Laisvė - tai žodis, kuris nuolat skamba mūsų visuomenėje, ypač minint svarbias istorines datas. Vakar, minint Laisvės gynėjų dieną, daug kalbėta apie laisvę, jos sampratą ir vertę. Rytoj Klaipėdoje bus minėjimas - dar viena proga, kurioje šis žodis vaidins nemenką vaidmenį. Minėjimas vyks prie paminklo „Už laisvę žuvusiems“. Sausio 15-oji - tinkama diena pagerbti tuos, kurie 1923 m. žuvo, kad Klaipėda taptų Lietuvos dalimi. Tačiau, ar visada susimąstome, kodėl minime būtent šią dieną? Ar nevertėtų pažvelgti į istoriją kitu kampu, atsižvelgiant į tai, kaip laisvės idėja formavosi ir keitėsi bėgant laikui?
Sausio 15-osios istorinis kontekstas
Sausio 15-oji, nors ir svarbi data, turi savų niuansų. 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos kraštas dar netapo Lietuvos dalimi. Tądien buvo pasirašytos paliaubos, kurios buvo (abi pusės tą suprato ir pripažino) laikinas susitarimas. Nei tądien (sausio 15-ąją), nei kitą dieną 1923-iaisiais šventės Klaipėdoje nebūta. Tarpukariu Lietuvos valstybės vadovams nebuvo patogu skelbti šios dienos šventine, atmintina ar net viešai rodytis jos minėjimuose. Jie tą darydavo labai retai, kadangi istorija, kurią priminė Sausio 15-oji, švelniai tariant, nebuvo visai maloni. Ypač galvojant apie tai, kaip prieš Lietuvą ją galėtų išnaudoti tiek Vokietija, tiek pagrindinės sąjunginės valstybės. Sausio 15-oji Lietuvoje tarpukariu niekada netapo valstybės švente. Jos ritualą pasiūlė ir labiausiai propagavo Lietuvos šaulių sąjunga. Nes šiai organizacijai tai buvo būdas pagerbti aukas; būdas savo viduje ugdyti supratimą, kokios reikšmės darbus gali padaryti visuomeninė iniciatyva; būdas prisiminti tai, ką patys šauliai vadino svarbiausiu savo nuopelnu Lietuvos valstybei.
Vasario 16-osios reikšmė Lietuvos laisvei
1923 m. vasario 16 d. pagrindinės sąjunginės valstybės priėmė sprendimą perduoti suverenines teises į Klaipėdos kraštą Lietuvos Respublikai. Istorija tuo irgi dar nesibaigė, nes dar laukė derybos dėl Klaipėdos statuso Lietuvos sudėtyje. Nepaisant to, po šio sprendimo sąjungininkės iš Klaipėdos pasitraukė. 1923 m. vasario 16 d. sprendimas reiškė, kad Klaipėda tampa Lietuvos dalimi cesijos būdu, kitaip tariant, paisant tuo metu galiojusių tarptautinės teisės normų. Vasario 16-oji yra diena apie laisvę. Tą dieną moderniojoje Lietuvos istorijoje įvyko daugybė dalykų, kurie visi sukasi apie šį žodį. Ir Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos buvo labai esminis žingsnis tos laisvės link. Nes 1918 m. vasario 16 d. ta laisvė buvo deklaruota, o norint ją pasiekti iš tikrųjų, reikėjo dar nuveikti labai daug. Įskaitant - žengti žingsnius ekonominės nepriklausomybės link. Tuo metu ekonomine prasme Lietuva buvo Vokietijos „įkaitė“. Lito įvedimas ir Klaipėdos prijungimas buvo du esminiai žingsniai, ilgainiui leidę nuo šios priklausomybės išsivaduoti. Abu juos, beje, žengė tas pats Ernesto Galvanausko ministrų kabinetas.
Paminklas „Už laisvę žuvusiems“: praeities interpretacijos
Kai prieš šimtą metų, 1925-09-27, tuometinėse Klaipėdos miesto kapinėse Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Budrys ir kiti atidengė paminklą „Už laisvę žuvusiems“, suprantama, kad toji laisvė buvo suprantama, švelniai tariant, įdomiai. Taip, gal tai ir buvo nuoširdi dalies vietos lietuvių jausena. Bet daugumą Klaipėdos krašto gyventojų (įskaitant daugumą vietos lietuvių) toks pasakojimas vargu ar įtikino. Nes dauguma vietos lietuvių revoliucijų nekėlė, klausė valdžios, bet viduje buvo gerokai laisvesni nei žymiai vėliau išbaudžiauninti „didlietuviai“. Iš tiesų pasakojimas apie laisvės atnešimą klaipėdiečiams išreiškė ne ką nors kitą, o kelis dešimtmečius „didlietuvių“ plėtotą stereotipą apie vokiečių įtakai pasidavusius, savo „tikrąjį“ lietuviškumą privilegijų vardan paaukojusius „mažlietuvius“.
