Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip perdegimo sindromas yra susijęs su socialine parama bei saviveiksmingumu, atsižvelgiant į tai, kad jau daugiau nei tris dešimtmečius Lietuvos bei pasaulio tyrėjai domisi perdegimo sindromo reiškiniu, jo priežastimis, formavimusi, pasekmėmis bei galimais pagalbos būdais.
Perdegimo sindromo samprata ir aktualumas
Šiandieniniame pasaulyje dažnas dirbantis žmogus gyvena įtemptą gyvenimą, diena iš dienos susidurdamas su naujais iššūkiais ir spręsdamas sudėtingas problemas. Esant perdegimui, suprastėja paslaugų kokybė, padidėja darbuotojų išėjimas iš darbo, alkoholio bei kitų svaigiųjų medžiagų vartojimas, problemos asmeniniame, šeimyniniame gyvenime, pakinta žmogaus nuostatos, požiūris, elgesys. Todėl šios temos aktualumas yra neabejotinai svarbus tiek organizaciniame, tiek asmeniniame lygmenyje. Tam tikroms profesijoms nuo ryto iki vakaro tenka bendrauti su žmonėmis, spręsti jų problemas, kas reikalauja nemažai fizinių bei psichinių jėgų. Tai anksčiau ar vėliau gresia perdegimo sindromas. Nustatyta, kad labiausiai perdegti linkę socialinės, aptarnavimo sferos darbuotojai: pedagogai, slaugės, teisininkai, socialiniai darbuotojai, socialiniai pedagogai, medikai, policijos pareigūnai, kitaip tariant, darbuotojai, kurių veiklos specifiškumas reikalauja artimo, dažno ir intensyvaus kontakto su kitais žmonėmis.
Perdegimo sindromo apibrėžimas ir sudedamosios dalys
Ar įmanoma tokiomis sąlygomis visada išlikti ramiam? Ar būtina atkreipti dėmesį, jei esi nuolatos nuvargęs ir išsekęs, jei dingsta motyvacija darbui? Šie ir dar kiti požymiai liudija apie perdegimo sindromą (ang. burnout). Šį terminą pirmasis pavartojo JAV kilmės psichologas Herbertas Freudenbergeris.
Tačiau stresas, įtampa darbe dar nebūtinai liudija apie perdegimo sindromą. Perdegimo sindromą H. Freudenberger (1975) apibrėžė kaip išsekimą, atsirandantį tuomet, kai situacija reikalauja daugiau resursų bei energijos nei žmogus turi. Taigi šio reiškinio studijos davė pradžią naujoms publikacijoms, naujiems apibrėžimams, empiriniams tyrimams rastis. Viena žinomiausių perdegimo sindromo tyrinėtojų yra socialinės psichologijos specialistė Christina Maslach, kurios perdegimo sindromo apibrėžimas yra labiausiai paplitęs šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje. Anot mokslininkės (2003), tai yra sudėtingas procesas, kurį sudaro kelios pagrindinės sudedamosios dalys: emocinis išsekimas, depersonalizacija bei sumažėję asmeniniai laimėjimai. Tai ne trumpalaikė ar greitai galinti praeiti būsena, o ilgai trunkanti reakcija į nuolatinius emocinius bei tarpasmeninius stresorius darbe.
Psichologijos žodynas (Oxford dictionary of psychology, 2006) perdegimo sindromą apibūdina kaip stiprų nerimą, atsirandantį dėl pervargimo darbe, kurį lydi nuovargis, nemiga, depresija, sumažėjęs darbo našumas. Autoriai sutinka (Lindblom et al., 2006), jog dažniausiai perdegimo sindromas yra susijęs su darboviete.
Taip pat skaitykite: Tyrimų analizė apie mokymosi motyvaciją
Perdegimo sindromo požymiai
Šiuo reiškiniu susilaukė nemažai tyrėjų dėmesio: mėginta ne tik apibrėžti šį reiškinį, bet ir išskirti bendriausius požymius, pagal kuriuos galima identifikuoti perdegimo sindromą.
- Emocinis išsekimas - tai fizinis bei psichinis išsekimas, galintis kilti dėl per daug monotoniško ar nuobodaus darbo (Jackson et al., 1986); tai persidirbimo jausmas, fizinių ir emocinių resursų išeikvojimas. Nors perdegimo sindromą apibūdina trys dimensijos bei jų sąveika, vis dėlto emocinis išsekimas laikomas kertiniu perdegimo bruožu.
