Kristijonas Donelaitis - lietuvių grožinės literatūros pradininkas, kurio kūryba, ypač poema „Metai“, ne tik įamžino XVIII a. Mažosios Lietuvos valstiečių gyvenimą, bet ir tapo svarbiu tautinės tapatybės bei išlikimo simboliu. Šis straipsnis apžvelgia Donelaičio kūrybos reikšmę, jo asmenybės bruožus ir požiūrius, atskleidžiamus tiek paties poeto, tiek jo amžininkų bei vėlesnių kartų tyrinėtojų darbuose.
Kristijonas Donelaitis: moralinis imperatyvas ir tautinis sąmoningumas
Nors nuo Kristijono Donelaičio gyvenimo mus skiria šimtmečiai, jo kūryba ir asmenybė tebėra aktualūs ir įkvepiantys. Profesoriaus Petro Stausko teigimu, Donelaičio 300-osios gimimo metinės yra puiki proga sugrįžti prie jo kūrybos ir iš naujo atrasti jo reikšmę.
Darius Kuolys pažymi, kad Donelaitis kitiems kėlė - ir pats savo pavyzdžiu demonstravo - moralinį imperatyvą būti sąmoningu lietuviu, dirbančiu gimtajai kultūrai. Šis imperatyvas turėjo didelę įtaką būsimoms kartoms, skatinant apsispręsti būti lietuviais. Donelaitis, nors ir įgijęs Apšvietos intelektualui būdingą išsilavinimą, pasirinko labiausiai užguitų visuomenės sluoksnio - lietuvių baudžiauninkų - likimą.
„Metai“: tautos likimo ir išlikimo idėja
Poema „Metai“ - tai likiminis tekstas lietuvių bendruomenei, kuriame sukaupta mūsų bendruomenei svarbių idėjų, vaizdinių, reikšmių visuma, be kurio negalime apibrėžti savo tapatumo. Visą kūrinį yra iš tikrųjų persmelkusi tautos likimo ir išlikimo idėja. Būrai šnekasi apie darbus, nuo kurių priklauso jų išlikimas. Donelaitis ragina dirbti, nes darbas - išlikimo garantas. Jie kalba apie savo tapatumus, kalbą, moralines taisykles - kurių laikytis, kad būtų galima išlikti, taip pat ir apie santykį su kitais - kaip bendrauti su kitataučiais, apsibrėžia santykį su Dievu. Taip pat kūrinyje atskleidžiama, su kuo lietuviai nesutinka - žemės kolonizavimu, jų bendruomenės niekinimu.
Pasak Dariaus Kuolio, kai kurie Donelaičio sukurti valstiečių monologai primena Apšvietos filosofų mintis, tik įvilktas į liaudišką kalbą: iškeliami žmonių lygybės, atsakingo valdymo idealai. Hegzametras poemoje naudojamas taip pat neatsitiktinai, Donelaitis parodo, jog lietuvių kalba dėl ilgųjų ir trumpųjų balsių kaitos yra tokia pat kaip senosios graikų bei lotynų kalbos. Lietuvių kalbos senumas, taip pat gyvybingumas - kad ja galima kurti hegzametrą - irgi buvo argumentas už lietuvių bendruomenės išlikimą.
Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai
Donelaitis ir politika: maištas prieš germanizaciją
D. Kuolys įvardijo neįprastą politinę Donelaičio laikyseną XVIII a. Prūsijos karalystėje kaip sąmoningą laisvo žmogaus apsisprendimą. Nors buvo įgijęs Apšvietos intelektualui būdingą išsilavinimą, jis pasirinko labiausiai užguito visuomenės sluoksnio - lietuvių baudžiauninkų - likimą.
Donelaitis ne ignoruoja, neapsimeta nieko bendro su lietuviais neturįs, juolab neprisijungia prie jų žeminimo, o maištauja - kviečia lietuvninkus priešintis germanizacijai. Pavyzdžiui, „Metų“ veiksmo vieta - Vyžlaukis - ne atsitiktinė. Donelaitis ragina valstiečius neatsižadėti lietuviškos tapatybės ženklo - vyžų - ir tai turi politinę potekstę. 1724 metais išleistas Frydricho Vilhemo I įstatymas, kuriuo karalystėje uždraudžiamas vyžų avėjimas. Kaip sakė pranešėjas, tai buvo noras lietuvių bendruomenę, kuri iškrenta iš apšviestos tautos konteksto, civilizuoti. Taigi Donelaitis savo būrus skatina maištauti prieš karalių. Išsižadantys vyžų yra neviežlybi. Jau Liudvikas Rėza „Metų“ komentare yra atkreipęs dėmesį, kad Donelaitis viežlybumą suvokiąs kaip senovės romėnai - tai yra kilnumas, moralinis grožis.
