Tėvystė - tai kelionė, kupina džiaugsmo, meilės, bet ir iššūkių. Vienas iš reikšmingiausių veiksnių, galinčių trukdyti tėvams tinkamai spręsti vaikų auklėjimo klausimus, yra tėvų stresas. Šis stresas kenkia ne tik pačių tėvų gerovei, bet ir gali pakeisti jų vaiko raidos eigą. Straipsnyje aptariama tėvystės streso samprata, priežastys, pasekmės ir būdai, kaip jį įveikti, siekiant užtikrinti tiek tėvų, tiek vaikų psichologinę gerovę.
Kas yra Tėvystės Stresas?
Mokslininkai tėvystės stresą apibūdina kaip fiziologinę ir psichologinę reakciją į tėvystės vaidmens keliamus reikalavimus. Šis stresas kyla tiesiogiai dėl tėvystės vaidmens - dėl neatitikimo tarp tėvų suvokiamų įsipareigojimų tėvystės vaidmeniui ir galimybės pasinaudoti ištekliais, kurie padėtų įgyvendinti tuos įsipareigojimus. Jis gali pasireikšti kaip neigiama reakcija, nukreipta į save ir į vaiką. Kitaip tariant, tėvystės stresas yra įtampa, kurią patiriate jausdami, kad tiesiog negalite susitvarkyti su situacijomis ar sunkumais kaip tėvai.
Tėvystės stresas gali būti ir naudingas - jis yra motyvacinė jėga, kuri suteikia energijos ir padrąsina abu tėvus naudoti jiems prieinamus išteklius, galinčius padėti įvykdyti tėvystės uždavinius.
Priežastys, Sukeliančios Tėvystės Stresą
Tėvai gali jausti įtampą dėl įvairiausių priežasčių, įskaitant asmenines tėvų ir vaiko savybes bei objektyvius šeimos gyvenimo įvykius.
Asmeninės Tėvų Savybės
Kokios asmeninės tėvų savybės turi reikšmės tėvystės stresui? Menkas pasitikėjimas tėvystės gebėjimais, fizinės ir psichinės sveikatos problemos (pvz., depresija, nerimas), menkas bendradarbiavimas tarp tėvų ar jo visiškas nebuvimas ir / ar tėvų tarpusavio emocinės paramos trūkumas, prieraišumo stilius, gebėjimo tvarkytis su stresu, konfliktų sprendimo ir kitų įgūdžių trūkumas gali nuolat kelti stresą tėvams. Be to, reikšmės turi patirtys, išgyventos vaikystėje.
Taip pat skaitykite: Santykių formavimas per tėvystės stilius
Tėvų asmenybė ir tai, kaip jie suvokia savo, kaip tėvų, vaidmenį, turi reikšmės streso lygiui, kurį jie patiria savo tėvystėje. Pavyzdžiui, ar tėvai mano, kad jiems turi būti atlyginta už jų pastangas ir jų, kaip tėvų, teikiamą naudą vaikams? Jei taip, vadinasi, jie nuolat patiria stresą, kai jų vaikai daro klaidas, neklauso, ginčijasi ar netinkamai elgiasi. Nes šie tėvai turi nerealų lūkestį - jeigu stengiuosi, vadinasi, viskas turi vykti sklandžiai.
Ar tėvai mano, kad jų tėvystės vaidmuo turi įtakos jų savarankiškumui / laisvei ir neigiamai veikia jų pačių gyvenimą? Jei taip, tuomet tėvai gali jausti nuolatinį stresą ir nepasitenkinimą dėl savo tėvystės vaidmens. Žinoma, kad tėvystės pareigos pareikalauja perskirstyti asmeninį laiką ir derinti asmeninius poreikius su tėvyste.
O gal tėvai yra įsitikinę, kad privalo būti veiksmingi ir sėkmingi kaip tėvai? Jų, kaip tėvų, vaidmenį formuoja pagrindinės jų mintys apie save, kitus ir supantį pasaulį.
