Vaikų isterijos - iššūkis, su kuriuo susiduria daugelis tėvų. Šiame straipsnyje aptarsime, kas sukelia isterijas prieš miegą, kaip tėvai gali pasiruošti tokiems priepuoliams ir kaip elgtis, kai vaikas jau isterikuoja. Taip pat nagrinėsime, kaip nustatyti ribas, reaguoti į emocijas ir padėti vaikui išmokti susitvarkyti su savo jausmais.
Kada prasideda ir kada pasibaigia isterijos priepuoliai?
Isterijos dažniausiai būdingos 2-3 metų vaikams, kai jie pradeda suvokti save kaip atskirą asmenybę. Šiuo laikotarpiu vaikas pradeda reikšti savo poziciją, dažnai prieštaraudamas tėvams ir elgdamasis priešingai nei jie prašo. Tai normali raidos išraiška, tačiau reikalaujanti iš tėvų kantrybės ir ištvermės.
Pasitaiko, kad ir vyresnių vaikų tėvai skundžiasi dėl isterijų. Viena iš priežasčių gali būti ta, kad tėvai neatsispyrė vaiko reikalavimams ir nuolaidžiavo nepagrįstoms isterijoms. Jei penkerių-septynerių metų vaikas trypia kojomis ir klykia norėdamas ką nors gauti, tai gali reikšti, kad tėvai pražiopsojo tuos pirmuosius kartus, kai reikėjo pralaukti ir nenusileisti.
Vaikas, kuris pajunta, kad isterija ar kitokiu „negražiu“ elgesiu gali ko nors pasiekti, tą elgesį kartoja. Ir atvirkščiai, jei supranta, kad nieko tokiu elgesiu nepasieks, isterijos greitai pasibaigia. Vaikas neplanuoja šių priepuolių, jie nėra tyčiniai, tiesiog mato, kad tai veikia tėvus, ir kartoja šį elgesį, kol jis veiksmingas.
Aiškios elgesio ribos
Kai vaikas pradeda isterikuoti, svarbu turėti aiškias elgesio ribas. Mažylis turi žinoti, kas jam leidžiama, o kas - ne. Nereikia bijoti vaikui pasakyti „ne“, nes jis turi išmokti išgirsti žodį „negalima“ ir jam paklusti. Svarbu, kad ribos būtų aiškios ir nekintančios. Jei nusprendėte, kad filmuką žiūrės tik kartą per dieną, to ir laikykitės.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Ribos reikalingos, bet ne mažiau reikalingas ir įsiklausymas į vaiką, gebėjimas suprasti, kodėl jį ištiko isterijos priepuolis. Galbūt mažyliui nepakanka tėvų dėmesio ir jis nori žūtbūt jo gauti. Gal nori pasakyti, kad jam blogai, o kitaip savo jausmų nemoka reikšti. Priežasčių būna įvairių.
Svarbu, kad vaikas turėtų teisę rinktis. Tai yra nesakyti „ne“ tais atvejais, jei turite galimybę leisti pasirinkti, nes jis turi išmokti rinktis - ne tik klausyti tėvų. Rinktis geriausiai duoti iš dviejų ar daugiausia trijų dalykų. Iš daugiau bus per sunku ir mažylis dar labiau gali supykti.
Isterijos viešoje vietoje
Vaikai dažniausiai isterijos priepuolius „surengia“ viešoje vietoje: svečiuose, parduotuvėje, gatvėje. Vaikai greitai pajaučia, kur tėvai labiau nuolaidžiauja. Kad taip nenutiktų, reikia vienodai elgtis tiek namuose, tiek viešoje aplinkoje. Jeigu nuspręsite, kad saldainių perkate tik savaitgaliais, nekeiskite nuomonės. Pačiam vaikui bus aiškiau ir jis ramiau jausis, jei žinos, kad atėjus savaitgaliui saldainių gaus. Mažylis sutrinka, kai nėra aiškių taisyklių ir tėvai kartais nė už ką nesutinka pirkti, tarkim, žaislo, o kitą dieną ima ir nuperka.
