Psichologija - tai mokslas, tiriantis žmogaus mąstymą, elgesį, emocijas ir vidinius psichinius procesus. Šiandien psichologija apima daugybę sričių - nuo klinikinės ir švietimo psichologijos iki socialinės ar organizacinės. Psichologija veikia mūsų kasdienius pasirinkimus, net jei tai vyksta nesąmoningai. Ji padeda suvokti, kodėl tam tikrose situacijose elgiamės vienaip, kas lemia mūsų emocines reakcijas ir kaip įgyti daugiau savikontrolės. Šiame straipsnyje gilinamės į pažintinės psichologijos procesus, apibrėžiame jų esmę ir atskleidžiame reikšmę žmogaus raidai bei kasdieniam gyvenimui.
Psichologijos apibrėžimas ir svarba
Psichologija šiais laikais turi didelę įtaką pasaulyje. Be jos neapsieina net ir tokios sritys kaip mokslai, tyrimai ir sveikata. Psichologai puikiai išmano, kokią įtaką šie faktoriai daro sveikatai, laimei ir gerai savijautai. Psichologinis raštingumas stiprina gebėjimą kurti sveikus santykius. Mokėjimas atpažinti emocijas, aiškiai išreikšti poreikius ir suprasti kitų žmonių elgesį - tai įgūdžiai, kuriuos laviname pasitelkę psichologijos žinias. Psichologija naudinga ir vidiniam žmogaus augimui. Ji padeda išsivaduoti iš žalingų įsitikinimų, sustiprinti savivertę, atrasti asmeninį kryptingumą bei kurti gyvenimą pagal savo vertybes.
Į psichologą verta kreiptis ne tik tada, kai ištinka krizė. Daugelis žmonių pagalbos ieško tik tada, kai situacija tampa nebepakeliama, tačiau psichologinis palaikymas gali būti veiksmingas ir tada, kai tiesiog jaučiamas vidinis diskomfortas, pasimetimas ar emocinis nuovargis. Psichologas padeda išmokti atpažinti jausmus, suprasti vidines būsenas ir jų kilmę. Tai leidžia žmogui geriau susivokti savyje, sumažinti vidinę įtampą, aiškiau bendrauti ir priimti sąmoningesnius sprendimus. Darbas su psichologu padeda stiprinti savivertę, valdyti stresą, spręsti santykių ar darbo iššūkius. Tai ne tik emocinės sveikatos gerinimas, bet ir galimybė keisti įsišaknijusius elgesio modelius bei išsivaduoti iš vidinių blokų.
Pažintinės psichologijos procesai: esmė ir apibrėžimas
Mąstymas, žmogaus pažintinė veikla - mintinės operacijos su simboliais ir ženklais, analizuojant sukauptas žinias ir ieškant to, kas nauja, esminga ir reikšminga. Mąstymas, kaip vienas svarbiausių sąmonės komponentų, yra galvos smegenų funkcija. Jo pagrindą sudaro nerviniai procesai (iradiacija, koncentracija, indukcija). Skiriamos svarbiausios mąstymo rūšys: veiksminis, vaizdinis ir sąvokinis mąstymas (mąstymo rūšys). Simbolį ar ženklą (piešinį, žodį), neturintį juo reiškiamo daikto konkrečių savybių, kaip signalą gali suvokti tik žmogus, turintis II (kalbinę) signalinę sistemą (gali atsieti nuo daiktų jų savybes, santykius, t. y. paversti juos abstrakcija, idealybe). Vien fiziologiškai paaiškinti mąstymo iš esmės negalima. Mąstymas, kaip dvasinės veiklos forma, yra susijęs ir sąveikauja su žmogaus praktine veikla. Pradinėse asmens raidos stadijose mąstymas neegzistuoja be praktinės veiklos ir atsiskiria nuo jos pamažu, įgyja savarankiškumo tik vėliau. Mąstymo procese išorinė