Šiuolaikinis gyvenimo tempas ir nuolat augantys reikalavimai dažnai priverčia mus jaustis išsekusiais ir praradusiais vidinę pusiausvyrą. Emocinis perdegimas yra itin dažnas reiškinys, tačiau dažnai nemokame jo atpažinti, dėl to nežinome ir būdų, padėsiančių jį įveikti. Norint tai padaryti, svarbu suprasti emocinio išsekimo priežastis ir ieškoti būdų, kaip stiprinti emocinį atsparumą. Taip pat, svarbu atkreipti dėmesį į proto galią ir psichosomatinius simptomus, kurie gali turėti įtakos mūsų savijautai.
Emocinio Perdegimo Atpažinimas ir Įveikimas
Vienas iš sunkumų, siekiant užkirsti kelią perdegimui, yra tas, kad jis niekada neatsiranda staiga - jis įsitvirtina pamažu, bėgant mėnesiams, dažnai net metams, ir labai sunku tai pastebėti.
Kaip atpažinti emocinį perdegimą?
- Jaučiatės pavargęs net po gero miego ar poilsio.
- Energijos trūksta net paprastoms užduotims.
- Pradeda trūkti motyvacijos anksčiau teikusiam džiaugsmą darbui ar veiklai.
- Pastebite, kad tapote irzlesnis, lengviau supykstate arba reaguojate emocingiau nei įprasta.
- Pradedate vengti bendravimo su kitais, socialiniai susitikimai tampa našta.
- Pradedate mąstyti pesimistiškai apie darbą ar gyvenimą apskritai.
Kaip užkirsti kelią emociniam perdegimui?
- Savirefleksija: Dažnai klauskite savęs, kaip jaučiatės fiziškai ir emociškai.
- Dienoraštis: Sekite savo emocijas ir energijos lygį raštu.
Svarbu tiek pats patiriamas stresas (ypač lėtinis), tiek būdai, kuriuos naudojate kovodami su įvairių rūšių stresu. Yra dvi streso rūšys: eustresas, arba gerasis stresas, ir distresas, arba kenksmingas stresas (atsižvelgiant į tai, ar stresas Jums padeda, ar nepadeda tinkamai adaptuotis aplinkoje). Daugybė žmonių gyvena iliuzijomis, jog egzistuoja gyvenimas be streso, tačiau taip nėra.
Žalingi Įpročiai ir Miego Svarba
Žalingi įpročiai, tokie kaip alkoholio vartojimas, rūkymas, nesveika mityba, per didelis kofeino vartojimas ar priklausomybė nuo socialinių tinklų, gali reikšmingai prisidėti prie emocinio išsekimo. Jie silpnina fizinę sveikatą, o prasta fizinė savijauta gali paveikti psichologinę būseną. Žalingų įpročių praktika gali laikinai atrodyti kaip būdas pabėgti nuo kasdieninio streso, tačiau ilgainiui jie sumažina žmogaus gebėjimą tinkamai reaguoti į stresą. Tai skatina lėtinį nuovargį ir emocinį perdegimą. Kai kurie žalingi įpročiai, pvz., per didelis socialinių tinklų naudojimas, gali sukelti priklausomybę, dėl kurios sumažėja gebėjimas susikoncentruoti ir valdyti emocijas. Ilgainiui tai gali sukelti nerimą, vidinę tuštumą ir emocinį išsekimą.
Tuo tarpu pakankamas, kokybiškas miegas gali padėti tiek prevenciškai, tiek jau esant emociniam išsekimui. Miego sutrikimai yra priešperdegiminės būsenos požymis ir priežastis. Miegas yra pirmas ir veikiausiai svarbiausias žmogaus poreikis. Jis svarbesnis net už maistą: galime nevalgyti (sočiai) kelias dienas be rimtų pasekmių, tačiau negalime nemiegoti.
