Nacionalinis saugumas - tai visuma priemonių, skirtų apsaugoti valstybę nuo karinių ir nekarinių, vidinių ir išorinių grėsmių, kurios galėtų sutrikdyti laisvą valstybės gyvenimo procesų plėtotę. Tai yra pamatinis valstybės interesas išlikti nepriklausomu ir kontroliuojančiu savo teritoriją politiniu vienetu tarptautinėje arenoje. Kiekviena valstybė individualiai apibrėžia, ką, nuo ko ir kaip saugoti. Dažniausiai tai apima didelio masto grėsmes, kurių atremtis vykdoma valstybiniu lygiu.
Nacionalinio saugumo sektoriai ir grėsmės
Anot tarptautinių santykių teoretiko Barry Gordono Buzano, nacionalinis saugumas apima penkis pagrindinius sektorius: karinį, politinį, ekonominį, socialinį ir ekologinį. Kiekvienas sektorius turi savo svarbą ir specifiką:
- Karinis saugumas: Valstybės gebėjimas apginti ir kontroliuoti savo teritoriją.
- Politinis saugumas: Valdymo sistemos funkcionalumas ir stabilumas.
- Ekonominis saugumas: Gebėjimas apsirūpinti būtiniausiais ištekliais.
- Socialinis saugumas: Kultūrinio ir tapatybinio išskirtinumo palaikymas.
- Ekologinis saugumas: Švarios ir žmogaus sveikatai nekenksmingos aplinkos išsaugojimas.
Tobulėjant technologijoms, informacinis, kibernetinis, energetinis ir biologinis saugumas taip pat tampa atskirais nacionalinio saugumo sektoriais.
Pagal klasikinę saugumo literatūrą, grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui kelia kitų šalių ar jų sąjungų kariniai bei ekonominiai pajėgumai ir jų panaudojimo pasiryžimas. Per Šaltąjį karą NATO nariams didžiausią grėsmę kėlė Sovietų Sąjunga. Po jos žlugimo Vakarų valstybės daugiau dėmesio skyrė terorizmui, organizuotam nusikalstamumui, migracijai, klimato kaitai, energijos išteklių tiekimo sutrikimams ir kitoms nekarinio pobūdžio grėsmėms. Glaudi ekonominė tarpusavio priklausomybė ir stiprėjanti tarptautinių santykių institucionalizacija skatino manyti, kad karinis konfliktas Europoje yra neįmanomas. Tačiau Rusijos įvykdyta Krymo aneksija 2014 m. ir kariniai veiksmai Ukrainoje bei Sirijoje vėl atkreipė Vakarų dėmesį į tradicines karines grėsmes.
Faktoriai, lemiantys grėsmių apibrėžimą ir kovos priemones
Valstybei kylančių grėsmių apibrėžimą ir priemones, naudojamas kovai su jomis, lemia subjektyvūs ir objektyvūs faktoriai. Objektyvių faktorių atveju, valstybės saugumo priemones lemia jos turimi pajėgumai. Mažosios valstybės dažnai negali užtikrinti savo nacionalinio saugumo pačios, todėl jungiasi į karines politines sąjungas arba ieško galingųjų valstybių paramos. Galingosios šalys gali spręsti saugumo iššūkius savarankiškai arba kolektyviai. Pavyzdžiui, JAV prezidentas G. Bushas po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro aktų paskelbė karą prieš „blogio ašį“ ir pareikalavo kitų šalių palaikymo. Jo įpėdinis B. Obama dažniau siekė spręsti saugumo problemas per kompromisus tarptautinėse organizacijose.
Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai
Šalys įgyvendina skirtingą saugumo politiką, priklausomai nuo jų tikslų, vertybių ir lyderių baimių. Pavyzdžiui, demokratiją ir laisvąją rinką puoselėjančios JAV, komunistinė Kinija ir islamiškoji Saudo Arabija skirtingai supranta saugumo uždavinius.
Institucijos ir piliečių vaidmuo užtikrinant nacionalinį saugumą
Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV ir Rusijoje, kuriamos specialios aukščiausio lygio institucijos - nacionalinio saugumo tarybos - grėsmėms svarstyti. Piliečiai dažniausiai įpareigojami įstatymiškai talkinti šiame darbe, pavyzdžiui, atlikti karinę tarnybą ar mokėti specialius mokesčius. Kuriamos nuolat veikiančios institucijos, tokios kaip ginkluotosios pajėgos, specialiosios tarnybos ir teisėtvarkos institucijos, kurios tiesiogiai sprendžia saugumo uždavinius.
