Įvadas
Emocijos yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, turinti didelę įtaką tiek individualiems sprendimams, tiek socialiniams santykiams. Sociologijoje emocijos nagrinėjamos kaip socialinis konstruktas, veikiantis individų elgesį, sąveikas ir visuomenės normas. Šiame straipsnyje aptarsime emocijų poveikį atminčiai, socialiniam emociniam ugdymui ir socialinių emocinių kompetencijų formavimuisi, taip pat apžvelgsime emocijų funkcijas ir rūšis.
Emocijų įtaka atminčiai
Emocijos turi didelės įtakos tam, kaip mes atsimename įvykius ar informaciją. Tyrimai rodo, kad įvykiai ar informacija, sukeliantys emocinį atsaką, yra labiau įsimintini nei neutralūs. Tai gali būti dėl to, kad emocinė ir racionali informacija yra užkoduojama skirtingose smegenų srityse.
Pasak J. Hammond (2008), racionalioji smegenų dalis apdoroja informaciją linijiniu būdu, kiekvieną jos dalį atskirai, o emocinė smegenų dalis ją apdoroja paraleliai. Dėl to informacija apdorojama greičiau, tačiau ne loginiu būdu, už ką atsakinga racionalioji dalis. Migdolas, smegenų dalis, kaupianti emocinius prisiminimus, nustato, kaip emocijos bus išreikštos fiziškai. Esant didelio sužadinimo situacijoms, migdolas gali perimti sprendimų priėmimo procesą, sužadindamas ryškiausius prisiminimus.
Patiriamos emocijos gali dvejopai paveikti atmintį. Tam tikros emocijos gali būti siejamos su konkrečiais įvykiais, o žmogus pačias patirtas emocijas gali atsiminti stipriau nei aplinkybes, kuriomis tos emocijos buvo patiriamos. Dėl to išsivysto automatinės emocinės reakcijos į tam tikrus objektus ar įvykius. Kitas poveikis - pačių prisiminimų, kurių metu buvo patiriamos emocijos, sustiprinimas. Taigi, emocijos daro įtaką tiek sąmoningiems, tiek nesąmoningiems sprendimams, o emociniai prisiminimai sukelia stiprią, nesąmoningą fiziologinę reakciją.
Visgi vien tik emocijų sukėlimas nėra pakankama sąlyga įvykiams ir informacijai atsiminti. Nuo emocijų priklausančio atgaminimo teorija teigia, kad informacijos atgaminimas yra efektyvesnis tada, kai emocinė būsena bandymo atgaminti informaciją metu yra panaši į emocinę būseną, kuomet informacija buvo užkoduojama. Taip pat svarbus veiksnys yra gaunamų užuominų pobūdis. Tyrimai rodo, kad kai informacijos užkodavimo metu buvusios sąlygos ir atgaminimo užuominos sutampa, informacija atsimenama žymiai greičiau nei tada, kai jos nesutampa.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Socialinis emocinis ugdymas
Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie socialinį emocinį ugdymą ir teigiamą jo įtaką vaikų psichikos sveikatai. Socialinės emocinės kompetencijos - tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Nustatyta, kad mokymuisi daro įtaką daugybė socialinių ir emocinių veiksnių. Neramus, baimingas ar besijaučiantis svetimas mokyklai vaikas turi sumažėjusį gebėjimą mokytis. Mokykla, kurioje patyčios yra kasdienis reiškinys, neskatina vaikų mokytis ir bręsti. Todėl socialinis emocinis ugdymas organizuojamas taip, kad vaikai ir suaugusieji ugdytų emocinį intelektą.
Emocinio intelekto sąvoka apima gebėjimą jausti, suprasti kitų žmonių jausmus, valdyti nuotaiką bei kontroliuoti impulsus, susidoroti su frustracija bei kasdienio gyvenimo reikalavimais. Tyrimai rodo, kad emocinis intelektas - socialiniai ir emociniai įgūdžiai - yra daug svarbesnis vaiko sėkmei už kognityvinį intelektą, matuojamą IQ. Emocinį vaiko intelektą galima ugdyti visuose jo amžiaus tarpsniuose. Gebėjimas susirasti draugų ir puoselėti draugystę, sėkmingai įsitraukti į grupę, inicijuoti pokalbį ir išklausyti, atskleisti save, drąsiai pasipriešinti skriaudėjams, atjausti kitus, įveikti sunkumus, išspręsti konfliktus, būti savikritiškam, motyvuoti save sudėtingomis aplinkybėmis, drąsiai žvelgti į sunkumus, nesidrovėti artimumo yra tie įgūdžiai, kurie reikalingi gyvenime norint būti sėkmingu ir laimingu.