praktinė veikla virsta vidine (interiorizacija): operacijas, kurias anksčiau atlikdavo su daiktais, dabar žmogus atlieka su jų idealiais analogais smegenyse, jos virsta mąstymo operacijomis. Mąstymas operuoja sąvokomis, kurios sudaro mąstymo pagrindinį turinį (jo medžiagą, rezultatus). Sąvokos formuojamos ir keičiamos atliekant įvairias mąstymo operacijas: analizės ir sintezės, lyginimo (nustatoma objektų panašumas ir skirtumas) ir skyrimo (nustatomas esminis mąstymo objektų skirtumas), abstrakcijos ir konkretizavimo (juo turi remtis abstrakcija, t. y. Mąstymas ir genetiškai, ir funkciškai susijęs su kalba. Ji yra mąstymo reguliavimo priemonė (net kai žmogus neturi konkretaus tikslo perduoti mąstymo rezultatų kitiems, pvz., sprendžia jam iškilusią problemą, jis mintis formuluoja naudodamasis vadinamąja vidine kalba). Bendraujant vieno žmogaus mąstymo rezultatai (žinios) perduodami kitam. Žinių (apibendrinimų) apie daiktų pasaulį ir apie patį uždavinių sprendimo procesą pagrindą sudaro sąlygos ir reikalavimai. Žmogus turi suprasti ir uždavinį priimti, t. y. jis turi būti suderintas su asmenybės poreikiais ir motyvais. Mąstymą skatina motyvai, kurie yra ne tik jo plėtojimo prielaidos, bet ir veiksniai, turintys įtakos jo produktyvumui.
Su žmogaus elgesiu ir darbu tiesiogiai susijęs kasdieninis mąstymas, kuris padeda jam orientuotis pasaulyje. Mokslinio mąstymo tikslas yra sukurti teorinį pasaulio vaizdą. Psichologinė mąstymo problematika radosi ir daugelį amžių plėtojosi filosofijoje. Kai kuriuos iki šiol svarbius klausimus suformulavo ir aiškino senovės gydytojai, gamtos mokslų atstovai. Filosofijoje mąstymo santykis su būtimi, prigimtis, kilmė, struktūra ir riba buvo aiškinama įvairiai. Pirmųjų svarstymų apie mąstymą yra idealistinės filosofijos pradininko Platono dialoguose Menonas, Teaitetas ir Valstybė, t. p. Aristotelio Antrojoje analitikoje ir veikale Apie sielą. Platonas teigė, kad žinojimas pagrįstas teisingais įsitikinimais, žinojimo objektas - amžinos ir nekintamos idėjos - egzistuoja visada. Aristotelio manymu, pažinimo pagrindas yra empirinis, protas pažįsta tikrovę tik juslėmis. Idealizmo atstovai mąstymą atskiria nuo būties, materijos, materializmo atstovai aiškina jį kaip tikrovės atspindėjimo formą. Materialistams metafizikams atspindėjimas yra pasyvus, veidrodinis.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Iki 19 a. vidurio filosofai mąstymą aiškino daugiausia empiriškai (empirizmas) arba racionalistiškai (racionalizmas). Empirizmo atstovų teigimu, visos proto galios yra empirinės kilmės (pamatiniai įsitikinimai gaunami juslėmis), racionalizmo atstovai pripažino proto galioms dar ir savaiminę prigimtį, jų šaltiniu laikydami racionalią intuiciją. 19 a. pabaigoje natūralizmo atstovai mąstymo tyrinėjimus siejo su mokslo istorija, mokslo sociologija, žinojimo sociologija ir kognityvine psichologija. 20 a. pirmoje pusėje naują požiūrį į procesą pasiūlė fenomenologija. Jos atstovai mąstymą apibūdino kaip sąmonės veiksmų visumą, kuri aprašoma fenomenologiniu metodu.