Gali būti taip, kad tėvai labai stengiasi nustatyti taisykles, jų laikosi, tačiau vaikas turi dar ir senelius, kurie be galo myli. Gana dažnai būna, kad grįžę iš senelių mažyliai pasikeičia. Būna irzlūs, nes „išsimuša“ iš vėžių. Prireikia laiko, kol namuose vėl ima elgtis taip, kaip dera. Aiškios ribos reikalingos ne tik namuose, bet ir pas senelius. Tai svarbu dėl paties vaiko, nes jis jausis saugesnis. Dažnai augantieji namuose, kuriuose yra taisyklės, mažiau verkia, mažiau isterikuoja, nes jiems aišku, kaip elgtis.
Seneliai retai mato vaiką, todėl nori jį palepinti. Antra vertus, ne visada tik jie „išderina“ vaiką. Kartais patys tėvai, jausdami, kad neskiria mažyliui pakankamai laiko, nori kaip nors atsidėkoti ir nuolaidžiauja. Tačiau pernelyg nuolaidžiaudami galime padaryti vaikui meškos paslaugą. Nes gyvenimas margas kaip genys, jis turi savas taisykles, kurių privalome laikytis. Ir tikrai visur ir visada mūsų vaikui nebus nuolaidžiaujama. Nebus taip, kad jo noras taps svarbiau už viską. Ir šito reikėtų mokyti nuo pat mažens - kai išmoks ko nors negauti bet kada užsigeidęs, pačiam bus tik lengviau.
Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys
Isterijos dėl apsirengimo
Kai kuriems vaikams apsirengimas gali sukelti tikrą isteriją. Drabužis griaužia, spaudžia… Atrodo, isterijos nesibaigia niekada… Išties būna vaikų, kurių oda jautresnė ir į drabužius reaguoja verksmu. Galbūt jie ir iš prigimties jautresni, dirglesni. Jiems galima paieškoti švelnesnių drabužių. Bet gali vaikas nenorėti eiti, tarkim, į darželį ir todėl verkti kaskart, kai mama prašo apsirengti. Gali būti paprasčiausiai per sunku tai pačiam padaryti. Na arba toks elgesys nulemtas nuolatinio nuolaidžiavimo. Reikia labiau pažinti vaiką, kad atsakytum, kodėl taip elgiasi, gal iš tikrųjų yra svari priežastis. Tikrai negalima kiekvienos isterijos nenurašyti „išsigalvojimams“. Labai svarbu išgirsti mažylį, įsiklausyti, nes tikrai kartais gali blogai jaustis ir verkti dėl to. Kartu nereikia atmesti ir tikimybės, kad gali manipuliuoti pajautęs, jog tėvai šoka pagal jo dūdelę.
Pasiruošimas isterijoms
Jeigu isterijas išbando kiekvienas vaikas, galbūt galima joms kaip nors iš anksto pasiruošti? Pirmiausia, ko gero, svarbu nusiteikti tėvams, auginantiems mažus vaikučius, kad taip gali būti, kad greičiausiai bus ir kad tai nieko baisaus. Nes vaikas nori išbandyti savo ribas ir sužinoti, kiek gali. Svarbu parodyti, kad suprantate jo norą, paskui aptarti jūsų susitarimą. Dažniausiai, kol bėdų dėl isterijų nekyla, tėvai ir nepagalvoja, kad galima iš anksto aptarti taisykles, kaip elgtis parduotuvėje, svečiuose, gatvėje. Aišku, vėliau būtina jų nuosekliai laikytis.
Ką daryti, kai vaiką ištinka isterija?