Aplinkinių žmonių ir savo emocijų pažinimas ir supratimas, jų valdymas bei kontrolė, empatija skatina efektyvų tarpasmeninį bendravimą, pozityviai veikia individualius sprendimus bei asmens psichologinį funkcionavimą. Todėl teigiama, kad emocinis intelektas yra gana patikimas asmeninio ir profesinio gyvenimo sėkmės rodiklis. Sėkmės susilaukiama tada, kai dėmesys skiriamas savęs pažinimui, lankstumui, savikontrolei, efektyviam konfliktų valdymui. Kognityvinis intelektas (IQ) ir emocinis intelektas (EQ) koreliuoja, tačiau nėra susiję priežasties pasekmės ryšiais. Aukšto intelekto, išsilavinęs žmogus gali būti vienišas ir nelaimingas, nes nepakankamai išugdyti emociniai socaliniai gebėjimai, todėl santykiai su aplinkiniais gali būti komplikuoti. Galime stebėti ir atvirkščiai, žmogus, kuris baigė mokyklą žemais akademiniais įvertinimais ir nepasižymi aukštu intelektu, vėliau gali tapti itin sėkmingu verslininku ir kompanijos lyderiu.
Socialinių emocinių kompetencijų formavimasis ir įtaka gyvenimo kokybei bei mokymuisi
Šeima yra pirmoji emocinio gyvenimo mokykla, kurioje bendraudami su artimiausiais žmonėmis, mes mokomės suvokti savo pačių jausmus, į juos reaguoti, numatyti, kaip į juos gali reaguoti kiti, taip pat suprasti ir išreikšti savo viltis ir baimes. Iš visų emocinio intelekto įgūdžių gebėjimas sutarti su kitais labiausiai prisideda prie sėkmės ir pasitenkinimo gyvenimu jausmo. Socializacijos procesas prasideda nuo vaiko įgimto temperamento sąveikos su suaugusiojo reakcija į jį ir pasireiškia dar kūdikystės laikotarpiu. Ikimokyklinio amžiaus vaikai socialinių įgūdžių įgyja ne tiek iš suaugusiųjų, kiek iš sąveikos su kitais vaikais. Vaikystėje patirtas atstūmimas - vienas iš rizikos faktorių, kad paauglystėje vaikas gali prasčiau mokytis, turėti emocinių problemų, nusikalsti.
Prasti socialiniai įgūdžiai ypač išryškėja, kada vaikai bando susidraugauti. Tokie vaikai nori dalyvauti kitų veikloje, bet pasirenka klaidingą taktiką. Populiarūs vaikai prie nepažįstamų bendraamžių linkę artėti palaipsniui, kontaktas paprastai pradedamas žodžiu (klausiant, komentuojant). Todėl užsimezgusias vaikų draugystes būtina vertinti rimtai. Svarbu, kad suaugęs žmogus sudarytų sąlygas vaikui bendrauti su bendraamžiais, leistų ieškoti tinkamų komunikavimo būdų (klysdami vaikai aptinka, kurie būdai yra veiksmingi), rodytų asmeninį pavyzdį. Šeimyniniai pokalbiai - vienas iš pagrindinių būdų mokyti vaikus socialinio komunikavimo. Kuo anksčiau vaikas girdi, kad šeimoje pagarbiai, mandagiai bendraujama (išklausoma, domimasi kitu, paisoma nuomonės, dalyvaujama pokalbyje), atspindimi kito jausmai, kreipiamas dėmesys į visus, tuo anksčiau tą pradeda taikyti komunikuodamas su bendraamžiais. Humorui šeimoje taip pat turėtų būti skiriama pakankamai dėmesio ir laiko. Lengviausias būdas - tiesiog drauge žaisti: kurti juokingus pasakojimus, dainas, maivytis, kvailioti. Humoras suteikia vaikams galimybę tvarkytis su stresu, nerimu, pykčiu, gali padėti išreikšti tai, ką sunku pasakyti. Vertinga skatinti vaikus juokauti ir pastebėti humorą net sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis.