Nuo 19 a. pabaigos daugelį filosofų aiškintų klausimų perėmė ir kitais būdais ėmė nagrinėti savarankiško mokslo statusą įgijusi psichologija. Pirmieji psichologijos teoretikai įtvirtino požiūrį, kad šis mokslas turi remtis gamtos mokslų metodologija. Įsigalėjo samprata, kad psichologija turi būti grindžiama empiriniais tyrimais. Objektyvumo kriterijus tapo svarbiausias, psichologijoje buvo pradėtas diegti laboratorinio eksperimento metodas. Tai gerokai nulėmė nagrinėjamų klausimų pobūdį ir juos aiškinančias teorijas, jų siaurumą, fragmentiškumą, ryšio su realiu gyvenimu trūkumą. Konkrečias empirinių tyrimų problemas ir gaunamus duomenis lėmė bendresnės tuo metu vyraujančios psichologijos paradigmos, kurios keletą kartų keitėsi. Sistemingiems eksperimento metodų tyrimams pradžią davė vokiečių psichologo ir filosofo W. Wundto įdiegtas introspekcijos metodas, kuriuo tikėtasi atskleisti sąmonės turinį ir ją sudarančius elementus sprendžiant uždavinį. Ištirta, kad sprendžiančiojo sąmonė nepajėgia fiksuoti tuo metu vykstančios psichikos dinamikos, todėl psichologija buvo priversta ieškoti kitų tyrimo būdų.
20 a. pirmoje pusėje biheiviorizmo krypties atstovai, remdamiesi pozityvistine filosofija, labai supaprastino mąstymo problematiką, pavertė mąstymą per bandymus ir klaidas išmokstamų reakcijų į aplinką rinkiniu. Geštaltpsichologijos atstovai (vokiečių psichologai K. Dunckeris, M. Wertheimeris), intensyviai tyrinėję problemų sprendimą, ėmė ieškoti būdų, kaip neatsiribojant nuo sąmonės reiškinių gauti tyrėjo analizei tinkamų empirinių duomenų. Analizuodami ir interpretuodami duomenis, kuriuose užregistruotas garsinis pateikto uždavinio sprendimas, jie bandė rekonstruoti vidinį sprendimo procesą atskleisdami tai, ko pats sprendžiantis uždavinį žmogus neįsisąmonina. 20 a. antroje pusėje susiformavusios kognityvinės psichologijos atstovai pasiūlė naują tyrimo paradigmą. Pasirinkta pagrindinė pažinimo, arba kognicijos, sąvoka buvo apibūdinta kaip informacijos priėmimas ir apdorojimas. Ji leido tyrėjams atsisakyti sunkiai apibrėžiamos mąstymo sąvokos, atsiriboti nuo asmenybės psichologinių, emocinių veiksnių, nuo kultūrinio ir socialinio konteksto, nuo filogenetinės ir ontogenetinės raidos įtakos. Tarp šitaip suprantamo žmogaus pažinimo ir kitų informacinių sistemų veiklos nebeliko esminių skirtumų, todėl atsirado galimybių plėtoti dirbtinio intelekto tyrimus, kurti žmogaus pažinimo funkcijas modeliuojančias kompiuterių programas. Svarbiausi tapo klausimai, kaip žmogaus psichikoje saugoma įvairaus sudėtingumo informacija ir kaip ja manipuliuojama sprendžiant įvairias, dažniausiai aiškiai apibrėžtas, problemas. Šie tyrimai labai prisidėjo kuriant žmogaus psichikos procesus imituojančias kompiuterių programas, bet vis labiau aiškėjo, kad jie nepaaiškina žmogaus, kaip kultūros subjekto ir kaip sąmonę turinčio biologinio individo, prasmingos veiklos. 20 a. pabaigoje-21 a. pradžioje pradėta ieškoti kitų būdų, kurie padėtų atsakyti į šiuos klausimus. Viena kryptis - susidomėjimas neurologiniais tyrimais ir juos su psichologija bei kai kuriais kitais mokslais jungiančio bendro kognityvinio mokslo atsiradimas, kita - vadinamoji kultūrinė naratyvinė psichologija, artinanti psichologiją prie jos ištakų - filosofijos, ypač jos taikomų hermeneutinių ir fenomenologinių metodų. Šios krypties atstovai (rusų psichologas L. Vygotskis), pabrėždami socialinių ir kultūrinių veiksnių svarbą mąstymo istorinėje raidoje, koncentravosi į kalbą (minties formavimo ir formulavimo priemonę), siekė empirinių tyrimų lauką papildyti reikšmės ir prasmės kūrimo ir supratimo problemomis. Šios bendresnio pobūdžio psichologijos tendencijos veikia ir tradicinių mąstymo problemų nagrinėjimą.