Taip pat skaitykite: G. Petronienės atsiliepimai apie psichoterapiją
Fizinis Aktyvumas ir Kvėpavimas
Fizinis aktyvumas yra pirmasis ginklas stojant į kovą su stresu ir perdegimu. Bent 20-60 min. aktyvumo per dieną gali padėti sumažinti streso lygį ir pagerinti savijautą.
Gilus, lėtas kvėpavimas slopina atsaką į stresą, ypač kai iškvėpimas yra ilgas ir lėtas ir iškvepiamas visas oras net įtraukiant pilvą. Kvėpavimas geriausiai tinka, kai stresas nelabai stiprus arba kai reikia tiesiog „nuleisti garą“ apėmus stipriam stresui sudėtingoje situacijoje. Nesudėtingas praktiškas patarimas: lėtai įkvėpti skaičiuojant iki penkių, sulaikyti kvėpavimą (skaičiuojant iki penkių), tada iškvėpti skaičiuojant iki dešimties ir sulaikyti kvėpavimą skaičiuojant iki penkių.
Socialiniai Santykiai, Juokas ir Prieraišumas
Paprasti, draugiški socialiniai santykiai tarsi rodo Jums, kad pasaulis yra saugi vieta. Tiesiog nusipirkę kavos palinkėkite baristai geros dienos. Pagirkite valgyklos virėjos auskarus. Juokiantis kartu ir net prisimenant laikus, kai su kuo nors juokėmės, didėja pasitenkinimas santykiais.
Kai nebeveikia draugiškas pašnekesys su kolegomis, kai esate per daug įsitempę, kad juoktumėtės, reikia gilesnių ryšių su artimais, mylimais žmonėmis, kurie Jus gerbia ir Jumis pasitiki ir kuriuos Jūs gerbiate ir kuriais pasitikite.
Verkimas ir Kūrybinė Raiška
Verkimu gal ir nepakeisite situacijos, sukėlusios stresą, bet užbaigsite taip vadinamą streso įveikos ciklą. Išgyvendami emocijas kartu su filmo veikėju, leidžiate ir savo kūnui jas patirti.
Taip pat skaitykite: Jolanta Zilienienė: psichoterapijos metodai
Kūrybinė veikla šiandien suteiks daugiau energijos, džiaugsmo ir entuziazmo rytoj.
Rūpinimasis Savimi ir Miego Ciklai
Teisingų kasdienių pasirūpinimo savimi įpročių formavimas ir palaikymas gali veiksmingai padėti formuoti emocinį atsparumą.
Nakties miegas susideda iš trijų - penkių vienas po kito einančių ciklų, trunkančių 70 - 90 min. Kiekvieno ciklo metu viena kitą keičia dvi miego fazės. Pirma vadinama lėtuoju miegu. Lėtasis miegas savo ruožtu skirstomas į keturias vis gilėjančias miego fazes. Per šias fazes kūno, o taip pat ir smegenų funkcijos pamažu lėtėja. Būtent šis lėtasis, gilus miegas padeda atgauti fizines jėgas. Todėl, jei Jus pažadina iš gilaus miego, jaučiatės prastai.
Giliam miegui artėjant į pabaigą, miego veikla kardinaliai pasikeičia. Miegantysis miega vadinamuoju paradoksiniu miegu, nes elektrinis smegenų aktyvumas tuo metu yra artimas pabudusio žmogaus smegenų aktyvumui. Šios fazės metu žmogus sapnuoja apie 90 % visų sapnų, bent jau tų, kuriuos prisimena. O sapnai padeda atgauti jėgas, tik ne kūnui, bet psichikai. Jei žmogus reguliariai nemiegotų paradoksiniu miegu, jis tiesiog išprotėtų.
Svarbu nelyginti savęs su kitais ir suprasti, kiek miego reikia Jums, tyrinėjant tai laisvu nuo darbo metu, per atostogas. Svarbus yra visas miegas, nepriklausomai nuo to, kada žmogus miega. Vieną naktį pamiegojus mažiau galima ilgiau miegoti kitą naktį, blogiausiu atveju - dar kitą; paskui organizmas visada „atsimoka“ stresu, pasekmėmis imuninei sistemai, širdies bei kraujagyslių ligomis ir pan. Kai pasireiškia pirmieji miego trūkumo požymiai, reikia skubiai liautis dirbti ir išsimiegoti.
