Priklausomybė nuo mamos: požymiai, kurių negalima ignoruoti + veiksmingi būdai išsilaisvinti

Apie priklausomybes galima kalbėti plačiąja prasme, nes kiek gyvuoja žmogus, tiek ir priklausomybės. Žmogus nori pažinti save, nežino, kaip susitvarkyti su kylančiomis emocijomis, patiria skausmą, ieško naujų potyrių, dėl aplinkybių susiduria su galimybe pažinti narkotines medžiagas. Galime pradėti kalbėti apie legalias ir nelegalias narkotines medžiagas. Priklausomybė - tai psichinė būsena, kuomet esi pripratęs prie medžiagos ir be jos negali gyventi. Svarbu suprasti, kad priklausomybė gali pasireikšti įvairiomis formomis, ne tik nuo narkotinių medžiagų, bet ir nuo tam tikro elgesio ar santykių, pavyzdžiui, priklausomybė nuo mamos. Šiame straipsnyje aptarsime priklausomybę nuo mamos, jos požymius, priežastis ir galimus sprendimo būdus.

Priklausomybės samprata ir jos formos

Priklausomybė yra psichikos sutrikimas, kuris atsiranda dėl polinkio vartoti psichiką veikiančias medžiagas ar daryti tą pačią veiklą siekiant pasitenkinimo jausmo, nepaisant numatomų ar akivaizdžių neigiamų padarinių pačiam individui ar jo aplinkai. Nors dažnai kalbame apie priklausomybę nuo alkoholio, narkotikų ar lošimų, priklausomybė nuo mamos taip pat gali būti labai destruktyvi. Tokioje situacijoje asmuo jaučia nuolatinį poreikį būti šalia mamos, priimti sprendimus tik su jos pritarimu ir negali savarankiškai funkcionuoti.

Pavojingiausias amžius ir prevencija

Pavojingiausias amžius, kai vaikai gali nuklysti į priklausomybes, yra nuo 15 iki 20 metų. Tuo metu jie gali jau gauti, kartais net ir atrodo kaip suaugę žmonės. Pradeda mėginti 12-13 metų. Todėl svarbu pradėti kalbėtis su vaikais nuo 4-5 metų. Su mažais vaikais pradėkime kalbėtis apie saugumą buityje. Pirmiausiai - vaistai. Nelaikyti ne vietoje. Kai vaikai jau pradinukai, galime pradėti jiems suprantama kalba pasakoti apie alkoholį ir tabaką. Svarbiausiai - negasdinti. Nes vaikas gali labai klaidingai priimti ir išsigąsti, pavyzdžiui, kad tėtis, geriantis alaus taurę, numirs. Į pradinių klasių pabaigą jau galime kalbėti apie psichoaktyviasias medžiagas, veikiančias mūsų nuotaiką, fizinę būseną: alkoholį, tabaką, marichuaną. Tie dalykai, kurie jau yra paplitę toje ar kitoje vietovėje.

Kaip kalbėtis, jeigu mes esam tėvai ir auginam pradinukus? Ką sakyti? Kalbėti kuo paprasčiau ir neišgasdinant. Vaikams tikrai turime papasakoti apie įstatymiškai nustatytas ribas legalių medžiagų vartojimui. Apie tabaką ir alkoholį. Pripažinti, kad mes patys vartojame, nes mums jau leidžiama. Bet nekalbėti apie saikingas ribas, nes jos labai jau nenusakomos - kada jau galima tapti priklausomu. Kai kuriems ir vieno karto užteks. Akcentuoti vartojimo amžių. Jeigu vaikas nekalba, visgi mėginti liesti tas temas ir pradėti kalbą apie pasekmes. Jas pristatyti per dvigubą prizmę: žalą mūsų organams (pvz. kad kofeino aukščiausia dozė kol dar nepavojinga sveikatai yra 75 mg per parą), riziką ir psichinę priklausomybę - kas nutinka, kai tampi priklausomas.

