Šis straipsnis skirtas apžvelgti psichoterapeutės Genovaitės Petronienės veiklą psichoterapijos srityje, remiantis jos teikiama informacija ir atsiliepimais apie jos praktiką. Straipsnyje aptariami jos taikomi psichoterapijos metodai, darbo patirtis, požiūris į dvasinius aspektus psichoterapijoje bei pateikiama apžvalga apie jos konsultacijas ir mokymus.
Genovaitės Petronienės Praktinė Veikla
Genovaitė Petronienė užsiima privačia psichoterapine ir šviečiamąja praktika. Ji konsultuoja gyvai ir internetu suaugusius asmenis. Konsultacijos trukmė yra 50 minučių. Pacientus priima 9-16 valandomis, išskyrus pirmą mėnesį, sesijos tipiškai vyksta kas dvi savaites. Ji dėsto Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute bei Vilniaus dailės akademijoje. Taip pat Genovaitė skaito paskaitas ir veda seminarus nuo 1997 m.
Mokymų Temos ir Ekspertinė Sritis
Dažniausios mokymų temos yra streso, konfliktų, įvairių emocijų valdymas, charakterių psichologija, bendravimo psichologija, kūrybiškumas ir meno terapija, meditacija ir įvairios psichotechnikos, psichologijos įvadas ir kt.
Genovaitė Petronienė turi Kauno medicinos universiteto podiplominių studijų psichodinaminės krypties asmenybės sutrikimų ir palaikomosios psichoterapijos sertifikatą. Ji yra išleidusi psichologinių knygų („Įdomioji psichoterapija mokytojams ir tėvams“; „Gerųjų žmonių šešėliai“; „Pas kunigą ir detektyvą, psichologo kabinete“).
Bendradarbiavimas ir Pasisakymai
Genovaitė Petronienė bendrauja su žymiais klientais ir partneriais - Vilniaus universitetas, Vilniaus Gedimino Technikos universitetas, Vilniaus dailės akademija; Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutas; LRT televizijos laida „Ryto suktinis“ ir radijo laida „Kasdienybės kultūra“ ir kt. Ji pasisako per TV („Labas rytas“, „Valanda pas Rūtą“) ir radijo laidose („Pašnekesiai apie tave ir kitus“, „Kasdienybė kultūra“ ir tt.). Jos interviu publikuojami „Delfi“, „Lietuvos rytas“, „Ieva“, „Moteris“, „15 minučių“. 6 metus rašė žurnalui “Aš ir psichologija”; laikraščiui “Šiaurės atėnai”; puslapiams www. bernardinai.lt; www.
Integruotas Požiūris Į Psichoterapiją
Genovaitė Petronienė teigia, kad sprendžiant gilesnes psichologines problemas, nei viena teorija ar terapinis požiūris nėra pakankamas. Optimalią sprendimo strategiją pasirinkti padeda integruotas požiūris ir praktika, derinanti įvairių psichoterapijos mokyklų gydymo būdų kombinacijas.
Schemų Terapija
Schemų terapija (Dr. Jeffrey E. Young 1990) - tokio integruoto gydymo metodo pavyzdys. Čia svarbi egzistencinė humanistinė kryptis, taip pat naudojamos intervencijų technikos iš geštalt terapijos, tranzakcinės analizės, psichodramos.
Schemų terapija siekia išsiaiškinti kliento vaikystės, paauglystės patirtis, suvokiant jas kaip bazinių poreikių netinkamą patenkinimą ir iš to kylančių psichologinių problemų priežastis, ir siekiama patenkinti poreikius sveikais būdais.
Schemos ir Režimai
„Schema“ - tai vaikystės žaizdų ir su tuo susijusio išmokto disfunkcinio tvarkymosi būdo aktyvacija. Išskiriama 18 schemų, pvz., paliktumo, socialinės izoliacijos, nepasitkėjimo, paklusnumo, aukštų standartų ir tt. Realybėje schemų veikimas pasireiškia per būsenas, kuriose žmogus yra - režimus.