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai
Paauglių patiriami sunkumai iš dalies priklauso nuo emocinio intelekto lygio, individualių vaiko savybių, jo aplinkos, socialinės kompetencijos, neigiamų aplinkos įvykių, jų reikšmingumo bei jų pasikartojimo dažnio. Nemaža dalis paauglių yra emociškai pažeisti: yra vieniši ir kenčia nuo depresijos, jaučia stiprų pyktį, negali valdyti emocijų, yra nervingi, linkę nerimauti, impulsyvūs ar net agresyvūs. Geresni mokymosi laimėjimai yra teigiamai statistiškai reikšmingai susiję su bendru emociniu intelektu (EQ), adaptyvumu, tarpasmeninių santykių ir asmens vidiniais gebėjimais. Geriau besimokantys paaugliai dažniau jaučiasi laimingi, jie efektyviau prisitaiko prie pokyčių, geriau susitvarko su kasdien iškylančiomis problemomis, jų geresni tarpasmeniniai santykiai. Sėkmę mokykloje lemia ne tiek vaiko žinios ar ankstyvi skaitymo įgūdžiai, kiek emociniai ir socialiniai įgūdžiai: pasitikėjimas savimi, domėjimasis aplinka, žinojimas, kokio elgesio iš tavęs laukia kiti ir kaip susivaldyti, kai nori pasielgti netinkamai, gebėjimas išlaukti, laikytis nurodymų, kreiptis į mokytojus pagalbos, mokėti išreikšti poreikius ir sutarti su kitais vaikais.
Lietuvos gyventojų savivertės lygis ir laimės pojūtis yra vienas žemiausių visoje Europoje, o šie du dalykai yra tiesiogiai susiję. Pagrindiniai žmogaus socialiniai emociniai gebėjimai, tokie kaip savivertė ir pagarba kitam išsivysto mokykliniame amžiuje ir daro esminę įtaką tolimesniam asmenybės formavimuisi ir elgesiui. Lietuvos pedagogų sąmoningumas socialinio emocinio ugdymo ir saviugdos tema yra minimalus. Mokytojai jaučiasi labai apkrauti ir nesiryžta skirti laiko dar vienam papildomam dalykui. Be to, mokytojo darbo kokybė yra ypač svarbi programose ugdančiose socialines emocines kompetencijas, nes jau pats mokytojo elgesys klasėje yra emocinės kompetencijos arba trūkumo pavyzdys. Ne kiekvieno mokytojo temperamentas tinka tokioms pamokoms vesti, ne kiekvienas gali ir nori kalbėti apie jausmus.
Geras mokytojas turėtų mėgti mokyti vaikus, nulemti pokyčius, skleisti pozityvią energiją, gebėti megzti ir palaikyti asmeninius ryšius, dirbti su šimtaprocentiniu atsidavimu, gebėti organizuotai dirbti, neturėti išankstinio nusistatymo, kelti reikalavimus, ieškoti įkvėpimo ir jį rasti, nevengti pokyčių, reflektuoti. Svarbu pažymėti, jog pedagogų ir tėvų socialinio emocinio intelekto ugdymui didinant jų socialines emocines komepetencijas reikalinga sisteminė pagalba ir parama. Pačios geriausios socialinio emocinio ugdymo programos vaikams gali būti neefektyvios vien todėl, kad, pedagogo asmenybės elgesys ir asmenininės vertybės kontrastuos su programos nuostatomis, jei kalbėdamas apie empatiją, jis pats jos nejaus, jei mokydamas vaikaus pagarbos jiems nerodys savo elgesiu. Vaikai pirmiausia mokosi iš pavydžio. Galime stebėti kaip skiriasi klasės vaikų elgesys ir tarpusavio santykiai priklausomai nuo mokytojo santykio su jais. To negalime išugdyti teorinėmis žiniomis, reikalinga patyriminė praktika, kurios rezultatu bus žinojimas ir patyrimas tapęs asmenybės savastimi.
Emocijų kilmė ir funkcijos
Emocijos yra žmogaus santykio su vidinio ir išorinio pasaulio objektais išgyvenimas. Nuo to, kokias žmogus emocijas išgyvena (teigiamas ar neigiamas) priklauso jo aktyvumas, sveikata, nuotaika. Jausmai - tai žmogaus santykių su tikrovės daiktais ir reiškiniais išgyvenimas. Jais reiškiasi vienokie ar kitokie žmogaus poreikiai, jie skatina žmogų veikti, kad tuos poreikius patenkintų. Jausmai reiškiasi veido ir viso kūno judesiais, kalbos intonacijomis. Emocionalūs žmonės, susidurdami su aplinka, džiaugiasi ir liūdi, myli ir neapkenčia, garbina ir niekina, pavydi ir atleidžia, juokiasi ir verkia, aistringai ko nors siekia ir nusivilia. Ramūs, šaltakraujiški žmonės neturi tokio emocinių išgyvenimų diapazono: jiems būdingas mažas jautrumas, santūrios išorinės išraiškos, vadovavimasis apskaičiavimais ir kitomis proto išvadomis. Teigiamų emocijų išraiškos judesiai priešingi neigiamų emocijų išraiškos judesiams. Valios dėka, žmogus, siekdamas tikslo, gali nugalėti neigiamas emocijas, kliūtis ir veikti toliau. Valia turi būti ugdoma kaip asmenybės savybė.
