Priklausomybė - lėtinė, bet gydoma arba kontroliuojama sveikatos būklė. Visuomenėje vis dar gajus klaidingas įsitikinimas, kad priklausomybę turintys asmenys yra pavojingi, patys kalti dėl savo būklės arba nepajėgūs pasveikti. Ši stigma ne tik apsunkina priklausomybę turinčių asmenų gyvenimą, bet ir trukdo jiems kreiptis pagalbos. Teisingas žodžių parinkimas gali tapti pirmuoju žingsniu link sėkmingo gydymo ir integracijos į visuomenę.
Stigmos Problema ir Jos Pasekmės
Stigmatizuojami žmonės yra mažiau linkę kreiptis pagalbos į sveikatos priežiūros specialistus. Baimė dėl galimų socialinių ir teisinių pasekmių, neigiami stereotipai, sukeliantys gailestį, baimę ar net pyktį, atitolina priklausomybę turinčius asmenis nuo galimybės gauti reikiamą pagalbą.
Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) direktoriaus pavaduotoja dr. Aušra Širvinskienė teigia, kad socialinės, psichologinės ir fizinės bausmės, patiriamos visuomenėje ar artimoje aplinkoje, gali paskatinti žmones ieškoti skausmo malšinimo psichoaktyviose medžiagose. Žeminantis atstūmimas ir etikečių klijavimas, kuriuos patiria stigmatizuojami asmenys dėl psichoaktyvių medžiagų vartojimo, yra galinga socialinė bausmė, skatinanti juos toliau ir galbūt intensyviau vartoti psichoaktyvias medžiagas. Stigma ilgainiui įsisavinama ir priimami neigiami stereotipai, o tai virsta "visuma" - žmogus jaučiasi "sulaužytas", nepasitiki savimi ir savęs nevertina.
Teisingos Kalbos Svarba
Nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos” direktorė, psichikos sveikatos ir žmogaus teisių ekspertė Karilė Levickaitė įsitikinusi, kad teisingai kalbėdami apie bet kokios psichikos sveikatos sunkumų patirties turintį žmogų, mes padedame ne tik jam, bet ir patys sau. Stigmatizuojantys požiūriai ir iš to kylanti stigmatizuojanti kalba padidina žmonių patiriamą gėdą, menkumo jausmą ir tuo pačiu izoliaciją, o tai neskatina kreiptis pagalbos. Psichikos sveikata vis dar gyva šešėliuose, todėl turime ne tik tinkamai kalbėti, bet ir apskritai kalbėti. Tyla nepadeda nei reaguoti su empatija, nei suteikti tinkamą pagalbą. Be to, egzistuoja ir vadinamoji internalizuota stigma, kai visuomenės požiūris galiausiai tampa netgi požiūriu į save.
Profesionalų Atsakomybė ir Galia
RPLC Vilniaus filialo ambulatorinio skyriaus vedėjas, gyd. toksikologas Haris Jakavičius atkreipia dėmesį, kad priklausomybės sindromas formuojasi lėtai ir turi kelias stadijas. Jis ragina visus profesionalus - medicinos darbuotojus - būti atidžiais ir atsakingais. Vien tai, kad žmogus pasirodo pas gydytoją, jau įrodo, kad jis pripažįsta turįs problemą. Gydytojo tikslas - pacientą motyvuoti, padrąsinti, sudaryti gydymo planą, o ne moralizuoti, teisti, smerkti. Medicinos darbuotojai yra tie, kurie priklausomiems žmonėms suteikia viltį rasti sprendimus, o teisingi žodžiai turi labai didelę galią gydymo sėkmei.
Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai
Užsienio Šalių Patirtis
Eurazijos žalos mažinimo asociacijos (EHRA) programos vadovė Eliza Kurcevič aiškina, kad yra valstybių, kurios jau ne vienerius metus "ne geranoriškų kvietimų, o vyriausybinių nutarimų lygiu sprendžia ir įrodo teisingų terminų prasmę". Paskutinį dešimtmetį pasaulyje egzistuoja nemažai gerosios praktikos, kaip pagarbiai ir įtraukiai kalbėti apie priklausomybes. Vieni iš geriausių pavyzdžių yra Kanada, JAV, Naujoji Zelandija. Šių šalių vyriausybės institucijos pradėjo komunikaciją apie stigmos mažinimą keičiant kalbą ir publikacijomis, mokymais, skirtais sveikatos specialistams bei žurnalistams, dialogu su psichoaktyviąsias medžiagas vartojančių asmenų bendruomenėmis, pasiekė įspūdingų rezultatų.
