Šiame straipsnyje lyginamos skirtingos asmenybės teorijos, apžvelgiamos jų pagrindinės sąvokos, skirtumai ir panašumai.
Įvadas
Asmenybės teorijos yra psichologijos srities teorijos, kurios bando paaiškinti asmenybės raidą ir funkcionavimą. Asmenybės teorijos siekia suprasti, kas daro žmones tokiais, kokie jie yra, ir kodėl jie elgiasi būtent taip. Šios teorijos apima platų spektrą perspektyvų, pradedant psichodinaminiais požiūriais, tokiais kaip Zigmundo Froido psichoanalizė, ir baigiant humanistinėmis teorijomis, tokiomis kaip Karlo Rodžerso (Carl Rogers) asmenybės teorija.
Pagrindinės asmenybės teorijos
Psichoanalitinė teorija (Zigmundas Froidas)
Zigmundas Froidas (Sigmund Freud) gimė 1856 metais Austrijoje, žydų šeimoje. Jis laikomas psichoanalitinės asmenybės teorijos pagrindėju. Froidas asmenybę tapatino su žmogaus psichika, kuri susidedanti iš trijų lygių - pasąmonės, prieš sąmonės ir sąmonės.
Froido teorijos pagrindas - pasąmonėje glūdintys seksualiniai bei agresyvūs instinktai. Froidas buvo pionierius, pirmasis bandęs empiriškai tirti pasąmoninį sąmonės pagrindą. Jis teigė, kad asmenybė savo mąstymu neįtakoja savo elgesio.
Froidas teigė, kad viskas yra nulemta ir tai, kas vyksta dabar, yra vaikystėje patirtos traumos. Savo knygoje jis rašė, kad jeigu žmogus elgtųsi pagal id principus (patenkintų savo instinktus čia ir dabar), tai sukeltų daug trikdymų visuomenėje, nes tai yra nepriimtinas elgesys, nusistovėjusioms visuomenės dogmoms.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Froidas išskyrė tris pagrindines asmenybės struktūras:
- Id (Tai): tai psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai.
- Ego (Aš): tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui.
- Superego (Aukščiau Nei Aš): tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų.
Froidas teigė, kad viskas yra nulemta ir tai, kas vyksta dabar, yra vaikystėje patirtos traumos.
Analitinė psichologija (Karlas Gustavas Jungas)
Karlas Gustavas Jungas (Carl Gustav Jung) gimė 1875 metais šiaurės Šveicarijoje. Pasak Jungo, vaikystėje jis buvo tipiška intravertiška asmenybė, toks išliko ir visą gyvenimą.
Nuo 1905 iki 1913 metų Karlas Gustavas Jungas dėstė Ciūricho universitete. Kūrybinė Jungo krizė truko trejus metus. Jis ją pavadino konfrontacijos su pasąmone laikotarpiu. Tuomet daugiausia laiko jis skyrė savo sapnų ir vizijų analizei. Ši krizė vadinama kūrybine, nes jos metu kristalizavosi savarankiška Jungo analitinės psichologijos koncepcija.
Vienas iš esminių Jungo teorijos teiginių yra hipotezė apie kolektyvinę pasąmonę. Žmogus gimsta ne tobulas, bet atsineša su savimi protėvių patirtį, kaip kad kūnas atsineša savyje evoliucijos atspindžius. Asmenybė turi ne tik savo asmeninę patirtį bei istoriją, jo gyvenime dalyvauja ir protėvių patirtis, ir istorija. Anot Jungo, žmogus gimsta jau kaip užbaigta visuma, turinti savyje ne tik fiziologinės, bet ir psichologinės savireguliacijos funkciją.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Jungo analitinės psichologijos koncepcija skyrėsi nuo Froido ne tik turiniu, bet ir metodologiniais principais. Froidas rėmėsi gamtamoksliniais pagrindais ir priežastingumo principais, o Jungo darbai labiau pagrįsti filosofinėmis prielaidomis, tikslingumo ir sinkroniškumo principais. Froido teorijai ir praktikai svarbu praeities patyrimo analizė ir tuo metu susiklosčiusių santykių supratimas, Jungui svarbiau gyvenimo visuma, savo paskirties ir prasmės įsisąmoninimas, savo savasties realizavimas. Pasak Froido elgesio motyvacijoje nėra jokių atsitiktinumų, visa, kas vyksta, yra susieta su seksualumu.
Jungo teigimu, žmogus pradeda savo gyvenimą kaip nediferencijuota visuma, turinti savyje užkoduotą ateities perspektyvą. Žmogų didesnė diferenciacija veda į sudėtingesnę asmenybės struktūrą. Struktūros išsivystymas reiškia, kad ji gali pasireikšti įvairiais būdais.
