Tabako rūkymas yra plačiai paplitęs ir tampa ypač pavojingu įpročiu, nes kartu plinta ir kitų narkotikų rūkymas. Nerūkančiajam sunkiau įsiūlyti narkotikus, nei rūkančiajam. Tabako rūkymas didina narkomanijos pavojų, todėl labai svarbu kuo efektyviau kovoti su šiuo reiškiniu. Šiame straipsnyje apžvelgsime priklausomybę aiškinančias teorijas.
Biologiniai veiksniai
Tyrimais nustatyta, jog biologiniai veiksniai (organizmo, medžiagų apykaitos ypatybės ir pan.) ir genetiniai faktoriai turi įtakos tabako vartojimui. Suaugusių dvynių tyrimas parodė, kad genų įtaka vidutinė palaikant rūkymo elgseną.
Boomsma et al. (1994) ištyrė daugiau kaip 1500 12-33 metų amžiaus olandų dvynių porų ir aptiko, jog pasirinkimą rūkyti 31% lemia genetiką ir 59% aplinkos faktoriai. Hopper et al. (1992), tyręs Australijos 11-18 metų amžiaus dvynių poras, rado, jog genetinis efektas didesnės įtakos turi vyrams nei moterims.
Biomedicininės teorijos
Biomedicininės teorijos koncentruojasi ties farmakologiniais efektais, turinčiais įtakos žmogaus kūną sudarančioms medžiagoms. Fiziologinis imlumas žalingam įpročiui - tai biomedicininis modelis, kuris greta fiziologinio lygmens atsižvelgia ir į individualius skirtumus. Teorija ieško būdų ir modelių, kurie galėtų paaiškinti, kokie žmonių fiziologiniai skirtumai lemia tai, jog ne visi žmonės vartoja narkotines medžiagas, ir kaip paaiškinti, kodėl įvairūs žmonės renkasi skirtingas narkotines medžiagas.
Svarbu paminėti, kad žmogus neturi geno, kuris „lieptų“ jam rūkyti, genai lemia tai, kad vienas žmogus reaguoja į nikotiną skirtingai nuo kitų. Ši teorija daugiausiai taikytina farmakologinei priklausomybei.
Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai
Abstinencijos vengimo teorija
Remiantis šia teorija, rūkymą skatina smalsumas, socialiniai veiksniai, malonumo ir pasitenkinimo troškimas. Ilgalaikio rūkymo pasekmė - įgyjama tolerancija nikotino poveikiui. Ši tolerancija - tai prisitaikymas prie pusiausvyros atkūrimo mechanizmo. Prisitaikymas reiškia, jog negavus nikotino patiriama abstinencija, nemalonūs pojūčiai. Kai organizmas prisitaiko, asmuo jaučia poreikį toliau vartoti nikotiną vien tam, kad išlaikytų normalią būseną. Abstinencijos vengimo teorijos terminais, narkomanas - tai asmuo, kuriam reikia tam tikro narkotiko (pvz.: nikotino), kad atitolintų nemalonius abstinencijos simptomus. Elgsenos tolerancija - asmenys normalios egzistencijos ar gyvensenos lūkesčius derina su narkotikais, jiems sunku persitvarkyti gyventi be jų.
Priklausomybės teorijos, grindžiamos vien nemalonius pojūčius sukeliančios abstinencijos simptomų vengimu, nėra visiškai patikimos. Pirma, jos nesieja abstinencijos simptomų su sunkumu atsikratyti priklausomybės. Antra vertus, yra asmenų, kurių žalingas įprotis - lošimas, nors tokiu atveju narkotikų sukeltos tolerancijos nėra. Trečioji paprastos priklausomybės abstinencijos vengimo problema - tai duomenys apie atkryčius, dažnai susijusius su tam tikromis situacijomis, praeities įvykiais ar patirtu stresu.
Malonumo teorija
Priklausomybės abstinencijos vengimo teorijų spragos leidžia manyti, kad atskiri asmenys tampa priklausomi tik dėl teigiamo malonaus narkotikų poveikio efekto. Šios priklausomybės teorijos skiriasi pagal vartojamą narkotiką. Pvz.: tvirtinama, jog alkoholis padeda įveikti stresą, skatindamas veikti, bukindamas pojūčius ir pan. Rūkaliai tvirtina, kad cigaretės juos ramina ir stiprina, tačiau nesant daugybės tyrimų, šio poveikio mechanizmas dar neaiškus, nežinoma, kiek jo galima priskirti nikotinui.
