Įvadas
Vaikų elgesio problemos yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys. Straipsnyje nagrinėjama pedagogo reakcija į nepageidaujamą vaiko elgesį, atsižvelgiant į individualius vaiko raidos ypatumus, socialinę aplinką ir ugdymo formas. Straipsnyje aptariamas specialiojo ir integruoto ugdymo įtaka socialiniams ryšiams, analizuojamos nepageidaujamo elgesio priežastys ir galimos korekcijos. Taip pat aptariami pedagogo ir mokinio santykiai, jų svarba vaiko saugumui ir gerovei.
Vaikų elgesio sutrikimų priežastys
Nagrinėjant vaikų elgesio sutrikimų priežastis, dažnai nurodomos dvi svarbios veiksnių grupės:
- Individualūs raidos ypatumai (vaiko asmenybės savybės, savitas aplinkos suvokimas ir interpretacija).
- Sociokultūrinės aplinkos įtaka.
Manoma, kad neigiama aplinka - vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių nepageidautiną socializaciją. Asmenybės ir emocijų raidą iš dalies gali lemti tėvų, ypač motinos ir vaiko santykių pobūdis, vaiko amžius, lytis, temperamentas, šeimos ypatumai. Šeimos įtaką emocinėms ir elgesio problemoms atsirasti traktuojama labai įvairiai. Neigiamai vaiko emocinę bei elgesio raidą veikia nepilna, nedarni šeima, nuolatiniai tėvų nesutarimai bei konfliktai, emocinių ryšių tarp tėvų ir vaikų trūkumai.
Specialiojo ir integruoto ugdymo formų įtaka socialiniams ryšiams
Vaiko vystymąsi sąlygoja socialinė aplinka. Pilnaverčiam asmenybės vystymuisi reikalinga pilna šeima, kur stebėdamas artimųjų santykius vaikas perima moralės normas, suvokia šeimos narių pareigas, perima vertybines orientacijas. Vėliau vaiko ugdymą veikia kitos socialinės institucijos - darželis, mokykla. Klasikinis vaiko ugdymo modelis - vaikas - šeima, mokykla - išsaugo pilnaverčius socialinius ryšius tiek su tėvais, tiek su artimiausios aplinkos žmonėmis (kiemo draugai, kaimynai, giminės), tiek su ugdymo įstaiga. Iki 1993 metų specialiųjų poreikių vaikai buvo ugdomi tik specializuotose ikimokyklinėse įstaigose bei mokyklose. Jei tokios įstaigos vaiko gyvenamojoje vietoje nebuvo, jis buvo pasiunčiamas į artimiausią specializuotą darželį ar mokyklą. Neišvengiamai didžioji dalis specialiųjų poreikių vaikų buvo atitraukiami nuo šeimos, nuo jiems artimo sociumo. Tokiomis sąlygomis susilpnėja vaiko harmoningam ugdymui būtini socialiniai ryšiai.
Įteisinus specialiųjų poreikių vaikų integruoto ugdymo formą, kai kurie vaikai gali mokytis artimiausioje mokymo įstaigoje. Suprantama, ši ugdymo forma efektyvi tik suteikiant vaikams papildomą specialistų pagalbą. Pavyzdžiui, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos miestų sutrikusios regos vaikams tokią pagalbą teikia tiflopedagogai, dirbantys neseniai įkurtuose regos ar ugdymo centruose. Tokioje pedagoginėje situacijoje išsaugomi vaiko - šeimos - artimiausio sociumo socialiniai ryšiai bei susiformuoja naujas ryšys: sutrikusios regos vaikas - tiflopedagogas.
Taip pat skaitykite: Elgesio ypatumai
Specialiojo ir integruoto ugdymo formos: Privalumai ir trūkumai
Demokratizuojant švietimo sistemą, Lietuvoje nuo 1993 metų įteisintas specialiųjų poreikių vaikų integruotas ugdymas. Iki šiol vieni pedagogai pritaria specialiajam ugdymui, kiti - integruoto ugdymo formai. Nederėtų absoliutinti nė vienos iš jų, nes abi šios ugdymo formos turi privalumų ir trūkumų.
Specialiojo ugdymo sistemos privalumai:
- Specialiųjų ugdymo įstaigų pedagogai turi specialų išsilavinimą ar ilgametę darbo patirtį su sutrikusio vystymosi vaikais.
- Specialioji mokykla turi gerą metodinę, techninę bazę.
- Klasėse mažiau vaikų, didesnė individualaus darbo galimybė.