Jungo teigimu, žmogaus patirtis yra prieštaringa, iracionali ir netelpanti į struktūras. Jis teigė, “kad žmogaus patirtis <…> - prieštaringa iracionali ir netelpanti į struktūras." “Anot Jungo, sąmoningas žinojimas yra galimas dėl keturių pagrindinių psichikos funkcijų: pojūčių, jausmų, intuicijos ir mąstymo. Paprastai viena iš šių funkcijų dominuoja, ir dėl to asmens sąmonėje gali atsispindėti jutiminis, jausminis patyrimas, intuityvus ar racionalus žinojimas”.
Individuacija neįmanoma be ryšio su kitais, be laisvo ir produktyvaus dalyvavimo kolektyviniuose procesuose. Laikyti žmogaus psichiką jo asmenišku reikalu ir aiškinti ją tik iš asmeniško požiūrio taško - lemtinga klaida. Toks paaiškinimas tiktų tik paprastiems kasdieniams individo veiksmams bei santykiams. Tačiau vos tik kyla nors mažiausias keblumas, galbūt numatytas ir šiek tiek neįprastas įvykis, tuoj pat suaktyvėja instinktyvios jėgos; jos dažnai atrodo visai netikėtos, nežinomos ar keistos.
Jungas, kaip ir Froidas didelį dėmesį skyrė vaikystei ir akcentavo pasąmonės reikšmę žmogaus elgesiui. Šalia asmeninės pasąmonės Jungas įvedė ir kolektyvinės pasąmonės terminą, kuriame išdėstė, kad kolektyvinės pasąmonės turinys yra visiškai neprieinamas tiesioginiam pažinimui. Jis atsiskleidžia žmogaus sapnuose, vizijose ar haliucinacijose, žmonijos mituose, pasakose ar religiniuose vaizdiniuose bei meno kūriniuose. Žmogus gimsta ne tuščias, o su tam tikra parengtimi, kaip turi elgtis vienoje, ar kitoje situacijoje. Žmogus tarsi paveldi universalius psichinius motyvus, kurie buvo būdingi ir jo protėviams. Archetipų paveldėjimas nereiškia, kad žmogus elgiasi kaip ir jo protėviai. Veikiau tai yra prielaida, kurios konkreti išraiška priklauso nuo patyrimo, kultūros ir tradicijos.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Skirtingai kaip Jungas, Froidas teigė, kad asmenybės tobulėjimo procesas vyksta tik vaikystėje. Jungas teigė, kad galutinis tobulėjimo taškas yra savirealizacija. Šis procesas dar vadinamas individuacija. Tai tapsmas tuo, kuo turi tapti, savęs atradimas, atsakomybės už save prisiėmimas. Individuacija - tai pusiausvyros pasiekimas tarp viena kitai prieštaraujančių asmenybės savybių ir tapsmas vieninga visuma. Pasak Jungo asmenybės vystymasis gali būti nukreiptas į priekį, tačiau gali būti nukreiptas ir atgal.
Sociokultūrinė psichoanalizė (Karen Horney)
Karen Horney (Karen Horney), kalbėdama apie asmenybę, pabrėžia, kad jos vystymuisi didelę įtaką daro sociokultūrinė aplinka, o veiksnys, lemiantis vystymąsi, yra socialiniai santykiai tarp vaiko ir tėvų. Horney labiau kreipia dėmesį į neurotinę asmenybę, o neurozę aiškina kaip unikalių tarpasmeninių santykių sutrikimą. Neurozės pagrindą, pasak Horney, sudaro konfliktas tarp pykčio ir nerimo.
Horney mano, kad žmogaus elgesys yra visiškai determinuotas. Asmuo laisvės pasirinkti neturi, nes jo elgesį lemia pasąmonė, bei sociokultūrinė aplinka. Kiekvienos kultūros gyvenimo sąlygos sukelia tam tikras baimes. Jas gali sukelti išoriniai pavojai (gamta, priešai), socialinių santykių formos (išaugęs priešiškumas, sukeltos priespaudos, neteisingumas, priverstinė priklausomybė, frustracijos), kultūrinės tradicijos (tradicinė demonų baimė, baimė sulaužyti tabu) nepriklausomai nuo jų kilmės. Individas gali daugiau ar mažiau pasiduoti šioms baimėms, kurios veikia jo mąstymą ir elgesį, ir, pasak Horney, niekas negali jų išvengti.