Taip pat skaitykite: Kaip išsirinkti psichoterapiją
Atsipalaidavimo Rutinos, Mityba ir Fizinis Aktyvumas
Tinkamas atsipalaidavimas susijęs su trimis natūraliais ritmais: kasdieniu (dažniausiai miegu), savaitiniu ir metiniu (bent trys savaitės atostogų be planavimo ir laikrodžio yra būtinos, kad atgautėte jėgas).
Per daug dirbantis ir patiriantis stresą žmogus dažai valgo netinkamai, todėl kartais liesėja arba storėja, sutrinka metabolizmas. Dėl šio fiziologinio sutrikimo silpsta organizmo sugebėjimas priešintis stresoriams.
Žmogus, kenčiantis nuo emocinio išsekimo, gyvena savo mintyse; patirdamas stresą jis dažnai per daug mąsto. Fizinė veikla padeda vėl pajusti savo kūną ir „išjungti“ mintis. Be to, sportas didina atsparumą, kai žmogus dirba, ir todėl padeda veiksmingiau kovoti su nuovargiu. Fizinė veikla gerina miego kokybę: po jos greičiau užmiegate, rečiau pabundate naktį, pailgėja miego trukmė.
Pirmiausia svarbu kuo skubiau pailsėti, pakankamai išsimiegoti, galbūt pasiimti atostogų ir pastebėti, ar Jūsų jėgos, energijos lygis atsistato. Jei po pakankamo nakties miego, atostogų, vis tiek jaučiatės pavargę, išsekę, rekomenduotina kreiptis į specialistus.
Proto Galia ir Psichosomatika
Apie psichosomatiką tikriausiai esatę girdėję daugelis. Galbūt net daugiau ar mažiau įsivaizduojate ir kas tai yra. Jeigu apibrėžtumėme šią sąvoka buitiškai, tai galėtų skambėti kaip kūniški nusiskundimai, kurie neturi organinio pagrindo, t.y. Nemažai gydytojų iš tiesų teigia, kad didžioji dalis pas šeimos gydytoją ateinančių pacientų turi psichosomatinių sutrikimų. Didžioji ar ne didžioji dalis, nėra taip svarbu, svarbu, jog žinome, kad tai sudaro pakankamai reikšmingą pacientų dalį. 1997 m. PSO duomenimis, apie 20% pas šeimos gydytojus besilankiusių pacientų turėjo bent 6 nepaaiškintus simptomus, kurie trikdo gyvenimą. Psichosomatiniai simptomai dabar yra paplitę taip plačiai, kad stipresnius ar silpnesnius psichosomatinio pobūdžio simptomus gyvenimo eigoje patirs daugelis mūsų.
Psichosomatikos terminas iš tiesų yra dar labai jaunas, o jo vartojimas ta prasme, kuria mes jį suprantame šiandien yra dar jaunesnis. Pirmą kartą psichosomatikos terminą XIX a. pirmoje pusėje pavartojo vokiečių gydytojas Hermanas Helmholtzas. Nors, tarkime, plačiajame kontekste psichosomatika suvokiama taip, kaip minėjau pastraipos pradžioje, siauresnėje terpėje, t.y. medicinoje, tai kartais reiškia ne tik sutrikimą, kuris neturi fizinio pagrindo, bet ir sutrikimą, kuris turi fizinį pagrindą, tačiau yra stipriai veikiamas ir psichologinio aspekto.