- Geriau tenkinami specialieji poreikiai. Pavyzdžiui, vaikai, turintys žymių regos sutrikimų, specialiojoje mokykloje mokomi orientavimosi erdvėje, savitarnos įgūdžių ir pan.
Specialiojo ugdymo sistemos trūkumai:
- Dažniausiai vaikai atskiriami nuo šeimos.
- Neretai šios mokyklos būna toli nuo namų ir vaikai retai matosi su savo šeimos nariais.
- Kai kurios specialiosios mokyklos yra gana uždaros.
- Dažnai specialioji mokykla sudaro šiltnamio sąlygas, kas vėliau apsunkina šių vaikų adaptaciją visuomenėje.
Integruoto ugdymo privalumai:
- Vaikai neatskiriami nuo šeimos.
- Vaikai ugdomi tarp tokių žmonių, kokia yra visuomenė, kurioje ateityje vaikui teks gyventi.
- Moraliai tėvams yra lengviau, kai vaikas mokosi bendrojo lavinimo, o ne specialiojoje mokykloje.
- Sveiki vaikai iš mažens supras, kad yra ir neįgaliųjų žmonių, „kitokių“. Tai sudaro palankias prielaidas, kad užaugę jei adekvačiai vertins neįgaliuosius, jų galimybes bei turės pozityvų į juos požiūrį.
Integruoto ugdymo trūkumai:
- Specialiųjų poreikių vaikas bendrojo lavinimo mokykloje ne visada gauna būtiną pagalbą.
- Dėl savo skirtingumo neretai specialiųjų poreikių vaikai nepritampa bendraamžių kolektyve. Lieka šių vaikų diskriminacijos rizika.
- Bendrojo lavinimo mokyklų mokytojai stokoja žinių apie specialiųjų poreikių vaikų ugdymo ypatumus.
- Kai kuriems pedagogams stinga šiems vaikams geranoriškumo.
Vertinant abi ugdymo formas, yra pažeistas pats vertinimo principas. Vertina kai kurie mokytojai (ar jų grupė). Tačiau nauja integruoto ugdymo forma sukurta ne pedagogui, o specialiųjų poreikių vaikui. Jei abi (specialiojo ir integruoto ugdymo) formas vertinsime iš specialiųjų poreikių vaikų bei jų tėvų pozicijų, vertinimas bus teisingas. Tėvai turi pasirinkimo laisvę, nes yra alternatyva specialiajam ugdymui. Abi šios ugdymo formos yra pilnateisės. Svarbiausia, kad būtų atsižvelgiama, kur konkrečiam specialiųjų poreikių vaikui bus geriau - specialiojoje ar bendrojo lavinimo mokykloje.
Ankstyvoji intervencija
Daugelyje šalių ankstyvoji kompleksinė pagalba (gydymas, ugdymas, taip pat psichologinė bei socialinė pagalba) rizikos grupės arba sutrikusios raidos vaikams ir jų šeimoms vadinama ankstyvąja intervencija. Ankstyvosios intervencijos procesas grindžiamas kuo ankstyvesniu vaiko būklės identifikavimu, ugdymu ir pagalba šeimai. Ankstyvoji intervencija skiriama biosocialinės rizikos grupės arba sutrikusios raidos vaikams nuo gimimo iki kol vaikas pradeda lankyti ugdymo įstaigą.
Vakarų Europos šalių dokumentuose nurodomi tokie pagrindiniai ankstyvosios intervencijos tikslai:
- padėti įveikti vaiko ir jo aplinkos rizikos veiksnius, lemiančius raidos atsilikimą, išvengti antrinių sutrikimų;
- skatinti ankstyvą tinkamą vaiko sąveiką su aplinka;
- padėti šeimoms ugdyti vaiką, teikti emocinę ir kt. paramą šeimoms;
- įgalini vaiką komunikuoti su aplinka (verbaliniu ar neverbaliniu lygmeniu);
- koordinuoti vaiko ir šeimos įtraukimą į integruotą ugdymo sistemą.
Ankstyvoji intervencija skiriama vaikui ir šeimai. Ugdymas turėtų būti grindžiamas sisteminiu holistiniu požiūriu, t.y. ugdymas ir pagalba pripažįstami atsižvelgiant į vaiko aplinką. Tėvai vertinami kaip svarbūs ankstyvosios intervencijos partneriai. Ankstyvosios intervencijos tarnybų veikla turi būti planuojama, atliekama ir tobulinama kartu su šeimomis. Ankstyvosios intervencijos tarnybos interdiscipliškumą lemia mažo vaiko raidos ir sutrikimo komplesiškumas, todėl svarbi ugdytojų, psichologų, socialinių darbuotojų ir medikų kooperacija bei veiklos koordinavimas.