Kitas svarbus žmogaus mąstymą ir elgesį determinuojantis veiksnys yra individo pasąmonė, t.y. į pasąmonę išstumtas priešiškumas, sukeliantis kaltės jausmą ir pasireiškiantis nerimu. Nerimas gali tapti lemtingu mūsų gyvenimo veiksniu. Nerimas yra slopinamas, jei asmeninis slopinimas sutampa su kultūros įtvirtintomis slopinimo formomis ar egzistuojančiomis ideologijomis, gali būti neįmanoma suvokti šį vyksmą. Taigi žmogaus elgesį determinuoja pasąmonė.
Horney palaiko tą pačią asmenybės struktūrą kaip teigia Z.Freud. Pasak jo, asmenybės struktūrą sudaro id, ego ir superego. Ji netyrinėja atskirų žmogaus elgesio apraiškų ir akcentuoja asmenybę kaip visumą.
Horney teigia, kad asmenybės vystymąsi veikia sociokultūrinė aplinka. Ypač daug ji rašė apie socialinius santykius tarp vaiko ir tėvų. Jeigu šeimoje vaikas jaučia pavydą broliui, seseriai ar vienam iš tėvų, tai šie jausmai turės įtakos tolesniam jo gyvenimui. Pavydas - tai žmogiškos reakcijos, bet jas dirbtinai skatina atmosfera, kurioje vaikas auga. Pavydą kursto tokie veiksniai kaip žmogiškos šilumos stygius ir konkurencija. Tokia situacija atsiranda šeimoje, kai tėvai būna nusivylę savo gyvenimu. Jeigu vaikas dėl kokių nors priežasčių jaučia priešiškumą kuriam nors šeimos nariui, tačiau vietoj to, kad maištautų, tą priešiškumą išstumia į pasąmonę, jam kyla pavojai tokie kaip jausti kaltę ir nesijausti vertam meilės. Vėlesniame gyvenime išstumtas priešiškumas gali sukelti nerimą.
Horney sutiko su Z.Freud, kad asmenybės formavimuisi yra svarbūs vaikystės išgyvenimai, tačiau neigė psichoseksualinio vystymosi dėsningumus. Ji pabrėžia, kad asmenybės vystymąsi ir charakterio formavimąsi lemia sociokultūrinė aplinka, kurią tėvai vaikui sukuria vaikystėje.
Dispozinė teorija (Gordon Allport)
Gordonas V. Olportas (Gordon W. Allport) teigia, kad asmenybė - tai vidinė, dinaminė individo psichofizinių sistemų organizacija, lemianti jo unikalų prisitaikymą prie aplinkos, elgesį ir mąstymą; asmenybė yra tai, kas slepiasi po išorinėmis savybėmis ir elgesiu. Dviejų vienodų asmenybių negali būti.
Pasak G.W.Allport, žmogus turi mažai laisvės pasirinkti, bet jis vis dėlto gali rinktis. Pavyzdžiui, kai žmogus susiduria su kliūtimi, tada jis nusprendžia ką jam daryti ir nugali sunkumus. Veikėjas nesugeba apžvelgti savo veiksmų didžiulėje erdvės ir laiko matricoje. Jis veikia pasirinkimo, o ne likimo sistemoje. Laisvė priklauso nuo to, ar individas turi daug elgesio pasirinkimo galimybių. Taigi tik vieną sugebėjimą turinčiam, tik vieną sprendimą žinančiam asmeniui prieinama tik vienas laisvės laipsnis. Labai patyrusiam asmeniui, žinančiam daug elgesio krypčių, pasiekiami ir aukštesni laisvės laipsniai, t.y. plačiai išsilavinęs žmogus laisvesnis už siaurai išsilavinusį. Žmogus gali valdyti savo emocijas, nes jis yra laisvas.
Priešingai negu K.Horney, G.W.Allport teigia, kad apie žmogų galima daugiau sužinoti tyrinėjant jo sąmoningus planus, nei išstumtus į pasąmonę vaikystės prisiminimus. Suaugęs žmogus suvokia, ką jis daro ir kodėl, t.y. jis žino savo tikslus.
Allport mano, kad žmogus yra visiškai racionali būtybė, kuri remiasi savo logiškais samprotavimais, priimdama sprendimus, apmąstydama įvykius. Žmogus gali save racionaliai valdyti, tai yra - rasti protingą problemų sprendimą, planuoti tikslus, tinkamai prisitaikyti prie aplinkos. Žmogaus elgesį palaiko mąstymo procesai - planavimas ir ketinimai. Taigi dauguma žmonių yra užsiėmę savo gyvenimo ateitimi, žmogaus tikslai, planai, ketinimai ir pasirinkimai yra nukreipti į ateitį.