Donelaitis amžininkų akimis: mokslininkas, poetas ir žmogus
Kaip pažymėjo Veimaro literatūrinis laikraštis „Literarisches Wochenblatt“, Donelaitis „buvo visų galų meistras, kadangi gamino termometrus ir barometrus, šlifavo optinius stiklus, dirbo fortepijonus, jais grojo, buvo geras sodininkas ir puikus poetas“. Iš paties Donelaičio bei jo amžininkų užrašų profesoriui D. Kaunui susidarė įspūdis, jog poetas buvo sėslus, vengęs žemės darbų, mat juos užkrovęs žmonai, o pats atsidėjęs moksliniams dalykams ir „ganomųjų sielų reikalams“.
XIX amžiaus mokslininkai taip rašė apie Donelaitį: „lietuviškasis Lukrecijus, Vergilijus ir, jei norite, Homeras (Leipcigas, 1871), „kaip pagrindinis literatūrinis senos ir įdomios kalbos reprezentantas, jis nusipelno […] dėmesio. Lietuvių kalbos studijos pernelyg svarbios, kas jas ignoruotų filologai “(Londono savaitraštis „The Saturday Review“, 1869). „Metais“ žavėjosi ne tik kiti europiečiai, bet ir patys lietuviai. Nors ir prastos būklės, bet yra išlikę poemos leidimai su tokių skaitytojų kaip Antano Baranausko, Adomo Jakšo-Dambrausko, Kazio Griniaus, Vinco Kudirkos pastabomis.
Kristijono Donelaičio kūrybos įtaka
D. Kaunas pabrėžė, jog „Metai“ buvo ir vienas iš dalykų, paskatinusių Simoną Daukantą pradėti Lietuvos istorijos veikalų rašymą lietuvių kalba. Pastarasis Donelaitį vadino mūsų Homeru ar Vergilijumi. Kitas vakaro Donelaičiui atminti pranešėjas priminė ir Maironį, kuris, dėstydamas lietuvių literatūros istorijos kursą Kauno universitete, pradėdavo nuo Donelaičio, akcentuodavo jo moralinį apsisprendimą už vargingą nelaisvų žmonių sluoksnį.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Donelaitis ir religija: tarp tradicijos ir švietėjiškų idealų
Kristijonas Donelaitis dažnai suvokiamas kaip konservatyvių pažiūrų dvasininkas, netgi pietistas. Tačiau svarbu pažvelgti į XVIII a. Prūsijos visuomenės pasaulėžiūrą ir suprasti, kokie „tamsybių dievo“ tarnai galėjo skleisti „nuodus“ Donelaičio aplinkoje.
XVIII a. Europą apėmė didžiulės permainos, lėmusios idėjų įvairovę ir perversmą visuomenės pasaulėžiūroje. Bažnyčios skelbiamų idealų neatitikimas jos realiems veiksmams kurstė visuomenės nepasitenkinimą ir antiklerikalizmą. Pietistinio judėjimo atstovai Prūsijoje teigė, jog reikalinga antroji reformacija, nes visiškai nutolta nuo esminių Reformacijos iškeltų principų ir netgi paties M. Liuterio idėjų. Tačiau XVIII a., ypač Rytų Prūsijoje, pietizmas tapo nuo visuomenės reikalų atsiribojusiu sektantišku judėjimu, kurio nariai pasižymėjo ypatinga pamaldumo praktika, asketizmu ir įvairiais prietarais.
Tuo pat metu Prūsijoje sklido ir labai modernios teistinės idėjos. Stiprėjo tikėjimo individualizmas, plito „slaptų draugijų“ veikla, kultivuojančių „išgrynintą“ krikščionybę. Deistai ir naujojo protestantizmo pradininkai skleidė idėjas, remdamiesi Apšvietos idealais.
K. Donelaičio santykis su Dievu atsispindi jo laiškuose ir kituose archyviniuose šaltiniuose, ypač - Tolminkiemio žemių separacijos byloje. Čia į Dievą kreipiamasi kaip į geriausiąjį draugą, „širdies žinovą“, jam išsakant savo jausmus ar situaciją. Dievas čia toli gražu ne „gerasis tėtutis“ (kaip „Metų“ Selmui), bet „teisingasis dievas“, dažnai tapatinamas su pačiame žmoguje slypinčia dvasine galia (sąžine). K. Donelaitis jaučiasi ne bejėgiu „gerojo tėtučio“ vaikeliu, bet Dievo bendradarbiu, siekiančiu puoselėti teisingumą ir juo pagristą visų žmonių laimingą būtį, padedant vargšams ir skriaudžiamiesiems.
Pasak Kęstučio Daugirdo, Karaliaučiaus universitete, kuriame studijavo Donelaitis, tuomet dominavo Apšvietos idėjos ir būta skatinimo „atvirai mąstyti teologiniais klausimais“.
Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo laiko
tags: #priklausomybe #donelaicio #metuose