Visi prieinami dalykai, prie kurių galime priprasti, susiję su tam tikru vidinės įtampos nuslūgimu, palengvėjimu, tam tikru malonumu, o kaip vaikams? Vaikai pradeda vartoti psichoaktyviasias medžiagas dėl kelių priežasčių: pirmiausiai malonumo ieškojimas. Gali taip būti, kad nežino tikrojo poveikio ir turi klaidingos informacijos apie vienas ar kitas medžiagas (elektronines cigaretes). Dėl bendraamžių spaudimo - kartais dėl kompanijos, kurioje rūkoma. Dar vienas dalykas - nežino kaip su psichologinėmis įtampomis, užplūdusiomis stipriomis emocijomis tvarkytis: niekas nuo mažens nemokė iškvėpuoti, nepaskatino sąmoningo įsisąmoninimo technikų pramokti, atsipalaiduoti kitais konstruktyviais būdais be psichoaktyvių medžiagų.

Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomą vyrą?

Priklausomybės nuo mamos požymiai

Priklausomybė nuo mamos gali pasireikšti įvairiais požymiais, kurie trukdo asmens savarankiškumui ir pilnaverčiam gyvenimui. Štai keletas pagrindinių požymių:

Nuolatinis poreikis patvirtinimo: Asmuo nuolat kreipiasi į mamą dėl patarimo ir patvirtinimo, net ir priimant smulkius sprendimus.
Baimė būti atskirai: Ilgesnis laikas be mamos sukelia nerimą, baimę ir diskomfortą.
Sprendimų priėmimas tik su mamos pritarimu: Asmuo negali priimti svarbių sprendimų, pavyzdžiui, dėl darbo, santykių ar gyvenamosios vietos, be mamos pritarimo.
Emocinis nestabilumas: Kritika ar nepritarimas iš mamos pusės sukelia stiprias neigiamas emocijas, tokias kaip pyktis, liūdesys ar bejėgiškumas.
Finansinė priklausomybė: Asmuo yra finansiškai priklausomas nuo mamos, net jei turi galimybę užsidirbti pats.
Asmeninio gyvenimo trūkumas: Asmuo neturi savo interesų, draugų ar pomėgių, kurie nebūtų susiję su mama.
Nuolatinis mamos įsikišimas: Mama nuolat kišasi į asmens gyvenimą, priima sprendimus už jį ir kontroliuoja jo veiksmus.

Priklausomybės nuo mamos priežastys

Priklausomybė nuo mamos gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, kurios dažnai siejasi su vaikystės patirtimi ir šeimos dinamika. Štai keletas galimų priežasčių:

Hiperglobėjiškumas: Mama, kuri yra pernelyg apsėsta vaiko gerove ir saugumu, gali trukdyti jam ugdyti savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi.
Emocinis šantažas: Mama naudoja emocinį šantažą, kad kontroliuotų vaiko elgesį ir priverstų jį daryti tai, ko ji nori.
Nepatenkinti mamos poreikiai: Mama, kuri jaučiasi vieniša ar nepatenkinta savo gyvenimu, gali pasitelkti vaiką kaip emocinės paramos šaltinį, taip sukurdama priklausomybę.
Per didelis kritiškumas: Mama, kuri nuolat kritikuoja vaiką ir neleidžia jam klysti, gali suformuoti joje baimę priimti sprendimus savarankiškai.
Sveikų ribų nebuvimas: Šeimoje nėra nustatytos aiškios ribos tarp mamos ir vaiko, todėl vaikas neturi galimybės ugdyti savo individualumo ir savarankiškumo.

Kaip atsispirti vartojimui

Jau suaugusius tas aplinkinių spaudimas taip stipriai veikia, o kaip paaugliui tai padaryti? Geriausia būtų, kad vaikas netylėtų. Pasakytų, įvardintų, pasitikėtų tėvais ar mokytojais. Žinoma, kad reikia pagalbos - kartais tik mažos kontrolės, o kartais jau ir rimto gydymo.

