Pedagogikos mokslas yra žmonijos patirties rinkinys, kuris apibendrintas, paaiškintas ir susistemintas moksliškai pagrįstomis išvadomis. Šis mokslas nagrinėja žmogaus ugdymą visais amžiaus tarpsniais, o ugdymas suprantamas kaip visuomeninės-istorinės patirties perdavimas jaunajai kartai, formuojant asmenybę. Švietimas apima naujos informacijos sklaidą, mokymas - pagalbą individui plečiant žinias ir mokėjimus, auklėjimas - individo santykių su aplinka tobulinimą, o lavinimas - žinių, mokėjimų ir įgūdžių sistemos formavimą.
Pedagogikos mokslų sistema
Pedagogika, kaip mokslas apie kryptingą ir sistemingą žmogaus ugdymą, tiria ugdymo ir auklėjimo organizavimą įvairiomis sąlygomis. Atskiros pedagogikos mokslo šakos nagrinėja ugdymo problemas, sudarydamos pedagogikos mokslų sistemą.
Šeima ir specialusis ugdymas
Šeima yra pirminė visuomenės ląstelė, kurioje visų pirma ugdomi vaikai, formuojamas charakteris ir idealai. Santuoka yra šeimos kūrimo pagrindas. Specialusis ugdymas skirtas specialiųjų poreikių asmenų mokymui, lavinimui ir vertybinių nuostatų formavimui, pripažįstant jų gebėjimus ir galias. Specialiųjų poreikių asmenys - tai vaikai ir suaugusieji, kurie dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turi ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese.
Pedagogikos teorijos raida
Pedagogikos teorijos pradininkai siejami su antikos filosofais. Čekų pedagogas J. A. Komenskis vienas pirmųjų bandė sukurti ugdymo teoriją. XVIII a. prancūzų švietėjas Ž. Ž. Ruso filosofavo apie laisvą žmogaus prigimtį ir laisvą auklėjimą. XIX a. J. Herbartas ištyrė pamokos struktūrą ir sukūrė vieningą auklėjimo sistemą, o K. Ušinskis paskatino vaiko ir pedagoginės psichologijos atsiradimą. XX a. pradžioje Dž. Diuji sukūrė pragmatinę pedagogikos teorijos kryptį. Lietuvių pedagogai J. V. Gudaitis sukūrė pedagoginės sąveikos principą, J. Laužikas kėlė harmoningos asmenybės ugdymo idėjas, J. Geniušas rašė apie privalomą pradinį mokymą, o S. Šalkauskis išdėstė filosofines-pedagogines idėjas veikaluose.
Pedagoginiai tyrimo metodai
Pedagoginiuose tyrimuose naudojami įvairūs metodai:
Taip pat skaitykite: Pedagoginė psichologija: istorija ir dabartis
- Stebėjimas: tikslingas ir planingas realiai egzistuojančio pedagoginio reiškinio tyrimas.
- Eksperimentas: moksliškai organizuotas bandymas gerinti mokymo ir auklėjimo procesą.
- Pokalbis: betarpiškas bendravimas su tiriamuoju, pateikiant klausimus.
- Anketavimas: raštiškas nuomonių surinkimo metodas.
Pedagogika glaudžiai susijusi su kitais mokslais, todėl sėkmingai vystosi tik bendradarbiaujant.
Ugdymas: tikslai, uždaviniai ir raida
S. Šalkauskis ugdymą apibrėžia kaip visuomenės-istorinės patirties perdavimą jaunajai kartai, formuojant žmogaus asmenybę. Ugdymo tikslas - suformuoti asmenybę ir ją parengti gyvenimui, siekiant, kad jaunoji karta perimtų svarbiausius žmonijos patirties dalykus. Ugdymo procese vyksta sąveika tarp vyresniųjų ir jaunosios kartos, kuriai perteikiama patirtis. Ugdymo sąvoka apima augimą, švietimą, mokymą, auklėjimą, lavinimą, mokslinimą ir formavimą.
Ugdymas, atsiradęs kartu su visuomene, yra neatskiriamai susijęs su jos raida ir didele dalimi lemia jos progresą. Vyresnioji karta turi perduoti savo patirtį jaunesniajai kartai, kad parengtų jaunimą gyvenimui ir profesinei veiklai. Jaunoji karta pamažu įsitraukia į gyvenimą ir tęsia žmonijos raidą.
Tobulėjant visuomenei ir jos materialinėms gyvenimo sąlygoms, ugdymas darosi vis sudėtingesnis. Ugdymo tikslus, turinį ir metodus nulemia visuomenės gyvenimo sąlygos, gamybos pobūdis ir kultūra. Pirmykštėse gentyse ugdymas vyko kasdieninėje-ūkinėje ir buitinėje veikloje, vyresniųjų gyvenimo ir darbo pamėgdžiojimu, savaiminiu pasisavinimu ir pavyzdžio principu. Žemas ekonominis lygis trukdė ugdymui tapti ypatinga visuomenine funkcija. Vėliau atsirado organizuotas ugdymas, kurį vykdė žyniai, dvasininkai ir labiau patyrę bendruomenės nariai.