Režimai skirstomi į vaikiškus režimus: pažeisto - išsigandusio, vienišo, palikto, nuvertinto ir tt., vaiko režimus, pikto ir impulsyvaus vaiko režimus. Vaikiškame režime esantį žmogų „užpila“ staigios stiprios emocijos, jis jaučiasi bėjėgiškas, pažeidžiamas, jam sunku valdytis. Disfunkciniai tėviški režimai - tai reikalaujantis, puolantis ir kaltę sukeliantys vidiniai kritikai. Kai įsijungia vidinis kritikas, žmogus kaltina save, jaučia vidinę įtampą. Disfunkciniai įveikos režimai: atsietas gynėjas, atsitraukęs savęs guodėjas, hiperkontrolė, grandioziškumas, kito puolimas, dėmesio siekimas - šie režimai įsijungia, kai patiriame stresą, apsaugodami mus nuo pažeisto vaiko jausmų ir nuo vidinės tiesos bei nuoširdaus ryšio su kitu žmogumi tuo pat metu. Režimai paprastai linkę keisti vienas kitą.
Schemų Terapijos Eiga
Kaip vyksta schemų terapija? Pirmiausia terapeutas surenka informaciją ir susigaudo, kokias schemas turi klientas, kokie režimai dažniausiai pasitaiko jo gyvenime ir kaip tai siejasi su jo išsakytom problemom, ir pats klientas pamažu mokosi atpažinti tiek terapijos valandos metu, tiek savo gyvenime pasireiškiančius režimus ir schemas. Toliau schemų terapijos metu vyksta „pakaitinė tėvystė“ - terapeutas stengiasi bendrauti su klientu taip, kad būtų patenkinti tie jo poreikiai, kurių nepatenkino tėvai. Naudojamos ir stipriai emocijas bei pasąmonę veikiančios patyriminės technikos, pvz., „patirties perrašymas vaizduotėje“ - vaizduotėje padedant terapeutui klientas grįžta į vaikystėje patirtus sunkumus, perkuriamas ir emociškai giliai pergyvenamas naujas scenarijus. Naudojami psichodramos elementai, kognityvinės terapijos technikos. Genovaitė Petronienė schemų terapiją taiko ir grupėje.
Konsultacijos Įvairiais Klausimais
Genovaitė Petronienė konsultuoja daugeliu klausimų. Dažniausiai pasitaikantys: depresija, nerimas ir baimės, streso pasekmės.
Depresija
Depresija - tai liūdna, prislėgta nuotaika, sunkumai susikaupti ir dirbti, netenkama interesų, trūksta energijos bei pagreitėja nuovargis, įprasti darbai atliekami „tarsi per prievartą“. Depresijos metu dažna būna įkyrūs nemalonaus ir pesimistinio turinio apmąstymai, savęs graužimas. Depresija nėra, kaip dažnai klaidingai manoma, „apsileidimas“ ar „tinginystė“.
Nerimas ir Baimės
Nerimas ir baimės - tai sunkumai, kurių metu pasireiškia fizinis diskomfortas, vidinė įtampa, sunku atsipalaiduoti.
Streso Pasekmės
Streso pasekmės - tai yra sunkumai, atsirandantys stipraus traumuojančio arba lėto ir chroniško streso pasekoje. Tai gali būti skyrybos, partnerio neištikimybė, mažo vaiko auginimas, liga, artimo žmogaus mirtis, sunkumai darbe ir tt.