Psichologijos tyrimų istorijoje (nuo 19 a. pabaigos) mąstymo sąvokos turinys vis dar neapibrėžtas ir suprantamas įvairiai: vieni tyrėjai jį išplečia teigdami, kad mąstymas yra kone visa žmogaus psichinė veikla, kiti susiaurina iki formalaus uždavinio sprendimo modelio.
Pažintinės funkcijos ir vaikų raida
Vaiko psichikos raida - tai nuoseklus, nenutrūkstamas jo psichinių pažinimo funkcijų (suvokimo, vaizdinių, atminties, mąstymo ir kalbos, vaizduotės, pojūčių) struktūros kitimas ir tobulėjimas išlaikymo, kitimo ir psichinio laiko grįžtamumo rėmuose. Žmogaus raidos procesą lemia daugelio veiksnių visuma, paveldimumas, brendimo dėsniai ir pan., jų svarbiausias - ugdymas. Tinkamos ugdymo sąlygos, gyvenimo aplinka sudaro palankią dirvą vaiko įvairiems gabumams tobulėti.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Mąstymas - tai psichinis procesas, kurio produktas - netiesioginis, apibendrintas pasaulio vaizdas žmogaus smegenyse. Pažintinė žmogaus veikla prasideda nuo pojūčių, suvokimų, vaizdinių ir pereina į mąstymą. Mąstydamas vaikas tiria aplinką, analizuoja, konstatuoja, apibendrina, daro išvadas, sprendžia. Neabejotinai svarbu ugdyti mąstymą, aktyvinti bei skatinti moksleivių protinės veiklos savarankiškumą. Pagal apibendrinimo lygį išskiriamos trys mąstymo rūšys: konkretusis veiksminis mąstymas, konkretusis vaizdinis mąstymas, abstraktusis sąvokinis mąstymas. Jaunesniajame mokykliniame amžiuje vaiko protinei raidai svarbus yra veiksminis mąstymas. Taip pat šiame amžiuje susiformuoja ir vaizdinis mąstymas (4 - 7 metai), kuris remiasi suvokimu ir vaizdiniais, jų pertvarkymu mintyse ir yra reikalingas atliekant daugelį darbų, ypač kūrybinio pobūdžio. Vaizdinio mąstymo raidą itin skatina būdinga jaunesniojo mokyklinio amžiaus veikla - piešimas, žaidimas, konstravimas. Sąvokinis (loginis, teorinis) mąstymas yra būdingas vyresniems moksleiviams bei suaugusiems.