Kaip atpažinti

Nes naujausi narkotikai labai mažai duoda išvaizdos pokyčių. Bet visuomet galima atpažinti iš bendro elgesio pasikeitimų. Pirmiausiai prarastas susidomėjimas ankstesniais pomėgiais (meta būrelius, nebeskaito, nebegroja, nebesportuoja). Pasikeičia valgymo ir miego įpročiai - mažėja apetitas ir miegas. Mažėja rūpinimasis savo išvaizda. Pasikeičia draugų ratas. Pablogėja santykiais ir su draugais ir su šeimos nariais. Labai audringos reakcijos, pykčio priepuoliai. Pasikeičia aplinka su kuria bendrauja - galime pastebėti, kad tai jau ne iš mokyklos, ne iš tų kur anksčiau bendravo. Krenta pažangumas, nebenori nieko, dėmesio koncentracijos stoka. Tai ypač būdinga marichuanai. Gali būti abejingas viskam (neįdomu, nenoriu, atsibodo). Kažkokių naujų daiktų atsiradimas, kartais vagystės, melavimas, nuotaikų kaita stipresnė nei tiesiog paauglystės metu. Nespręsti iš vieno požymio (gal keitė mokyklą, keitė klasę). Nevertėtų remtis tik įtarimais, bet pasiaiškinti su draugais, su pačiu vaiku. Kyla toks jausmas, kad labai pasikeitė vaikas.

Kaip kalbėtis su vaiku

Ar įvardint tiesiai? Taip, pasakyti tai, kad pastebėjau kad tas ar anas pasikeitė. Naudoti tokį „veidrodžio efektą“: ar tu manai kad.. ar aš tave teisingai supratau? Ką tu apie tai galvoji, ką galėtum pasakyti? Aš matau, aš pastebėjau, kad yra taip ir anaip - kaip man paaiškintum? Nenaudoti „tu“ - nes tai bus kaip kaltinimai, pokalbis tuoj ir gali pasibaigti. Atkreipti dėmesį kalbantis apie tai, kas neramu - mėginti daugiau klausytis nei kalbėti ir kaltinti. Ne įkyriai spausti prie sienos, bet laukti kol vaikas pats norėtų pasisakyti. Su testais atsargiai, nes gali būti aplinkos testas teigiamas ir tik pasisveikinus ar jeigu buvo prisilietęs prie psichoaktyvios medžiagos. Pasakyti vaikui nekritikuojant jo asmenybės, bet kalbantis apie jo poelgį, kad gal ir pasielgė neapgalvotai, neteisingai, bet jokiu būdu nekvailinti, nemoralizuoti, negąsdinti. Leisti suprasti, kad mes rūpinamės, kad norim suteikti pagalbą. Tonas turi būti ramus, nepakeltas, atsižvelgti į tai ką vaikas sako. Jeigu vaikas nekalba - sako viskas gerai, neišsigalvokit, užsidaro ir nebendrauja. O iš tiesų situacija sunki, viskas jau pažengę, jo draugai pripažįsta ir patvirtina, kad taip, jis vartoja. Nors ir labai sunku, bet vis tik reiktų palikti jam vietos pačiam ateiti ir pasikalbėti. Įstatymiškai iki aštuoniolikos metų tėvai turi teisę imtis priemonių rūpintis savo vaiku, naudoti testus, kreiptis pagalbos į specialistus. Aišku, norint prakalbinti vaiką, galima būtų kasdieną kelti tą temą ir laukti kol jis pats norės. Bet kai matome kad jau jis pats nebegali, tuomet mes, tėvai, galime nuspręsti už vaiką ir juo pasirūpinti.

Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai

Jau su mažais vaikais kuriant tarpusavio ryšius, mes darome prevencija priklausomybėms. Kad vaikams nebūtų to jausmo, jog gyvenimas neįdomus ir beprasmis. Vaikai pradeda vartoti psichoaktyvias medžiagas, kad pakeistų suvokimą apie save, ne tam kad pakeistų save ar realybę. Kur brėžti tą pasitikėjimo ribą? Šeimos taisyklių laikymąsis ne tik kai maži vaikai, bet jas perkalbėti kaskart augant. Švedų mokslininkai padarė keletą studijų apie tai, ko paaugliai tikisi iš tėvų, kurios parodė, kad jie norėtų, kad tėvai reguliuotų psichoaktyvių medžiagų vartojimą, ir kad nenorėtų būti kontroliuojami kokios muzikos klausosi, kokius draugus renkasi. Mylinti kontrolė - tai tas sprendimas, kuris padėtų kurti santykius. Kaip švietimo įstaigos gali prisidėti prie prevencijos? Tai galėtų būti pavyzdys savo elgesiu. Informacija turėtų buvo tokia pati kaip ir iš tėvų - kad ta pati žinutė pasiektų vaiką.

Kaip padėti sau ir artimiesiems

Jei pastebėjote priklausomybės nuo mamos požymius, svarbu imtis veiksmų, kad atkurti sveiką savarankiškumą ir santykius. Štai keletas patarimų:

Nustatykite ribas: Aiškiai apibrėžkite, kokią informaciją ir sprendimus norite pasidalinti su mama, o kokius pasiliksite sau.
Ugdykite savarankiškumą: Priimkite sprendimus savarankiškai, net jei tai sukelia nerimą. Pasitikėkite savo intuicija ir gebėjimais.
Ieškokite emocinės paramos: Kreipkitės į draugus, partnerį ar terapeutą, kad gautumėte emocinę paramą ir patarimus.
Atskirkite save nuo mamos: Leiskite laiką atskirai nuo mamos, užsiimkite savo pomėgiais ir interesais.
Terapija: Individuali ar šeimos terapija gali padėti išspręsti gilesnes priklausomybės priežastis ir išmokti sveikesnių bendravimo būdų.
Būkite kantrūs: Atsikratyti priklausomybės nuo mamos gali užtrukti, todėl būkite kantrūs sau ir kitiems.

Šeimos vaidmuo ir pagalba

Šeimose, kuriose vienas ar abu tėvai/globėjai yra priklausomi, įprastas vaidmenų pasiskirstymas tarp tėvų ir vaiko dažnai yra gerokai išsibalansavęs, o tai gali turėti rimtų pasekmių vaiko, kuris augo tokioje šeimoje, vėlesniame gyvenime. Kai vaikas gyvena priklausomybės paveiktoje aplinkoje, jis atrodo ir kartais elgiasi kaip vaikas, tačiau dažniausiai tokie vaikai suauga per anksti. Jie niekada neatsipalaiduoja, nuoširdžiai nesilinksmina, dažniausiai prisitaiko prie savo draugų elgesio. Jie gali nežinoti, kas yra vaikiški jausmai, ką reiškia būti spontanišku, bet dažniausiai aplinkiniai to nepastebi. Net jei ir nujaučia, kad kažkas vaiką slegia, dažniausiai nesupranta, kas tai galėtų būti.

Jei šiuose žodžiuose atpažįstate save ir manote, jog ši patirtis yra artima ir jums - suprantama, jog iš pradžių tai gali kelti nerimą. Tačiau nepamirškite - jūs tikrai nesate vienas. Tokiems žmonėms sunku suvokti, kokie turėtų būti santykiai šeimoje, kaip reikėtų jaustis, ką sakyti įvairiose situacijose. Jie gali rinktis tik tarp to, ką patys patyrė savo šeimoje, ir tarp idealizuoto filmuose rodomo modelio. Tačiau vienas iš jų yra griaunantis, o kitas - netikras. Suaugę alkoholikų vaikai yra išmokę viską kontroliuoti, nes savo aplinkoje dažnai negalėjo pasitikėti kitais, todėl gali būti suvokiami kaip valdingi, griežti, nelankstūs. Daugelis jų anksti neteko nerūpestingos vaikystės, jei apskritai ją turėjo, todėl jų spontaniškumas yra užgniaužtas, neišugdytas, gal net jiems atrodo pavojingas.