Taip pat skaitykite: Prevencinės programos
Pedagogų ir mokinių tarpusavio santykiai
Svarbiausias mokinių ir pedagogų gerų tarpusavio santykių garantas - vaiko ar paauglio saugumo jausmas. Šis jausmas priklauso nuo bendravimo kokybės, nes bendravimas - vienas svarbiausių žmonių poreikių. Teigiamiems pedagogų ir ugdytinių santykiams daug reikšmės turi dvasinis kontaktas. Juk pedagogas privalo ne dirbtinai bendrauti, nuolaidžiauti ir pataikauti vaikui, o gebėti įsijausti, suprasti mokinį. Be dvasinio kontakto negali būti ir teigiamo auklėjimo vyksmo. Ugdytojas pasieks gerų rezultatų, kai sugebės stebėti ir visą klasės bendruomenę, ir atskirus jos narius. Jis turi rūpintis visais ugdytiniais vienodai, tikėti jų gebėjimais bei polinkiais.
Pastebėta, kad mokinių ir pedagogų tarpusavio santykiai geresni, šiltesni, kai mokytojas puikiai susipažinęs su vaiko anamneze, charakteristikomis, tėvais, kai geba įsigilinti į vidinį vaiko pasaulį, suprasti dvasinę jo būseną. Ugdytinis jaučia, kai jo mokytojas ironizuoja, išjuokia ar kitaip niekina mokinį. Taigi kartais pedagogas pats sugriauna tarpusavio pasitikėjimą, ir ugdytinio sieloje kaupiasi pagieža, kuri po truputį perauga į neapykantą. Mūsų mokiniai gerbia tuos pedagogus, kurie reiklūs, griežti, bet nemėgsta ugdytojų, kurie smulkmeniškai persekioja kiekvieną jų žingsnį. Kiekvienas pedagogas privalo laikytis tų bendravimo sąlygų, kurios lemia teigiamus pedagoginius santykius ir gerą psichologinį mikroklimatą. Tačiau pedagogų ir ugdytinių bendravimas specialiojoje mokykloje turi tam tikras ribas. Mokykloje turi vyrauti mokytojų ir mokinių santykiai, grindžiami geranoriškumu ir bendradarbiavimu.
Mokytojų pasitikėjimas ir bendradarbiavimas
Švietime tarpusavio santykiai yra esmių esmė. Vienas tyrėjas yra pasakęs, kad mokymas - pats pavojingiausias darbas, nes tie, kurie moko, yra labai pažeidžiami.
Valstybinėje mokykloje radau jaukų, atvirą geranoriškų mokytojų būrelį, su kuriuo buvo gera, saugu ir smagu visus metus, su kuriuo galėjai tartis, dalintis patirtimi, susitelkus spręsti problemas ar pasiguosti - už tai kolegėms esu nuoširdžiai dėkinga. Visgi visuotinė mokytojų bendrystė, buvimas kartu liko nepažinta. Privačiose mokyklose iškart numatytas naujų žmonių įvedimas į kolektyvą, įtraukimas į diskusijas, komandos formavimo renginius ir kt. Daug dėmesio skiriama būtent mokytojų bendrystės jausmui - suprantant, kad tai daro tiesioginę įtaką mokinių gerovei. Viena pasiteisina, kita - ne, tačiau didelės pastangos buriant mokytojus man jau yra džiugus atradimas. Gera jaustis komandą papildančiu žmogumi, o ne keista, nenuovokia tyruose karksinčia varna, kurios privengiama. Vienoje mokykloje kas antrą savaitę rengiamas mokytojų susitikimas su psichologe, padedančia spręsti įvairias situacijas, suprasti save ir kolegas.
