Visą pavasarį ir birželio mėnesį Lietuvos parapijose šurmuliuoja Pirmosios Komunijos šventės. Tai ypatingo jaudulio kupina diena, kuri vainikuoja netrumpą pasiruošimo laikotarpį. Šiame straipsnyje nagrinėsime Pirmosios Komunijos psichologinius aspektus vaikams, pasiruošimą šiai svarbiai šventei, iššūkius, su kuriais susiduria vaikai ir jų tėvai, bei dvasinio augimo svarbą.
Pasiruošimas Pirmajai Komunijai: nuo ko viskas prasideda?
Kai tėvai nori paruošti savo vaikus Pirmajai Komunijai, turi kreiptis į savo parapijos raštinę ar kleboną. Paprastai rugsėjo mėnesį paskelbiama, kada bus registracija, o nuo spalio parapijoje prasideda pamokėlės, kurios tęsiasi iki gegužės mėnesio. Pamokėlės vyksta kartą per savaitę, trunka maždaug valandą.
Svarbu, kad tėvai sąmoningai apsispręstų, ar nori aiškiai ir gražiai paruošti vaiką Pirmajai Komunijai. Gal tada verta tais metais atsisakyti kurio nors būrelio, kad vaikui nebūtų papildomo krūvio ir katechezės netaptų tik apsunkinančiu priedu ar prievole. Jei su tokiu nusiteikimu ateinama, vaikai neretai vidury kurso meta pamokėles, nes pasidaro per sunku.
Pagal Bažnyčios dokumentus ruoštis Pirmajai Komunijai galima nuo 7-erių. Patartina nuo 9-10 metų, kai vaikai jau įgunda patys skaityti ir gali nesunkiai pasiruošti. Žinoma, jei vaikai imlesni ir šeima dažnai lankosi bažnyčioje, galima ruošti ir aštuonmetį. Anksčiau nerekomenduočiau, nors, kaip minėjau, Bažnyčia to nedraudžia. Mano galva, 8-10 metų vaikai išties labiau pasiruošę, būtent šiam amžiui yra pritaikytos programos, kai kuriems septynmečiams būna per sunku ir dažniausiai paprašome palaukti.
Katechetai: kas jie ir kokia jų rolė?
Dažniausiai - tikybos mokytojai, kartais broliai vienuoliai ar seserys vienuolės, kunigai. Pirmieji katechetai vis dėlto yra šeima, tėvai. Dažniausiai tėvai nesugeba, negali ar nemoka perduoti tikėjimo žinių, todėl ir kviečiame atvesti į parapijos bendruomenę. Tačiau visada tėvams primename, kad tai jų pareiga. Iš praktikos pastebėjau, kad jeigu tėvai bendrauja su vaikais, jei visa šeima eina į bažnyčią, tuomet vaikai ateina pasiruošę priimti tikėjimo žinias, nusitekę, yra imlūs, smalsūs, daug žino. Jiems tai nėra prievolė, o dar vienas žingsnelis arčiau Jėzaus. Kitas aspektas - jeigu vaikai turi gražų santykį su savo gimdytojais, tuomet jiems daug lengviau šį santykį perkelti į bendravimą su Dievu. Dažnai pasitaiko, kad močiutės, o ne tėvai ar mamos, nori „sutvarkyti“ savo anūkus. Nesakau, kad tai visai blogai.
Taip pat skaitykite: Motyvacija Pirmosios Komunijos Sakramentui
Žinių patikrinimas: egzaminas ar šventė?
Katechezę vainikuoja ne egzaminas, o šventė: vaiko susitikimas su Jėzumi. Taip, kai kuriems vaikams svarbu žinoti, kad jų laukia egzaminas - aiškus tikslas, kodėl jie turi mokytis ir išmokti, - padeda susitelkti. Šiaip labiau vadiname ne egzaminu, o žinių patikrinimu, kai pamatome, ką vaikas išmoko, ką dar turi pasimokyti. Juk šitos žinios nėra skirtos „egzaminui“, po kurio galima viską pamiršti - tai žinios visam gyvenimui. Deja, dar dažnokai vaikai toliau nebesiruošia Sutvirtinimo sakramentui, nei kitaip negilina tikėjimo. Tad šios tikėjimo žinios kartais yra vienintelės visam gyvenimui, ir tai mane liūdina. Šventę švenčia kiekvienas, kuris turi norą. Reikalavimai - lankyti pamokėles kartą per savaitę ir visai šeimai sekmadieniais dalyvauti Mišiose. Tai tikėjimo patirties įgijimas ir perdavimas, todėl primygtinai prašome tėvus atsivesti vaikus sekmadieniais į Mišias. Pavyzdžiui, Bernardinų bažnyčioje kartą per mėnesį vyksta katechezės tėvams, tačiau į jas ateina tik pusė jų. Atsižvelgdama į savo katechetinę bei sielovados patirtį, siūlyčiau tėvams šiai šventei ruoštis kartu su vaikais. Tai gali tapti gera proga atgaivinti savo tikėjimo žinias, pasimokyti, ko nebuvo gavę, pasiaiškinti, kas nesuprantama.