Viena iš įtakingiausių ir labiausiai paplitusių šiuolaikinių mąstymo koncepcijų - J. Piaget koncepcija. XX amžiaus pirmoje pusėje J. Piaget atliko vaiko protinės raidos stebėjimus. Ypatingą dėmesį skyrė pažintiniams procesams - mąstymui, kalbai, suvokimui, atminčiai, dėmesiui. J. Piaget teigė, jog vaiko protas tobulėja pereidamas keletą stadijų - nuo paprastų naujagimio refleksų iki suaugusio žmogaus abstraktaus mąstymo. Jis aprašė keturias pagrindines pažintinės raidos stadijas, kurias vaikas augdamas pereina. Kiekvienai stadijai būdingos skirtingos ypatybės, kurios lemia specifines mąstymo rūšis:
- Sensomotorinė stadija (nuo gimimo iki 2 metų). Vaikas aplinkai pažinti naudoja jutimus ir motorinius sugebėjimus. Šis periodas prasideda refleksais, o baigiasi sensomotorinių sugebėjimų kompleksine koordinacija. Šioje stadijoje vaikas išmoksta išskirti save iš aplinkinio pasaulio objektų, įsisąmonina, kad objektai egzistuoja ir tada, kai jis jų negali matyti; pradeda prisiminti ir įsivaizduoti.
- Priešoperacinė stadija (nuo 2 iki 7 metų). Vaikas pasauliui pažinti naudoja simbolinį mąstymą, taip pat ir kalbą. Šioje stadijoje mąstymas yra egocentriškas. Vaikas nesugeba savęs pastatyti į kito vietą. Objektus klasifikuoja pagal atsitiktinį požymį. Apie ketvirtuosius gyvenimo metus vaikas pradeda mąstyti intuityviai. Vėliau lavėja vaizduotė, vaiko mąstymo egocentrizmas mažėja, jis pradeda suprasti kitų požiūrį.
- Konkrečių operacijų stadija (nuo 7 iki 11 metų). Vaikai pradeda logiškai mąstyti apie konkrečius įvykius, mokosi suprasti konkrečias sąvokas, atlikti aritmetines operacijas. Vaikas supranta ir taiko logines operacijas ir principus savo patirčiai ar suvokimams paaiškinti. Konkrečių operacijų stadijos metu plėtojami protiniai gebėjimai. Pirma vaikas mąsto visumos suvokimo būdu, vadinasi jis mąsto sinkretiškai. Antra kaip vaikas mąsto ir mato pasaulį taip, jis jį ir piešia, vadinasi jo mąstymas realistinis. J. Piaget (2002) teigimu vaiko realizmas gali būti intelektinis, bet ne vizualinis, todėl, kad į atskiras detales kreipiamas nepakankamas dėmesys, pavyzdžiui, prideda antrąją akį prie veido profilio. Šioje stadijoje vaikui reikia konkrečių pavyzdžių, kad padėtų sudaryti mąstymo sąsajas.
- Formaliųjų operacijų stadija (nuo 12 metų ir suaugęs žmogus). Šiuo laikotarpiu nuo konkretaus mąstymo pereinama prie abstraktaus. Paauglys dažnai pervertina savo naują sugebėjimą ir yra linkęs manyti, kad niekas taip gerai ir giliai nesupranta vykstančių pasaulyje procesų kaip jis. Supranta, kad yra daug atsakymų į vieną klausimą ir daug klausimų kiekvienam atsakymui. J. Piaget (2002) nuomone galutinis mąstymo raidos tikslas yra jo visiška loginė pusiausvyra, kuri yra pasiekiama tik formalaus operacinio mąstymo stadijoje. Susiformavus formaliam operaciniam mąstymui, pasiekiamas aukščiausias mąstymo lygis.
Vadinas galima teigti, jog vaiko gebėjimai priklauso nuo vaiko amžiaus, jo mąstymo vystymosi požymių.
Kalba ir pažinimas
Pasak „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“, kalba yra „praktinis sugebėjimas reikšti žodžiais savo mintis“. Kiekviena tauta turinti savo mąstymo būdą, kuris pasireiškia jos kalboje. Kalba yra dorovinių santykių tarpusavio sąsaja, kurioje glaudžiai susipynę asmens jausmai, elgesys, požiūriai, nuostatos, įsitikinimai ir patirtis. Kalba formuojasi mąstymo įpročių pagrindu. Vaiko mąstymo raida ir kalba yra viena su kita susijusi, kalba vaikui yra minčių perteikimo būdas. Vaiko kalba priklauso nuo paties vaiko vystymosi, taip pat priklauso nuo socialinių vaiko ir suaugusiųjų santykių tipo. Mažo žmogaus kalbą tiesiogiai veikia socialinė, kultūrinė patirtis. Kuo aplinka palankesnė, tuo geresnės sąlygos vaiko kalbos raidai. Reikia sudaryti sąlygas ugdyti vaiko kalbinę raišką susiejant ją su grafine, plastine, muzikine ir mimikos išraiška.