Tautinio atgimimo ištakos ir raida
XIX a.-XX a. pradžioje Lietuvoje vykęs visuomeninis, kultūrinis, politinis judėjimas, kurio tikslas buvo išsivaduoti iš Rusijos priespaudos ir atgaivinti Lietuvos valstybingumą. Jo pradžia laikoma Vilniaus universiteto auklėtinių (daugiausia žemaičių) Simono Stanevičiaus, Simono Daukanto ir kt. literatūrinė ir mokslinė veikla XIX a. II-III dešimtmečiais. Po 1830-1831 m. sukilimo pralaimėjimo dauguma lietuvių inteligentų nebegalėjo dirbti Lietuvoje. Sankt Peterburge - žymiausiame to meto lietuvių kultūrinės veiklos centre - Simonas Daukantas išleido pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. XIX a. viduryje lietuvių tautinio atgimimo centru tapo Varniai, kur seminarijos rektoriumi tapo iš Sankt Peterburgo į Lietuvą sugrįžęs Motiejus Valančius. Čia jis parengė Žemaičių vyskupystės istoriją lietuvių kalba. XIX a. viduryje poetas, publicistas, vertėjas Laurynas Ivinskis pradėjo leisti pirmąjį lietuvišką periodinį leidinį - kalendorių (nuo 1848 m. vadinosi „Kalendorius arba metskajtlus ukiszkas“).
Taip pat skaitykite: Gydymo metodai Marijampolėje
Po 1863-1864 m. sukilimo numalšinimo, lietuviškos spaudos draudimo metais savo veiklą toliau tęsė M. Valančius, inicijavęs blaivybės sąjūdį, organizavęs lietuviškų knygų spausdinimą Rytų Prūsijoje ir jų slaptą gabenimą į Lietuvą, slaptųjų mokyklų steigimą. Svarbus lietuvių tautinio atgimimo įvykis buvo lietuviškų laikraščių ir žurnalų pasirodymas. Tautinę sąmonę žadino pasaulietiniai „Aušra“, „Varpas“, katalikiški „Tėvynės sargas“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. XIX a. pabaigoje pradėjo kurtis pirmosios politinės partijos, kurios XX a. pradžioje ėmė kelti ne tik Lietuvos autonomijos Rusijos sudėtyje (vienas iš Didžiojo Vilniaus seimo nutarimų), bet ir nepriklausomybės idėją. Pastarąją ėmėsi realizuoti 1917 m. rugsėjo mėn.
Spaudos draudimas ir knygnešių vaidmuo
Po 1863-1864 m. sukilimo numalšinimo, carinė valdžia ėmėsi griežtų priemonių, siekdama rusifikuoti kraštą. Vienas iš svarbiausių žingsnių buvo lietuviškos spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis, kuris truko nuo 1864 iki 1904 metų. Šis draudimas tapo svarbiu stimulu tautiniam atgimimui. Lietuviškos knygos ir laikraščiai buvo spausdinami Mažojoje Lietuvoje (Rytų Prūsijoje) ir slapta gabenami į Lietuvą. Knygnešiai, tokie kaip Jurgis Bielinis, rizikavo savo gyvybėmis, platindami lietuvišką spaudą ir šitaip palaikydami tautinę savimonę.
1905-1907 m. revoliucija Rusijoje ir jos įtaka Lietuvai
po darbininkų demonstracijos sušaudymo 1905 01 09 Rusijoje prasidėjo masiniai darbininkų streikai, valstiečių sukilimai, neramumai armijoje ir laivyne Liberalūs visuomenės sluoksniai reikalavo reformų. Atsirado darbininkų ir inteligentų profsąjungos, daugėjo kairiųjų partijų, kūrėsi liberalios, konservatyvios ir kraštutinės dešiniosios partijos bei organizacijos. Imperatorius Nikolajus II buvo priverstas paskelbti 1906 11 17 manifestą, kuriame žadėjo politines laisves. Sušaukta Valstybės Dūma - įstatymų leidžiamasis organas. Sukurta Ministrų Taryba. Nuslopinti ginkluoti sukilimai Maskvoje ir kituose miestuose. 1907 m. vyriausybei pavyko suvaldyti situaciją. Revoliucijos pabaigą reiškė II Valstybės Dūmos paleidimas.
Didysis Vilniaus Seimas
Dalyvavo apie 2 tūkst. atstovų iš Lietuvos ir lietuviškų kolonijų užsienyje. Politiškai konsolidavo lietuvių tautą. Suvažiavimo iniciatoriai: J. Basanavičius ir kt. Priimti 4 punktai nutarimų: 1. Dabartinė padėtis Rusijoje ir Lietuvoje; 2. Lietuvos autonomija; 3. Kaip iškovoti autonomiją; 4. Valsčiai, mokyklos ir bažnyčios. Naktį po suvažiavimo buvo išspausdinta 36 tūkst.