Emocijos yra tam tikru momentu kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo momentu. Pasak Isabelle Filliozat, kai emocijos negali būti išgyventos, išreikštos, išgirstos, dažnai jos daro neigiamą įtaką darbui, skatina net smurtą.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Emocijų kilmė aiškinama labai įvairiai. Č. Darvinas teigė, kad emocijų kilmė yra gyvuliška ir kad psichikai vystantis, emocijos turėtų išnykti. Emocijos - tai instinktyvių veiksmų rudimentas, t.y. emocijų išraiškos - tai buvusių naudingų judesių liekanos. Teigiamų emocijų išraiškos judesiai priešingi neigiamų emocijų išraiškos judesiams. Pasitenkinimo reakcijos išraiška yra priešinga pykčio išraiškai. Artimas Darvinui yra amerikiečių filosofo ir psichologo V. Džemso bei danų gydytojo K. Langės požiūris. Jie teigia, kad emocijų kilmė nulemta pakitimų motorinėje sferoje. Emocijos kyla dėl judesio (pavyzdžiui, žmogus juokiasi, todėl jam linksma). Taigi, fiziologiniai procesai - emocijų šaltinis, o ne pasekmė. S. Šachterio nuomone emocijos kyla, kai tam tikros situacijos ar stimulo suvokimas sukelia pakitimus kūne (Pvz., sutikę miške vilką mes susigūžiame arba puolame bėgti). Šie pakitimai siunčia žinią į smegenis ir taip kyla tam tikros emocijos patyrimas.
Jausmai - tai žmogaus santykių su tikrovės daiktais ir reiškiniais išgyvenimas. Jais reiškiasi vienokie ar kitokie žmogaus poreikiai, jie skatina žmogų veikti, kad tuos poreikius patenkintų. Jausmai yra svarbūs žmogaus, kaip asmenybės tobulėjimui. Atsiradę kaip emocinio patyrimo apibendrinimo rezultatas, susiformavę jausmai tampa žmogaus emocijų pamatu, nuo jų priklauso situacinių emocijų dinamika ir turinys. Jausmai - žmogaus santykio su pažįstamais daiktais, reiškiniais, kitais žmonėmis ir pačiu savimi išgyvenimai. Nors yra buvę mėginimų teikti šiems žodžiams skirtingas reikšmes, tačiau psichologinėje literatūroje manoma, kad jausmai ir emocijos yra sinonimai.
Emocijas klasifikuodami psichologai susiduria su problema, pagal kokius kriterijus derėtų skirstyti emocines būsenas. Jausmams reikia pripažinimo. Jausmais žmogus išreiškia savo esmę, tiksliau - konkrečios akimirkos savo vidinę būseną, tačiau tai vyksta nuolatos.
Somatiniai (kūno) reiškiniai glaudžiai susiję su emocijomis. Tenkinant poreikį, žmogaus emocijos kinta. Pajutęs kokį trūkumą, žmogus pirmiausia jaučia nepasitenkinimą, įtampą ir kančią. Poreikiui virtus motyvu, žmogus jau žino ir supranta, ką jis turi padaryti, kad išsivaduotų iš tos įtampos. Emocinių išgyvenimų kaita priklausys nuo to, ar seksis patenkinti savo poreikius. Jeigu norai nesunkiai įvykdomi, kyla pasitenkinimo jausmų banga, išnyksta kančia ir įtampa, patiriamos teigiamos emocijos; o jeigu žmogui sunku ar neįmanoma patenkinti poreikio, jei veikla neduoda teigiamų rezultatų, kyla nusivylimas, neigiamos emocijos neatlėgsta, lieka įtampa ir nepasitenkinimas.