Genovaitės Petronienės Požiūris Į Dvasingumą Psichoterapijoje
Genovaitė Petronienė atvirai dalinasi savo patirtimi apie dvasines patirtis. Ji teigia, kad kiekvienas žmogus yra turėjęs dvasinių patirčių. Ji dažnai klausia žmonių, kokios akimirkos jiems atrodo ypatingos. Daugelis ima pasakoti apie vaiko gimimą - tai iš tiesų yra neįtikėtina dvasinė patirtis, vyrams netgi ryškesnė negu moterims. Tai skatina susimąstyti apie tai, kad gyvenimas yra paslaptis. Mes nežinome, iš kur atėjome ir kur išeisime. Tai yra faktas, kurį visąlaik triname iš savo smegenų. Arba užmirštame, pasinėrę į buitinius reikalus. Jei apie gimimą mes dar mėgstame kalbėti, tai mirtis yra apskritai reta pokalbių tema. Tarsi jos išvis nebūtų. Net dvasinėse bendruomenėse paprastai pokalbiai vyksta paprastesnėmis temomis. Tačiau kai miršta pažįstamas žmogus, visi susimąstome: „Kur jis dabar? O kas bus, kai aš mirsiu?“ Kai tik prisimename savo laikinumą, iškart apima jausmas, kad čia yra paslaptis. Ir tai jau yra dvasinė patirtis. Tik lengva tai užmiršti ir vėl paskęsti buities reikaluose.
Įsimylėjimas „iškelia“ mus iš kasdienybės. Juk sakoma - kai žmogus myli, jis bendrauja su savo siela. Tačiau su meile yra kebliau negu su religija. Mylėti savo artimą yra sunkiau negu Dievą. Kalbu ne tik apie vyrų ir moterų meilę, kuri dažnai baigiasi nesutapus charakteriams. Kita vertus, yra sakoma, kad per kitą žmogų kaip tik galime matyti Dievą. Daugelis žmonių apie gyvenimo klausimo paslaptingumą susimąsto, patyrę įvykių sutapimus. Pavyzdžiui, netikėtai susitinka su kokiu nors žmogumi ir dėl to visiškai pasikeičia gyvenimas.
Dvasinės Praktikos
Genovaitė Petronienė mano, kad reikia atrasti pusiausvyrą tarp nuoširdaus prašymo duoti ir prašymo pajausti vedimą. Kai man atrodo, kad pati susitvarkysiu, tai Dievo nieko neprašau. Tačiau taip pasireiškia mano puikybė ir dažniausiai reikalai ne taip jau gerai susiklosto. Ir atvirkščiai - silpnybės dienomis norisi ištisai prašyti, netgi piktai pareikalauti: „Duok tuojau pat“. Pati uždaviau šį klausimą labiau išmanantiems žmonėms. Jie man sakė, kad prašyti reikia net menkiausių dalykų, nes kai prašai, esi su Dievu. O Jis mėgsta, kai mes su juo kalbamės. Tačiau kartu prašydami visada turėtume pridėti: „Dieve, Tu žinai, kaip man geriausia.
Aš irgi kartais suabejoju, ar čia kalbuosi su Dievu, ar su savo pačios pasąmone. Čia jau yra tikėjimo klausimas. Tačiau kai apima dvejonės, aš visada klausiu savęs, kada jaučiuosi laimingesnė. Ar geriau gyvenu tada, kai meldžiuosi, ar kai nesimeldžiu? Jei geriau, kai meldžiuosi, tai kam tada abejoti? Į meditaciją dar panašūs žygiai į kalnus. Ten natūraliai pakliūni į meditacinę būseną. Daug informacijos ten nenusineši, susitelki į fizinius pojūčius. Taip natūraliai pereini į stebėjimo būseną.