Nedrįsčiau teigti, kad valstybinėje mokykloje mokytojai nenori bendradarbiauti, dalintis patirtimi - gal tiesiog susidūrė su neigiamomis pasekmėmis, reakcija, „nudrąsinimu“, iškreipta konkurencija, pagalių kaišiojimu, todėl nebenori, nebejaučia motyvacijos ar nebemato prasmės. Privačiose mokyklose labai praktiškai jaučiu siekį kurti palankią atmosferą, lemiančią ir bendradarbiavimą, pavyzdžiui, taikomus asmeninio tobulėjimo formas ir būdus: tai reflektyvios mokytojo praktikos įvedimas, supervizijos (profesinių santykių konsultavimas), kassavaitinės pedagogų kolegijos bei pedagogų socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymas. To siekiamybė - kad pedagogai darbą suprastų ne kaip formalų pareigų atlikimą, o kaip galimybę savirealizacijai ir tobulėjimui, kad prisiimtų atsakomybę už savo mokymąsi, profesinį ir asmeninį tobulėjimą.
Taip pat skaitykite: Pedagogo socialinė psichologija
Kovojame su patyčiomis mokykloje, o ar nepasitaiko mobingo atvejų tarp pačių pedagogų? Ar mokytojas, patekęs į emocinę ir psichologinę krizę, gali tikėtis palaikymo ir pagalbos? Jei pažvelgtume į tyrimus, būtų aišku, kad mobingo pasitaiko visur, tačiau labiausiai jis paplitęs švietimo sistemoje. Bet tai - atskira ir labai plati tema. Privačiose mokyklose mobingo užuomazgų nematau - galų gale sudaryta visa pagalbos mokytojams instrumentų paletė. Viena vadovė nuolat „būdrauja“ įjungusi saugiklį - pasirengusi skirti mokytojui reikalingą pagalbą, iš kitos vadovės išgirdome pasiūlymą: jei mokytojas jaučiasi gęstantis, įkliūnantis į emocijų, psichologinę krizę, verčiau išleisti jį porą savaičių atostogų, nei leisti išsikvėpti paskutinėms žarijoms.
Mokytojų ir tėvų bendradarbiavimas
Lietuvos mokytojai mažai laiko bendrauja su vaikais, jų tėvais ir vienas su kitu. Dėmesys kiekvienam vaikui, gyvenimo įgūdžių ugdymo programos, dvasinės veiklos erdvės, mokinio asmenybės brandos siekiai, susitelkimas į individualias kiekvieno mokinio išgales bei ypatybes, nuolatinės asmeninės pažangos siekimas yra labiau nudailintų švietimo dokumentų vizijos nei realybė.
Eilinėje valstybinėje miesto mokykloje galimybė kurti santykį su mokiniu yra objektyviai ribojama - skirti asmeninį dėmesį visiems 30-čiai mokinių yra tiesiog neįmanoma, nebent 30 sekundžių ar maksimalų vienos minutės stabtelėjimą prie vaiko laikytume tuo asmeniniu dėmesiu. Išgirsti kiekvieną iš 30-ies, leisti išsakyti savo požiūrį į kūrinį, temą, padiskutuoti irgi sunkiai įgyvendinama misija - laimi tie, kurie garsiausiai šaukia, kaip ir įprasta kovoje dėl išlikimo. Norint bent daliai vaikų skirti dėmesio, pernai teko investuoti kone visą asmeninį laiką - įprasto gyvenimo sau praktiškai nebelieka nei savaitės dienomis, nei savaitgaliais. Privačios mokyklos šiuo atveju laimi prieš valstybines, nes čia yra tiesiog mažiau vaikų, klasėse jų - perpus ar trimis kartais mažiau, vadinasi, ir mokytojui yra geresnės galimybės konstruoti santykius ir kurti palankią atmosferą klasėje. Matau daug mokytojų bendravimo su mokiniais, kadangi ypatingas dėmesys kreipiamas ir į socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymą. Taip pat dirbu ateities mokykloje, kurioje ugdymas remiasi individualaus mokymosi pamatu, tad kurti jaukų bendravimą su mokiniais yra gerokai lengviau nei įprastai.
Bendradarbiavimas su tėvais yra, matyt, neišsemiama tema. Susidūriau tiek su norinčiais bendradarbiauti, tiek su norinčiais vadovauti mokytojui tėvais. O kaip klostosi bendravimas, priklauso nuo abiejų pusių geranoriškumo - tėvai, kurie realiai suinteresuoti vaiko gerove, geba ieškoti sprendimų, neužsiima kaltųjų paieška. Keisčiausia valstybinėje mokykloje buvo sulaukti nepasitenkinimo iš tėvų, kurie su manimi nebuvo bendravę nei raštu, nei žodžiu. Kita vertus, kai iš tėvų girdžiu prašymą nesuteikti vaikams vilties, nes „gyvenime taip nebūna“, suprantu, kad pastangas bendrauti ir bendradarbiauti turiu skirti tiems, kurie švietime ieško vilties.