Pirmykščiu ugdymu buvo siekiama parengti jaunąją kartą išlikti ir būti gerais gentainiais. Antikos laikais protiškai, fiziškai ir estetiškai buvo ugdomi tik pilnateisių piliečių vaikai. Spartoje ugdė fiziškai sveikus žmones ir gerus karius, o Atėnuose - harmoningai išsivysčiusias asmenybes. Viduramžiais feodalų vaikai buvo rengiami fiziškai, ugdant kilmingą vyrą ir riterį. Dvasininkų vaikai buvo lavinami protiškai ir religiškai. Rinkos visuomenė panaikino luomus, suformavo turtinius santykius ir pragmatiško žmogaus idealą. Šiandien vis daugiau keliami humaniški ugdymo idealai: pagarba žmogui, dora, teisingumas ir asmenybės harmoningumas. Ugdymas turi istorinį charakterį, nes visą laiką atspindi visuomenės bei atskirų valstybių istorinio vystymosi ypatybes.
Taip pat skaitykite: Pagrindiniai aspektai vystymo ir pedagoginėje psichologijoje (N. Navaitienė, J. Rimkevičienė)
Ugdymo tikslai ir uždaviniai
Tikslas yra tai, dėl ko kas nors daroma ar įvyksta, o uždavinys - tai, kas turi būti daroma, kad tikslas būtų pasiektas. S. Šalkauskio teigimu, ugdomųjų uždavinių gali būti tiek pat, kiek ir ugdomųjų tikslų, tačiau jis išskiria 9 sisteminius ugdymo uždavinius: fizinis, dorinis, religinis, individualus, visuomeninis, tautinis, tarptautinis auklėjimas, protinis ir estetinis lavinimas. B. Bitinas tikslą laiko veiklos projektavimu, o uždavinius - veiksmų įgyvendinimu realizuojant tikslą. Jis skiria 3 pagrindines ugdymo sferas - protinį, dvasinį ir fizinį.
Nuo seniausių laikų buvo keliama tobulo žmogaus ugdymo idėja. Pirmykštėse gentyse ugdymo tikslas buvo žmogaus egzistencijos garantavimas, o antikos laikais visuomenė jau stengėsi paruošti žmogų suprasti meną ir priartinti prie mokslo. Sokratas ugdymo tikslu iškėlė paties savęs pažinimą ir doros tobulinimą. Aristotelis skyrė tris sielos rūšis: augalinę, gyvūninę ir protingąją, kurias atitinka fizinis, dorinis ir protinis auklėjimas. J. A. Komenskio suformuluotas ugdymo tikslas - per žemiškąjį gyvenimą pasirengti amžinajam, pomirtiniam gyvenimui. Dž. Loko keltas ugdymo uždavinys - išauklėti džentelmeną. J. H. F. Herbarto ugdymo tikslas - išauklėti žmogų, įgyvendinti 5 doros idėjas: laisvę, tobulumą, palankumą, teisę ir teisingumą. A. Dystervėgas gynė bendražmogiško auklėjimo idėją.
Asmenybės formavimasis ugdymo procese
Asmenybė yra žmogus, gebantis dirbti, bendrauti, pažinti aplinką bei patį save. Kiekvienas žmogus tapęs asmenybe yra individualybė, nes jam būdingas nepakartojamas psichinių savybių derinys. Vystymosi šaltiniu laikantys žmogaus prigimtį teigė, kad prigimtis lemia žmogaus vystymąsi ir išorinės jėgos negali trukdyti atsiskleisti vaiko prigimčiai, o tik sudaryti sąlygas jo laisvam fiziniam protiniam bei dvasiniam vystymuisi. XVI a. gimęs žmogus savyje turi suaugusio žmogaus savybes ir žmogaus vystymasis - tai tų įgimtų savybių kiekybinis didėjimas. Kitos krypties pradininku yra laikomas anglų filosofas Dž. Lokas.
Žmogus prasideda kaip individas su savo biologiniu pagrindu. Gimdamas žmogus yra silpna būtybė, turinti fizinių ir dvasinių galių. Paveldėjimo informacijos nešėjai yra genai, kuriais paveldimi tam tikri nervų sistemos, organų, odos, veido formos ypatumai. Paveldėtos žmogaus individo savybės gali kisti veikiamos skirtingų išorinių veiksnių. Mikroaplinka - tai su kuo vaikas tiesiogiai kontaktuoja. Tai šeima, mokykla, jo aplinkos daiktai, žmonės ir jų tarpusavio santykiai. Šios aplinkos poveikis labai priklauso nuo to kiek vaikas su ja bendrauja, sąveikauja.
