Šiame straipsnyje nagrinėjamos priklausomybių patirtys ir išgyvenimo istorijos, atskleidžiančios, kaip žmonės įveikė emocinius sunkumus, depresiją ir priklausomybes. Istorijos atskleidžia skirtingus požiūrius į priklausomybę, sveikimo procesus ir kelius į naują gyvenimą.
Nerijaus istorija: nuo lažybų iki pagalbos kitiems
Nerijus, vaikystėje mėgęs sportą, atsitiktinai įsitraukė į lažybas. Po studijų ir išvykimo į Angliją, jis lažybose iš smalsumo pastatė už Edinburgo "Hearts" futbolo klubą ir laimėjo. Euforija apėmė, ir jis pradėjo fantazuoti apie galimybę vien studijuoti ir nedirbti. Tačiau netrukus jis pralošė ir prarado laimėtus pinigus, o noras atsilošti įtraukė jį į dar didesnius nuostolius.
Priklausomybės pradžia ir pasekmės
Nerijus pralošė visas santaupas, o žmona, tai sužinojusi, labai supyko. Jis pažadėjo baigti lošti, bet negalėjo sustoti. Lošimas tapo tarsi narkotikas, ir neturėdamas pinigų, jis nekantriai laukdavo algos, kad galėtų vėl pastatyti. Galiausiai, po 7 metų, žmona neištvėrė, ir pora išsiskyrė.
Po skyrybų Nerijus pasijuto labai vienišas ir tematė vienintelę išeitį - lošti toliau. Lošdamas ir dėl to kentėdamas jis praleido dešimtį metų, o savąjį dugną pasiekė 2016 m. Anglijoje, kai pralošė viską ir net kilo noras žudytis.
Kelias į sveikimą
Po šio įvykio Nerijus nusprendė mesti lošimą ir kreipėsi į anoniminius lošėjus. Grupės susitikimai jam labai padėjo, nes ten sutiko žmonių, išgyvenusių panašius dalykus. Jis patikėjo, kad jam pavyks išlipti.
Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai
Grįžęs į Angliją, Nerijus ieškojo informacijos ir studijavo knygas apie lošimus. Jam pavyko išlipti iš lošimų liūno, ir nebelošia jau penkerius metus. Jis pripažįsta, kad per lošimą prarado ne tik didelius pinigus bei gražią šeimą, bet ir daugelį darbų bei karjeros galimybių.
Pagalba kitiems
Dabar Nerijus gyvena Lietuvoje ir nori padėti kitiems priklausomiems nuo lošimų žmonėms. Jis įkūrė "Youtube" kanalą "Lošimo pavergti" ir VšĮ "Vėl gyvenu", siekdamas teikti informaciją ir pagalbą priklausomiems žmonėms bei jų artimiesiems. Nerijus nori, kad žmonės suprastų, jog gyvenimas gali būti gražus ir be lošimų.
Jis kritikuoja lošimų reklamą, kuri, jo nuomone, kaltina patį žmogų dėl nesaikingo lošimo, o ne lošimus. Nerijus siūlo lošimų reklamos pabaigoje naudoti įspėjimą "Lošdamas stipriai rizikuoji sugriauti savo ir artimųjų gyvenimą".
Nerijus atkreipia dėmesį į didelį apribojusių savo galimybę lošti asmenų skaičių Lietuvoje ir teigia, kad nuo lošimų kenčia šimtai tūkstančių žmonių.
Deimanto Rasimavičiaus įžvalgos: Sveikimas nuo priklausomybės
Deimantas Rasimavičius, socialinis darbuotojas Vilniaus Bernardinų socialiniame centre, padeda sveikstantiesiems nuo priklausomybių. Jis pats ilgą laiką buvo įklimpęs į kvaišalus ir dalijasi savo patirtimi apie sveikimą.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Priklausomybė kaip liga
Deimantas teigia, kad priklausomybė yra liga, kuri paveikia ne tik kūną, bet ir protą bei dvasinį gyvenimą. Jis pabrėžia, kad nustojus vartoti kvaišalus, žmogus stebuklingai nepasikeičia. Turi sveikti kūnas, protas ir dvasia.