Tėvų rolė: žinios ir nusiteikimas
Dažniausiai susiduriu su tėvais, kurie patys niekada neturėjo katechezių, tikybos pamokų - būtent šiuo laikotarpiu ateina daug tėvų, baigusių dar tarybines mokyklas, neragavę tikėjimo dalykų. Tokiems tėvams būtų labai naudinga parapijoje dalyvauti jiems skirtose katechezėse, nes jose suprantamu būdu paaiškinama ir tai, kaip perduoti tikėjimo žinias vaikams. Labai naudinga patiems domėtis, suprasti ar atnaujinti žinias. Dar raginu tėvus domėtis, ką vaikas mokosi, pasiklausti, gal jam liko nesuprantamų dalykų, kurių nedrįsta paklausti mokytojos ar kitų vaikų. Jei patys negali paaiškinti, raginu pasakyti mums, nes vaikai kartais nedrįsta pasakyti, ko nesuprato. Vaikai ateina iš įvairių šeimų: vieni jau moka maldeles, nes bažnyčioje lankosi nuo mažens, kitus pamokė seneliai… O kitiems tenka visko išmokti ruošiantis Pirmajai Komunijai. Tai irgi gerai. Vilniaus arkivyskupijos katechetikos centro paršuota programa pristato Išganymo istoriją, maldas ir sakramentus. Pasiaiškinama, kas yra išpažintis ir komunija. Mokomės dalyvauti šv. Mišiose, suprasti, kas tai yra, kad vaikai turėtų troškimą susitikti Dievą ir bent minimalią tikėjimo patirtį. Žinoma, niekada negali įlįsti į vaiko širdelę, bet stengiamės bent daigus sužadinti… Geriausia, kai visa šeima kas savaitę dalyvauja Mišiose ir ypač, kai meldžiasi namuose. Jei vaikai tai patiria, jiems išmokti maldas, aiškintis tikėjimo dalykus kur kas lengviau, suprantamiau ir natūraliau.
Ar vaikai lieka bažnyčioje po Pirmosios Komunijos?
Sunku pasakyti. Dažnai ateina ruoštis sakramentams ir iš kitų parapijų, tad sunku suskaičiuoti, kiek lieka. Norėčiau būti optimistiška ir sakyti, kad bent 10-20% naujų vaikų lieka parapijos gyvenime. Pirmoji kliūtis, kad ir kaip ten būtų, yra šeimos patirtis, jeigu šeimoje tėvai nėra praktikuojantys arba tikintys, tada ir vaikas dažniausiai neis į bažnyčią. Jam reikia pavyzdžio, reikia palydėti. Labai dažnai jaunų žmonių tikėjimo pavyzdžiai yra ne tėvai, o seneliai. Pas mus vis dar gajus požiūris, kad, senelių ar tėvų raginami, dėl „šventos ramybės“, dėl tradicijos „sutvarkom“, ir viskas. Mes raginame ir pačius tėvus pasiruošti ir nueiti išpažinties, priimti Komuniją kartu su vaikais, - tada ir pastebime, kad dauguma tėvų nėra praktikuojantys. Arba, nors ir liūdna, yra daug šeimų, negalinčių priimti sakramentų: gyvena antroje santuokoje arba išvis nesusituokę ir pan. Tokius tėvus norėčiau paraginti nebijoti vaikams paaiškinti, kodėl jie negali priimti Komunijos, bet juk vis tiek gali su vaiku ateiti į bažnyčią, dalyvauti Mišiose ir gauti kitokią tikėjimo patirtį: gal ne sakramentinę, bet kartu su visais klausytis Dievo Žodžio, palaikyti santykį su Dievu per maldą ir kitokiais būdais. O kur įmanoma ir artėti prie sakramentinio gyvenimo. Kodėl ruošiama būtent parapijoje? Todėl, kad paruošimas sakramentams neatskiriamas nuo bendruomeninės tikėjimo praktikos ir patirties.