Išorinės Sąlygos
Išorinės sąlygos, kurios paveikia tėvų gerovę, taip pat yra svarbios. Tyrimais nustatyta, kad tėvai patiria didesnį stresą, jei:
- Gauna mažiau subsidijų ir stokoja šeimai palankios darbo politikos.
- Patiria socialinę atskirtį ar yra netinkama ir / ar nepakankama paramos sistema šeimai.
- Reikšmės turi ir šeimos finansinės problemos bei padidėjęs priešiškumas ir / ar nusikalstamumas bendruomenės aplinkoje.
Vaiko Savybės
Ar vaikai gali sukelti tėvams stresą? Žinoma, jie gali, ir normalu taip jaustis. Vaiko temperamentas, atsisakymas paklusti tėvų reikalavimui, patekimas į pavojingas situacijas ar ligos ir kt.
Taip pat skaitykite: Įdomiausios knygos apie psichologiją
Tėvystės Streso Poveikis
Poveikis Tėvams
Jei jaučiate įtampą, tai nereiškia, kad esate prastesni tėvai. Tiesiog kažko yra per daug. Tai svarbu atsiminti, nes menkavertiškumo, gynybos, kaltės jausmai dar labiau padidina tėvystės stresą. Ar patiriate stresą, nes jūsų kūdikį kamuoja pilvo diegliai ir dažnai verkia, o ypač naktimis? Arba jaučiate, kad įtampa „varo iš proto“ dėl miego trūkumo? Nes auginate vaiką, turintį specialiųjų poreikių? Tik išsprendę konkrečią problemą, galite padėti sau. Tačiau pirmiausia turite pripažinti, kad stresą galima ir būtina mažinti. Tai nereiškia, kad reikia atmesti, nustumti į šalį rūpinimąsi vaikais ar kitus darbus. Svarbu, kad nesijaustumėte nuolat įsitempę, pavargę ar perdegę. Ne tik todėl, kad jūsų gerovė iš esmės yra svarbi.
Poveikis Vaikams
Atsakant trumpai - dėl streso tėvai gali būti mažiau jautrūs savo vaikams, nes mažiau geba prisitaikyti prie jų minčių, jausmų ir poreikių. Ir tai atsispindi tėvų elgesyje ir santykyje su vaikais.
Tyrimais nustatyta, kad tėvų ir vaikų smegenys „sinchronizuojasi“ / susiderina taip, tarsi jie išgyventų panašias mintis ir psichines būsenas. Tam tikra sritis kūdikio smegenyse „aktyvuojasi“, ir iškart po to aktyvumas padidėja motinos / tėvo toje pačioje specifinėje smegenų srityje. Tėvai patiria panašų susiderinimą su vyresniais vaikais, ypač bendradarbiaujant. Tyrimai rodo, kad „smegenų susiderinimas“ gali įvykti, kai tėvai ir vaikai dalijasi malonia akimirka be žodžių.
Tėvų patiriamas stresas sutrikdo šią „smegenų susiderinimą“. Nustatyta, kad stresas yra socialiai užkrečiamas. Tyrimai rodo, kad kūdikiai patiria kortizolio kraujyje padidėjimo šuolius, kai girdi tėvus garsiai ginčijantis. Tačiau trumpalaikis stresas gali nepadaryti didesnės žalos vaikui, jeigu tėvai mokysis nusiraminti ir sieks nuraminti vaiką. Tačiau kaip paveiks vaikus ilgą laiką trunkantis stresas?
Ryšio su Vaikais Pažeidimas
Ar tėvystės stresas gali pakenkti ryšiui su vaikais? Tyrimai teigia, kad jautri, rūpestinga vaiko priežiūra yra labai reikšminga vaiko sveikatai ir palankiai raidai. Kartu yra pabrėžiama, kad dėl streso tėvai gali būti mažiau jautrūs, atšiauresni, valdingesni ar emociškai uždaresni. Tėvystės stresas yra susijęs su iššūkiais, kylančiais atliekant tėvystės vaidmenis, tokius kaip vaiko elgesio valdymas, namų tvarkos palaikymas ir kasdienių poreikių tenkinimas. Kuo tėvai labiau suvokia šias savo pareigas kaip per daug sudėtingas, tuo jie patiria didesnį stresą.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti psichologinę krizę?