Nuotaika - sąlyginai ilgalaikė, gana pastovi psichinė būsena, pasireiškianti kaip ilgalaikis teigiamas ar neigiamas emocinis žmogaus veiklos fonas, kuriame išsiskiria daugiau ar mažiau ryškūs atskiri išgyvenimai. Nuotaiką gali sąlygoti savijautą ( iš nuotaikos pokyčių kartais diagnozuojama prasidedanti liga). Priklausomai nuo mūsų nuotaikos tas pats įvykis gali nudžiuginti, suerzinti arba nuliūdinti.
Kilus pavojui, automatiškai įsikimbama. Trumpam gali sutrikti pulsas, kvėpavimas, susiaurėti sąmonė. Baimė irgi paralyžiuoja. Fiziškai ji reiškiasi kaip padažnėjęs pulsas, išsiplėtę akių vyzdžiai, rankų “laužymas”, psichiškai - kaip beviltiškumo jausmas, siaubas. Nors gausybė baimės formų slegia žmogų, bebaimingumas irgi būna pavojingas. Nors baimė negatyvi, žmogus, pasitaikius progai, jos ieško savo valia: antai per atrakcionus žmonės baimę išgyvena kaip pasitenkinimą, net maži vaikai gali mėgautis baime. Baimė skirstoma į tris formas: paprasta baimė, siaubas ir išgąstis. Baimės priežastys miglotos. Baimė yra ir rezultatas, ir priežastis.
Situacijos gali visiškai pakeisti emocines reakcijas. Džiaugsmo jausmas mus išlaisvina, praturtina, nuskaidrina bei sušildo. Džiaugsmo išgyvenimas gali būti skirtingų krypčių bei nevienodo intensyvumo. Daug pasyvesnės ir visuotinesnės yra linksmumo bei pasitenkinimo būsenos. Pyktis yra emocija, kuria siekiama paveikti mums padariusį skriaudą ar įžeidimą kitą asmenį taip kad tas mums nusikaltęs asmuo kentėtų. Čia žymu aktyvus, net agresyvus noras įžeisti kitą. Supykęs žmogus dažniausiai kartoja tas pačias frazes, yra monotonija. Pykstantis, pvz., kivirčijantis, kraujas “užverda”, veidas kaista, raumenys įsitempia. Pyktis glaudžiai susijęs su valdžios problema. Kai apribojama mūsų teisė kontroliuoti, kenčiame laisvės suvaržymą, kurio daugiau ar mažiau stengiamasi atsikratyti.
Sunkumai, skausmas, rūpesčiai, nelaimės ir kančios yra žmogaus egzistencinės situacijos dalis. Kaip tvarkomasi su savo rūpesčiais? Kiekvienas žmogus per savo gyvenimą išsiugdo tam tikras strategijas. Vienas lengviau nusimena, kitas nuvertina sunkumus, dar kitam atrama - juokas, kai kurie savo psichines kančias “perstumia” į fizines ligas; dauguma su savo kančia mėgina susidoroti savyje. Vis dėlto kenčiama ne tik dėl savęs pačių, bet ir dėl kitų. Kiekvienas nustebimas rodo, kad visuomet turime ateities vaizdinį. Nustembame, kai kas nors atsitinka visai kitaip. Dažniausiai žmogus apsidraudžia nuo pernelyg didelių staigmenų, bando numatyti visas įmanomas galimybes. Taigi nustebimas reiškia, jog kažko nepavyko numatyti, tačiau kartu staigmenos yra gyvenimo druska - be jų būtų nuobodu.
Visos aukštesnės būtybės susijusios sudėtingais socialiniais ryšiais, formuojančiais įvairius socialinius jausmus, kuriuos galima įžvelgti sudėtinguose visuomeniniuose poelgiuose. Daugelis meilę laiko reikšmingiausiu jausmu. Tačiau toks vertinimas nedaug reiškia, nes tai yra vienas diferencijuočiausių jausmų. Meilė kaip emocija skiriasi nuo meilės, kaip jausmo. Apskritai meilė yra prieraišumo jausmas, į kurį įtraukiamos įvairios psichikos dalys; kai kurios iš jų yra nuolatinės, kitos jas papildo, kai kurios dominuoja slopindamos kitas. Meilės, kaip prieraišumo jausmo, pagrindas yra atsidavimas vienas kitam, apimąs švelnumą, gerumą, palankumą. Individų išsiskyrimas gimstant (evoliuciškai prasidėjęs nuo paprasto ląstelių dalijimosi) kompensuojamas prieraišumu. Mylimas asmuo tampa neatimama Aš dalimi: kas nutinka jam, panašiai ar net dar stipriau liečia mus. Meilė remiasi abipusiu patrauklumu, t.y. Įsimylėjimas praeina, svarbesniu dalyku tampa interesų bendrumas, bendri tikslai, dvasinis artumas. Todėl meilė irgi tam tikra užduotis. Jei į tai neatsižvelgiama, netenkama ryšio pilnatvės.