Turbūt didžiausias dėmesys psichosomatikai buvo pradėtas skirti, kai Froidas ir Broeris pradėjo darbą su isteriniais pacientais, o ypač su garsiąja Anna O (tikrasis vardas Bertha Pappenheim). Kartais net sunku suvokti, ką mūsų protas gali padaryti mūsų kūnui, ypač jei žvelgiame į tai iš istorinės psichosomatinių sutrikimų perspektyvos. Pavyzdžiui, garsiajai pacientei Annai O. buvo paralyžuota dalis kūno, sutrikęs regėjimas, kalba, klausa. XIX ir XX a. Dabar panašaus pobūdžio sutrikimai yra išskirstyti į somatizacinius, konversinius, hipochondrinius sutrikimus. Visi minėti paralyžiai, apakimai, apkurtimai ir panašūs simptomai būdingi dabar vadinamiems konversiniams sutrikimams, kurių pagrindas dažniausiai būna neišspręstas konfliktas. Šie sutrikimai dabar yra žymiai retesnis nei anksčiau. Taip yra todėl, kad iš esmės pasikeitė mūsų sociokultūrinė terpė, kurioje gyvename, žmonės yra labiau išprusę medicinos ir psichologijos srityse, taip pat tai jau nebėra taip priimtina socialiai, nes tave lengvai gali palaikyti isteriku, todėl galima sakyti, kad psichosomatika dabar įgavo subtilesnį pavidalą ir reiškiasi kitaip. Būtent tokie simptomai yra labiau socialiai pageidaujami ir didesnė tikimybė, kad sulauksi adekvataus dėmesio iš medikų, o ne būsi iš karto nusiųstas pasikonsultuoti su psichiatru. Nebūtinai, jei simptomo šaltinis yra nerandamas, jis yra vien psichologinis, gali būti, kad tai ir koks nors retesnis sutrikimas.
Darbas medicinoje su psichosomatinius simptomus turinčiais pacientais iš tiesų yra sudėtingas abiems pusėms - tiek gydytojams, tiek pacientams. Pacientai dažnai tarsi „ieško“ ligos ir siekia medicininių tyrimų, kurie patvirtintų arba paneigtų jų nerimą, o gydytojai po kelių tyrimų, kurie nieko neparodė, praranda kantrybę ir tokių pacientų tyrimams nebesiunčia ir siūlo apsilankyti pas psichiatrą arba tiesiog išrašo raminamųjų vaistų. Šioje vietoje svarbiausią vaidmenį turėtų užimti gydytojo bendradarbiavimas su pacientu, kuris nenuvertintų jo problemos rimtumo. Šeimos gydytojas turi 15 min. laiko paciento priėmimui, per kurias galėtų skirti bent kelias minutes dialogui su pacientu, o ne tik raminamųjų išrašymui ar siuntimui pas kitą specialistą. Darbas su tokiais pacientais sunkus dar ir dėl to, kad dėl nuolat pasikartojančių simptomų, kurie neturi fizinio pagrindo gali lengvai įsimaišyti realaus sutrikimo simptomas, kuris bus nuvertintas vien dėl to, kad prieš tai pacientui nieko nebuvo. Egzistuoja ne vienas atvejis, kai pacientai miršta ar patiria rimtus sveikatos sutrikimus, kuomet dėl to, kad prieš tai jam pasireiškė psichosomatiniai simptomai, vėl pasireiškę simptomai buvo nuvertinti tai pačiai psichosomatikai.
Psichosomatinių Simptomų Priežastys ir Paaiškinimai
Psichosomatinius simptomus gali sukelti labai įvairios priežastys: depresija, nerimas, psichologinė trauma, stresas.
Labai vaizdingą ir aiškų psichosomatinių simptomų paaiškinimą pateikia neurologė Suzanne O’Sullivan. Ji teigia, kad reikia labai mažai tam, kad mūsų kūnas duotų fiziologinį atsaką. Pavyzdžiui, verkimas arba juokas ne visada turi fizinį pagrindą, tačiau jų metu susitraukinėja diafragma, dirba įvairūs kūno raumenys, pasikeičia kvėpavimas. Psichosomatika reiškiasi panašiai - tai yra fiziologinis organizmo atsakas į ką nors, pavyzdžiui, stresą.