Korekcinis ugdymo proceso kryptingumas
Viena iš svarbiausių ugdymo proceso ypatybių yra jo korekcinis kryptingumas. Korekcija suprantama kaip pedagoginių (ir medicininių) priemonių sistema, leidžianti pašalinti arba sumažinti neigiamą vaiko vystymosi sutrikimų poveikį tolesniam jo vystymuisi. Šios priemonės nėra atskiri renginiai. Jo apima mokomojo, auklėjamojo darbo turinį, metodus, formas, gydomąjį sveikatingumą keliantį darbą, specialų dienos rėžimą, pedagogų, visų darbuotojų santykius su mokiniais ir t.t. Tuo specialusis ugdymas siekia ne atsiriboti nuo sveikų vaikų ugdymo įstaigų veiklos, o stengtis kaip galima labiau specialiąją mokyklą priartinti prie normalios bendrojo lavinimo mokyklos.
Specialiojo ugdymo proceso ypatumas - ypatingas teorijos ir praktikos ryšio santykis šiame procese. Sutrikusio intelekto vaiko mąstymo, dėmesio, atminties ypatumai verčia taip organizuoti jų ugdymą, kad jis būtų praktinio pobūdžio. Praktika specialiojoje mokykloje vaikams yra ir žinių įsisavinimo šaltinis, sudarantis sąlygas sąmoningam išmokimui, jų panaudojimui įvairiose situacijose; ir žinių įsisavinimo metodas, nes verbalinis medžiagos įsisavinimas dažnai yra visiškai neefektyvus. Praktinė veikla leidžia sudaryti palankiausias sąlygas vaiko pažintinių galimybių vystymui ir taisymui (pojūčių, suvokimo, dėmesio, kalbos, motorikos lavinimui, valios, emocijų sferos tobulinimui). Teorinis mokymas sumažinamas iki būtiniausio ir prieinamiausio minimumo.
Dar viena ugdymo proceso ypatybė yra ypatingas vaizdumo vaidmuo. Pojūčių, suvokimų netobulumas, dėmesio sutrikimai, pažintinių interesų skurdumas ir kt. trukdo vaikui pakankamai pilnai suvokti jį supantį pasaulį, todėl atėjusio į mokyklą sutrikusio intelekto mokinio vaizdinių ratas yra ypač skurdus ir dargi kartais klaidingas. Reikalingas didelis vaizdumas, kuris veda vaiką nuo konkretaus daikto ir jo savybių suvokimo prie jo esmės, pagrindinių dalykų suvokimo ir išdėstymo žodžiu, t.y. veda prie loginio mąstymo formavimo.
Reikia taip pat pažymėti labai menką protiškai atsilikusio aviko aktyvumo, savarankiškumo lygį, nesugebėjimą planuoti savo veiklą ir kritiškai vertinti jos rezultatus. Specialiai nemokomi jei taip ir neišmoksta naudotis rašytinėmis instrukcijomis. Todėl vadovaujančio mokytojo vaidmenį mokymo procese, kuris išlieka iki mokyklos baigimo, tenka įvertinti kaip dar vieną šio proceso ypatybę. Kryptingai dirbant, mokinių savarankiškumas žymiai išauga.
Specifiniais bruožais pasižymi ir šių vaikų ugdymo turinys. Tai nėra mechaninis bendrojo lavinimo mokyklos turinio „ištempimas“ ar susiaurinimas. Jis turi kitų uždavinių - suteikti mokiniams išbaigtą (tačiau labai elementarią) žinių sistemą, kuri bus reikalinga jam gyvenime. Todėl mokymo plane matome ir biologiją, ir istoriją, ir geografiją, ir dailę, ir muziką. Specialioji mokykla savo auklėtinius turi parengti visuomenei naudingam darbui. Tai atsispindi mokymo plane darbams skiriamų pamokų skaičiuje. Taip pat skiriamos specialios korekcinės pamokos vaikams, turintiems kalbos sutrikimų.
Rengiant mokymo programas, akcentuojami propedeutinio laikotarpio pailginimo, kartojimo dažnumo, tarpdalykinių ryšių, mokomosios medžiagos elementarumo, individualaus priėjimo principai. Visą šią medžiagą pateikia specialiųjų mokyklų vadovėliai, kurie yra rengiami atsižvelgiant į nežymiai sutrikusio intelekto mokinių pažintinės veiklos, valios, emocijų ypatumus ir sugebėjimus.