Valstybių vaidmuo garantuojant gyventojų saugumą išlieka svarbiausias, tačiau globalizacijai plėtojantis, stiprėja tarptautinės bendruomenės vaidmuo, formuojasi saugumui palanki nauja tarptautinės tvarkos idėja. XXI a. Jungtinių Tautų (JT) kolektyvinio saugumo sistemoje vis didesnė reikšmė skiriama žmogaus apsaugai nuo organizuoto ir valstybės remiamo smurto.
Pagal naujausią 1996 m. priimto Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo redakciją (2020 m.), šalies nacionalinį saugumą užtikrina Lietuvos Respublikos piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos, Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, kariuomenė, policija, Valstybės saugumo departamentas ir kitos valstybės institucijos.
Lietuvos nacionalinio saugumo iššūkiai ir atsakas
Atkūrus nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d., Lietuva susidūrė su karinio, ekonominio, politinio ir socialinio pobūdžio grėsmėmis. SSRS sustabdžius naftos tiekimą, prasidėjo Lietuvos ekonominė blokada, kuri truko nuo 1990 m. balandžio 18 d. iki liepos 1 d. Rusijos spaudimas, sudėtinga Lietuvos ekonominė situacija ir sparčios reformos kėlė visuomenės nepasitenkinimą.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
1992 m. birželį priimtas Konstitucinis aktas uždraudė Lietuvai jungtis į postsovietines Rytų sąjungas ir leisti Rusijos kariniams daliniams bei bazėms būti jos teritorijoje. Tais pačiais metais priimtoje Konstitucijoje valstybės gynyba nuo ginkluoto užpuolimo iš užsienio įvardyta kaip kiekvieno piliečio teisė ir pareiga.
1996 m. pabaigoje priimtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas detalizavo šalies nacionalinio saugumo sistemą. Įstatymas pirmaeiliu Lietuvos saugumo uždaviniu įvardijo sausumos sienų su Baltarusija ir Kaliningrado sritimi, jūrų sienų ir oro erdvės kontrolę. Jis taip pat įpareigojo vertinti vidaus politikos sprendimus pagal tai, kaip jie padeda sumažinti Lietuvos valstybei kylančias grėsmes. Įstatymas įtvirtino Lietuvos euroatlantinės integracijos siekio tęstinumą.
2002 m. Seimas priėmė pirmąją Lietuvos nacionalinio saugumo strategiją, kurioje saugumas apibrėžiamas kaip suvereniteto ir teritorinio vientisumo išsaugojimas, vidaus saugumo ir tvarkos, demokratinių pagrindų, ūkio subjektų ir gyventojų ekonominio saugumo užtikrinimas bei aplinkos apsauga.
Saugumo stiprinimas po 2004 m.
NATO ir JAV karinių dalinių buvimas Lietuvos teritorijoje stiprina karinį šalies saugumą. Nuo 2004 m. Lietuvos oro erdvę saugo NATO naikintuvai, šalyje veikia NATO pajėgų integravimo vienetas (nuo 2015 m. rugsėjo) ir NATO Energetinio saugumo kompetencijos centras Vilniuje (nuo 2016 m. rugpjūčio). Dėl Rusijos karinės intervencijos Ukrainoje (2014 m. Krymo aneksija) Lietuva reikšmingai padidino išlaidas krašto gynybai.
Nuo 2014 m. daugiau negu 2 kartus padidėjęs gynybos finansavimas leido reikšmingai sustiprinti Lietuvos kariuomenę: grąžinti privalomąją karo tarnybą (2015 m.) ir padidinti karių skaičių, išplėtoti karinę infrastruktūrą, įsigyti savaeiges artilerijos sistemas, pėstininkų kovos mašinas ir kitą ginkluotę bei karinę techniką.
Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo laiko
Energetinė priklausomybė ir kibernetinės grėsmės
Lietuva iš sovietinio valdymo laikotarpio paveldėjo energetikos infrastruktūrą, kuri lemia visišką priklausomybę nuo energetinių žaliavų importo iš Rusijos kai kuriuose energetikos sektoriuose. Rusija stengiasi užsitikrinti dar stipresnes pozicijas Lietuvos energetikos sektoriuje, veikdama išvien su stambiausiomis savo šalies energetikos sektoriaus įmonėmis, per įmones tarpininkes ir kitais būdais. Ekonominių svertų panaudojimas politiniais tikslais yra ypač stipri nuostata dabartinėje Rusijos užsienio politikoje.