Šventės tradicijos: albalas ar suknelės?
Šventė paprastai būna labai graži: visi būna pasipuošę ir pasiruošę, nes visi prieina ir pirmosios išpažinties. Vaikai labai gražiai ir jautriai tai išgyvena. Aišku, baimės būna visada, bet ji natūrali - juk ir suaugusieji ją patiria. Tėvai ateina ir palaiko savo vaikus, kartais ir už rankos palaiko, padrąsina. Pirmosios Komunijos šventė man visada labai graži. Pati prisimenu savo pirmą įspūdį, kai Jėzus atėjo į mano širdį - aš tikrai žinojau, kad tai Dievas mano širdyje. Dėl albų ar suknelių lieka atviras klausimas - Bažnyčia šia tema nieko nenurodo, tik pataria baltą spalvą, kuri išreiškia tyrumą, nekaltumą širdies, į kurią pirmą kartą įžengs Jėzus. Man gražu, kai mergaitės pasipuošia baltom suknelėm. Jau praėjo mada, kai buvo rungtyniaujama, kurios puošnesnė, prabangesnė… Dažniausiai rekomenduojame, kad būtų paprasta, kukli ir balta. Išties tik du kartus merginos apsirengia baltomis suknelėmis, per Pirmąją Komuniją ir savo santuokos dieną. Man ta simbolika yra graži. Gražu, kad jos tampa princesėmis, nes jos tikrai yra Dievo princesės, karalaitės. Kitur yra praktika vilkėti baltas albas - tai irgi gražu: nėra išskirtinumo, bet ir čia būna problemų, nes reikia jas užsisakyti, matuotis… Mes neturime vieno varianto: sakome, kaip tėvams patogiau - jei yra pageidavimas rengtis albomis, mes su tuo sutinkame. Svarbiausia yra vaiko atsiminimas. Pavyzdžiui, man mama pasiuvo suknelę iš savo vestuvinio drabužio, nes tais laikais išvis nebuvo jokio pasirinkimo. Man lig šiol gyva ta simbolika - mama perduoda man savo grožį. Prisimenu, kad visą Pirmosios Komunijos dieną aš išsaugojau ją švarią. Vėliau mama padovanojo šią suknelę vienai kaimynei mergaitei iš labai neturtingos šeimos. Iš pradžių priekaištavau mamai: kodėl tu atiduoti, juk čia mano suknelė?
Šventė visai šeimai
Tikrai nesiruošiu to kritikuoti. Manau, vaikai turi turėti šventę, tai turi būti visos šeimos šventė. Žinoma, reikia atkreipti dėmesį, kad tai pirmiausia dvasinė šventė, kad vaikai jautriai tai išgyventų. Vaikams visada sakau, kad kai Jėzus pirmą kartų pas jus ateina, jūs turite malda labai apglėbti visą šeimą, senelius, tetas… Aš prisimenu, kad mama net juokėsi iš mano uolumo, kaip aš rūpinausi, kad mano tetos, seneliai ir dėdės kartu su manimi prieitų Komunijos. Man atrodė, kad tai turi būti visiems didelė šventė. Tad man gražu, kai tai tampa visos šeimos švente. Gražu, kad paskui visi susėda prie bendro pietų stalo. Aš tikrai ne prieš dovanas, bet ne prabangias. Manyčiau, kad dar būtų svarbu tėvų palaiminimas, nes vaikas žengia jau didesnį žingsnį į gyvenimą. Vaikai laiminami paprastai: tėvai daro kryžiaus ženklą virš vaiko, kai kurie dar uždeda ranką ant galvos, kiti nykščiu padaro kryžiaus ženklą ant vaiko kaktos, apkabina, pabučiuoja. Tai galima ir dažniau daryti.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Pirmoji išpažintis: ar ne per anksti?
Taip, jie jau gali sąmoningai apsispręsti. Vaikas nuo 3 metų geba skirti gėrį nuo blogio, kai išmoksta sakyti ‘taip’ arba ‘ne’ - tada pamažu vystosi jo sąžinės balsas. 9-10 metų vaikai yra pajėgūs klausyti sąžinės balso ir atsakyti už savo veiksmus. Žinoma, toliau mūsų sąžinė turi būti ugdoma, tačiau 10 Dievo įsakymų yra įrašyti kiekvieno žmogaus prigimtyje. Tai nėra kažkas naujo ar svetimo žmogui: tiesiog, reikia augti ir bręsti giliau juos pažįstant. Todėl popiežius Pijus X leido vaikams nuo 7 metų eiti Pirmosios Komunijos, sakydamas, kad jau tada jie pajėgūs atskirti eucharistinę duoną nuo kasdienės duonos. Tas pajėgumas yra pakankamas, kad būtų galima toliau auginti Bažnyčios narį.