Ugdymas - tikslingas, specialiai organizuotas poveikis žmogui, siekiant tobulinti asmenybę ir vadovauti jos raidai. Geras ugdymas gali sustiprinti ar sumažinti ir prigimties, ir aplinkos poveikį. Ugdymo uždavinys - visaip skatinti vaiko aktyvumą ir panaudoti asmenybės formavimuisi. Ugdymas yra tik tada sėkmingas, jei siejamas su saviugda, t. y. jei asmuo stengiasi pats išsiugdyti teigiamas savybes ir nuslopinti neigiamas.
Taip pat skaitykite: Švietimo specialistų parama
Ugdymas ir vystymasis skirtingais amžiaus tarpsniais
Ugdymas - visuomeninės-istorinės patirties perdavimas jaunajai kartai, žmogaus asmenybės formavimas. Vystymasis - tai kiekybinių ir kokybinių pokyčių kitimai vykstantys žmoguje. Skiriamos fizinio, psichinio ir socialinio vystymosi rūšys. Ugdymo sėkmė labai priklauso nuo to, kiek ugdytojas pažįsta to amžiaus tarpsnio individualias ypatybes. Pagal tai keliami ugdymo uždaviniai ir parenkami metodai.
- Kūdikystė: Vaikas pradeda pažinti žmones, suprasti kalbą ir kurti savo žodžius.
- Ankstyvasis ikimokyklinis amžius: Intensyviai lavėja kalba, vaikas tampa savarankiškas.
- Ikimokyklinis amžius: Plečiasi vaiko žodynas, tačiau mąstymas dar ribotas.
- Jaunesnysis mokyklinis amžius: Svarbiausia veikla - mokymasis. Ugdomas loginis mąstymas.
- Vidurinis mokyklinis amžius: Paaugliai pradeda kritiškai vertinti mokytojų teiginius, svarbesnė tampa bendraamžių nuomonė.
- Vyresnysis mokyklinis amžius: Rengimosi gyvenimui laikotarpis, mokymasis tampa tolesnės egzistencijos pagrindu.
Specialiųjų poreikių asmenys - vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese. Aktualus spec. poreikių vaikų integruotas ugdymas bendro lavinimo įstaigose.
Ugdymo veiksniai
Ugdymo veiksniai yra tai, kas sąmoningai ar nesąmoningai, tiesiogiai ar netiesiogiai ugdo jaunąją kartą. Svarbiausi veiksniai yra šeima, valstybė ir bažnyčia. Ugdymo veikėjai - asmenys, kurie vykdo ugdomąjį veikimą savo noru, sąmoningai ir iš pašaukimo. Tai tėvai, mokytojai, auklėtojai ir kunigai. Auklėjimas - tai asmenybės ugdymas, jos prigimties plėtojimas ir dorinimas.
Mokėjimo mokytis kompetencija
Šiuolaikinėje pedagogikoje didelis dėmesys skiriamas mokėjimo mokytis kompetencijai, kuri apima poreikį mokytis, atkaklumą siekiant tikslo, atsakomybę už savo mokymąsi, gebėjimą planuoti ir apmąstyti mokymosi procesą, analizuoti rezultatus, išsikelti tolesnius uždavinius ir pasirinkti mokymosi būdus. Mokėjimo mokytis kompetencijos ugdymas yra ypač svarbus chemijos mokymosi procese, nes padeda mokiniams sėkmingai perprasti sudėtingą mokslą.
Tyrimai rodo, kad mokėjimo mokytis kompetencija glaudžiai susijusi su mokymosi rezultatais. Sėkmingai besimokantieji labiau pasitiki savimi ir patiria pasitenkinimą, o nuolatinė nesėkmė gali lemti prastą savęs vertinimą ir abejingumą. Mokiniams labiausiai trūksta išmanymo apie įvairius mokymosi metodus ir gebėjimo pasirinkti tinkamiausius konkrečioms situacijoms.
Iššūkiai ir sprendimo būdai
Tyrimai atskleidžia, kad skirtingo pasiekimų lygmens mokiniams aktualūs nevienodi mokėjimo mokytis kompetencijos iššūkiai. Svarbu atsižvelgti į mokinių motyvaciją, atsakomybę, pasitikėjimą savimi, gebėjimą kelti tikslus, planuoti veiklą, organizuoti mokymosi procesą ir įsivertinti rezultatus. Vienas iš veiksmingų būdų, galinčių padėti mokiniui sėkmingai perprasti iš pirmo žvilgsnio dėl didelio abstraktumo gana komplikuotą chemijos mokslą, yra mokėjimo mokytis kompetencijos ugdymo stiprinimas.
Psichologo vaidmuo ugdymo įstaigoje
Psichologas ugdymo įstaigoje konsultuoja žmones, kurie išgyvena sunkų periodą arba vieni nebegali išspręsti kylančių sunkumų. Konsultacijų metu psichologas gali padėti susivokti savyje sprendžiant sunkumus. Psichologas vykdo prevencinį darbą gimnazijoje, kurio metu rengia prevencines priemones bei programas ir jas įgyvendina, vykdo intervenciją ir postvenciją.
tags: #pedagogines #psichologijos #uzrasai