Nors teigiamas sukeliančių priklausomybę medžiagų poveikis iš dalies paaiškina, kodėl žmonėms sunku susilaikyti, jei jie nepatiria abstinencijos simptomų, tačiau to nepakanka priklausomybės sampratai. Noro pajusti malonumą teorija negali paaiškinti, kodėl tapti priklausomam reikia nemažai laiko. Nikotino poveikis patiriamas anksti, todėl būtų galima manyti, kad didėjant tolerancijai, vartojimo turėtų būti atsisakyta.
Motyvacijos iškreipimo teorija
Pasak šios teorijos šalininkų, ilgalaikis narkotinės medžiagos vartojimas ar besikartojanti elgsena keičia jo stereotipą ir iškreipia motyvaciją. Psichologai vartoja sąvoką - įpročio jėga. Ji reiškia priežastinį ryšį tarp paskatos veikti ir būsimo veiksmo. Neaišku, kas stiprina šį ryšį, kai esant paskatai veiksmas kartojamas. Teigiama, kad tai priklauso mechaninei psichomotorikai.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Motyvacijos iškreipimą galima aiškinti ir vartojamų narkotikų poveikiu. Pavyzdys - nuomonė, kad nikotinas veikia gliukozės reguliavimo procesą, todėl metimas rūkyti susijęs su apetito padidėjimu ir saldumynų poreikiu. Motyvacijos iškreipimo teorijos gali paaiškinti, kodėl nesant pasibjaurėjimą sukeliančių abstinencijos simptomų galima atkristi ir labai norėti narkotiko, kodėl reikia laiko bei nuolatinės elgsenos, kad susiformuotų priklausomybė. Kur kas sunkiau paaiškinti, kodėl atkrytis ir troškimas gali būti veikiamo streso ar/ir ypatingų signalų bei situacijų, susijusių su ankstesne narkotikų vartojimo elgsena.
Visos priklausomybės teorijos pripažįsta, kad panašiai vartodami tą patį narkotiką vieni tampa nuo jo priklausomi, o kiti ne. Taip pat pastebėta, jog daug kartų mėginusiems ir nesugebėjusiems atsisakyti šio žalingo įpročio asmenims kartą gali pasisekti. Abstinencijos vengimo priklausomybės teorija bando paaiškinti kai kuriuos priklausomybės skirtumus. Viena jų - skirtinga žmogaus sandara, lemianti skirtingą žmogaus toleranciją. Tikėtina, kad pasižymintys didesne tolerancija žmonės gali greičiau tapti priklausomais. Kitą polinkio į žalingus įpročius kilmę pateikia noro pajusti malonumą priklausomybės teorijos. Viena jų grindžiama didesniu galimos narkotiko ar tam tikros elgsenos naudos poreikiu. Kur kas didesnė tikimybė, kad labiau pasiduodantys stresui ar jautriau į gyvenimo negandas reaguojantys žmonės taps priklausomi nuo nikotino, kuris jiems padeda įveikti stresą. Priklausomybės motyvacijos iškreipimo teorija tvirtina, jog individualūs skirtumai gali būti susiję su fiziologine reakcija į narkotinę medžiagą ar elgsenos motyvais dar prieš pradedant vartoti.
Psichodinaminės teorijos
Pasak Freudo, didelė dalis mūsų motyvacijos kyla iš pasąmonės. Freudas manė, kad tai, kas mes esame, yra už mūsų sąmonės ribų. Kiti psichoanalitikai nesutinka su tokia didele pasąmonės svarba, tačiau, nepaisant to, pasąmoninė motyvacija sudaro psichodinaminės teorijos pagrindą. Manoma, kad tarp šių dviejų troškimų kyla konfliktai ir jie gali peraugti į kitus motyvus ir poreikius, tarp kurių taip pat gali kilti konfliktai, o taip pat gali kilti konfliktai su tuo, ką reglamentuoja visuomenė. Dėl šių konfliktų kylantys pykčio, kaltės jausmai ir noras save bausti formuoja asmenybę ankstyvame amžiuje ir padeda pamatus, kurie įtakoja vėlesnius individo jausmus, mintis ir elgesį. Psichoanalitikų manymu, priklausomybei nuo narkotinės medžiagos atsirasti, didžiausios įtakos turi išstumti konfliktai, pasąmoniniai motyvai ir ankstyvosios vaikystės įvykiai, kurie ir nulemia tokį elgesį. Tai reiškia, kad kilę konfliktai asmenybės viduje ir atsirandančios tam tikros vidinės jėgos, pastūmės žmogų rūkyti ir žmogus sąmoningai negalės suprasti priežasčių, kodėl taip pasirinko.