Dievo suvokimas: mylintis ar baudžiantis?
Aš daug bendrauju su tėvais, seneliais ir dažnai sąmoningai diskutuoju su jais, norėdama suprasti, kokia yra suvokta Dievo patirtis. Anksčiau labai dažnai Dievas buvo patiriamas kaip teisingas, bet griežtas, baudžiantis - jo buvo bijoma. Mes dabar labai sąmoningai pabrėžiame, kaip ir popiežius Pranciškus, kad Dievas yra mylintis ir gailestingas - šią patirtį turime perteikti vaikams ir suaugusiems. Tai svarbiausias uždavinys visiems sielovados darbuotojams - perteikti mylinčio Dievo patirtį. Manau, kad pagal galimybes jau yra tam pasiruošę, nes ateina iš kitokios bendruomeninės patirties, kitaip yra ugdomi ir mokomi. Pati esu vaikystėje ne kartą girdėjusi grasinant: „Dievas nubaus“, tačiau šeimoje patyriau mylinčius, saugius santykius, tad man nebuvo sunku pereiti prie mylinčio, o ne baudžiančio Dievo. Yra tekę susidurti su žmonėmis, kurie nustojo eiti išpažinties… Kita vertus, viena moteris neseniai paliudijo, jog kai po daugybės metų grįžo į bažnyčią, ji nebuvo jai tokia svetima. Atsigamino Pirmosios Komunijos prisiminimai, kaip kažko savo. Tad matau, kad Pirmosios Komunijos ir išpažinties patirtis dažniausiai yra gera.
Lankymasis ne savo parapijoje
Šiuo klausimu reikėtų pasitarti su vyskupu. Svarbu dalyvauti savo parapijoje, tačiau „tavo“ parapija yra ta, kur nuolat lankaisi: gal ji tau arčiau pagal gyvenamąją vietą, nepaisant nubrėžtų parapijos ribų. Mums kartą teko spręsti tokį klausimą, tąkart Vilniaus kurijoje gavome atsakymą, kad jeigu šeima nuolat lankosi tam tikroje bažnyčioje, tai ir Pirmajai Komunijai klebonas turėtų priimti vaikus. Man yra nutikęs toks įvykis: vis matydavau vieną mamą, sėdinčią salės gale, pasislėpusią už vaikų. Paprastai prašome, kad per pamokėles tėvai nepasiliktų, nes vaikai laisviau jaučiasi, tačiau ši mama prašė jai leisti dalyvauti. Laikėsi labai korektiškai, niekur nesikišo. O pabaigoje pasisakė, kad ji kartu su dukra ruošiasi Pirmajai Komunijai. Apstulbau, pakviečiau pasikalbėti dėl santuokos reikalų - pasirodo, jos vyras buvo miręs, net nežinia, ar jie buvo susituokę, nes nežinojo, kas tai yra. Išties suaugusieji ruošiami jiems specialiai skirtoje suaugusiųjų programoje, kuri vyksta įvairiose parapijose.
Saugumo užtikrinimas Bažnyčioje
Katalikų Bažnyčios dvasininkai, pašvęstojo gyvenimo institutų ar apaštališkojo gyvenimo draugijų nariai ir kiti Bažnyčioje tarnaujantys asmenys, dirbantys su nepilnamečiais ir pažeidžiamais suaugusiaisiais, privalo laikytis toliau pateiktų gairių ir jomis vadovautis. Tiek Šventasis Sostas, tiek Lietuvos Respublika yra pasirašę Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Labai svarbus Visuotinėje Bažnyčioje įsigalintis principas - dėmesingumo prioritetas - skiriamas besiskundžiančiam, teisingumo ieškančiam, nukentėjusiam asmeniui, o ne institucijos geros reputacijos išsaugojimui. Norint apsaugoti nepilnamečius ir pažeidžiamus suaugusius, dvasininkai, pašvęstojo gyvenimo institutų ar apaštališkojo gyvenimo draugijų nariai ir kiti Bažnyčioje tarnaujantys asmenys turi gebėti atpažinti įtartinus atvejus ir apie juos pranešti, kad visi pranešimai ar skundai būtų skaidriai tiriami ir principingai vertinami.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
tags: #pirmos #komunijos #psichologija