Nors daug kam atrodo, kad psichosomatiniais simptomais besiskundžiantys žmonės viską išsigalvoja, taip nėra. Tiesa, kol kas mokslas dar negali atsakyti, kas tiksliai vyksta smegenyse, kai yra patiriami psichosomatiniai simptomai, tačiau žinoma tai, kad tokius simptomus patiriančių žmonių smegenyse aktyvios yra visai kitos smegenų sritys nei visiškai sveikų žmonių arba tų, kurie apsimeta sergą.
Psichosomatinių sutrikimų raiškai taip pat įtaką turi ir kultūra bei aplinka. Pavyzdžiui, lėtinio nuovargio sindromas dažniau būdingas JAV ar JK gyventojams, tačiau yra rečiau pasitaikantis Prancūzijoje. Kartais psichosomatiniai simptomai manifestuojasi kaip tam tikra elgesio forma, kaip tam tikras būdas reaguoti į stresą gyvenime, darbe, sunkumus šeimoje ir pan.
Verkimas: Emocijų Išraiška ir Nauda
Kada paskutinį kartą gerai išsiverkei? Šis klausimas paskutiniu metu gana dažnai iškyla bendraujant su žmonėmis. Aplink vis dažniau girdžiu - „verkti nėra ko“, „ašaros nieko nepadės“, „nebūk verksnys“. Dažnai atėję į konsultaciją ir pravirkę klientai puola atsiprašinėti, kad verkia, nes gi nepatogu, kaip čia galima parodyti tokį silpnumą.
Niekas nemėgsta verkti. Jau nuo mažų dienų dažnai įteigiama, kad verkimas parodo silpnumą, todėl dažnai mes matome, kaip žmonėms yra sunku susitvarkyti su savo emocijomis, pripažinti, kad jiems sunku, kad jie pasiekė ribą ar net jiems reikia pagalbos. Priežasčių, dėl ko pravirkstame, gali būti begalės. Mus kažkas įžeidė, mums liūdna, skaudu, jaučiame nusivylimą, kažkas priminė graudų įvykį, džiaugsmas veržiasi per kraštus ir panašiai. Tačiau nenoriu kalbėti apie tai, dėl ko mes verkiame.
Tyrimai rodo, kad 85 % moterų ir 73% vyrų išsiverkę jaučia mažesnį liūdesį ir pyktį. Jau šis faktas pasako, kad išsiverkus jaučiamasi geriau.
Verkimo nauda:
- Stipresnis ryšys: Pastebėta, kad verkimas kitų akivaizdoje, padeda kurti stipresnį ryšį su tais žmonėmis. Jei jautiesi blogai, nebijok pasirodyti pažeidžiamu artimo žmogaus akyse.
- Judėjimas į priekį: Priėmus ir išreiškus savo jausmus, galima toliau judėti į priekį. Kad ir kaip norisi saugaus ir be rizikos gyvenimo, taip negali tikėtis įdomių bei smagių akimirkų, pasiekimų ir asmeninio tobulėjimo. Nors kažkas atrodo sunku, yra didelė pralaimėjimo tikimybė, nereiškia, kad nereikia stengtis ir daryti. Net ir praradus ar pralaimėjus galima stoti su tais jausmais akis į akį. Nebėk ir nesislėpk nuo to, ką jauti. Leisk sau pabūti su tais jausmais.
- Kančios malšinimas: Verkimas leidžia greičiau numalšinti kančią. Juk žymiai geriau jausti visas emocijas be baimės, nei apsimesti, kad viskas puiku ir gražu. Deja, negali amžinai bėgti ir apsimesti, kad esi laimingas ir smagus. Visos neišreikštos ir nepriimtos emocijos, ypač neigiamos, kaupiasi ir nešiotis su savimi tokį bagažą yra ne tik sunku, bet ir kenkia psichinei sveikatai. Dėl to, išsiverkti, kai norisi, yra gerai.