Psichoterapija ir Dvasiniai Judėjimai
Genovaitė Petronienė mano, jog psichoterapeutai vengia dalykų susijusių, su dvasingumu, mistika ir tikrai neskuba nukreipti žmogų medituoti. Medituojantis žmogus nedrįsta eiti pas psichoterapeutą, nes bijo, kad psichoterapeutas nesutiks su jo pažiūromis. Ji teigia, kad šių dienų religija yra mokslas, o aukštesnių jėgų pripažinimas yra kliūtis žmogaus laisvei. Jeigu psichoterapeutas mano, kad viskas pasiduoda pažinimui ir kontrolei, o tai nepasitvirtina belieka kaltinti psichoterapeutą arba klientą. Tuo tarpu meditacijos mokytojai psichoterapiją yra linkę laikyti tarsi žemesne pakopa ir nėra linkęs siųsti mokinių pas psichoterapeutą, kad neišaiškėtų jų klaidos arba mokiniui padaryta žala. Ir visgi tarp šių metodų labai daug bendro, todėl jie ir konkuruoja.
Svarbiausias gydymo metodas psichoterapijoje - psichoterapeuto asmenybė, kuriai būdingas sveikumas, stiprumas ir aiškiai jaučiama gyvenimo prasmė. Tikėjimas ir prasmė persiduoda kaip žinios ir įsitikinimai, jei nepersiduoda - jos netikros, nestiprios. Kai žmogus randa ryšį su kažkuo didesniu už save, sumažėja egocentrizmas, atsiranda stipri motyvacija. Psichoterapija ir dvasiniai judėjimai gali padėti priimti kančias kaip išbandymą ir galimybę vystytis. Klientą gydo pasitikėjimas psichoterapeutu ir jo vertybėm, pasveikimu, aukštesne jėga, kuri per jį pasireiškia. Šis pasitikėjimas tarp kliento ir psichoterapeuto virsta kliento pasitikėjimu kitais žmonėmis, savimi.
Terapiniame santykyje psichoterapeuto ir kliento būsena dažnai būna meditatyvi. Klientas šalia psichoterapeuto turi susikaupti į neaiškius pergyvenimus, pabūti su jais ir duoti jiems galimybę atsiskleisti. Psichoterapijos laikas ir vieta primena sakralinį laiką - „gyvenime yra nedaug laiko, nedaug vietų ir žmonių pasiryžusių tiesai“ (A.Alekseičikas). Klientas raginamas pasinerti į save, „nužengti į pragarą pas šmėklas ir išeiti iš ten, gimti iš naujo“. Psichoterapija primena perėjimo ritualą, kai mirštama tam, kas neesminga ir ateina antrasis gimimas - sąmoningas. Ir meditacija, ir psichoterapija gali pervesti žmogų per daugelį vystymosi stadijų.
Tiek psichoterapija, tiek meditacijos mokymasis reikalauja, kad ieškantysis reguliariai bendrautų su mokytoju, psichoterapeutu, laikytųsi tam tikros disciplinos, suformuluojami konkretūs žingsniai savęs ir gyvenimo keitime, reikalaujama atsisakyti įvairių žalingų dalykų.
Psichoterapijos ir Meditacijos Skirtumai
Skiriasi psichoterapijos ir meditacijos tikslų dydis. Psichoterapijoje požiūris į žmogų optimistiškesnis, manoma, kad žmogus sąmoningas, tik kažkas yra neįsisąmoninta. Dvasinėse tradicijose suprantama, kad nors vidutinis žmogus ir jaučiasi būdraujantis, iš tiesų jis gyvena tarsi pusiau sapne. Vienkartinis įsisąmoninimas mažai ką keičia. Sąmoningumas yra tarsi rankinis generatorius, kuris energiją duoda tol, kol jį suki. Nesistengdamas žmogus linkęs pamažu prarasti sąmoningumą ir pergyvenimų ryškumą.
Meditacija ir psichoterapija paremtos skirtinga pasaulėžiūra. Joks metodas neveikia visa jėga, jei neperimama pasaulėžiūra, iš kurios jis gimė. Daugelis medituojančių naudoja meditaciją kaip techniką, bet pasaulėžiūra lieka vakarietiška. Norint išpažinti, tarkim, indišką religiją, kurios neperėmei su tradicijomis ir pasaulėžiūra, reikia daug laiko ir didelio vidinio darbo. Kita vertus, pasaulėžiūros keitimas sukeltų nemažai sunkumų - būtų sunkiau gyventi vakarietiškoje aplinkoje, atsirastų santykių su aplinkiniais problemos. Todėl meditacijos mokytojas turėtų suprasti, ko žmogui reikia ir neskubėti siūlyti su metodu tradicijos, kurios jis neprašo.