Svarbu jokiais būdais nenusileisti vaikui, net jei jis parpuolė ant grindų. Galima paeiti į šalį, leisti jam „išsipykti“. Vaikas gali rėkti, bet kai pajaus, kad tai neveikia, nustos. O jei problema įsisenėjusi, apibrėžkite taisykles nuo šiandien. Šiuo atveju rezultatą pasiekti bus sunkiau, isterijos tęsis ilgiau. Juk vaikas jau pripratęs taip elgtis, viską gauti, ir reikia laiko, kol supras, kad tai neveikia. Reikia rasti jėgų prakentėti.
Dažnai tėvai vaiką uždaro kitam kambaryje: „Tu pagalvok, ką darai blogai.“ Tai viena didžiausių tėvų klaidų. Mažam vaikui per sunku galvoti, nes jis nesuvokia, ką bloga daro parpuldamas ant grindų. Jis tiesiog turi didžiulį norą ir tą norą reiškia kaip tik taip. Todėl geriau ne kitame kambaryje palikti, o paeiti šiek tiek į šoną, kad mažylis jaustų, jog jūs truputėlį atsitraukiate ir jūsų jo elgesys neveikia. Paliktas kitame kambaryje jausis atstumtas, nesuprastas, nuskriaustas dar labiau. O jeigu parodysite, kad suprantate, kas vyksta, pasakysite: „Aš suprantu, tu pyksti, bet neduosiu to daikto. Tad nusiramink ir tada abu kažką pažaisime“, mažiukui bus paprasčiau. Jis žinos, kad tėvai jį išgirdo.
Kaip nuraminti vaiką? Kaip elgtis mamai?
Kiekviena šeima yra patyrusi vaiko isterijos priepuolius. Tai normali vaiko raidos išraiška, reikalaujant iš aplinkinių dėmesio, norų išpildymo ir kit. Svarbu palaukti. Reikalaudamas krūties, kūdikis verkia, nes jis alkanas. „Tu verki, nes esi alkanas, aš tave pamaitinsiu“. Trejų metukų mažylis reikalauja filmuko. „Tu nori žiūrėti filmuką? Aš tave suprantu, bet dabar miegosim, o po to įjungsime televizorių“. Arba: „Ar nori pasivaikščioti? Gerai, eime, tik apsirenkime, kad nesušaltume“, neužaštrindama.
Taip pat skaitykite: Psichologija vaikams ir paaugliams
Vaikas nepriima ilgų postringavimų. „Pažiūrėk, šuniukas eina pro mūsų kiemą. Įdomu, kur jis bindzena“. „Laikas miegučio. Ir mano Gretutė eina poguliuko“. Kartais padeda dainelės. „Man labai gaila, kad tu niekaip negali įveikti savo ožiuko. Palaukime, kol jis nusiramins“. Tėvai neturėtų šių vaiko scenų dramatizuoti. Jei tai kartojasi, tai pasižymėkite. Kai vaikas nusiramins, negrįžkite prie temos, dėl kurios tiek daug ašarų buvo išlieta. Jei tai žaidimų metas, paguldykite jį, jei „drama“ įvyko prieš miegą.
Jokiu būdu neleiskite vaikui pajusti savo verksmo galios. Jei vaikas ašaromis pasiekia pageidaujamo daikto, jis intuityviai suvoks savo pergalę. Ir tada dažniau sulauksite reikalavimų, išreikštų riksmu ir trypimu. Neturėtumėte vaizduoti, kad jaučiatės nelaimingas. „Aš žinau tiesą“. Nesijuokite iš vaiko. Vaikas labai skaudžiai išgyvena. Jis pyksta, pasimeta, nežino, kaip reaguoti. Tai sukelia jam nepilnavertškumo būseną. Tėvai neturėtų erzinti įpykusio vaiko. Jis ir taip jaučiasi nelaimingas. Jam atrodo, kad viskas griūva, netenka pusiausvyros - net tėvai, kai jam reikia pagalbos, jo nepalaiko! Jūsų tikslas - išmokyti vaiką garbingai suvaldyti savo pyktį, įtūžį. Nenusileiskite jo reikalavimams.