- Susitaikymas su netektimi: Verkimas padeda susitaikyti su netektimi. Prarasti artimąjį, draugą ar net augintinį yra vienas baisiausių dalykų, ką žmogus turi ištverti. Tada paprastai žodžių nepakanka.
- Streso įveikimas: Mokslininkai nustatė, kad verkimas padeda susidoroti su stresu. Kartais leisti sau išjausti emociją, padeda geriau suprasti, kas už jos slypi. Taip pat pastebėta, kad verkiant gaminasi hormonai, kurie padeda kovoti su stresu, mažina kraujospūdį ir lėtina širdies plakimą.
- Toksinų pašalinimas: Tyrimai rodo, kad verkiant iš organizmo pasišalina toksinai. Ne be reikalo yra posakis, kad „ašaros apvalo“. Ir, pasirodo, ne tik dvasią.
- Stiprybė: Nebijojimas verkti parodo ne silpnumą, o didelę stiprybę. Juk verkimas yra dalis buvimo žmogumi, taip parodai, kad jauti. O būtent jausmai mums padeda įsijausti, dirbti ir būti su kitais žmonėmis. Juk tik stiprios ir svarbios emocijos sukelia norą verkti.
Taigi, verkti nėra blogai. Dėl to netampame silpnesni ar negebantys tvarkytis su užgriuvusiomis bėdomis. Netgi atvirkščiai. Kartais tai yra net labai naudingas ir svarbus dalykas, norint išgyventi tam tikrą džiaugsmingą, liūdną ir skaudų savo gyvenimo periodą. Leiskime sau jausti!
Psichoterapija: Pažinimas Savęs ir Gyvenimo Kokybės Gerinimas
Klystame siedami psichoterapiją tik su psichinėmis ligomis. Kalbant paprastai, psichoterapija - tai paieška to, kas yra geriausia (gražiausia) mumyse, mūsų gyvenime, mūsų santykiuose su kitais. Terapijos metu atsirandanti įžvalga padeda pažinti save. Ja siekiama ne tik atsikratyti negatyvių simptomų, bet ir surasti bei pakeisti jų priežastis. Tuo tarpu gilios psichoterapijos metu žmogus ne tik ieško problemų sprendimo būdų, bet ir keičia save, savo gyvenimo kokybę.
Psichoterapija padeda sutvarkyti chaosą savo gyvenime ir sugrąžinti tikėjimą ateitimi. Jos dėka mes galime surasti geriausius sprendimus kaip neviltį, skausmą ir bejėgiškumą transformuoti į džiaugsmą, vidinę ramybę, vientisumą ir tuo pačiu atgaivinti svajones. Kas svarbiausia - jos dėka mes galime pajausti dabarties akimirkos skonį, nes psichoterapija atveria galimybę ne tik džiaugtis gražiais prisiminimais ar laukti “šviesios ateities”, bet ir jausti dabartį tokią, kokia ji yra čia ir dabar: džiaugsmingą ar liūdną, skausmingą ar palaimingą, kupiną meilės ar neapykantos… Tai ir yra “menas būti” - menas gyventi, o ne egzistuoti.
Psichogeniniai Traukuliai: Kūno Atsakas į Emocinę Įtampą
Psichogeniniai traukuliai - tai priepuoliai, kurie išoriškai atrodo kaip epilepsijos epizodai, tačiau jų metu smegenyse nėra jokių elektros aktyvumo sutrikimų. Tokie priepuoliai kyla dėl psichologinio streso, nerimo, potrauminės patirties ar gilių emocinių konfliktų. Skirtingai nuo epilepsijos, čia neveikia nei antiepilepsiniai vaistai, nei klasikinis neurologinis gydymas - reikalinga psichoterapinė pagalba ir psichikos sveikatos priežiūra.