Lietuvos Nepriklausomybės Aktas
1918 02 16 Lietuvos Tarybos nutarimas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Posėdžiui pirmininkavo J. Basanavičius. 1918 11 11 Valstybės tarybos prezidiumo patvirtinta vyriausybė, kurią sudarė tautininkai ir jiems artimi nepartiniai.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Kovos už nepriklausomybę (1918-1920 m.)
Nepriklausomybės karo (1918-20) pagrindiniai etapai: kovos su Sovietų Rusijos kariuomene (1919 pirma pusė), su bermontininkais (1919 antra pusė), karas su Lenkija dėl Lietuvos pietryčių teritorijų (1920). Vokietija, siekdama neprileisti Sovietų Rusijos karinių junginių prie savo sienų, suteikė Lietuvai 100 mln. markių finansinę paskolą. Lietuvos kariuomenė pradėta kurti pagal Krašto apsaugos ministerijos 1918 11 23 įsakymą. 1918 12 29 naujos Vyriausybės ministras pirmininkas M. Sleževičius kreipėsi į Lietuvos gyventojus, kviesdamas juos savanoriais stoti į kariuomenę. Buvo paskelbta karininkų mobilizacija. Lietuvos kariuomenės pirminį branduolį sudarė apie 100 iš Rusijos grįžusių karininkų bei gydytojų ir apie 50 savanorių (1919 03 savanorių jau buvo 3000, karių ir toliau daugėjo). 1919 pirmoje pusėje Sovietų Rusijos kariuomenė (3 divizijos, apie 20 000 žmonių) užėmė apie 2/3 Lietuvos teritorijos (Rokiškį, Telšius, Šiaulius, Uteną, Daugus, Mažeikius, Varėną, Radviliškį ir kitus miestus), siekė užimti Kauną ir priartėti prie Rytų Prūsijos sienos. Tuo metu vyko Rusijos pilietinis karas, be to, Sovietų Rusijos kariuomenė veržėsi ir į Lenkiją bei Latviją. Ginti nuo jos Kauną ir Lietuvos vakarinę dalį padėjo ir Vokietijos kariuomenė, vėliau - saksų savanorių daliniai.
Lietuvos ir Baltarusijos santykiai atkūrus nepriklausomybę
Lietuva 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės Aktu atkūrė savo valstybingumą, o Baltarusijos SSR Aukščiausiajai Tarybai 1991 m. rugpjūčio 25 d. paskelbus nepriklausomybę, šalis istoriškai pirmą kartą tapo suverenia ir pasaulio pripažinimo siekiančia valstybe. Šalis neturėjo istoriškai nusistovėjusių sienų, politinių bei ekonominių santykių su kitomis valstybėmis, išskyrus tuos, kuriuos turėjo būdama SSRS sudėtyje. Tad ir Lietuva, užmegzdama diplomatinius santykius su Baltarusijos Respublika kaip suverenia valstybe, tai darė pirmą kartą. Iš pat pradžių buvo gerai suprantama, kad Baltarusija, su kuria Lietuvos siena sudaro apie 730 km, yra labai svarbi kaimynė. Geros kaimynystės su Baltarusija siekis turi ir solidų istorinį pagrindą - ilgą bendro gyvenimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje laikotarpį. Po pastarosios žlugimo mus siejo per šimto metų priklausymas Rusijos imperijai, sukilimų ir persekiojimų patirtis. Tad istoriškai lietuviai ir baltarusiai yra gana artimos tautos.
Dabartiniai iššūkiai: tautinio tapatumo paieškos
Tautinis atgimimas prasidėjo suvokus tautinės savimonės neturėjusios tautos išnykimo grėsmę, kuri niekada nepasitraukė iš lietuvių gyvenimo. Tautinis atgimimas prasidėjo dramatiškais laikais, kai nebuvo ne tik valstybės, bet ir modernios tautos. Reikėjo sukurti naują tautą, ir tik po to buvo galima imtis savo valstybės statybos darbų. Tai du sudėtingi politiniai uždaviniai. Su tauta pasisekė labiau, negu su valstybe. Lietuviai ne tik atlaikė sovietinę okupaciją, bet ir surado jėgų atkurti nepriklausomą valstybę. Iššūkiai nepriklausomybei jiems yra toks pat suprantamas dalykas, kaip vokiečiams punktualumas, o italams jo nebuvimas. Artėjančio šimtmečio proga reikia pasidžiaugti, kad šiandien kol kas dar galime kalbėti, o ne rėkti.
Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip sumažinti laiką prie kompiuterio
tags: #priklausomybes #diena #atgimimas