"12 žingsnių programa"
Deimantas pasakoja apie "12 žingsnių programą", kuri prasidėjo Amerikoje 1935 m. nuo dviejų alkoholikų, norinčių išsivaduoti nuo šios bėdos. Programa prasideda pripažinimu, kad esi bejėgis prieš alkoholį ar narkotikus, kad tavo gyvenimas tapo nevaldomas. Svarbu pripažinti problemą, nes jei žmogus to nepripažįsta, tai tarsi nėra nuo ko gydytis.
Po pripažinimo reikia atrasti galingesnę jėgą, kuri padėtų sveikti. Deimantas tą galingesnę jėgą sutapatino su anoniminių alkoholikų (AA) draugijomis. Taip pat svarbu susigrąžinti sveiką mąstymą, kuris priklausomybės yra deformuotas.
Trečias žingsnis reikalauja pasitikėti ir suprasti, kad galingesnė jėga ar Dievas nori mums gero. Ateina laikas perkeisti visą savo vertybių sistemą, permąstyti gyvenimą.
Praeities įveikimas
Ketvirtas ir penktas žingsniai yra susitvarkyti su savo praeitimi. Reikia sąžiningai įvertinti savo patirtį, atlikti viso gyvenimo sąžinės ataskaitą. Svarbu nugalėti baimę, atkelti dangčius ir galų gale išleisti tą praeities džiną, surinkti viso gyvenimo šiukšles.
Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo laiko
Po fizinės detoksikacijos sveikimo kelyje būtina ir dvasinė detoksikacija. Be jos žmogus jaučiasi nevertas, kaltas, jį kamuoja nevisavertiškumo kompleksas.
Būdo trūkumų pašalinimas
Šeštas žingsnis sako, kad turime prašyti, kad Dievas pašalintų mano būdo trūkumus. Po penkto žingsnio yra pagunda sakyti: dvasiškai išsivaliau, fiziškai išsivaliau, ir dabar jau esu sveikas. Tačiau 6 žingsnis vėl primena, kad mums reikalinga pagalba iš šalies.
Septintas žingsnis yra nuolankiai prašyti aukštesnės jėgos. Nuolankumas suprantamas kaip dvasinė ilgalaikė žmogaus būsena, kurios tikslas - susitaikyti su tuo, ko pakeisti negali, padėti kitam, ugdyti kantrybę, ugdyti žmoniškumą, kuklumą ir t. t., kad vėl nesikeltum į puikybę.
Aštuntas žingsnis formuluojamas taip: "Sudarėme sąrašą žmonių, kuriuos skriaudėme ir pasiryžome tas skriaudas atitaisyti." Svarbus žodis "pasiryžome", vadinasi, nepuolėme iš karto atsiprašinėti. Devintas žingsnis ragina atlyginti skriaudas, jei tai nepadaro daugiau žalos nei naudos.
Knyga apie įveiktus sunkumus
Šią savaitę knygynų lentynas papildė nauja knyga, kurioje surinktos ir papasakotos istorijos žmonių, įveikusių emocinius sunkumus, depresiją bei priklausomybes. Knygos autorė, prieš 10 metų patyrusi tėčio savižudybę, po kurios pradėjo aktyviai domėtis psichologija, priklausomybių bei depresijos temomis.
Pasak autorės, žmonės nesuvokia, kokią didelę įtaką jų emocinei sveikatai daro vaikystėje patirti išgyvenimai bei traumos, dauguma yra linkę neigti savo jausmus ir net esant visiškai prastai situacijai vengia ieškoti pagalbos, bijo.
Jai kilo mintis parašyti lengvai skaitomą, įkvepiančią knygą, kuri padėtų į problemas pažvelgti kitu kampu, o gal ir išgelbėtų kam nors gyvybę. Knygos herojai atvirai dalinosi apie tai, kaip jautėsi sunkiuoju metu, kas padėjo ir kas trukdė.