„Psichogeniniai traukuliai nėra apsimetinėjimas - tai nesąmoningas kūno atsakas į emocinę įtampą. Jie rodo, kad psichika nebesugeba apdoroti streso įprastais būdais.“ - Dr. Selim Benbadis, neurologas, University of South Florida, JAV
Greita santrauka: ką svarbu žinoti apie psichogeninius traukulius
- Kas tai? - Priepuoliai, panašūs į epilepsiją, tačiau jų priežastis - psichologinė, o ne neurologinė.
- Kaip atrodo? - Kūno trūkčiojimas, sąmonės praradimas, verksmas ar sustingimas be smegenų elektrinio aktyvumo pokyčių.
- Dažniausios priežastys: - Stresas, potrauminis streso sutrikimas (PTSS), nerimo ar depresijos sutrikimai.
- Diagnozė nustatoma: - EEG (smegenų veiklos įrašas) metu, kai priepuolio metu neaptinkama epilepsinei veiklai būdingų pokyčių.
- Gydymas: - Psichoterapija, emocinės pagalbos metodai, streso valdymo pratimai.
Psichogeninių ir Epilepsinių Traukulių Atskyrimas
Psichogeniniai traukuliai dažnai atrodo labai panašiai į epilepsijos priepuolius - pacientas gali prarasti sąmonę, trūkčioti, verkti ar net rėkti. Tačiau pagrindinis skirtumas tas, kad EEG (elektroencefalogramos) metu nenustatoma jokių epilepsijai būdingų elektrinių impulsų. Tai reiškia, kad smegenys fiziškai veikia normaliai, o priepuolį sukelia psichologinis mechanizmas.
„Kai žmogus patiria psichogeninį traukulį, kūnas išreiškia emocinį skausmą per fizinę reakciją. Tokie epizodai dažniausiai pasireiškia žmonėms, ilgą laiką patiriantiems stresą ar turintiems neišspręstų traumų.“ - Dr. Markus Reuber, neurologas, Sheffield University, Jungtinė Karalystė
Psichogeninių ir epilepsinių traukulių atskyrimas yra sudėtingas, tačiau tam padeda tam tikri klinikiniai požymiai, kuriuos gydytojai vertina apžiūros metu.
| Požymis | Psichogeniniai traukuliai | Epilepsijos traukuliai |
|---|---|---|
| Pradžia | Dažnai palaipsnė, su emociniu išgyvenimu prieš priepuolį | Staigi, be aiškios priežasties |
| Sąmonės būsena | Dažnai išlieka dalinė sąmonė, pacientas gali reaguoti į balsus | Dažniausiai visiškas sąmonės praradimas |
| Kūno judesiai | Neritmingi, netaisyklingi, dažnai ilgiau trunkantys | Ritmingi, stereotipiniai judesiai |
| Priepuolio trukmė | Ilgesnė - 3-10 minučių ar daugiau | Trumpesnė - paprastai iki 2 minučių |
| EEG tyrimas | Normalus priepuolio metu | Rodo elektrinės veiklos pokyčius |
| Reakcija po priepuolio | Dažnai verkia, jaučia gėdą, nuovargį ar sumišimą | Trumpas dezorientacijos periodas, be emocinės reakcijos |
Pagrindinės Psichogeninių Traukulių Priežastys
Psichogeniniai traukuliai yra psichikos gynybos mechanizmas, kai stipri emocinė įtampa ar trauma pasireiškia fiziniais simptomais. Tai nėra sąmoningas elgesys ar apsimetinėjimas - šiuos priepuolius sukelia nesąmoninga kūno reakcija į stresą. Dažniausiai psichogeninius traukulius sukelia keli susiję veiksniai - emociniai, socialiniai ir biologiniai.
„Kiekvienas žmogus turi ribą, kiek streso gali atlaikyti. Kai emocijos tampa per stiprios, psichika ‘perkrauna’ kūną - traukuliai tampa tarsi emocijų išsikrovimo būdas.“ - Dr. Richard Kanaan, psichiatras, University of Melbourne, Australija
Psichologinės priežastys:
- Potrauminis streso sutrikimas (PTSS) po nelaimės, smurto ar netikėtos netekties.