Suaugusiems alkoholikų vaikams labai sunku suprasti ir išreikšti jausmus. Juk melas vaiko šeimoje buvo tiesiog neatskiriama gyvenimo dalis. Tėvai nuolat pasakodavo istorijas, kurios kaip nors turėdavo pateisinti jų gėrimą ar netesėtus pažadus. Kad ir koks geras mokinys buvo, kad ir kaip stengėsi namuose, vis vien tėvas vartodavo, o mama būdavo nelaiminga. Vidinė graužatis ir nerimas šiems žmonėms yra nuo vaikystės įprasta būsena. Miego sutrikimai, chroniškas nerimas, psichosomatiniai skundai gali būti nuolatiniai tokios graužaties palydovai. Šie vaikai ne kartą buvo išduoti, jais ne kartą buvo manipuliuojama ir naudojamasi. Nesaugumas, nepatiklumas ir baimė, kad nebūtum įskaudintas, išlieka ir trukdo suartėti su kitais, net jei naujieji pažįstami atrodo patikimi ir padorūs. Jei pavyksta užmegzti artimą santykį, nerimas verčia prisišlieti ir labai laikytis kito žmogaus. Siekdami užmegzti ir išlaikyti ryšius, suaugę alkoholikų vaikai būna nepaprastai atsidavę, net ir suvokdami, kad kitas asmuo ištikimybės nevertas. Aplinkiniai jus apibūdindavo vienu labai paprastu sakiniu, greičiausiai atspindinčiu jūsų šeimoje prisiimtą vaidmenį. Vaikai, augantys su priklausomu asmeniu, prisiima panašius vaidmenis kaip ir kitose nedarniose šeimose, bet priklausomų asmenų šeimoje tai galima matyti itin ryškiai.

Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai

Tikriausiai jau pastebėjote, kad dažnai jūsų pastangos padėti nueina perniek, kaip ir jūsų bandymas sustabdyti jų vartojimą. Iš tiesų, dažnai jūsų teikiama pagalba gali sukelti netgi priešingą poveikį - priklausomas žmogus puikiai žino, kaip naudotis savo aplinka ir tai, kad juo visada kažkas pasirūpina, jam tik padeda tęsti savo senus įpročius. Kad ir kaip norėtumėte, jūs neturite įtakos priklausomo asmens elgesiui, nes jo poreikis vartoti yra nekontroliuojamas. Priklausomas asmuo pats turi kreiptis profesionalios pagalbos. Jūs galite pakeisti savo elgesį ir tai, kaip reaguojate į priklausomą artimąjį, kas leistų priklausomam asmeniui pajausti, kad jis gali atsistoti ant kojų ir būti savarankiškas, daryti teisingus sprendimus.

Šiuolaikinis pasaulis ir priklausomybė nuo ekranų

Šiuolaikinis pasaulis, pilnas technologijų, neabejotinai daro didelę įtaką vaikų kasdienybei. Ekranai - išmanieji telefonai, kompiuteriai, televizoriai ir žaidimų konsolės - tapo neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi. Tačiau, nors technologijos gali turėti naudos, pavyzdžiui, ugdydamos vaikų kūrybiškumą ir žinias, vis dažniau pastebime, kad tai gali sukelti priklausomybę.

Kaip atpažinti, kad vaikas yra per daug priklausomas nuo ekranų?