Svarbūs Aspektai Vartojant Psichoaktyvias Medžiagas
Svarbu žinoti, kad ne visada psichoaktyvių medžiagų vartojimas turėtų būti siejamas su priklausomybe. Asmuo, vartojantis psichoaktyvias medžiagas, nebūtinai jas vartoja žalingai ar turi priklausomybės sindromą. Tai gali nustatyti tik gydytojai psichiatrai. Nepagrįstų diagnozių, kaip ir etikečių, klijavimas taip pat sudaro ydingą terpę stereotipams ir stigmai egzistuoti.
Rekomendacijos
Žiniasklaidos, šeimos ir pagalbą suteikiančių profesionalų vaidmuo šiame kontekste - ypač svarbus, todėl rekomenduojama:
- Laikytis principo „pirmiausia - žmogus“, t.y. naudoti žodyną, kurio tikslas yra akcentuoti žmogų, o ne jo ligą. Žmogaus neapibrėžia tik vienas požymis, todėl svarbu atskirti, kad asmuo, turintis priklausomybę, nėra jo liga;
- Leisti žmonėms pasirinkti, kaip jie nori būti vadinami. Pasakojant priklausomybę turinčių asmenų ar jų artimųjų istorijas svarbu įgalinti įvairias jų gyvenimo patirtis;
- Vengti dramatiškų, bauginančių, menkinančių išsireiškimų ir juos keisti terminais, kurie yra mediciniškai tikslūs, pagarbūs ir palaikantys.
Priklausomybė Plačiąja Prasme
Su priklausomybės problema tiesiogiai arba netiesiogiai susiduria didelė žmonijos dalis. Vis dėlto niekas negali tiksliai pasakyti, kas yra priklausomybė. Kai žmonių klausiama, kaip jie ją supranta, paprastai kiekvienas atsako vis kitaip. Vieni liguisto potraukio kamuojamą žmogų įsivaizduoja gulintį nuotake ir gyvenantį nuo vieno svaiginimosi iki kito, kiti mano, kad nūdienos visuomenėje mus visus kamuoja kokia nors manija. Manijos, priklausomybės, liguisto potraukio sąvokos nėra aiškiai apibrėžtos. Kalbame apie narkomaniją ir alkoholizmą, persidirbimo, švaros, malonumų maniją (hedonizmą), valgymo, lieknėjimo maniją, liguistą potraukį ginčytis, liguistą pavydą, godumą, kerštingumą, televizijos žiūrėjimo maniją - šį sąrašą galėtume dar gerokai pratęsti.
Ar mūsų visuomenė apsėsta priklausomybių? Tai liudytų daugelis požymių, ne vien dažnas šio žodžio vartojimas kalbant apie įvairius daugiau ar mažiau priverstinius elgesio modelius. Priklausomybė visuomet siejasi su frustracijos tolerancijos stoka: atrodo, jog daugelis mūsų visuomenės žmonių iš tiesų nesugeba ar beveik nepajėgia susidoroti su liūdesiu, skausmu ar praradimu, nesigriebdami maniakinių elgesio būdų. Ankstesnėse visuomenėse auklėjimas perdėtai akcentavo tokias vertybes kaip disciplina, hierarchija, pareigos atlikimas ir paklusnumas (tuo prisidėdamas prie didžiausių žmonijos istorijos katastrofų, pavyzdžiui, totalitarizmo iškilimo), o dabar vertybių skalė tarsi apsivertė. Propaguojama laisva asmenybės raiška, plėtra, materialaus gyvenimo pagrindai ir viso to siekiama. Todėl suprantama, kad plinta požiūris, jog geriausia „pašalinti“ viską, kas trukdo. Galvos skausmas suvokiamas nebe kaip signalas, jog būtina kažką keisti, o vien kaip pretekstas suvartoti pakankamą kiekį atitinkamų vaistų, darančių kiek galima greitesnį poveikį. Bendravimo krizės pernelyg dažnai ir greitai baigiasi bendravimo nutraukimu. Daugeliu požiūrių esame išpaikinta visuomenė, mėginanti savo psichikos pusiausvyrą išlaikyti per vartotojiškumą, o ne atskleidžiant ir šalinant tikrąsias mūsų nelaimių priežastis.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Taigi priklausomybę būtų galima nusakyti kaip bet kokią pasikartojančią elgseną, kuri trumpam padeda išvengti frustracijų ar jas susilpninti, bet per ilgesnį laiką frustracijas kuriančią. Pakankamai plačiai nusakius priklausomybės sąvoką, būtų galima tvirtinti, kad visi kenčiame nuo vienokio ar kitokio liguisto potraukio.