Pirmaisiais dvejais gyvenimo metais vaiko kalba labai tobulėja. Sulaukęs 9 - 12 mėnesių kūdikis taria garsus, laukia, kol jam bus atsakyta, mėgina kartoti tai, ką išgirdo. Tiek kalbos struktūra, tiek funkcijos yra svarbios vaikui bendraujant su kitais žmonėmis. Kūdikis, dar nesugebėdamas tarti žodžių ir sakinių, puikiai geba bendrauti verksmu, gestais, veido išraiška. Pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje kūdikis supranta ir ištaria savo pirmuosius žodžius. Antrųjų gyvenimo metų pabaigoje jau išryškėja tam tikra kalbos struktūra, vaikas žino daugybę žodžių ir geba jais išreikšti įvairiausias mintis, gali sujungti 2 - 3 žodžius į paprastą sakinį. J. Piaget (2002) teigė, kad priešoperacinės mąstymo stadijos (nuo 2 iki 7 metų) metu beveik pusė vaikų sakomų sakinių yra egocentriški. Jis skyrė tris egocentrinės kalbos rūšis: atkartojimą, monologą ir kolektyvinį monologą. 2 - 4 metų amžiaus vaiko kalba vyksta monologu. Piešdami ar žaisdami kartu, vaikai nesistengia bendrauti, kiekvienas kalba sau.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
Sugebėjimas kalbėti iš esmės pakeičia vaiko mąstymą, tarpasmeninį bendravimą, savęs suvokimą. Dviejų metų vaikas jau kalba trumpais dviejų žodžių sakiniais, yra perėjęs vieno žodžio stadiją, pavadina iki 30 - ies paveikslėlių. Ketvirtaisiais gyvenimo metais žodynas apima daugiau 1000 žodžių, tačiau kalba dar dažnai gramatiškai netaisyklinga. Vaikui patinka pasakoti nebūtus dalykus. Vienai reikšmei nusakyti 3 - 4 metų vaikas vartoja daug žodžių. Simbolinė funkcija šiame amžiuje pasireiškia ne tik žodžiais, simboliniu žaidimu, bet ir piešiniu. 2 metų vaikas paprastai nupiešia ir pirmąjį grafinį simbolį, dažniausiai apskritimą. Vėliau 3 - 4 metų jis piešia schemas, pavyzdžiui, galvakojį žmogų. Vaikas piešia visą tai, ką žino apie objektą.
4 - 6 metų amžiuje prasideda antrasis kalbos mokymosi etapas, kurio skiriamasis bruožas yra tai, kad vaikas pats pradeda save skatinti sėkmės pojūčiu, pavyzdžiui jaučia pasitenkinimą, atradęs trūkstamą žodį. Vėlyvuoju ikimokykliniu laikotarpiu vaikai mėgsta kurti savo kalbą. 6 metų vaiko žodyną sudaro 8000 - 14000 žodžių. J. Piaget (2002) tvirtina, kad šiuo laikotarpiu vaiko kalba ir toliau tebėra egocentriška, tačiau atsiranda kolektyvinis monologas. Kolektyvinis monologas pasireiškia klausimų, atsakymų forma, toliau - paliepimų, prašymų, grasinimų pavidalu, kuriais reiškiamas vaiko poveikis kitam. Nuo 5 - 7 metų vaikai bendrauja veiklos arba neabstraktaus mąstymo plotmėje. Išmokti kalbėti vaikui padeda supantys žmonės, tai vyksta bendros vaiko ir suaugusiojo veiklos dėka.