- Depersonalizacija - tai neigiamas, abejingas, ciniškas požiūris į savo darbą, kolegas, klientus bei visą organizaciją.
- Sumažėję asmeniniai pasiekimai - žmogus jaučiasi nekompetentingas, nepasiekiantis daug naudos ir laimėjimų savo darbe. Esant šiems stresoriams, žmogus nebetiki savo atliekamu darbu, jo sėkme, neigiamai vertina save bei savo gebėjimus ir nustoja siekti teigiamų rezultatų.
Pirmosios dvi perdegimo sindromo dimensijos laikomos sindromo ašerdimi, tuo tarpu asmeniniai laimėjimai daugiau siejami su asmenybės charakteristikomis bei saviveiksmingumu. Lee bei Ashforth (1990) atlikti tyrimai taip pat nurodo, jog emocinio išsekimo ir depersonalizacijos dimensijos tarpusavyje stipriai koreliuoja. Kaip ir buvo tikėtasi, tyrimas atskleidė šių dviejų dimensijų ryšį su fizine bei psichologine įtampa. Tuo tarpu asmeniniai laimėjimai yra daugiau susiję su elgesio suvokimu bei kontrolės naudojimu. Tai yra ne vienintelis mokslinėje literatūroje pateikiamas modelis.
Kitas modelis išskiria kelis tipus požymių:
- Fiziniai požymiai: galvos, nugaros skausmo, migrenos priepuoliai, virškinimo sutrikimo, svorio praradimo, infekcinių ligų, pilvo skausmo, apetito stokos, miego sutrikimo, depresijos (Freudenberger, 1975; Kahill, 1988).
- Emociniai požymiai.
- Elgesio.
- Tarpasmeniniai požymiai apima klientus, draugus, šeimos narius, kitus reikšmingus asmenis. Tai diskomfortas bendraujant su klientais, nekompetentingai suteikia paslaugas, atsiriboja nuo šeimyninio gyvenimo. Taip pat pastebėta, jog perdegimo sindromas turi neigiamos įtakos vedybiniam gyvenimui (Burk & Greenglass, 2001).
- Nuostatų požymiai: žmogus apibūdinamas kaip cinikas, šiurkštus, gynybiškas, galvojantis pesimistiškai, netolerantiškas kitiems, nenorintis eiti į darbą bei nematantis prasmės savo darbe ar gyvenime.
Mokslininkai yra sukūrę nemažai būdų, skirtų nustatyti ar/ir įvertinti perdegimo sindromą. Tai perdegimo sindromo metodika (angl. Maslach Burnout Inventory).
Perdegimo sindromo etiologija
Perdegimo sindromo etiologija domisi ne viena populiari teorinė paradigma: psichoanalitinė, Jungo, teisingumo, socialinės kompetencijos ir kt. Šiame darbe apžvelgsime keletą svarbiausių bei mokslinėje literatūroje populiariausių modelių.
Taip pat skaitykite: Sprendimo būdai pedagogams
Darbo reikalavimų - resursų modelis (angl. Job - Demands Resources Model). Tai vienas pagrindinių modelių, tapęs kitų, ne mažiau svarbesnių modelių (pavyzdžiui, "Reikalavimų - kontrolės - paramos modelio", "Pastangų - apdovanojimų neatitikimo modelio") teoriniu pagrindu. Šis modelis, pristatytas Demerouti bei jo kolegų, dėl savo įvairiapusiškumo bei praktiškumo pralenkia ankstesnius modelius (Jenaro et al., 2007, Dollard et al., 2007). Anot darbo reikalavimų - resursų modelio, darbo aplinka sąlyginai gali būti suskirstyta į reikalavimus bei resursus. Fiziniai, socialiniai, organizaciniai darbo ypatumai, reikalaujantys iš darbuotojo ilgalaikių fizinių ar psichinių pastangų, yra priskiriami darbo reikalavimams. Darbo resursai apibrėžiami kaip fiziniai, psichologiniai, organizaciniai ar socialiniai darbo aspektai, kurie padeda žmogui siekti užsibrėžtų tikslų, sumažinti keliamus reikalavimus ar fiziologinę/psichologinę įtampą bei skatina asmeninį augimą bei mokymąsi. Perdegimas, anot Demerouti, kyla esant neatitikimui tarp reikalavimų, kurie yra keliami darbuotojui, bei resursų, reikalingų su tais reikalavimais susitvarkyti.