Nacionalinio saugumo strategijoje taip pat pabrėžiama kibernetinių atakų grėsmė Lietuvai.
Naujosios technologijos ir skaitmeninis suverenitetas
Daugelis valstybių investuoja į duomenų centrus, tikėdamosi, kad fizinės debesijos, duomenų ir dirbtinio intelekto infrastruktūros nuosavybė užtikrins nepriklausomybę. Tačiau net jei duomenų centrą valdo nacionalinis paslaugų teikėjas ir jis veikia šalies teritorijoje, jo pagrindiniai komponentai dažniausiai projektuojami ar gaminami užsienyje. Visiškas technologinis savarankiškumas reikštų, kad tektų atsisakyti bet kokios užsienio įrangos ir programinės įrangos.
Šalys turėtų strategiškai investuoti ir nustatyti pragmatiškus reglamentus, kuriuose dėmesys skiriamas rezultatams, o ne teoriniams idealams. Vyriausybės turėtų investuoti savo ribotus išteklius ten, kur poveikis bus didžiausias - į programinę įrangą bei DI programas, kurios formuos ateities pramonę. Ne visiems duomenims reikalingas vienodas skaitmeninio suvereniteto lygis, o aukštesnis suvereniteto lygis reiškia didesnes laiko ir pinigų sąnaudas. Šalys turėtų suderinti apsaugos lygį su atitinkamų duomenų svarba. Valstybės turėtų rinktis tarptautinius suverenumo standartus, o ne kurti savas, izoliuotas taisykles, ir investuoti į švietimą, mokymus ir mokslinius tyrimus debesijos, duomenų ir taikomojo DI srityse.
Kinijos įtakos iššūkiai ir Lietuvos atsakas
2021 m. lapkritį Vilniuje atidarius Taivaniečių atstovybę, Lietuva sulaukė Kinijos ekonominės prievartos priemonių. Lietuva sustiprino savo užsienio investicijų tikrinimo mechanizmą, priimdama atnaujintą Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo redakciją. Taip pat buvo priimti teisės aktai, kuriais siekiama užtikrinti, kad ypatingos svarbos infrastruktūrai būtų naudojama tik patikimų gamintojų įranga. Lietuva siekė sumažinti priklausomybę nuo Kinijos ir kitų nestabilių rinkų, todėl atsigręžė į Indijos ir Ramiojo vandenynų regioną.
Vis dėlto tendencijos 2023 m. rodo, kad Kinijos investicijos Lietuvoje auga, o prekybos srityje abi šalys sušvelnino savo pozicijas viena kitos atžvilgiu. Lietuvai nėra įmanoma tapti šalimi „be Kinijos pėdsakų“.
Kinija toliau laikosi savo sprendimo sumažinti diplomatinių ryšių su Lietuva statusą iki reikalų patikėtinio lygio. Kinijos pareigūnai kritikuoja Lietuvą už bendradarbiavimą su Taivanu. Nepaisant to, Lietuvos požiūris į bendradarbiavimo su Taivanu apimtį yra atsargus ir santūrus.
Nuo tada, kai Lietuvos ir Kinijos santykiai ėmė blogėti, Kinijos skaitmeninė įtaka šaliai sumažėjo dar labiau. Kinija neįgijo jokių šalies žiniasklaidos agentūrų akcijų, todėl jos galia koreguoti, kaip nušviečiamos su Kinija susijusios naujienos, yra itin menka. Kinijos pasyvumas informaciniame lauke nemaža dalimi susijęs su tuo, kad Lietuvoje jai palyginti sunku skleisti savo naratyvą.
Kitos grėsmės nacionaliniam saugumui
Nacionalinio saugumo strategijoje taip pat minimos šios grėsmės:
- Nusikaltimai, terorizmas.
- Padidėję gyventojų migracijos srautai.
- Emigracija.
- „Ekstremistinių ir genocidą teorijų, religinių doktrinų ir ideologijų plitimas“.
tags: #priklausomybe #nuo #kitos #salies #nacionalinis #saugumas