Skiriasi požiūris į psichinę sveikatą. Viena vertus, dvasiniame kelyje gali tapti nesvarbus netgi blogas psichologinis prisitaikymas, kita vertus, pvz., Indijoje į vienuolynus nėra priimami nestabilios psichikos vienuoliai.
Neigiamos Meditacijos Pasekmės Psichinei Sveikatai
Svarbu paminėti žinomą reiškinį, kad kurie žmonės, tapę tradicijų pasekėjais, keičiasi savaime, be sistemingų pastangų. Bet kartu su tuo keitimųsi jie tampa uždaresni, siauresni, mažiau pakantūs kitiems ir savo tamsiajai pusei. Žinios paimtos iš dvasinės tradicijos tampa gynyba, didinančia nacistišką pasigėrėjimą ir susidomėjimą savimi, aprūpina saugumu. Žmogus persikelia į fantazijų sferą. „Prašviesėjimai“ gali būti liguistos prigimties - regreso patyrimas, kuriam būdingas ribos tarp fantazijos ir realybės praradimas ir magiškas mąstymas.
Dažnai manoma, kad visos psichologinės problemos gali būti tinkamai išspręstos dvasinio judėjimo viduje. Ir visgi, kai turima psichologinių problemų, meditacinis kelias nėra saugus, tuo tarpu elementari psichoterapija gali padėti susitvarkyti gyvenimą - susikurti stiprų pagrindą, kurio dėka gali atsirasti aukštesnės prasmės paieška. Kita vertus, psichoterapeutai irgi gali pretenduoti patenkinti dvasinį alkį, nepasiūlydami to, ką tradicijos gali pasiūlyti. Jei psichoterapeutas neturi paruošimo, tai neturi teisės ir pretenduoti į dvasinį autoritetą, kaip ir dvasinis mokytojas nėra psichoterapeutas.
Žinoma, dažnai problemas verta sieti ne su pačia psichoterapija ar meditacija, bet su konkrečiu meditacijos mokytoju. Bet kol kas tinkamų mokytojų pas mus mažai ir meditacija psichoterapijos Lietuvoje pakeisti negali.
Gyvenimo Istorija ir Patirtis
Genovaitė Petronienė atvirai dalinasi savo gyvenimo istorija ir patirtimi. Ji teigia, jog psichologais netampama, jei turėta gera vaikystė. Iš savo vaikystės išsinešiau du lagaminus. Vienas jų buvo labai geras: mano tėvas buvo didelis idealistas, kalbėdavo apie didžius žmones, kad reikia kažką nuveikti dėl tėvynės. Jis gyrė režisierių Juozą Miltinį, sakydamas, kad jis paaukojo save dėl meno. Tuomet ir aš maniau, kad reikia save paaukoti dėl meno ar mokslo ir tada tėtis mane labai mylės. Kitas dalykas lagamine - reikėjo labai daug dirbti: ravėti daržus, tvarkyti kambarius ir panašiai. Aš vis dirbau, dirbau, bandžiau užsidirbti tą tėvų meilę. Šį lagaminą aš išsinešiau gerą, man labai lengva dirbti ir norisi kažką daryti dėl žmonių. Kitą lagaminą išsinešiau labai prastą: mano tėvai buvo griežti, o be viso to dar labai dažnai sirgau. Galvodavau, kad aš baisus vaikas, aš ir vėl padariau bėdos, su manim kažkas ne taip, kiti vaikai neserga, eina į darželį. Išėjusi į mokyklą aš nesijaučiau drąsiai. Paauglystėje į klasę atėjo dar ir asocialių vaikų ir aš ėmiau paniškai bijoti. Atsimenu, kaip kartą išėjusi padeklamuoti prieš klasę eilėraščio prieš klasę, aš taip drebėjau, kad mokytoja pasiūlė nedeklamuoti. Tai įsivaizduojate, koks mano pasitikėjimas savimi buvo mokykloje.