Nepapirkinėkite savo vaiko saldumynais ar žaislais. Jei vaikas pradeda spekuliuoti ligomis ar skausmais, greitai pradės spekuliuoti ligomis ar skausmais. Vaikas neturėtų girdėti tėvų nesutarimų, priekaištų. Jei vaikas daužo galvą, spardo sieną, paklokite jam ant grindų apklotą ir paeikite į šoną. Vaikas neturi rasti užtarėjo.
Vaiko emocijos
Emocijos - tai natūralios, dažniausiai trumpalaikės ir dėl konkrečios priežasties kylančios vaiko organizmo reakcijos į situaciją. Žmogaus veidas geba sukurti virš 7000 veido išraiškų ir egzistuoja dešimtys įvairių emocijų. Vaiko emocinė raida pradeda skleistis nuo mažumės, todėl jau kūdikystėje galime pradėti lavinti vaikų emocinį raštingumą. Tam tinkami įvairūs būdai: apibūdinti emocijas žodžiais ir pavaizduoti veido išraiškomis, paprastais ir vaikui suprantamais žodžiais pasakoti, kokios vaiko emocijos yra patiriamos skirtingose situacijose, palaipsniui lavinti jų atpažinimo ir įvardinimo įgūdžius bei savo pavyzdžiu rodyti kaip įvairios vaiko emocijos gali būti išreikštos tinkamai.
Nuo maždaug 1,5 metų iki 4-5 metų ypač sparčiai vystosi vaiko emocinė raida, taigi vaikai ima aktyviau dalyvauti šiame mokymosi procese ir patys. Šiuo laikotarpiu atsiranda daugiau aplinkybių, kada galime įtvirtinti teorines žinias praktinėse situacijose.
Galite pastebėti, kad kūdikiams iki vienerių metų reiškiasi pirminės vaikų emocijos: pasitenkinimas, susidomėjimas, džiaugsmas, pyktis, liūdesys, baimė, neviltis, distresas, pasibjaurėjimas. Antrinės vaikų emocijos pradeda reikštis 1-2 gyvenimo metais: gėda, pasididžiavimas, sumišimas, kuklumas, drovumas, kaltė, pavydas, dėkingumas, panika.
Vaikiškos knygos - tai vienas pagrindinių įrankių, padedančių tėvams vaiką supažindinti su įvairiomis emocijomis. Galite rasti knygų, apžvelgiančių tiek pagrindines emocijas vienoje vietoje, tiek po atskirą knygą kiekvienai emocijai. Vaikų emocijų kortelės ir plakatai taip pat gali būti puiki pagalbinė priemonė mokantis atpažinti emocijas ir jas reguliuoti. Galima ieškoti vienodų veidelių, juos aptarinėti, įvardinti tėvams savo emociją ir paprašyti vaikus parodant pirštu į kortelę papasakoti apie savo šiuo metu jaučiamą ar išgyvenamą emociją.
Vaiko emocinė raida - ašaros ir pykčio priepuoliai, vaiko isterijos
Nuo 1 metų pradeda stipriai reikštis vaiko savarankiškumas. Vaikas žengia pirmuosius žingsnius, geba atitolti nuo tėvų, jau gali bandyti tam tikras užduotis atlikti savarankiškai (apsiauti batus ar užsidėti kepurę). Nebūtinai visi vaiko bandymai yra sėkmingi, tačiau noras atlikti viską pačiam vis stiprėja. Gana dažnos situacijos, kuomet vaikui nepavyksta pasiekti norimo tikslo (pvz., apsiauti bato), tenka nutraukti mėgiamą veiklą (pvz. Nustoti žaisti ir ruoštis miegui) ar tėvai atitraukia mažylį nuo tam tikro pavojingo veiksmo (pvz. Neleidžia pačiam lipti stačiais laiptais). Tokiose ir panašiose situacijose vaikas gali kristi ant žemės, spardytis, rėkti ir verkti dėl patirtos nesėkmės ar nutrauktos veiklos. Raidos atžvilgiu - tai visiškai normali ir dažnai pasitaikanti tokio amžiaus vaikų reakcija. Tarp tėvų šios intensyvios emocijos dažnai dar yra žinomos, kaip pykčio priepuoliai vaikui ar vaiko isterijos priepuoliai.