Autorė teigia, kad norint suprasti kitą reikia apsiauti jo batus ir pajusti, kaip jie spaudžia. Tačiau dažnai padėti niekuo negali, kol neateina tam tikras laikas. Pirmiausia reikia pabandyti suprasti. Mums, žmonėms, per mažai vienas kitą suprantame, priimame ir toleruojame, iškart norime ką nors su kitu žmogum padaryti, jį sutvarkyti. Tai atitolina, stato sienas.
Holokaustą išgyvenusių žmonių patirtys
Dr. Ruth Reches analizuoja žydų genocidą patyrusiųjų ir išgyvenusiųjų patirtis. Asmenys, išgyvenę Holokaustą, patyrė traumuojančių įvykių: badą, ligas, fizinį, psichologinį smurtą, artimųjų netektis. Po karo išgyvenusieji turėjo susidoroti su trauminiais prisiminimais, susitaikyti su artimų žmonių praradimu. Visa tai sukeldavo fizinių ir psichinių sveikatos problemų.
Dauguma pirmųjų psichologinių tyrimų, atliktų su išgyvenusiais Holokaustą, buvo fokusuojami į patologines pasekmes. Buvo fiksuojami depresijos simptomai, kognityvinės ir atminties problemos, kaltės jausmas, žema psichologinė gerovė ir problemos, susijusios su emocijų raiška, asmenybės slopinimu ir tarpasmeninių santykių sunkumais.
Holokaustas iškėlė daug klausimų apie Dievo vaidmenį jame. Žydų mąstytojai, stengdamiesi atsakyti į šį klausimą, atskleidė skirtingus požiūrius. Vieni Holokaustą vertina kaip Dievo bausmę, kiti teigia, kad žmonės veikia laisva valia, todėl ne Dievas sukėlė Holokaustą, bet žmonės.
Išgyvenusiųjų amžius turėjo didelės reikšmės Holokausto metu. Vaikai ir pagyvenę žmonės buvo siunčiami į dujų kameras iš karto jiems atvykus į koncentracijos stovyklas. Paaugliai ir jauni suaugusieji buvo paliekami gyvi darbams. Vaikų išgyvenimas daugiau išimtis, o ne taisyklė.
Vyresni išgyvenusieji, karo metu praradę partnerius ir vaikus, po karo labai daug investavo į savo naujai sukurtas šeimas. O jaunesni išgyvenusieji, kurie karo metu prarado tėvus, dažniau patyrė baimę būti palikti. Šeimos praradimas jaunesniems išgyvenusiesiems sukeldavo ilgalaikių traumuojančių pasekmių labiau nei vyresniems žmonėms.
Daugelis tyrimų, atliktų po karo, rodė, kad dauguma išgyvenusių asmenų, norėdami kuo greičiau atkurti savo šeimos gyvenimą po karo, sukūrė santykius be meilės, „nevilties santuokas“.
Tyrėjai pateikė kelias priežastis, kodėl vyrai (šiuo atveju - tėvai) sunkiau išgyveno Holokaustą nei moterys (motinos). Vyrai suvokia save kaip saugotoją ir tiekėją. Holokausto metu, kai su geto, koncentracijų stovyklų kaliniais buvo elgiamasi ne kaip su žmonėmis, vyrai jautėsi bejėgiai, tai paveikė jų savivoką.
Mokslininkai vienareikšmiškai sutinka, kad vaikai labiau nei suaugusieji buvo paveikti Holokausto, bet ir palyginti lengviau sugebėjo atsigauti po jo.
Išgyvenusiems Holokaustą sulaukus senatvės, iškilo klausimas apie jų patirtos Holokausto traumos poveikį senėjimo procesui. Holokausto poveikis buvo juntamas visada, tačiau keletas išgyvenusių žmonių pastebėjo, kad psichologinis poveikis sustiprėjo senatvėje. Senatvėje sumažėja traumos įveikos gebėjimai.