Baigusi mokyklą, G. Petronienė išsikraustė studijuoti fizikos į Vilnių, kur gyvenimas gerokai pasikeitė. Man gerai sekėsi, dėstytojai geri. Pakliuvau „tarp savų“. Žmonės buvo draugiški, inteligentiški, kūrybiški. Iš tiesų, jei jūs nepasitikite savimi, tai tiesiog kartais esate ne tarp tų žmonių, kartais tiesiog reikia atsidurti tarp savų. Tai, kas yra aplink mus, dažnai yra svarbiau už tai, kas yra mūsų viduje. Jei aplinka gera ir harmoninga, tai ir mes patys tampame harmoningi, o jei būdami harmoningi papulsime į prastą aplinką, tai ji vis tiek mus išderins.
Studijos G. Petronienei greitai tapo neįdomios. Pamaniau, kad įdomiau bus psichologija. Įstojau ir pamačiau, kad čia žmonės jau kitokie. Nebėra buvusios atmosferos, yra intrigų. Nusprendžiau, kad man reikia susirasti vaikiną, kad jausčiausi saugiai, ir greitai jį susiradau. Ne tik greit susiradau, bet dar ir greit ištekėjau, kad būtų dar saugiau. Įvyko nenumatytas dalykas ir būdama 21-erių pagimdžiau dukrą. Šitas, aišku, pasitikėjimo savimi man nepridėjo, bet jau nebuvo kur trauktis. Tada paaiškėjo, kad mano pasitikėjimas savimi „važiuoja žemyn“. 21-erių auginti vaiką, mokytis, bandyti būti gera žmona, gera mama ir dar kažko pasiekti yra ne mano jėgoms. Dar turint omeny tą vaikystės lagaminą su visom baimėm ir savęs kaltinimu. Kas pradėjo vykti? Aš pradėjau jausti, kad esu bloga žmona, vyras „tolimas“, mes nemokėjome kalbėti, tokio amžiaus aš nemokėjau paaiškinti savo poreikių. Aš nieko neprašiau ir jis man kažkaip ir neduodavo to, ko neprašiau. Mes tylėdavome, atstumas darėsi vis didesnis, jaučiau, kad nuo tos blogos nuotaikos ir vaikui duodu per mažai, save vis labiau graužiu: gera mama būt neišeina, gera žmona būti visai nebeišeina, jaučiu, kad vyro visai nebemyliu, kažkaip man nyku su juo…
Tuo gyvenimo laikotarpiu G. Petronienė įstojo į doktorantūrą, kur suprato, kad gerai jaustis tapo dar sudėtingiau. Kai esi studentas, tai dėstytojas tau pasako, ką padaryti, išlaikai egzaminus ir gerai. O kai esi doktorantas, tai turi kažką daryti, niekas nežino, ką, o vėliau iš tavęs labai daug pareikalauja. Bandžiau daryti viską labai gerai, labai stengiausi, bet pamačiau, kad manimi nusivylė disertacijos vadovas, nes aš su juo nesitariau. Tik vėliau supratau, reikėjo tartis, kalbėtis, o aš viena išsigandusi dirbau.