Dažniausiai aukojasi draugai. Nors draugystė ne tokia intymi kaip meilė, norint sukurti gerus santykius, reikia ne mažesnės asmeninės simpatijos, abipusio vertinimo, atidumo, pasitikėjimo. Draugai iš dalies atsisako savo interesų vienas kito labui, tačiau netampa vienas nuo kito priklausomi. Antipatija yra bendras apibūdinimas, apimantis visas negatyvias emocijas be atviro priešiškumo. Tokia nuostata galima daiktų, gyvūnų, asmenų, idėjų atžvilgiu. Agresija viena daugiausiai psichologijos nagrinėjamų emocijų. Tai neuroanatominės struktūros nulemtas elgesys.
Pažintiniai jausmai - itin ryškus pavyzdys, kaip jausmai persipina su kitais psichiniais procesais. Vidiniai potyriai interpretuojami ir įtraukiami į aukštesnių intelektualinių bei pasaulėžiūrinių ryšių struktūrą. Viltis - tai emocinis išgyvenimas, kylantis laukiant norimo įvykio ir atspindinti numatomo jo realaus išsipildymo tikimybę. Žmogus visada orientuojasi į ateitį, todėl viltį galima vadinti pamatine emocija. Ji reiškiasi kaip tvirtas įsitikinimas, savikliova, tikėjimas keliamais tikslais, optimistinė įtampa, ateities ilgesys. Tačiau ji gali nuvesti ir apgaulingais klystkeliais: realius lūkesčius išstumia nerealių pasakų šalių vaizdiniai. Vis dėlto išgyvenant sunkias situacijas (pvz., būnant kalėjime) viltis reikalinga, reikia mokytis viltis.
Laikas labai veikia estetinius vertinimus - tai, kas prieš 80 metų buvo laikomi bjauriais dalykais, šiandien daugelis patiria kaip gražius. Beje, dauguma žmonių savo vertinimus konformistiškai derina prie populiarių vertinimų. Daugelis tokių vertinimų byloja apie tikrų estetinių įspūdžių išsižadėjimą. Religiniai jausmai yra dvasiniai išgyvenimai, kurių pobūdis priklauso nuo religinio centro bei asmens santykio su juo. Daugeliui, kurie tiki Dievą kaip asmenį, malda irgi yra emocinis santykio išgyvenimas, prieraišumo jausmas, svyruojantis nuo vaikiško atsidavimo iki nematerialaus sąryšio su Absoliutu. Šiuos prieraišumo išgyvenimus daugelis religijų stiprina daugybe formų, susijusių ir su moralinėmis gyvenimo sąlygomis: dangiškojo džiaugsmo vaizdiniais, bauginimu pragaro kančiomis, samprotavimais apie žmogaus paskirtį, išlaisvinimu nuo žemiškų bėdų, amžino išganymo viltimi, mirties siaubo išnykimu ir žemėje nerandamo teisingumo laukimu.
Ši emocijų dalis susijusi su jau buvusiomis emocijomis. Žmogus ne tik išgyvena tam tikras jausmines būsenas, bet ir mėgina nuolat jas atnaujinti ir keisti: nepakankamas - sustiprinti, perdėtas - prislopinti, slogias pakeisti “gražiomis svajonėmis”. Tokia konfrontacija jau pati savaime yra emocionali. Tai yra meditatyvus emocionalumas, kitaip tariant, savęs pažinimas gilinantis į savo išgyvenimus. Pagal apdorojimo intensyvumą meditacinės emocijos svyruoja nuo paprasto delsimo, kol jausmas nuščius, iki vidinės ekstazės. Meditacinės emocijos labiau nei momentinės būsenos padeda save emociškai realizuoti. Gėda yra tipiška žmogaus dorumą liudijanti emocija. Kai kas nors apibūdinamas kaip begėdiškas, vadinasi, tas asmuo nepasižymi nei kūnišku, nei dvasiniu, nei doriniu santūrumu. Gėda reiškiasi fiziškai: nuleista galva, nukreiptas žvilgsnis, gestai, rodantys norą užsidengti. Susigėdęs žmogus savo kūno a…
tags: #zmogaus #emocijos #sociologija