Pagrindinis skirtumas tarp bihevioristinės ir psichoanalitinės teorijos tas, kad psichoanalitinis modelis teigia, jog motyvacija yra vidinė, kylanti iš paties asmens, tuo tarpu bihevioristai teigia, jog asmens elgesį motyvuoja aplinka. Vėliau psichoanalitinė teorija koncentravosi ties asmens nesugebėjimu efektyviai vystyti savojo „aš“ ir pamatyti save, kaip atskirą, nepriklausomą nuo kitų individą, kuris gali pats save kontroliuoti ir tuo būdu atsisakyti žalingo įpročio ir elgesio. Pagal šį požiūrį, asmenų, linkusių vartoti tabaką ar kitas narkotines medžiagas, savojo „aš“ vystymasis yra sustabdytas, jie reikalauja ir jaučiasi nusipelnę kitų žmonių atsidavimo ir rūpesčio, tačiau patys nelinkę ką nors duoti. Kadangi jų „aš“ yra silpnas ir žema savivertė, narkotinė medžiaga tampa atrama.
Narkotinės medžiagos vartotojai apibūdinami kaip antisocialūs, impulsyvūs, siekiantys naujų pojūčių, turintys sunkumų tvarkantis su stipriomis emocijomis ir atidedant, atitolinant pasitenkinimą. Brehm ir Khantrian (1992) manymu, galimybė pasiekti jausmų vidinį balansą ir komfortą (homeostazę) yra pagrindinė, nuo narkotinės medžiagos priklausomo individo, užduotis, su kuria jis grumiasi visą gyvenimą. Bandydamas vystytis, išlaikyti esamą padėtį ar sugrįžti į vidinį komforto ir balanso lygį asmuo, su silpnu Ego, griebsis narkotinės medžiagos (Pine, 1990 cit. pagal [4]). Tai vidinis kentėjimas, kuomet jaučiamas disbalansas, todėl asmuo gali vartoti narkotinę medžiagą tam, kad pataisyti tą disbalansą, jeigu nesugeba rasti kito būdo, kaip tai padaryti. Tuomet nėra svarbu įgyti daug pastiprinamų postūmių, jei narkotinės medžiagos vartojimas eliminuoja negatyvius jausmus (pagal bihevioristus - negatyvus pastiprinimas). Šie psichodinaminiai požiūriai akcentuoja, kad narkotinės medžiagos vartojimas yra gilesnių problemų ir nesugebėjimo su jomis tvarkytis simptomas.
Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo laiko
Freudas taip pat stipriai akcentuoja vaiko - motinos sąveiką, jei vaikas nepatyrė šilumos, malonių pojūčių, motinos glamonių, nebuvo pakankamai maitinamas jis patiria frustraciją, fiksuojasi oralinėj stadijoj ir vyresniame amžiuje tai kompensuoti jam padeda rūkymas, kuris, dirgindamas burnos gleivinę, sukelia pojūčius, panašius į tą pasitenkinimą, kurį patiria vaikas oralinėj psichoseksualinio vystymosi stadijoje (čiulpdamas motinos krūtį).
Asmenybės teorijos
Asmenybės teorijos gali būti apibrėžtos kaip santykinai tvirtų psichologinių ir elgesio charakteristikų modelis, pagal kurį galima palyginti asmenybes. Pagrindinė prielaida kiekvienai asmenybės teorijai, susijusiai su narkotinės medžiagos piktnaudžiavimu, yra ta, jog asmenybės charakteristikos turi didžiausią įtaką individo pasirinkimui vartoti vieną ar kitą narkotinę medžiagą ir šis charakteristikų rinkinys tiesiogiai prisideda prie nekontroliuojamo medžiagos vartojimo. Įdomu tai, jog ryšys tarp blogo prisitaikymo ir narkotinės medžiagos vartojimo ar ne vartojimo nėra vienareikšmiškas. Daugelis tyrinėtojų dabar pradeda kalbėti apie iš anksto elgesį nulemiančias charakteristikas. Idėja, kad turint tam tikras asmenybines charakteristikas galima geriau įvertinti riziką, susijusią su potraukiu narkotinėms medžiagoms, esant atitinkamiems aplinkos reikalavimams, struktūroms ir galimybėms, yra priimtinesnė, nei ta, kuri teigia asmenybę iš prigimties turint polinkį priklausomybei.