Tėvų-vaiko ryšys yra abipusė sąveika tarp tėvų ir vaiko, kurios metu tėvai daro įtaką vaikui, o vaikas - tėvams. Egzistuoja abipusis ryšys tarp tėvų streso ir vaiko problemų: kai vaikai turi daugiau emocinių, elgesio sunkumų ar nusiskundimų sveikata, tėvai jaučia daugiau streso, o vaikai dėl reakcijos į tėvų stresą, kuris neigiamai veikia tėvų bendravimą ir elgesį su vaiku, gali turėti daugiau nusiskundimų dėl emocinės ar fizinės savijautos.
Dėl patiriamos pastovios įtampos tėvai neretai taiko destruktyvias streso įveikos strategijas (pvz., raminimasis maistu ir / ar alkoholiu; emocijų protrūkiai ir pan.), kas dar padidina streso lygį. Šis tėvų streso padidėjimas kartu su vaiko elgesio reakcija į naujus stresorius gali kelti pavojų tėvų ir vaikų santykiams. Dėl to gali padaugėti konfliktų ir bendravimo problemų, mažėti tėvų palankumo ir emocinės šilumos vaikui, gali atsirasti ir / ar daugėti smurtinio drausminimo priemonių taikymo ir priešiškumo vaikui, mažėti tėvų elgesio stabilumo arba nusivylę tėvyste tėvai gali visiškai atsitraukti nuo tėvų vaidmens ir apleisti vaiką. Taigi atrodo, kad tėvystės stresas gali sukelti problemų virtinę.
Kaip Mažinti Tėvystės Stresą?
Savęs kaltinimas ar nerimas nepadės išspręsti sunkumų. Kaltės jausmas gali paskatinti jus vengti klaidų kartojimo, tačiau to nepakanka. O ypač, jei keliate sau nerealius lūkesčius, per daug reaguojate į tėvystės situacijas ar nesiimate sprendimų. Todėl ieškokite būdų, kaip mažinti stresą.
Streso Šaltinių Atpažinimas
Mokykitės atpažinti savo streso šaltinius. Nustatykite streso priežastis ir ieškokite problemų sprendimo, pavyzdžiui, socialinės ir ekonominės paramos, emocinės paramos ir palaikymo ar reikiamos informacijos.
Pavyzdžiui, jei jūsų kūdikis yra dirglus ir neramus, ieškokite, kas galėtų jums padėti juo rūpintis ir būdų, kaip jį nuraminti ir padėti jam augti emociškai sveiku. Tyrinėkite, kas padėtų kūdikiui atsipalaiduoti, pavyzdžiui, kūno padėties pakeitimas, šilto vandens pūslė, maitinimas ar švelnus masažas, ramus ir švelnus kūdikio laikymas ant rankų leidžiant jam išsiverkti.
Jei jūsų vaikas elgiasi agresyviai ir nuolat prieštarauja, jums reikia įgyti veiksmingų strategijų, kaip padėti vaikui mokytis bendradarbiavimo (skaitykite straipsnį apie pozityvų drausminimą).
Emocinės Gerovės Gerinimas
Jūs taip pat turėtumėte imtis tiesioginių veiksmų, kad pagerintumėte savo emocinę gerovę. Jei trūksta žinių, kaip valdyti stresą, žr. šią informaciją:
- Įžanga: Kas yra emocinė sveikata ir kodėl ji svarbi? Psichikos sveikata - tai kur kas daugiau nei ligos ar sutrikimo nebuvimas. Tai emocinė ir dvasinė būsena, kuri leidžia mums džiaugtis gyvenimo pilnatve, įveikti sunkumus, užmegzti ir palaikyti sveikus santykius bei realizuoti savo potencialą. Dažnai girdime sąvokas „psichinė sveikata“, „emocinė sveikata“ ar „psichologinė gerovė“ - jos visos apibūdina tą patį: gebėjimą gerai jaustis, išgyventi skausmą ir liūdesį, priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Šis gidas yra Jūsų kelrodė žvaigždė, sukurta padėti suprasti, atpažinti ir stiprinti savo emocinę gerovę.