Nepaisant to, reikia kritiškai priimti priklausomybės sąvokos nuvertinimą, ypač tada, kai su priklausomybės kaip ligos samprata susijęs moralinis atleidimas nuo asmeninės atsakomybės. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose įvairios savitarpio pagalbos grupės anoniminių alkoholikų modelį („12 žingsnių“) perkėlė į tiek sutrikimų ir problemų, kad kone visos įmanomos problemos gali būti nagrinėjamos vienoje į priklausomybių gydymą orientuotoje savitarpio pagalbos grupėje. Itin problemiška tai, kad sudėtingos, gyvybei gresiančios ir neretai tragiškos gyvenimo aplinkybės gretinamos su banaliais kasdieniniais išgyvenimais. Bet visi dalyviai vienodai gali pasijusti „aukomis“ arba patvirtinti, jog turi ypatingų priežasčių naudotis „švelninančiomis aplinkybėmis“. Teiginys „Aš sergu darbomanija“ neduoda tiek pagrindo sau priekaištauti kaip teiginys „Aš nepakankamai rūpinuosi savo šeima“. Bet čia iškyla kita problema: tokia ligos samprata tarsi raginimas kitiems - tėvams, gyvenimo aplinkybėms, partneriui ir t.t.
Taigi vargu ar prasminga praplėsti sąvoką „priklausomybės sutrikimas“ ar „maniakinis susirgimas“ iki visokių nepageidautinų įpročių, o kalbėti apie priklausomybę tik tada, jeigu priklausomybės elgsena ir jos padariniai gerokai nulemia ir darko aptariamo asmens gyvenimą. Nepaisant to, aiškių ribų tarp „blogų įpročių“ ir „sunkios priklausomybės formos“ nėra. Reikia vadovautis tuo, kad sunkūs priklausomybių sutrikimai visuomenėje tiek pat dažni kaip ir „menki kasdieniški potraukiai“.
Asmenybės Struktūra ir Priklausomybės
Į klausimą, ar esama tam tikros patologinės asmenybės struktūros, kuri būtų linkusi į priklausomybę, reikia atsakyti neigiamai. Tiesa, dar 1948 metais išleistame psichiatrijos vadovėlyje rašoma, kad girtuokliai ir morfinistai esą „pagal savo konstituciją nenormalūs žmonės“ arba „apsigimę psichopatai“, tačiau šiandien visiškai aišku, kad toks rūšiavimas niekuo nepagrįstas. Nėra žmonių, turinčių imunitetą priklausomybėms. Be abejo, būtų galima aprašyti ypač pažeidžiamas grupes. Apibendrinant būtų galima teigti, kad žmonės, kurie turi bendravimo sutrikimų, kurie yra baugštūs ir depresyvūs, labiau linkę į priklausomybių sutrikimus. Vis dėlto tai nereiškia, kad kokio nors asmens psichologinė sankloda neturi jokios reikšmės formuojantis kokiam nors priklausomybės sutrikimui.
Beje, tai rodo ir gydytojų, gydančių pacientus, kenčiančius nuo stiprių fizinių skausmų, stebėjimai: žmonės, dėl medicininių priežasčių turintys vartoti dideles dozes opiatų (pavyzdžiui, morfijų), netampa nuo jų priklausomi. Bet jeigu opiatais tikimasi išsivaduoti nuo emocinių skausmų, labai greitai išsivysto priklausomybė nuo šio narkotiko. Panašių stebėjimų atlikta ir su kitomis narkotinėmis medžiagomis. Iš to išeina, kad uždraudus kokias nors narkotines mežiagas, retai sumažėja narkomanų. Priešingai, draudimai apriboja narkotinių medžiagų vartojimą arba kokia nors amžiaus grupe (suaugusieji), arba „kietuoliais“, kurie menkai teatsižvelgia į įstatymų normas. Kuo stipriau koks nors asmuo nori priklausyti vienai iš šių grupių arba sulaukti joje pripažinimo, tuo labiau tikėtina, kad jis ims vartoti uždraustas medžiagas.
Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo laiko
Geriausia potencialią narkotinę medžiagą ar maniakinę elgseną laikyti antraeiliu dalyku, tai yra, nepabrėžti nei jos vartojimo, nei atpratimo nuo jos. Išimtį sudaro sveikstantys priklausomybės ligoniai: akivaizdu, kad atpratimą nuo priklausomybės elgsenos bent jau kurį laiką turi lydėti ypač didelės asmeninės pastangos. Draugų ir artimųjų solidarumas atsisakant vartoti narkotines medžiagas taip pat labai veiksmingas. Kalbant apie priklausomybės ligonių vaikus yra pagrindo manyti, kad jiems abstinencija labai reikalinga, nes įvairūs maniakiniai sutrikimai paveldimi, jie papildo psichosocialines aplinkybes, susijusias su gyvenimu narkomanų šeimoje.
Visuomenės Problema
Siaurąja prasme, turint galvoje nekontroliuojamą cheminių medžiagų vartojimą, priklausomybė yra visos visuomenės problema - tai tarsi savaime suprantama. Tas faktas, kad autoavarijose 50 proc. žmonių žuvo dėl neblaivių eismo dalyvių, rodo, jog rezultatai toli peržengia sausos statistikos apie ligas ir mirties atvejus rėmus. Taip pat aiškėja, kad žiniasklaida bei žmonių sąmonė be galo pervertina priklausomybių formas, paplitusias visuomenės paribio grupėse, palyginti su pasekmėmis. Narkotikai toli gražu ne tokia dažna mirties priežastis kaip nikotinas arba alkoholis.
Visuminis Požiūris į Žmogų
Žodis „visuma“ vartojamas dažnai, bet dažniausiai nelabai aiškiai jį apibrėžiant. Čia mes laikomės požiūrio, kad žmogus įvairiais aspektais - fiziniais, psichiniais ir dvasiniais - suvokiamas kaip visuma. Šia prasme žodis „visuminis“ reiškia, kad šie įvairūs aspektai vienas nuo kito neatsiejami, tačiau turi būti nagrinėjami atskirai.
Fiziniai Aspektai
Fiziniai aspektai itin reikšmingi kalbant apie priklausomybes, sukeliamas kokių nors medžiagų.
- Paveldimumas kaip predispozicija. Šiandien niekas neabejoja tuo, kad paveldimumas daro didelę įtaką medžiagų sukeliamai priklausomybei. Tačiau kaip ir kalbant apie psichikos ligas, paveldimumas ir čia niekada negali būti laikomas vienintele lemiama priežastimi. Vis dėlto galima spėti, kad esama tam tikro įgimto polinkio ir į kitas priklausomybes, ne tik sukeliamas kokių nors medžiagų.
- Tolerancija. Kuo greičiau kūnas pripranta prie kokios nors narkotinės medžiagos, tuo stipresnis tos medžiagos priklausomybės potencialas. Taigi „tolerancijos eiga“ reiškia, kad dozė, kurios reikia norimam poveikiui gauti tą medžiagą ilgiau vartojant, vis didėja.
- Abstinencija. Kai žmogus įpranta vartoti kokią nors medžiagą ir jei tos medžiagos nebegaunant atsiranda fizinių ar psichinių simptomų - tai laikoma abstinencijos požymiais.
- Bendro pobūdžio sveikatos pakenkimai. Dauguma narkotinių medžiagų ne tik nuodija įvairius organus: priklausomybės kamuojamas žmogus paprastai ima nebesirūpinti savo sveikata. Rūpinimasis savo organizmu sumažėja tiek, kiek priklausomybė užvaldo to žmogaus gyvenimą. Vengiama lankytis pas gydytojus, nes baiminamasi sužinoti apie priklausomybės sukeltus padarinius. Todėl ilgai užsitęsusius priklausomybės sutrikimus dažniausiai lydi tiesioginiai ir netiesioginiai organizmo pakenkimai, galintys apsunkinti terapiją ir motyvaciją. Kita vertus, būtent sunkūs organizmo pakenkimai kartais pastūmėja priklausomybės kamuojamą žmogų gydyti savo liguistą potraukį.