Nevaldomas ekrano laiko ilgėjimas: Vienas iš pirmųjų ženklų, kad vaikas gali tapti priklausomas nuo ekranų, yra laiko, praleidžiamo prie jų, padidėjimas. Jei pradžioje ekrano laikas buvo ribotas, tačiau laikui bėgant vaikas pradeda praleisti valandas prie kompiuterio ar telefono, tai gali būti raudona vėliava. Ypač jei ekranų naudojimas peržengia sveiką pusiausvyrą ir pradeda trukdyti kasdieniams užsiėmimams, tokiems kaip miegas, namų darbai ar fizinis aktyvumas.
Sunku nutraukti naudojimąsi ekranais: Kitas ženklas - kai vaikas tampa irzlus, neramus ar net agresyvus, kai jam liepiama atsitraukti nuo ekranų. Tai gali būti aiškus priklausomybės požymis, kai ekranai tampa pagrindine emocinio pasitenkinimo šaltiniu, ir vaikas negali atsitraukti nuo jų be priešiškos reakcijos. Jei jis nuolat ieško būdų, kaip paslėpti savo įpročius arba vengia kalbėti apie ekranų naudojimą, tai gali būti signalas, kad jis jau prarado kontrolę.
Atotrūkis nuo realaus pasaulio: Vaikas, kuris pradeda rodyti mažesnį susidomėjimą veiklomis, kurios nebūtinai susijusios su ekranais - tokiomis kaip žaidimai lauke, bendravimas su draugais ar net šeimos laiko praleidimas - gali rodyti priklausomybės požymius. Tokie vaikai gali tapti vis labiau izoliuoti nuo realaus pasaulio, o socialiniai santykiai ir fizinis aktyvumas tampa vis mažiau svarbūs.
Prasta emocinė ir fizinė būklė: Priklausomybė nuo ekranų gali turėti ne tik psichologinių, bet ir fizinių pasekmių. Vaikai gali skųstis galvos skausmais, akių nuovargiu, nesugebėjimu susikaupti ar prasta nuotaika, ypač kai praleidžia ilgą laiką prie ekranų. Jei pastebite, kad vaikas yra dažnai pavargęs, suirzęs ir neturi noro daryti dalykų, kurie anksčiau jam patiko, gali būti, kad ekranai daro neigiamą poveikį jo emocinei ir fizinei sveikatai.
Nedomina kitos veiklos ar interesai: Jei vaikas visiškai atsisako įsitraukti į veiklas, kurios nebūtų susijusios su ekranais - pavyzdžiui, knygų skaitymas, menas, muzika ar sportas - tai gali būti ženklas, kad jis pradeda prarasti pusiausvyrą tarp skirtingų veiklų. Priklausomybė nuo ekranų dažnai pasireiškia tuo, kad vaikas pradeda ignoruoti kitus interesus ir susitelkia tik į technologijas.
Poveikis miegui: Priklausomybė nuo ekranų gali labai paveikti miego kokybę. Vaikai, kurie praleidžia daug laiko prie ekranų vakare, dažnai susiduria su miego sutrikimais, nes mėlyna šviesa iš ekranų slopina melatonino - hormono, atsakingo už miego ciklus - gamybą. Jei vaikas ilgai žiūri į ekraną prieš miegą, jis gali sunkiai užmigti arba miegoti mažiau kokybiškai.
Neigiamas poveikis mokymosi rezultatams: Jei ekranų naudojimas pradeda trukdyti mokslams - vaikas nesugeba susikaupti, dažnai pamiršta atlikti namų darbus arba susiduria su blogais pažymiais, tai gali būti signalas, kad jis praleidžia per daug laiko ekranuose. Priklausomybė nuo technologijų gali sutrukdyti vaikui sutelkti dėmesį ir efektyviai mokytis, todėl labai svarbu stebėti, kaip ekrano laikas veikia jo akademinius pasiekimus.
Tęstinis naudojimas nepaisant neigiamų pasekmių: Kai vaikas toliau naudojasi ekranais, nors jau mato neigiamas pasekmes (pvz., prastesnė nuotaika, pablogėjęs fizinis ar emocinis sveikata), tai gali būti aiškus priklausomybės požymis. Priklausomybė nuo ekranų dažnai pasireiškia tuo, kad vaikas praranda gebėjimą kontroliuoti savo įpročius ir dažnai pereina į neigiamą naudojimosi technologijomis ciklą.

Kaip padėti vaikui?

Jei pastebėjote šiuos požymius, svarbu pradėti spręsti šią problemą kuo greičiau.