- Streso ir Nerimo Valdymas Kasdienybėje: Stresas ir nerimas yra natūralūs ir netgi reikalingi mūsų organizmo atsakai į iššūkius. Tačiau šiuolaikiniame, nuolat skubančiame pasaulyje šios reakcijos dažnai tampa lėtinės ir pradeda alinti mūsų vidinius resursus. Ilgalaikis stresas - tai ne tik prasta nuotaika. Tai būsena, kuri gali sukelti rimtų fizinių ir emocinių pasekmių. Kaip atpažinti, kad stresas tapo lėtinis? Mūsų kūnas yra protingas - jis visada siunčia signalus. Svarbiausia yra išmokti juos išgirsti. Atkreipkite dėmesį į fizinius simptomus: ar dažnai jaučiate galvos, nugaros ar raumenų skausmus be aiškios priežasties? Ar sutriko Jūsų miegas - sunku užmigti, dažnai prabundate naktį? Emociniai signalai taip pat iškalbingi: galbūt tapote dirglesnė, sunkiau susikaupiate, jaučiate nuolatinį nerimą dėl ateities ar praradote susidomėjimą veiklomis, kurios anksčiau teikė džiaugsmą. Praktiniai būdai, kaip padėti sau: Kovoti su stresu nereiškia, kad reikia imtis sudėtingų ir daug laiko reikalaujančių praktikų. Dažnai didžiausią poveikį daro paprasti, bet reguliarūs įpročiai. Trys pamatiniai geros savijautos elementai yra fizinis aktyvumas, subalansuota mityba ir kokybiškas miegas. Atraskite sąmoningumo (Mindfulness) galią. Sąmoningumas - tai menas pastebėti dabarties akimirką be vertinimo. Tai praktika, kuri moko mus atsitraukti nuo minčių srauto apie praeitį ar ateitį ir tiesiog būti „čia ir dabar“. Viena paprasčiausių technikų - sąmoningas kvėpavimas. Skirkite vos 3-5 minutes per dieną: atsisėskite ramiai, užmerkite akis ir sutelkite visą dėmesį į savo kvėpavimą - stebėkite, kaip oras įeina ir išeina iš Jūsų kūno. Kai mintys nuklys, švelniai, be savikritikos, grąžinkite dėmesį atgal prie kvėpavimo.
- Perdegimo Sindromas: Kaip Atpažinti ir Sustoti? Perdegimas yra emocinio, protinio ir fizinio išsekimo būsena, atsirandanti dėl ilgalaikio, nevaldomo streso, dažniausiai profesinėje srityje. Svarbu suprasti, kad tai nėra tas pats, kas stresas. Stresą apibūdina jausmas, kad visko yra per daug - per didelis spaudimas, per daug reikalavimų. Pagrindiniai perdegimo simptomai: Emocinis ir fizinis išsekimas: Jaučiatės nuolat pavargę, trūksta energijos net paprastiems darbams. Cinizmas ir atsiribojimas (depersonalizacija): Jaučiate negatyvumą, abejingumą savo darbui, klientams ir kolegoms. Pirmieji žingsniai sau: Jei atpažinote šiuos simptomus, pirmas žingsnis yra pripažinti problemą ir leisti sau sustoti. Atostogos gali suteikti laikiną palengvėjimą, tačiau jos neišsprendžia problemos iš esmės. Kaip save motyvuoti, kai nieko nesinori? Stresas ar jau perdegimas? Perdegimas ar depresija?