Kai kyla vadinamos „vaiko isterijos”, svarbiausia ne pulti moralizuoti vaikui, kad to daryti negalima, slopinti ar nukreipinėti šias emocijas, o padėti jam išgyventi emociją kartu, tinkamais būdais ir sugrįžti į glaudų ryšį: „Suprantu tave“, „Suprantu, kad tau pikta“, „Man irgi būtų pikta, esu šalia, girdžiu tave“, „Ar nori, kad apkabinčiau tave?“, „Kaip galime išleisti šį jausmą? Patrepsėkim, pakvėpuokim, pakumščiuokim pagalvę“. Tokia situacija tėvų akimis dažnai gali atrodyti, kaip nevaldoma vaiko isterija, tačiau svarbu suprasti, kad tai yra vaiko pagalbos šauksmas jums, nes tokio amžiaus vaikai dar negeba efektyviai reguliuoti savo emocijų patys ir dar ne vienerius metus tam pasitelks pačius artimiausius žmones - tėvus.
Tuo metu, kai vaikas yra pagautas itin stipraus įkarščio, labai tikėtina, kad jis negirdės tėvų prašymų arba jie net paaštrins situaciją. Todėl kartais tik nurimus emocijai galime su vaiku aptarti vadinamos vaiko isterijos įvykį plačiau. Svarbu tinkamai įvertinti ir vaiko amžiaus aspektus. Pavyzdžiui, tėvai pasakoja, kad 1 metų vaikas „isterikuoja“ ir paanalizavus situaciją, paaiškėja, kad labai dažnai egzistuoja gana paprasta priežastis - nepatenkinti fiziologiniai poreikiai. Todėl prieš ieškant gilesnių pykčio protrūkio priežasčių pirmiausia reikia įsitikinti ar yra atliepti būtinieji poreikiai ir ar vaikas nejaučia alkio, miego trūkumo, per intensyvios stimuliacijos, dėmesio trūkumo ir pan. Atliepus šiuos poreikius ar išsiaiškinus, kad jie yra patenkinti, galima ieškoti tolimesnių priežasčių, kodėl įvyko vadinamos vaiko isterijos. Taip pat svarbu paminėti, kad vaiko emocijų protrūkiai gali pasireikšti po įtemptos dienos, kai vaikas eina į darželį, buvo šventėje, ar kitoje veikloje ir po dienos grįžta namo sudirgęs.
Tinkamas elgesys su vaiku isterijos metu
Tinkamas ir sveikas elgesys su vaiku tokiais atvejais - neatsiejama kūrybiškumo puoselėjimo dalis, nes aukštas emocinis intelektas yra viena iš svarbių kūrybiškumo dedamųjų. Pagrindinė taisyklė, kuri gali padėti išlaikyti šaltą protą net sudėtingiausiose situacijose - elgtis su savo vaiku, kaip su suaugusiu žmogumi, tačiau nesitikėti iš jo suaugusio žmogaus veiksmų ir elgesio. Svarbus patarimas - niekada tokio elgesio nepriimkite asmeniškai. Atsiminkite, tai, kaip vaikai elgiasi priešindamiesi nustatytoms riboms, yra tik jų vystymosi fazės padarinys (1,5 - 5 metų amžiaus vaiko smegenų priekinės skilties (atsakingos už mąstymą, planavimą, sprendimų priėmimą, dėmesį) dalis dar yra labai nebrandi ir tik pradedanti vystytis, todėl vaikų emocijos yra daug stipresnės už jų kūną).