G. Petronienė tuomet suprato, kad atsidūrė duobėje, kai ryte nė nesinori keltis iš lovos: „Galvojau, negi visas gyvenimas dabar toks bus?“ Moteris pasakojo, jog ėmė idealizuoti kitus, o save graužti. Kuo labiau idealizuojate kitą žmogų, tuo menkesni galite pasijausti patys. Taip man ir atsitiko, o kuo labiau grauži save, tuo labiau mažėja jėgos, kūrybiškumas, valia ir t.t. Savęs graužimas labai kenkia pasitikėjimui savimi. Bijojau kritikų, dėstytojų tarsi būčiau mažas vaikas. Tuomet supratau, kad yra taip blogai, kad blogiau būti nebegali, tad kodėl nepabandžius surizikuoti ir kažką pakeisti? Aš nunešiau dokumentus skirtis su vyru ir išėjau iš doktorantūros.
G. Petronienė pasakojo, kad dar metus iki skyrybų ji dar galvojo, ką daryti. Bijojo, kad liks viena su vaiku, be darbo, nusisuks visi giminaičiai (nors būtent tėvai išsiskyrus daugiausia padėjo), niekada neberas vyro, neteks statuso. Man viskas buvo baisu, bet, kai tai padariau, supratau, kad baisu buvo tik kelias savaites. Atsibusdavau ryte ir galvodavau: „Viešpatie, kas įvyko?“, o vėliau žiūriu, kad nieko neįvyko, atsiranda nauji žmonės, naujos galimybės, viskas pradeda keistis. Pasižiūrėti baimei į akis ir kažką padaryti pirmą kartą yra tikrai labai baisu, bet tai greitai praeina.
Nors tokiais žodžiais dažniausiai ir baigiasi visos sėkmės istorijos, tačiau čia G. Petronienė pripažino, kad dingus baimei jos gyvenimas nenušvito naujomis spalvomis. Moteris pati pajuto depresijos požymius: Man buvo labai liūdna, kad aš visko netekau: nebeturiu šeimos, statuso, nieko nebeturiu. Atsimenu, kaip atsisėsdavau su dukra kambaryje ir galvodavau, o kur aš eisiu? Ką aš veiksiu? Kam manęs reikia? Buvo labai sunku.
Vasarą G. Petronienė išvyko į kalnus, kur savijauta dar labiau pablogėjo: Man tapo dar sunkiau, nes aš nedirbau, mačiau, kaip grupė tarpusavyje bendrauja, o aš su niekuo nebendrauju. Atsimenu, kaip liūdėjau, kentėjau, palapinėje verkdavau, bet vieną rytą atsibudau ir mane aplankė naujas jausmas. Supratau, kad jaučiuosi gerai, nors manęs niekas nemyli. Tai buvo labai ypatingas, niekada gyvenime nepatirtas jausmas. Aš pilnai atsistojau ant savo kojų, nesiremdama į jokį žmogų. Nuo to prasidėjo labai didelis pakilimas. Grįžau namo ir bandžiau ieškoti kasdienio gyvenimo džiaugsmo šaltinių: iš gero meno, kokio nors šviesaus žmogaus ar panašiai. Pati susirasdavau tuos šviesos šaltinius, pati užsipildydavau džiaugsmu ir nesirėmiau į jokį kitą žmogų ir tai buvo fantastiška.
Netrukus moteris ėmė bandyti ir kurti naujus santykius. Bandžiau kitaip, ėmiau kalbėtis, sakyti savo poreikius, bet kas iš to, kad sakai? Gali nebūtinai sakyti, gali verkti, gali reikalauti, bet tai nereiškia, kad tave išgirs. Tai taip ir buvo: ir verkiau, ir reikalavau, ir niekas manęs neišgirdo. Nelabai tinkamus ir partnerius pasirinkau. Ji pabandė suprasti tuos žmones. Vienas jų buvo labai išsigandęs ir grįžęs iš darbo būdavo piktas, nes sociume blogai jausdavosi. Kitas mėgdavo pagerti. Persidirbti ir pagerti. Kai aš perpratau, kas su jais darosi, kodėl jie tokie įsitempę ir kodėl jie manęs nemyli, tai tas antrasis net nustojo kelti taurelę. Aš nustojau nervintis, jį kaltinti, bet persidirbti jis nenustojo, tai buvo virš jo galimybių ribos, jis vis tiek jautė įtampą, nuo vaikystės bijojo tėvo kritikos.