Po karo išgyvenusieji grįžo į savo tėvynę. Išgyvenusiuosius Holokaustą gydo ir jiems padeda atsigauti bei integruotis į visuomenę ne tik jų draugai ir šeimos, bet ir visa visuomenė, pasiruošusi išgirsti ir suprasti jų išgyventą traumą.
Žmonių reakcija į išgyvenusiuosius Holokaustą daugiausia buvo atmetimo. Išgyvenusieji iš tokių Europos šalių kaip Prancūzija, Belgija, Olandija buvo geranoriškai priimti savo namuose ir sugebėjo be didelių sunkumų reintegruotis į visuomenę, o išgyvenusieji iš Rytų Europos to padaryti negalėjo.
Dauguma žydų po karo negrįžo į Lietuvą, bet emigravo į Izraelį, kur turėjo susikurti „naują tapatumą“. Išgyvenusieji Holokaustą nebuvo šiltai priimti naujoje savo tėvynėje. Tuo metu vyravo nuomonė, kad žydai Europoje ėjo mirti kaip „avys į skerdyklą“, o tai neatitiko herojiškos Izraelio valstybės kūrimo vizijos.
1950-1969 m. Izraelio politika ir socialinis gyvenimas po truputį pradėjo priimti Holokausto problemą. Buvo priimtas įstatymas dėl grįžimo į istorinę tėvynę, įsteigtas „Yad Vašem“ muziejus, o 1960 m. pradžioje įvyko nacio A. Eichmano teismas. Po A. Eichmano teismo Izraelio visuomenės požiūris į Holokaustą negrįžtamai pasikeitė.
Stebuklingi išgyvenimai ekstremalios hipotermijos atveju
Straipsnyje pateikiami keli stebuklingi išgyvenimai ekstremalios hipotermijos atveju. Justinas Smithas, Erika Nordby ir Anna Bagenholm patyrė ekstremalią hipotermiją, tačiau buvo sėkmingai atgaivinti.
Šie atvejai parodė, kad ekstremalios hipotermijos atveju metaboliniai procesai vyksta lėčiau, kai ląstelės yra letargo būsenos, joms reikia mažiau deguonies, todėl organai, sistemos ilgiau išlieka nepažeisti. Žmogus lyg užstringa tarp gyvenimo ir mirties, nors ir nekvėpuoja.
Gydytojų patirtis su stebuklingai išgyvenusiais ekstremalią hipotermiją patyrusiais pacientais buvo pritaikyta kuriant naujus gydymo metodus. Šiuo metu terapinė hipotermija taikoma širdies ir kraujagyslių ligomis sergantiems žmonėms.
Ūlos istorija: Priklausomybė nuo alkoholio
Ūla, jauna moteris, jau trejus metus yra blaivi ir, kaip pati sako, jaučiasi geriau nei bet kada. Prieš tai ji nuolat vartojo alkoholį daugiau nei 10 metų, turėjo ne vieną atkrytį.
Alkoholis Ūlos gyvenime atsirado, kai jai buvo 14-15 metų. Pirmieji gėrimai buvo įprasti paaugliams - sidras, bet labai greit jai nebebuvo jokio skirtumo, ką vartoti. Svarbiausia - pasiekti norimą būseną. Išnykdavo nerimas, išnykdavo liūdesys. Tiesiog atrodydavo, kad viskas su manimi ir pasauliu yra gerai.
Vis dėlto kai ką pastebėdavo ir būdama paauglė. Jos draugai išlieka blaivesni nei ji. Jai labai greit prasidėjo ir sąmonės užtemimai, nepavykdavo to suvaldyti. Atrodė, kad vieni žmonės moka gerti, o ji - ne.