- Pasitikėjimo Savimi Stiprinimas: Pasitikėjimas savimi nėra įgimta savybė - tai įgūdis, kurį galima ir reikia lavinti visą gyvenimą. Nustokite laukti tobulumo. Pasitikintys žmonės nebijo klysti - jie supranta, kad nesėkmė yra vertinga pamoka. Leiskite sau bandyti naujus dalykus, net jei nesate tikra dėl rezultato. Vertinkite pastangas, o ne rezultatą. Liaukitės kritikavusi save už klaidas. Vietoj to, pagirkite save už drąsą bandyti. Prisiminkite, kad kiekviena klaida yra mokymosi proceso dalis. Kai patiriate nesėkmę, svarbu ne pasiduoti savigraužai, o paklausti savęs: „Ko aš iš to išmokau? Kaip padėti paaugliui? Ypač svarbu stiprinti paauglių pasitikėjimą savimi. Nuolat bendraukite, nuoširdžiai girkite už pastangas ir rimtai žiūrėkite į jų problemas - tai padės jiems jaustis vertinamiems ir saugiems. Kaip pamilti save? Kaip pamilti save?
- Sveikų Santykių Pamatai: Sveiki santykiai mus augina, o toksiški - griauna. Svarbu laiku atpažinti pavojingus signalus ir apsaugoti save nuo emociškai žalojančio elgesio. Toksiški santykiai - tai ne tiesiog nesutarimai ar krizės. Nuolatinė kontrolė ir pavydas: Partneris bando kontroliuoti, su kuo bendraujate, ką veikiate, kaip rengiatės. Kaip išeiti? Pirmas žingsnis - pripažinti problemą. Nebijokite ieškoti palaikymo - pasikalbėkite su patikimais draugais, šeimos nariais ar specialistais. Ant skyrybų slenksčio?
- Panikos Atakos: Simptomai ir Pirmoji Pagalba: Panikos ataka - tai staigus, intensyvios baimės priepuolis, lydimas gąsdinančių fizinių pojūčių. Dažniausi simptomai: Staiga padažnėjęs širdies plakimas, oro trūkumas, krūtinės skausmas, galvos svaigimas, drebulys, prakaitavimas, pykinimas ir stipri mirties ar kontrolės praradimo baimė. Kuo skiriasi nuo nerimo priepuolio? Panikos ataka kyla staiga ir pasiekia piką per kelias minutes, o nerimas dažniausiai stiprėja palaipsniui ir gali trukti ilgai. Ką daryti atakos metu? Pripažinkite: Pasakykite sau: „Tai tik panikos ataka. Ji praeis. Kvėpuokite: Susitelkite į lėtą ir gilų kvėpavimą, ypač į iškvėpimą. Įsižeminkite: Sutelkite dėmesį į aplinką. Įvardinkite 5 dalykus, kuriuos matote, 4, kuriuos galite paliesti, 3, kuriuos girdite, 2, kuriuos užuodžiate, ir 1, kurį galite paragauti. Infarktas ar panikos ataka?
Kada Kreiptis į Specialistus?
Rūpintis savo psichine sveikata yra stiprybės, o ne silpnumo ženklas. Kreipkitės į specialistus, kai jaučiate, kad negalite susidoroti su stresu savarankiškai.
Prieraišumo Stilius ir Jo Įtaka Tėvystei
Dauguma mokslininkų sutinka, kad nemažą dalį savo savybių, elgesio modelių išmokstame vaikystėje. Būtent santykiai su tėvais ar jų nebuvimas, o ypatingai santykiai su motina, yra laikomi itin svarbiais vaiko vystymesi ir asmenybės formavimesi. Šie artimi santykiai ir formuoja asmens prieraišumo tipą. Prieraišumas yra svarbus ne tik vaikams, bet ir paaugliams.
Kas yra Prieraišumas?
Prieraišumo stilius - ilgalaikis, stabilus asmenybės bruožas, įtakojantis žmogaus elgesį, mintis, emocijas. Dar vadinamas tiesiog prieraišumu - ilgalaikiu emociniu ryšiu, kuris susiformavo vaikystėje, tai įsitikinimai, poreikiai, emocijos, reguliarios strategijos ir socialinis elgesys.
