pasauliu. Vienas iš metodų, kaip galime išgirsti savo kūno siunčiamus signalus, yra Judesio terapijos užsiėmimai. Jų metu mes siekiame išgirsti savo vidinį judesį, impulsą, kuris kyla viduje, ir leisti jam mus vesti. Tokios praktikos metu gali kilti aibė įvairių asmeninių suvokimų, įžvalgų ir patyrimų. Vienas jų - gali atsirasti „savojo aš“, kaip darnios, vientisos esybės išgyvenimas. Juk dažnas iš mūsų nemėgstam, nepriimam tam tikrų savo dalių, atskiriam, išsižadam, tokiu būdu vyksta susiskaldymas ir mūsų vidinė darna slopsta. Judesio terapijos metu mes patiriame, kad kiekviena mūsų asmenybės dalis, jausmas, noras, mintis - gali būti išreikšta per judesį, be jokio smerkimo ar vertinimo. Tiesiog taip, kaip yra, pilnai ir iki galo. Tokiu būdu mes susitinkame su savo vidumi. Tai gali atnešti ramybės, susitaikymo, priėmimo, vientisumo potyrius. Mes galime atrasti vidinius resursus, kurie glūdi mumyse ir kurie yra mūsų stiprybės šaltiniai. Tokie išgyvenimai daro įtaką mūsų asmenybei, juos pritaikom kasdienybėje. Labiau suprantantys, užjaučiantys, priimantys save mes renkamės atitinkamas mintis, kurias seka jausmai bei pasirinkimai, o kūnas, savo ruožtu, toliau formuojasi ir atspindi jau pasikeitusį mūsų požiūrį į save ir gyvenimą.
Priklausomybės ir Elgesio Pokyčiai
Specialistai pastebi nerimą keliančią tendenciją: vis jaunesni vaikai pradeda eksperimentuoti su psichoaktyviosiomis medžiagomis, o klasikines priklausomybes keičia naujos, dar pavojingesnės formos. Anot specialistų, tai - vienas gerųjų pavyzdžių, kaip tokioje situacijoje derėtų elgtis tėvams. „Tėvams sužinojus, kad jų vaikas eksperimentuoja, bandė ar vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, kyla emocinis šokas, - sako Respublikinio priklausomybės ligų centro Klaipėdos filialo Vaikų dienos stacionaro skyriaus vedėja Simona Kacevičė. - Dėl to tėvai dažniausiai imasi klaidingų veiksmų: ima šaukti, grasinti, kaltinti, kelti ultimatumus. Imasi griežtų ir ilgalaikių bausmių, kurios padaro daugiau žalos nei naudos. Anot specialistės, viena didžiausių klaidų - visą kaltę suversti vaikui, nepasigilinus, dėl kokių priežasčių taip atsitiko, nuo ko viskas prasidėjo. „Visuomenėje ir tarp tėvų vis dar gaji stigma, todėl problemos dažnai neigiamos, nepripažįstamos, šeimos imasi spręsti problemas savarankiškai. Kalbant su vaikais specialistė siūlo rinktis jautrius, supratingumą išreiškiančius žodžius. „Bendravimas turi būti pagrįstas pasitikėjimu, pagarba ir supratimu, kad vaikas nesijaustų teisiamas, baudžiamas, kaltinamas. Svarbu išreikšti palaikymą, kalbėti be pasmerkimo, gėdinimo. Greitų rezultatų ar pokyčių tikėtis neverta, tad reikalinga kantrybė.
Naujos Priklausomybės Formos
S.Kacevičė pasakoja, kad šiandien vis mažiau vaikų ir paauglių renkasi vartoti alkoholį. Jį pakeitė naujos psichoaktyviosios medžiagos - sintetiniai kanabinoidai, marihuana, nelegalūs tabako ir nikotino produktai, taip pat inhaliacinės medžiagos (dujos, klijai, aerozoliai). Vis dar vartojamos ir stipresnės stimuliuojančios medžiagos, tokios kaip amfetaminas, ekstazis. „Vaikų ir paauglių smegenys dar tik formuojasi, tad vartojant psichoaktyviąsias medžiagas jauname amžiuje kyla didelė grėsmė greitai tapti priklausomu. Vartojamos medžiagos sukelia atminties ir dėmesio sutrikimus, skatina socialinę izoliaciją. Vartojantiesiems kyla fizinės sveikatos sunkumų, tokių kaip kepenų, inkstų, smegenų, plaučių ir širdies pažeidimai. Problemą, anot priklausomybės ligų ekspertės, gilina tai, jos psichoaktyvios medžiagos išbandomos itin ankstyvame amžiuje - vidutiniškai nuo 14 m. Taip pat dažnai pasireiškia nuotaikos pokyčiai: tai vaikas laimingas ir linksmas, tai išsekęs ir paniuręs. „Gali pasikeisti vaiko draugų ratas, atsirasti vyresnio amžiaus jaunuolių. Kai kurie vartojantys vaikai nustoja rūpintis savimi, nebesilaiko higienos taisyklių, tačiau dažniau naudoja kvepalus, losjonus, smilkalus. Venkite pernelyg emocionalios reakcijos į tai, kas įvyko. Klausykite tiek, kiek ir kalbate.
Kiti Eisenos Tipai
Kita vertus, nereikia spręsti apie žmogų vien iš to, kaip jis eina. Pirmasis įspūdis neretai būna klaidingas. Daugelis žmonių vaikščioja mišria eisena, bet kažkuri yra labiau dominuojanti nei kita.
Vairuotojų Tipas
Vairuotojų tipas - eina greitai ir susikaupęs. Pažvelgus į jį atrodo, kad jis tiksliai žino, kur jam reikia nueiti. Kai kelyje pasitaiko kliūtis, jis ją apeina pačiu tiesiausiu keliu, net, jeigu dėlto atsitrenks į kitą praeivį.
Korektorių Tipas
Korektorių tipas - eina lėtai ir atsargiai. Žvilgsnis nukreiptas į batus arba žemę, tarsi jis baimintųsi žengti blogą žingsnį. Rankos nuleistos prie šonų, juda labai nežymiai, kad neužkliudytų praeivių.
Draugiškas Tipas
Draugiškas tipas - eina greitai, bet ne taip kaip vairuotojų tipas. Jo eisena spyruokliška ir energinga. Eidamas dažnai gestikuliuoja, šypsosi praeiviams. Žvilgsnis bėgioja į šalis, tarsi norėtų nieko svarbaus nepraleisti. Krūtinė atstatyta į priekį, pečiai atlošti atgal, galva pakelta į viršų. Paprastai šis žmogus linkęs pirmasis imtis iniciatyvos - išeiti iš kambario, atsistoti ir t.t.
Rėmėjų Tipas
Rėmėjų tipas - eina lėtai arba vidutiniu greičiu. Laikysena laisva. Eisena lygi, negreita ir rami. Atrodo, kad daugiausiai kūno svorio tenka kojoms, o ne kaklui ir nugarai.