Priklausomybės prevencija

Alkoholio poveikis smegenims

Kaip alkoholis veikia smegenis Pasak Respublikinio priklausomybės ligų centro Metodinio vadovavimo ir monitoringo skyriaus vedėjo Andriaus Lošakevičiaus, alkoholis žmogui turi dvejopą poveikį. Bendrąja prasme jis yra laikomas centrinės nervų sistemos veiklos slopintoju. Jo pavartojus lėtėja smegenų veikla, o kartu ir bendras organizmo fiziologinis ir psichologinis aktyvumas. Paprastai tariant, tai reiškia, kad alkoholio pavartojęs žmogus atsipalaiduoja. Tuo pat metu pasireiškia, nors ir skamba paradoksaliai, stimuliuojamasis poveikis, priešingas slopinimui. Tai lengva pastebėti pavartojus nedidelius alkoholio kiekius - žmogus gali tapti aktyvesnis, drąsesnis, labiau bendraujantis ir pan. Alkoholis slopina centrinę nervų sistemą, tačiau kartu pasireiškia stimuliuojamasis poveikis. Didėjant suvartojamo alkoholio kiekiui slopinamasis poveikis stiprėja, silpnėja raumenų tonusas, tampa sunkiau koordinuoti judesius, išlaikyti pusiausvyrą, ilgėja reakcijos laikas į įvairius dirgiklius. Protinė veikla taip pat lėtėja - darosi sunkiau sukaupti ir išlaikyti dėmesį, sunkiau priimti racionalius, aiškius sprendimus, aiškiai išreikšti savo mintis. Išgėrus žmonėms būna sunkiau save kontroliuoti - valdyti emocijas, elgesį, jie gali pasielgti taip, kaip paprastai nesielgtų. Kaip alkoholio poveikis pasireikš konkrečiam žmogui, yra labai individualu. Tai priklauso ne tik nuo vartojamo alkoholio (jo kiekio ir stiprumo), tačiau ir nuo paties žmogaus fiziologinių savybių (biocheminių ypatumų, kūno masės, amžiaus, lyties), jo psichologinės būsenos, lūkesčių ir socialinės aplinkos.

Negrįžtami pokyčiai smegenyse

Koučingo specialistė Lina Kraučiūnienė, dirbusi su priklausomomis moterimis sveikstančių nuo alkoholizmo reabilitacijos namuose „Ramunėlė Rehab“, pridūrė, kad alkoholis turi smarkų neurotoksinį poveikį žmogaus centrinei nervų sistemai ir veikia visas organų sistemas. Vartojant alkoholį dėl toksinių ir kancerogeninių medžiagų labiausiai kenčia kepenys, kasa, širdies ir centrinė nervų sistema: riebėja organai, sutrinka medžiagų apykaita, dirginamos smegenys. Net maži alkoholio kiekiai veikia žmogaus emocijas, jausmus ir nuotaiką. „Pasak mokslininkų, pavartojus alkoholio galutinai smegenų veikla atsistato tik per 18-20 dienų. O jei išgertuvės tęsiasi savaites, mėnesius, metus? Vartojant daugiau, dažniau atsiranda (ne)grįžtami neurocheminiai pokyčiai smegenyse ir nervų sistemoje, kas lemia racionalaus mąstymo, elgesio, socialinių santykių sutrikimus. Pavartojus alkoholio galutinai smegenų veikla atsistato tik per 18-20 dienų. Ilgainiui asmens psichologinė būsena tampa patologiška ir sunkiai prognozuojama. Žmogus tarsi įstringa kreivų veidrodžių karalystėje, kur vis dažniau ima matyti savo, aplinkinių, aplinkos atspindį ne tokį, apie kokį svajoja“, - teigė pašnekovė.

Pirmasis signalas: man viskas gerai

Pasak jos, pirmieji signalai, įspėjantys apie priklausomybę, labai nepastebimi, tačiau jie akivaizdžiai parodo, kad viskas prasideda nuo to, kad žmogus nesijaučia gerai.

tags: #priklausomybe #nuo #mamos