Dar vienas modelis, pateikiantis prielaidas, kodėl kyla perdegimo sindromas, yra resursų konservavimo modelis (angl. The Conservation of Resources Model of Burnout) (Halbesleben, 2006). Šis modelis yra pagrįstas kognityviniais (t.y. žmogaus tikslai, asmenybės charakteristikos, energingumas ir pan.) bei aplinkos veiksniais, kurie yra susiję su žmogaus resursais.
c) Papildomų resursų trūkumas, nors žmogus labai stengėsi (pvz., norimos darbo vietos negavimas, nors žmogus siekė/gavo aukštojo mokslo diplomą). Jei stresą sukelia nors viena iš šių trijų aplinkybių, laikui bėgant jis vis stiprės ir virs perdegimo sindromu. Šis modelis taip pat atsižvelgia į sąsajas tarp reikalavimų darbe bei turimų resursų: perdegimo sindromas atsiranda tuomet, kai darbo reikalavimai yra žymiai didesni nei žmogaus turimi resursai gali nuo jų apsaugoti. Tiesa, šio modelio išskirtinis bruožas - dėmesys perdegimo sindromo bei socialinės paramos ryšiui.
Pines (2002) perdegimo sindromo etiologijai atskleisti pasiklo psichoanalitiniu - egzistenciniu požiūriu, apjungiant dvi, iš pažiūros labai skirtingas, paradigmas. Egzistencinis požiūris pabrėžia gyvenimo prasmę, žmogaus tikėjimą, jog gyvenimas yra prasmingas, darbai, kuriuos jis atlieka, yra reikšmingi bei svarbūs. Kiekvienas žmogus pasirenka sferą, kurioje nori save realizuoti bei pajusti, taip vadinamą, egzistencinę prasmę. Šis modelis remiasi įsitikinimu bei idėjomis. Jam susidūrus su sunkumais ar nesėkmėmis, darbas, iki šiol teikęs tiek pasitikėjimo bei prasmės, tampa nebereikšmingas, nebesvarbus, žmogus pasijunta bejėgis ir visa tai tampa pradžia perdegimo sindromui formuotis. Kitaip tariant, profesija, darbas, karjera tampa kiekvieno žmogaus keliu į prasmingą egzistenciją. Tuo tarpu psichoanalitikai, jų tarpe Pines, Freudenberger, Fischer, domisi, kodėl žmogus gyvenimo prasmę bando pasiekti būtent tokiu būdu, t.y. tapdamas mediku, mokytoju, terapeutu ar kitu specialistu. Teigiama, jog žmogaus profesinės veiklos pasirinkimas yra nesąmoningas, nulemtas ankstyvojoje vaikystėje, paremtas šeimos įtaka. Darbas taip pat yra pasirenkamas atsižvelgiant į galimybę atkartoti svarbią vaikystės patirtį, patenkinti vaikystėje neišpildytus norus ar užgydyti praeities žaizdas. Tačiau, priešingai, nesėkmė kuria pradžią perdegimo sindromui formuotis.
Teisingumo teorija (angl. equity theory) - dar viena perdegimo sindromo atsiradimą aiškinanti teorija, kuri dėmesį sutelkia ties kliento - paciento santykiais darbo aplinkoje. Dierendonck su kolegomis (2001) aiškina šiuos santykius bei perdegimo sindromo sąsajas. Anot autorių, žmonės tarpusavio santykius supranta kaip savotiškas išlaidas, atlygį, investavimą bei naudą. Situacija bei santykiai bus vertinami kaip teisingi, jei įdėtos pastangos atitiks gaunamus rezultatus. Kitaip sakant, žmogus jausis prastai, jei jis situacijoje nesijaus teisingai. Suprantama, kad teikiant pagalbą ar paramą klientui/pacientui, tikimasi sulaukti bent menkiausio dėkingumo ar subjektyviai suvokiamo atlygio. Todėl ir perdegimo sindromas pasireiškia tuomet, kai nėra balanso tarp to, ką žmogus duoda ir gauna, kai santykiai tarp jo ir kliento/paciento suvokiami kaip neteisingi.