Iki dvidešimto amžiaus prieraišumo reiškinys dažniausiai buvo traktuojamas kaip išmoktas ar įgytas kūdikio elgesys, kurio metu specifinio žmogaus pasirodymas asocijuojasi su svarbesnių instinktų patenkinimu. J. Bowlby teigė, kad prieraišumas yra nepriklausoma elgesio sistema (maitinimasis, poravimasis ir kt.), kuri reguliuoja kūdikio santykius su tėvais ir užtikrina jo fizinį ir psichologinį saugumą tada, kai kyla koks nors pavojus arba grėsmė. Prierašumo sistemą sudaro tam tikras alternatyvus elgesio būdų rinkinys (pvz., verkimas, rėkimas ir kt.), kuris natūralios atrankos procese tapo tinkamomis reakcijomis į grėsmes arba artėjantį pavojų. M. Aisworth prieraišumą apibrėžia kaip reikšmingą ryšį, santykį tarp vaiko ir tėvų, kuris formuojasi nuo pat pirmosios gyvenimo akimirkos. Prierašumas yra vienas iš svarbiausių kūdikio vystymosi aspektų.
Prieraišumo Stiliai
Vienas pirmųjų apie prieraišumo stilius (formas) kalbėjo Johnas Bowlby. Susidūręs su vaikais, J. Bowlby susidomėjo tuo, kaip motinos netekimas veikia ilgalaikę psichologinę gerovę. Kita psichologė Mary Ainsworth, įkvėpta šių minčių, pradėjo tirti santykių tarp vaikų ir jų motinų modelius laboratorijoje. Tyrėjai stebėjo, kaip vaikai reaguoja tada, kai motina išeina, jie yra paliekami su nepažįstamu žmogumi, ir kokie vaikai tampa, kai motina grįžta. Šio tyrimo pabaigoje psichologė išskyrė tris prieraišumo formas: saugą, nerimaujančią ir vengiančią.
- Saugus prieraišumas: vaikai sutrinka, kai mama išeina, bet domisi nepažįstamuoju, juo pasitiki, o kai mama grįžta, jie apsidžiaugia.
- Nervingai prisirišusieji: nerimauja tada, kai mama išeina, jiems nepadeda nepažįstamo žmogaus raminimas, o mamai grįžus - juos būdavo sunku nuraminti, jie labai prilipdavo prie grįžusios motinos.
- Vengiantieji: nebuvo paveikti nei motinos išėjimo, nei jos grįžimo.
1986 m. buvo įvardytas ir ketvirtas prieraišumo stilius: netvarkingasis. Kai kurie vaikai į savo motinas reaguoja įvairiopai: išreiškia tiek baimę, tiek jų vengia. Dažnai toks netvarkingas prieraišumas susijęs su didele vaikystės trauma, pavyzdžiui, fiziniu ar emociniu smurtu, apleistumu.
Ankstyvojo Prieraišumo Įtaka
Ankstyvojo prieraišumo formos dažniausiai tampa šablonu, pagal kurį formuojami ir ateities santykiai. Ryšys tarp tėvų ir vaikų pateikia užuominų, kaip mums tapti pačiais savimi. Taip, kaip paveldime savo tėvų akių spalvą ar keistą humoro jausmą, galime paveldėti ir prieraišumo stilių.
Tie, kurie vaikystėje įgauna nerimastingą prieraišumo formą, dažniausiai labai bijo būti palikti kitų, nuolat stengiasi kitiems įtikti, neįsiklauso į savo poreikius. Tokie žmonės, jau būdami tėvais, dažnai neleidžia vaikams nuo jų „atsirišti“, kai jiems to reikia, dažnai pernelyg įsitraukia į savo suaugusių vaikų gyvenimą.
Žmonės, išsiugdę nesaugaus prieraišumo formas, dažnai perima tai iš savo tėvų, kurie taip pat augindami juos jautė nerimą ar netikrumą. Tokie tėvai dažnai nesupranta savo vaikų siunčiamų signalų. Pavyzdžiui, kai vaikai išreiškia nusivylimą, jie iškart puola juos gelbėti, kad tik jie nejaustų jokio diskomforto. Dažnai dėl to, kad patys nesugeba tokio dalyko ištverti.