G. Petronienė pasakojo, jog abu santykius jai pavyko pataisyti maždaug nuo 3 balų iki 7. Jie pradėjo man būti daug geresni, bet aš supratau, kad septynių balų man neužtenka. Dar vienas dalykas, kurį aš supratau, kad tų žmonių riba ir yra tiek. Jie tikrai mane mylėjo, bet jie tik tiek ir tegalėjo mylėti ir mane, ir bet kurią kitą moterį. Supratau, kad mano pagrindinė klaida buvo užsiimti tokiu taisymo projektu. Net jei „pritrauksiu“ iki septynių balų, tai vis tiek nebus tie 8 ar 9. Aš dirbau kažkokia gelbėtoja: paimu kažkokį nelaimingą vyrą, atitaisau jį, o man kas? Moteris teigė nusprendusi, kad su vyru turi būti gerai jau dabar. Tai neturi būti projektas, kuris net sėkmingai taisomas vėliau bus geras.
Dabar jau kitaip žiūriu į santykius, mėgaujuosi jais. Darbe man sekėsi daug sėkmingiau: kai nustojau taisyti vyrus, tai labai daug jėgų liko darbui. Garsi psichoterapeutė juokavo, kad karjerą daryti ji pradėjo maždaug nuo 35-erių metų. Taip nutiko, nes tada nustojau taisyti santykius su vyrais ir ieškoti gyvenimo prasmės. Moteriai sekėsi lengvai, nes, kaip pati sako, darydavo viską, ko buvo prašoma ir negalvodavo apie pinigus: Paskambina žurnalistas - atsakau į klausimus, nori interviu - duodu, nori nemokamos paskaitos - prašom. Man pačiai buvo nuoširdžiai įdomu viską išbandyti, tas negalvojimas apie pinigus davė fantastišką rezultatą. Manęs pradėjo reikėti, pamačiau, kad žmonės dėkingi.
Visgi, moteris pripažino, kad žinomumas turi savo kainą. Kai esi žinomesnis žmogus, tave kažkas pradeda pulti. Labai keista, gali būti labai geras ar labai protingas, bet tau vis tiek kažkas parašys labai šlykštų komentarą ar atsiųs asmeninį laišką. Tai man buvo labai netikėta ir labai baisu, todėl supratau, kad reikia labai aiškiai žinoti, kas tu esi ir ką tu nori pasakyti, nes žmonės yra labai įvairūs.
Sėkmingai besiklostanti karjera privertė nebeskaičiuoti ir darbo laiko. G. Petronienė neslėpė, kad ir pati ryžosi psichoterapijai. Pradėjau jausti, kad darosi nebeįdomu, gyvenimas tapo pilkas, net į kelionę nebesinori išvažiuoti. Pradėjau jausti, kad „sudegimo“ sindromas artėja. Man padėjo du dalykai: krikščionybė ir psichoterapija. Tiek laiko būdama psichoterapeute, aš pati nuėjau pas gerą psichoterapeutą į normalią psichoterapiją, kad išgelbėtų mane nuo manęs pačios. Niekas manęs gali neversti, bet jei aš norėsiu visiems būti gera, visiems pasiaukoti ir viską tobulai daryti, tai niekada gerai nebus, kiek tu beturėtum draugų, kiek puikių žmonių aplink save, vis tiek tau bus blogai. Kitas dalykas, krikščionybė yra fantastiškas būdas meilei sau. Mintyse turėti kažkokį globėją, gerą mylinčią jėgą, sugebėti ją pajausti. Jei aplinkiniai nėra mylintys, tai iš kur daugiau gali paimti tą meilę? Tu negali jos kasdien ieškoti pas kitus žmones. Turi ją susikurti.
#
tags: #genovaite #petroniene #psichoterapija #atsiliepimai