Psichikos Veiksniai
Psichikos veiksniai priklausomybei atsirasti, taip pat ir jai gydyti, yra svarbiausi. Priklausomybės sutrikimai niekuomet neatsiranda socialiniame vakuume. Paprastai vadovaujamasi tuo, kad greta priklausomybės ligonio esama visos sistemos, sudarančios sąlygas priklausomybei susiformuoti ar net ją sustiprinančios. Sutuoktiniai, kurie mėgindami padėti partneriui, kompensuoja priklausomybės elgsenos rezultatus, iš esmės sudaro sąlygas jai išlikti. Tas pats pasakytina ir apie bendradarbius, kurie perima priklausomybės ligonio apleistus darbus. Daugeliu atžvilgių visuomenė irgi yra priklausomybes skatinanti sistema. Pavyzdžiui, socialinės pagalbos tinklas, egzistuojantis (laimei) mūsų visuomenėje, daugelį priklausomybės ligonių veikia neigiamai.
Žinoma, be socialinės sistemos, kurioje atsiranda ar išlieka kokia nors priklausomybė, esama ir sociopsichologinių veiksnių, ligonio gyvenime suformavusių priklausomybę skatinančius asmenybės aspektus. Prie tokių veiksnių priskirtinas ir augimas šeimoje su vienu iš priklausomybės kamuojamų tėvų. Bet paprastai sunku nustatyti specifinius veiksnius: nors kiekvienam ligoniui galima sudaryti ilgiausią sąrašą subjektyvių ar objektyvių išgyvenimų, sietinų su priklausomybės sutrikimu, bet tokių pat įvykių būna nutikę ir kitiems, kuriems liguistas potraukis nesusiformavo.
Socialiniai Veiksniai
- Socialinė izoliacija. Vystantis priklausomybei santykiai su kitais žmonėmis darosi vis sunkesni ir galiausiai visai nutrūksta - išskyrus tuos, kurie kartu vartoja narkotines medžiagas.
- Baimės. Sunkėjant priklausomybės elgesio padariniams, kartu didėja ir baimės bei nepasitikėjimo jausmas.
- Neigimas. Priklausomybės ligoniai, kurie (dar) nesilaiko abstinencijos, retai arba niekada sau ir kitiems neprisipažins, kad nebekontroliuoja savo priklausomybės elgsenos. Jei su jais imama kalbėti apie jų priklausomybę, paprastai jie reaguoja agresyviai, arogantiškai arba viską nuleidžia juokais.
Dvasiniai Aspektai
Gydant priklausomybės ligonius tikrai neatsitiktinai didelė reikšmė tenka religiniams aspektams. Didžiausios pasaulyje pagalbos priklausomybių ligoniams organizacijos, anoniminių alkoholikų (AA), terapija, remiasi dvylikos žingsnių programa. 11 žingsnis: Maldomis ir apmąstymais stengėmės pagerinti sąmoningą ryšį su Dievu - tokiu, kokį jį suvokėme. Įsidėmėtina, kad anoniminių alkoholikų organizacija nepriskiria savęs kokiai nors religijai ir neprimena tikėjimo bendruomenės. Tačiau apsilankius šioje organizacijoje ar jos gydyklose išsyk krinta į akis tai, kad krikščioniškos orientacijos grupės čia žymiai ryškiau atsiskleidžia nei kitose psichosocialinio darbo srityse, pavyzdžiui, „Caritas“ organizacijose. Prasmės ieškojimui, atsidavimui, prašymui atleisti ir dovanoti kaltę bei paklusnumui dvasinei tvarkai čia skiriama daug dėmesio - tiek nagrinėjant subjektyvią ligonio patirtį, tiek ir objektyvius išgyvenimus. Dirbant su sveikstančiais priklausomybės ligoniais dažnai išgirstama tokių asmeniškų liudijimų: „Kad atsikratyčiau butelio, man reikėjo kai ko stipresnio už girtuoklystę." Ar tai reiškia, jog tereikia teisingai tikėti ir problemos savaime išsispręs? Žinoma, kad ne. Minėtosios organizacijos taip pat nepropaguoja tokio modelio. Priešingai, dvasiniams aspektams, greta kitų, dažnai suverčiama kaltė už priklausomybės atsiradimą. Bet turima galvoje ne tikrasis tikėjimo turinys, o žmogiškosios normos, kurios įsitvirtinusios kai kuriose krikščioniškose bendruomenėse ar tėvų namuose.