Taip pat skaitykite: Asmenybės svarba ugdymo procese
Akivaizdu, jog perdegimo sindromas tapo daugelio teorinių paradigmų objektu. Šios teorijos pateikia alternatyvas, kaip būtų galima jo išvengti, t.y. socialinės paramos gavimas bei teisingų santykių su klientu palaikymas. Taigi nesvarbu, kokios priežastys sukeltų perdegimo sindromą, viena yra aišku - tai sudėtingas reiškinys, neigiamai paveikiantis žmogaus vidinį pasaulį bei sutrikdantis tarpasmeninius santykius.
Asmenybės savybės ir perdegimo sindromas
Perdegimo sindromas labai individualiai pasireiškia kiekvienai asmenybei. Vieni yra jautresni, kiti - žymiai atsparesni perdegimo sindromą sukeliantiems veiksniams. Perdegimo sindromo tyrinėtojai, tyrimo objektu laikydami individualias asmenybės savybes, teigia, jog jis kyla dėl per didelis profesinis įsipareigojimas, pasiaukojimo savo darbui ir klientams (Maslach et al., 2001). Taip pat manoma, kad perdegimo sindromą patiria silpni, nekompetentingi, vieniši, jauni, itin griežti, nelankstūs, mažesnę savivertę turintys darbuotojai (Freudenberger, 1975; Maslach, 2003).
Mokslininkai taip pat domisi, kokie asmenybės bruožai yra susiję su perdegimo sindromu. Tyrinėjant penkias asmenybės bruožų dimensijas (angl. Big Five), nustatytas ryšys tarp jų bei perdegimo sindromo dimensijų. Suchodolska (2008) nustatė, jog neurotizmas yra teigiamai susijęs su emociniu išsekimu bei depersonalizacija bei neigiamai susijęs su asmeniniais laimėjimais.
Individualios asmens savybės bei turimi resursai gali padėti žmogui prisitaikyti prie keliamų reikalavimų, kontroliuoti kylantį stresą ar netgi gresiantį perdegimą. Šiais sunkumais didina asmens …
Socialinė parama ir saviveiksmingumas kaip perdegimo prevencijos veiksniai
Socialinė parama bei saviveiksmingumas yra laikomi labai svarbiais veiksniais kovoje prieš perdegimo sindromą. Žmogus yra sociali būtybė, dažnai priklausanti daugiau nei vienai socialinei grupei. Taip pat socialinė parama laikoma vienu svarbiausių apdovanojimų, kurį asmuo gali gauti priklausydamas vienai ar kitai socialinei grupei (Pines et al., 2002). Ne mažiau svarbus yra ir saviveiksmingumas, kuris gali būti ne tik sėkmingos įstaigos veiklos, kurioje dirba asmuo, bet ir teigiamų jo jausmų, mąstymo, elgesio bei motyvacijos garantas. Nors šiuolaikinėje darbo rinkoje žmogus visada turi išlikti budrus, lankstus, atviras naujoms idėjoms bei pasikėlymams, neabejojama, jog ne visada darbo kiekybė užtikrins didelį pelną ar kokybiškas paslaugas. Neabejotinai, geras darbuotojas yra sveikas darbuotojas, todėl nediskutuotinai verta investuoti į jo fizinę bei psichinę gerovę.
Tyrimai ir jų rezultatai
Tyrime dalyvavo 145 socialines paslaugas teikiančios darbuotojos (socialinės darbuotojos bei socialinės pedagogės). Tyrimo objektu buvo pasirinktas perdegimo sindromas (vertintas MBI - Perdegimo sindromo klausimynu (Maslach, Jackson, 1981)), socialinė parama (vertinta Socialinės paramos klausimynu, gautu modifikavus Multidimensinę socialinės paramos skalę (Zimet, 1990)) bei saviveiksmingumas (vertintas Saviveiksmingumo skale (Jerusalem, Schwarzer, 1979)).
Tyrimo rezultatai parodė, kad yra statistiškai reikšmingas ryšys tarp perdegimo ir socialinės paramos, tarp perdegimo ir saviveiksmingumo. Taip pat nustatyta, kad vadovų parama bei darbuotojo saviveiksmingumas reikšmingai prognozuoja perdegimo sindromo tam tikras dimensijas.
tags: #pedagogu #saviveiksmingumas #ir #perdegimo #sindromas