Vaikas gali gana plačiu diapazonu suprasti, ką girdi, rišliai reiškia savo mintis, pajėgia atlikti elementarias mąstymo operacijas - lyginti, apibendrinti, bando daryti išvadas (ne visada pagrįstas). J. Piaget (2002) teigimu beveik pusė 6 - 7 metų amžiaus vaiko sakomų sakinių yra egocentriški. Egocentrinė kalba reiškia kalbėjimą kito asmens akivaizdoje, bet neperduodant kitam ir nesikeičiant tarpusavyje informacija ar idėjomis. Vaikai, būdami kartu, dažnai kalba, tačiau kalba jie dažniausiai reiškia tik savo mintis, nereaguodami į tai, ką sako kiti vaikai. J. Piaget pažymėjo, kad augančio vaiko socializuota kalba irgi tobulėja, t. y. vaikas kartais stengiasi bendrauti su kitais savo bendraamžiais, mėgina aktyviai keistis mintimis ir suprasti tai, ką sako kitas. Vaikas pradeda aiškinti, ką norėjo pasakyti ir vengia vartoti žodžius ar vardus, kurių klausytojas gali nežinoti. Nuo egocentrinės kalbos prie socializuotos pereinama pamažu, ne staiga. J. Piaget pastebėjo, kad kartais ir vyresni vaikai vartoja egocentrinę kalbą.
Sulaukus 7 - 8 metų amžiaus vaikas geba nuosekliai išdėstyti pasakojimus ir aiškinimus. Pastangos objektyviai perteikti savo mintis ir suprasti kitą pasirodo tik sulaukus 7 ar 7,5 metų amžiaus. Vyresni pradinukai sugeba žodžiais abstrakčiai aiškinti daikto reikšmę, pereiti nuo žodžio reikšmės, pagrįstos asmeniniu patyrimu, prie bendresnės, gautos iš kitų žmonių informacijos. Mokymasis bendradarbiaujant skatina perėjimą iš veiksminės į abstrakčios minties pakopą. Kadangi kalba atspindi mąstymą, galima sakyti, kad kalba kaip ir mąstymas iš veiksminės pakopos (atitinka konkrečių operacijų stadiją) pereina į abstrakčiąją (formalių operacijų stadiją). Mokiniai pradeda pagrįsti savo mintis logiškai.
Jaunesniajame mokykliniame amžiuje kalba vis tobulėja. Tai priklauso tiek nuo mokyklos ir šeimos įtakos, tiek nuo pažintinių sugebėjimų, kurie leidžia vaikui įsisamoninti sudėtingas gramatikos taisykles. Vaikas supranta, kad kalba yra bendravimo priemonė, gali geriau naudoti skirtingas kalbos formas, pritaikyti jas įvairioms aplinkybėms. Mokymasis skaityti ir rašyti pertvarko vaiko suvokimą ir mąstymą. 6 - 7 metų amžiaus vaikas žodžius apibūdina labai konkrečiai pagal daikto funkcijas ar išvaizdą. Vėliau vaikas pradeda apibūdinti abstrakčiai, žino sinonimus, skirsto daiktus pagal kategorijas. Vaikai pratinami reikšti mintis žodžiu aptardami piešinius ir darbelius. Taip ugdomi ir estetiniai bei emociniai jausmai. Apibendrinant galima teigti, kad vaiko vystymuisi kalbos reikšmė labai didelė. Tobulesnė kalba padeda formuluoti mintis ir reguliuoti veiklą. Išlavinta kalba skatina ir plėtoja mąstymo procesus, skatina kūrybingumą, vaizduotę, formuoja ir padeda išsiskleisti vaiko individualybei, ugdo estetinį skonį, aktyvina vaikus, padeda išreikšti mintis, jausmus, bendrauti ir bendradarbiauti.
tags: #pazintines #psichologijos #procesai