Priklausomybės Apibrėžimas ir Klasifikacija
Kadangi priklausomybės sąvoka nėra griežtai apibrėžta, tai ja nusakomos labai skirtingos būsenos. Oficialiose psichikos sutrikimų klasifikacijose ši sąvoka nebevartojama. Priklausomybė pagal tarptautinę psichikos sutrikimų klasifikaciją (APA, 1994) apibrėžta tiksliai. Neturi reikšmės, kad priklausomybės sąvoką mėginsime apibrėžti kuo tiksliau, riba tarp piktnaudžiavimo ir priklausomybės bus labai paslanki. „Taškas, kuris jau peržengtas“, pereinamosiose stadijose dažnai labai aptakus.
Kontrolės Praradimas
Kontrolės praradimas reiškia, kad žmogus, net ir nepaprastai stengdamasis apriboti vartojimą norimo dydžio doze, to nepajėgia padaryti. Tai reiškia, kad alkoholikas gali arba tik visiškai abstinentiškai gyventi, arba geria liguistai. „Normaliai“ gerti nebeįstengia. Visi žinomi terapijos principai remiasi tuo, kad kontrolės praradimas nebegrįžtamas. Tai reiškia, kad sveikstantys priklausomybės ligoniai visą gyvenimą turi gyventi absoliučioje abstinencijoje, jeigu nori savo priklausomybę įveikti ir ją valdyti. Individualioje priklausomybės raidoje nors kartą pasireiškia aiškūs požymiai, kad kontrolė prarandama. Tačiau tą faktą vienareikšmiškai įvertinti nėra taip paprasta. Pavyzdžiui, beveik kiekvienas žmogus patyrė, ką reiškia prarasti kontrolę: kai, tarkim, norėjo suvalgyti tik vieną šokolado gabaliuką, o sukirto visą plytelę. Bet tai nereiškia, jog nuo tol jis nebevalios šokolado valgyti saikingai. Daugumai žmonių pavyksta, net ir vieną kartą nebesusivaldžius, ribotai valgyti šokoladą, jo visiškai neatsisakant.
Psichinė ir Fizinė Priklausomybė
Nusakant priklausomybės sąvoką neretai skiriama psichinė ir fizinė priklausomybė. Fizinė priklausomybė apibūdinama pagal tai, ar abstinencijos simptomai sunkūs. Vartojant centrinę nervų sistemą slopinančias medžiagas (alkoholį, raminamuosius arba migdomuosius medikamentus ir t.t.) ir opiatus (heroiną, morfijų), abstinencijos simptomai būna itin nemalonūs ir net gali grėsti gyvybei. Bet atidžiau vertinant toks fizinės ir psichinės priklausomybės atskyrimas veikiau atspindi tai, kad nepakankamai suprantame daugumos medžiagų organinį poveikį smegenims. Iš esmės aišku, kad bet kokios narkotinės medžiagos poveikis pasireiškia medžiagų apykaitos pasikeitimais smegenyse. Tai reiškia, kad narkotinė medžiaga turi užimti natūralių ir organizmui savų transportuojančių medžiagų vietą. Jei jų arba atitinkamų receptorių nebūtų, tai medžiaga negalėtų veikti. Taigi jeigu kalbama apie „grynai psichinę“ priklausomybę, tai nereiškia, kad medžiagų apykaitos procesai čia nevaidina jokio vaidmens - net jeigu ir nebūtų žinoma, kokių medžiagų organizmas pats nebegamina arba pradeda pernelyg daug gaminti ėmus vartoti narkotinę medžiagą, kokie receptoriai blokuojami ir taip toliau. Jeigu ir čia sudėtinga apibrėžti aiškias ribas, tai prasminga skirti medžiagas su dideliu potencialu sukelti sunkius abstinencijos simptomus ir tokias, kurių nutraukimas nesukelia jokių fizinių simptomų.
tags: #priklausomybe #tai #zodziu #zodynas