Tuo metu ji gyveno su tėvais. Tačiau jie reagavo į dukros priklausomybę, jog tai jiems atrodė „mažiausia problema“. Kadangi turėjo ir savižudiškų tendencijų, į alkoholį buvo žiūrima galbūt kaip į menkesnę problemą.
Nuo psichikos sveikatos specialistų, pas kuriuos tuo metu lankėsi, ji neslėpė, kad vartoja alkoholį. Ji pasirašė susitarimą, jog ji nevartos pscihotropinių medžiagų. Po to ji bandė kurį laiką nevartoti, kadangi medikamentus gėrė, bet po to pradėjo vėl gerti ir, aišku, niekam nieko nesakė. Tuo metu jai tikrai atrodė, kad alkoholis yra jos vaistas, kuris jai padeda išgyventi.
Suvokimas, kad tai - liga, atėjo labai vėlai. Tuo metu Ūlai buvo jau 25-eri ir ji vėl lankėsi pas psichoterapeutą. Gydytoja jai įvardino, kad ji kenkia savo depresijai vartodama alkoholį. Nors ir tada jaučiau, kad niekas iki galo nesupranta, kas su manim yra (nes man yra depresija, o alkoholis - vaistas). Bet jau tada pradėjau girdėti iš aplinkos, kad kenkiu sau. Jai pasiūlė paeksperimentuoti, nebevartoti. Ir ji bandė - 9 mėnesius pati savo jėgomis buvau blaivi. Bet tai buvo didžiulė kančia. Jos depresija paūmėjo ir ji atkritau.
Šiuo metu ji blaivi jau daugiau nei trejus metus. Pagalbą, kuri tiko, ji atrado nuėjusi į anoniminių alkoholikų bendruomenę. Ji išbandė labai daug dalykų: sportą, meditaciją, psichoterapiją, medikamentus. Bet vienintelis dalykas, kas jai tikrai padėjo, ir ji sugebėjo sustoti ir ne tik sustoti, bet ir išlikti blaiva, buvo anoniminių alkoholikų draugijos (AA).
Jau po pirmųjų AA susirinkimų ji sako pasijutusi kitaip: „Užsikabinau", nes pamačiau žmones, kuriems pavyksta, ir tikrai neatrodė, kad gyvendami be svaigalų jie kenčia.
Svarstydama, kas labiausiai paveikia AA narius, Ūla sakė mananti, jog visus jungia panašios patirtys. Ten žmonės pasakojo tas pačias istorijas, kurias ji buvau išgyvenusi. Ir tai pasakojant jų akyse buvo šviesa ir viltis. Jai atrodė, kad jos gyvenimas eina į pabaigą, o jie parodė, kad yra žmonės, išgyvenę lygiai tą patį, bet gyvenantys toliau.
Ūla džiaugiasi, kad dabartinis jos gyvenimas yra toks, kokio anksčiau ji negalėjo įsivaizduoti: „Blaivybės man padovanotas gyvenimas yra nuostabus. Pradėjau kurti ir karjerą, ir santykius. Toks jausmas, kad dabar pradėjau gyventi."
Viliaus istorija: Nuo alkoholizmo iki blaivybės
Alkoholis Viliaus, augusio su mama, močiute ir broliu, šeimoje nebuvo dažnas svečias, tačiau neatsiejamas švenčių ir susibūrimų atributas. Pats intensyviau ėmė vartoti paauglystėje. Gerdavo viską, ką pavykdavo gauti: ir vyną, ir degtinę, ir alų. Iš pradžių tai buvo daugiau savaitgalių įprotis, tačiau gėrimas vis labiau veržėsi ir į kasdienybę.
Pirmoji Viliaus darbovietė - Vilniaus autobusų parkas, kur 16-metis įsidarbino šaltkalviu. Po poros metų profesinės mokyklos, kurią baigė, mokytojas pakvietė nagingą vaikiną dirbti su medicinine įranga. Trejus metus Vilius užsiėmė odontologinės, ginekologinės įrangos montavimu ir remontu.
tags: #priklausomybe #isgyvene #zmones