- Ilgalaikis nerimas, baimės ar neapibrėžtumo jausmas.
- Depresija, kuri iškreipia emocijų ir streso suvokimą.
- Asmenybės sutrikimai, kai emocijos sunkiai valdomos arba slopinamos.
- Vaikystės patirtys - smurtas, nepriežiūra ar ilgalaikis nesaugumo jausmas.
Šios emocijos kaupiasi, o kai kūnas nebegali jų „sutalpinti“, jos pasireiškia fiziškai - per traukulius.
Fiziniai ir biologiniai veiksniai:
Nors priežastis yra psichologinė, organizmas reaguoja fiziškai. Tyrimai rodo, kad psichogeninių traukulių metu pakinta smegenų veiklos tinklai, susiję su emocijų apdorojimu. Tai reiškia, kad šie priepuoliai turi ne tik psichologinį, bet ir neurobiologinį pagrindą.
Socialiniai ir gyvenimo būdo veiksniai:
Psichogeniniai traukuliai dažnai pasireiškia žmonėms, kurie:
- Patiria nuolatinį stresą darbe ar šeimoje.
- Turi mažai socialinės paramos arba jaučiasi nesuprasti.
- Gyvena nuolatiniame emociniame spaudime (pvz., slaugant sergantį artimą žmogų).
- Jaučiasi nesaugūs ar bejėgiai - tai sukuria ilgalaikį „vidinės įtampos“ būvį.
Šie išoriniai veiksniai sustiprina psichologinį pažeidžiamumą ir gali tapti priepuolių paleidikliais.
Psichogeninių Traukulių Diagnostika ir Gydymas
Diagnozės nustatymas yra vienas sudėtingiausių neurologijos ir psichiatrijos uždavinių, nes psichogeniniai traukuliai dažnai painiojami su epilepsija. Tyrimai rodo, kad apie 20-30 % pacientų, kurie manė turintys epilepsiją, iš tiesų kenčia nuo psichogeninių neepilepsinių priepuolių (PNES).
Tinkamai nustatyta diagnozė padeda ne tik išvengti nereikalingų vaistų, bet ir atkurti paciento pasitikėjimą savimi bei kūno reakcijomis.
„Diagnozės patvirtinimas yra pirmas žingsnis į pasveikimą. Kai pacientas supranta, kad traukuliai nėra pavojingi, bet signalizuoja emocinę perkrovą, atsiranda galimybė sveikti.“ - Dr. W. Curt LaFrance Jr., neurologas ir psichiatras, Brown University, JAV
Kaip nustatoma diagnozė:
- Neurologinis ištyrimas ir psichologinis įvertinimas.
- Vaizdo EEG stebėjimas: paciento smegenų veikla registruojama priepuolio metu.
- Išsami anamnezė - gydytojas klausia apie stresą, traumas, psichikos sveikatos būklę.
- Psichiatro ar psichologo įvertinimas - nustatomas emocinis fonas, nerimo ar depresijos lygis.
- Kraujo ir vaizdo tyrimai - kad būtų atmestos kitos fizinės priežastys.
Psichogeninių traukulių gydymas:
Gydymas visada yra kompleksinis, apimantis psichoterapiją, stresą mažinančias technikas ir, jei reikia, vaistus nuo gretutinių psichikos sutrikimų. Svarbiausias tikslas - ne „pašalinti traukulius“, o suprasti emocines priežastis, kurios juos sukelia.
- Diagnozės paaiškinimas pacientui.
- Psichoterapija: Kognityvinė elgesio terapija (KET).
- Traumos terapija: EMDR (akių judesių terapija) arba somatinės patirties metodikos.
- Fizinis aktyvumas ir relaksacija: Lengva mankšta, joga ar kvėpavimo pratimai.
- Vaistų terapija (pagal poreikį): Antidepresantai ar anksiolitikai.
tags: #per #psichoterapija #apsiverkiau