Nerimastingai prisirišęs tėvas bando vaiką gelbėti, o štai tas, kuris vengia, laiko atstumą. Nerimastingai prisirišusio vaiko poreikiai buvo atliepiami kartkartėmis, o vengiančio vaiko globa apskritai buvo nutraukta. Būtent toks prieraišumo stilius suformuoja iškreiptą intymumo supratimą: suaugę žmonės negeba pasikliauti kitais. Artumas jiems yra tai, ko jie vengia, užuot priėmę.
Vengiantį prieraišumą išsiugdę žmonės dažnai jaučia naštą tada, kai jų prašoma rūpintis kitais - netgi jų pačių vaikais. Vengiantieji, tapę tėvais, kartais gali to patys nesuprasdami nekreipti dėmesio į savo vaikų poreikius. Pavyzdžiui, kūdikio verkimas gali būti interpretuojamas kaip „skundai“, o kai vaikas serga ar susižeidžia, jie gali jiems pasakyti, kad tiesiog susiimtų. Dažniausiai tokie tėvai labai vertina nepriklausomybę, todėl ir savo vaikus augina kaip savarankiškus.
Netvarkingą prieraišumą susiformavę tėvai dažnai keičia nervingus ir vengiančius stilius. Nors mūsų prieraišumo stiliai formuojasi vaikystėje, suaugusieji gali juos keisti. Pirmasis žingsnis tai padaryti - suprasti savo pačių gyvenimą, jį įsisąmoninti.
Kaip Keisti Prieraišumo Stilių?
Egzistuoja daugybė psichologijos ir psichoterapijos mokyklų, kurios siūlo skirtingų būdų, kaip keisti savo elgesį. Tiesa, kai motinystę ar tėvystę grindžia sudėtingos vaikystės patirtys, gali padėti prieraišumo arba psichodinaminė psichoterapija: jos abi padeda suprasti pacientų prieraišumo formą ir jos santykį su kančia.
Dažniausiai psichologai stengiasi suprasti kiekvieno paciento vaikystės istoriją, ieško užuominų apie jų prieraišumo stilius. Pavyzdžiui, pacientai, kurie susiformavo nerimastingo prieraišumo stilių, dažnai savo mamas vadina perdėm rūpestingomis. Tokie pacientai dažnai užauga šeimose, kuriose jiems reikėjo atliepti savo motinų emocinius poreikius, o ne jos atliepdavo jų. Vengiantieji dažnai apibūdina savo tėvus kaip tokius, kurie vertė ko greičiau juos tapti nepriklausomais. Tokie tėvai klaidingai įsivaizduodavo, jog reikia ignoruoti emocijas ir vaikams sakydavo, kad jie „susiimtų“ arba „pamirštų“ visuomet, kai tik šie jausdavosi pikti, liūdni, išsigandę ar nusivylę. Tapę suaugusiaisiais tokie asmenys įsivaizduoja, kad pasikliauti kitais gali reikšti pavojų, gėdą, visiškai nepriimtiną dalyką.
Gydyti prieraišumo žaizdas reikia kuriant „aiškius“ naratyvus, kurie jungia dabartį su praeitimi. Pavyzdžiui, psichodinaminės krypties psichologai pasiūlo interpretaciją. Žmogaus, kuris jaučia kaltę prašydamas pagalbos, klausiama: „O galbūt jaučiatės bejėgis būtent dėl šios problemos, nes kai buvote vaikas, jums neleido niekuo pasikliauti?“ Skirtingi pacientai į tokias frazes reaguoja skirtingai. Nerimastingieji dažnai atviri: daug kalba apie save ir dalijasi, o štai tie, kurie vengia, dažnai traukiasi ir palaiko saugų jiems atstumą.
tags: #prieraisumo #stiliu #ir #psichologines #geroves #sasajos