Allport teigia, kad individualios dispozicijos - tai individualūs asmenybės bruožai, tai yra tokios individo savybės, kurių negalima palyginti su kitais žmonėmis, tai unikalūs kiekvieno žmogaus bruožai. Dispozicijos asmenybėje yra susijusios ir sudaro visumą, suteikiančią asmenybei unikalumą. į visumą organizuojanti jėga yra propriumas. Tai pozityvi, kūrybinga, besivystanti žmogaus prigimties savybė, tai reikšmingiausios ir centrinės asmenybės charakteristikos ir elgesio savybės. Trumpiau tariant tai - savastis. Taigi norint suprasti asmenybės elgesį reikia tyrinėti jį kaip visumą, nes visos jo savybės yra susietos.
Allport perėmė J.Locke mintį, kad žmogus gimsta tabula rasa, taigi ankstyvasis įspaudas yra labai reikšmingas, pirminės idėjos nesiliauja buvusios tolesnio psichinio gyvenimo elementais. Kartais aplinkos sąlygos labiau veikia elgesį nei asmenybės bruožai. Kita vertus G.W.Allport sutinka, kad asmenybę ir jos vystymąsi veikia ir genetiniai veiksniai. Nuo genų priklauso asmenybės unikalumas, atsiskleidžiantis anksčiau negu išryškėja kultūros ir aplinkos skirtumai. Dėl paveldimumo mes skiriamės temperamentais, kurie turi didelę įtaką kaip žmogus reaguos į jį supančią aplinką.
Allport teigia, kad asmenybė yra dinamiška, ji auga ir keičiasi - ji tarsi besivystanti sistema. Dinamiką jai suteikia motyvai. Žmogus per savo gyvenimą kelia daug tikslų, plėtoja interesus ir taip jis keičiasi, tobulėja, tampa brandesnis. Individo kaita įmanoma tiek, kiek plėtojasi jo savivaizdžio ir vertybių sistemos. Mūsų intelektinės brandos metas - tai gebėjimas justi menkesnį pasitenkinimą savo atsakymais į vis sudėtingesnius klausimus. Kai šeštais vaiko gyvenimo metais susiformuoja identitetas, kuris per tolesnį gyvenimą keičiasi, „aš “vaizdas pilnėja. Pastovumas G.W.Allport teorijoje pasireiškia tuo, kad žmogaus temperamentas, įgimtos savybės išlieka nepakitę per gyvenimą.
Allport sutinka, kad žmogus gyvena savo subjektyviame pasaulyje ir turi savo gyvenimo filosofiją. Brandi asmenybė sugeba pažinti save ir matyti bendrą savo vaizdą, nes iš savo gyvenimo patirties gali išskirti tai, kas reikšmingiausia. Žmogaus patirtis atsiranda dėl draudimo, baimės, privalomybės kažką daryti.
Allport mano, kad asmenybė veikia skatinama vidinių veiksnių. Funkcinė autonomija - priežastys, kodėl žmogus elgiasi vienaip ar kitaip, nepriklauso nuo to, kokios priežastys iš pradžių jį paskatino šitaip elgtis.
Froido ir Jungo asmenybės teorijų palyginimas
Froidas rėmėsi gamtamoksliniais pagrindais ir priežastingumo principais, o Jungo darbai labiau pagrįsti filosofinėmis prielaidomis, tikslingumo ir sinkroniškumo principais. Froido teorijai ir praktikai svarbu praeities patyrimo analizė ir tuo metu susiklosčiusių santykių supratimas, Jungui svarbiau gyvenimo visuma, savo paskirties ir prasmės įsisąmoninimas, savo savasties realizavimas. Pasak Froido elgesio motyvacijoje nėra jokių atsitiktinumų, visa, kas vyksta, yra susieta su seksualumu.
Froidas teigė, kad asmenybė nekinta visą gyvenimą, nes jau nuo pat vaikystės viskas nulemta. Instinktai yra įgimti ir jie vystosi vaikystės periode. Kaip jie vystosi priklauso nuo tėvų. O Karlas Gustavas Jungas teigė, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, tačiau skiriasi pirmosios ir antrosios gyvenimo pusės uždaviniai. Jungas savo tyrinėjimuose daug dėmesio skyrė vidurio amžiaus krizės gyvenimui, kuris svarbus individo savasčiai ir savirealizacijai. Žmonės pastoviai tobulėja, o vystymasis - tai pastovus tobulėjimas, kuris trunka visą gyvenimą.
tags: #asmenybes #teoriju #palyginimas #studijos