A. Adleris į asmenybę žiūrėjo kaip į nedalomą visumą ir teigė, jog žmogaus veiksmo ar elgesio negalima vertinti izoliuotai, o tik visos asmenybės, kaip nedalomo vieneto, kontekste. Adleris į asmenybę žiūrėjo ne tik kaip į nedalomą visumą, bet ir kaip į socialinę būtybę, kuri priklauso šeimai, grupei, visuomenei ir gimdama atsineša socialinį interesą. Todėl bet koks žmogaus elgesys yra įtakojamas socialinio konteksto ir subjektyviai suprantamos realybės. Kadangi žmogus yra socialinė būtybė, jis turi ir socialinį poreikį - būti pripažintam, įvertintam kitų. Adleris teigia, kad žmogui yra įgimta būsena blogai jaustis, visi išgyvena menkavertiškumo jausmą ir tai yra asmenybės varomoji jėga. Kompensuoti savo menkavertiškumą žmogus gali adekvačiais ir neadekvačiais būdais. Individualioji psichologija teigia, jog bet koks žmogaus elgesys yra tikslingas.
E. Eriksonas daug kalbėjo apie Ego, jo nuomone, tai asmenybės pagrindas. Asmenybės vystymosi koncepcija apima visą gyvenimą. Didžiausią įtaką asmenybės vystymuisi turi socialiniai ir kultūriniai veiksniai, visuomenė. Kryptį ir tęstinumą nulemia visuomenė ir kultūra. Vystymosi planas - įgimtas ir kiekviena stadija vyksta tam tikru laikotarpiu. Žmogus kiekvienoj stadijos sprendžia psichologines krizes. Krizė - laikotarpis, kada žmogus yra pažeidžiamas vienokių ar kitokių socialinių nesklandumų. Asmenybės vystymąsi skatina visuomenė ir kultūra, jos žmogų palaiko.
Žmogaus gyvenime svarbiausia stadija - paauglystė. Jos metu vyksta perėjimas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį. Prasideda brendimas, hormonų veikla. Šioje stadijoje svarbu atrasti tapatumą ir atsakyti į klausimą „kas aš esu?“, reikia suderinti roles į vientisą savęs suvokimą. Paauglystėje bendraamžiai ir draugai yra pagrindiniai autoritetai. Stadija pasibaigia, kai atrandama savastis, ištobulėja filosofinis mąstymas, formuojasi požiūris pasaulį, ištikimybė pasaulėvaizdžiui, savasčiai, vertybėm. Jei neatrandamas tapatumas, paauglystė užsitęsia, atsiranda betiksliškumas.
Priklausomai nuo konkretaus žmogaus ir konkrečios narkotinės medžiagos, jos vartojimo pradžia ir tolimesnio vartojimo motyvai gali būti įvairūs: nuo smalsumo, noro patirti aštrius pojūčius, bendraamžių spaudimo ir noro užsitarnauti jų palankumą, bėgimo nuo stresų ir pasipriešinimo autoritetams iki daugiau filosofinių priežasčių, kaip siekis pažinti save, kūryba, dvasinis nušvitimas ir savęs pažinimo ribų išplėtimas. Jeigu šiuos motyvus vertinti remiantis Eriksono teorija, tai tampa aiškus jų ryšys su nepakankamu identiškumu. Jauni žmonės, nežinantys, kas jie tokie, gali narkotinės medžiagos vartojimą priimti kaip patrauklų būdą „ieškant“ išorinių savojo „aš“ ribų. Jie mano, kad sugebės surasti tokį save, kokiu nesugeba būti sąmoningame, „teisingam“ pasaulyje. Tabako vartojimas gali laikinai susilpninti emocinius stresus, kurie būna identiškumo krizės metu.
tags: #priklausomybe #aiskinancios #teorijos