Kitaip tariant, tokio amžiaus mažylis net jeigu ir supranta, kad apimtas emocijų elgiasi netinkamai, dėl smegenų nebrandumo, jis negali sustabdyti savo veiksmo ir priimti teisingo sprendimo. Jis žino, kad negalima mušti draugo, kai šis neduoda žaislo, kad negalima mėtyti maisto ant žemės, jei nenori jo valgyti, kad jums skaudu, kai supykęs jus vadina negražiais žodžiais, tačiau jo impulsai, valdomi smegenų, nusprendžia kitaip.
Ribų nustatymas - kokios ir kaip? Kai vaikas pradeda tyrinėti pasaulį, dėl jo paties ir kitų saugumo labai svarbu tinkamai nubrėžti ribas. Liberalus auklėjimas, kai vaikui leidžiama viskas ir jo augimas paliekamas visiškai savieigai, yra toks pat žalingas kaip ir visiška vaiko kontrolė, kai neleidžiama rinktis beveik nieko, todėl kaip ir visur, taip ir nustatant ribas, idealus variantas yra aukso viduriukas. Kitaip tariant, nereikia persistengti nustatant nereikalingas ribas, tačiau nereikia varžytis ir drąsiai nustatyti tas, kurios yra iš tiesų būtinos - negali būti kompromisų, kai ribos reikalingos dėl pačių vaikų gyvybės ir sveikatos saugumo, kitų vaikų ir asmenų saugumo ir gerovės. Tačiau būtina gerai apgalvoti tas, kurios labiau patogios mums, tėvams, nei reikalingos patiems vaikams. Vaikas, kuriam nenubrėžiamos jokios ribos, yra nesaugus ne tik fiziškai, bet toks jaučiasi ir psichologiškai - jam sunku susidoroti su atsakomybe, kad už visus savo sprendimus, jis atsakingas tik pats ir kas gali nutikti, jei savo pasirinkimais nueis per toli.
Pavyzdžiui:
- Negalima derėtis su vaiku dėl išėmimo iš automobilinės kėdutės, kai automobilis važiuoja, kad ir kaip vaikas prieštarautų joje sėdėti, nes tai reali grėsmė jo gyvybei.
- Negalima pro pirštus žiūrėti, kaip jūsų vaikas muša kitą vaiką, nedavusį jam savo žaislo.
- Labai abejotina riba yra neleisti vaikui raustis apatiniame jam lengvai pasiekiamame spintos stalčiuje ar taškytis vandeniu vonioje.
Tinkamos ribos svarbu, bet kaip jos nubrėžiamos - dar svarbiau. Būtina atsispirti pagundai būti baudėjais, viršesniais ir įsakančiais. Pirmiausia vaikas turi jausti besąlyginę meilę, o tik po to - ribas. Kai vaikas mylimas besąlygiškai, mums ir patiems nustatyti ribas, net kai itin joms priešinamasi, yra kur kas paprasčiau ir jaučiamės užtikrintesni. Net ir nustatydami būtiną ribą, turime tą daryti empatiškai, atsižvelgiant į vaiką, išsamiai, jei prireiks net ir dešimt kartų, paaiškinant, kodėl tai būtina, ir svarbiausia, kad vaikas suprastų, kad net ir kažko neleidžiant, mes vis tiek esame jo pusėje, suprantame, kaip jis jaučiasi ir jį mylime. Būtent paskutinis aspektas yra pats svarbiausias, nes ribų nustatymas yra neatsiejamas nuo priešinimosi joms ašaromis, klyksmais ar net muštynėmis - tačiau kaip tik tada vaikas turi būti kaip niekada tikras, kad jis yra mylimas ir toks, ne tik kai šypsosi ir yra laimingas, bet ir kai yra piktas, liūdnas ir pats nesusivokia savo jausmuose. Kai vaikas jaučia tėvų palaikymą, meilę ir supratimą, sutikti su jų nustatomomis ribomis tampa paprasčiau, nebelieka dvejonių, kad tai tikrai būtina ir daroma dėl jo paties gerovės.
Kaip ribas nustatyti išliekant besąlygiškai mylintiems?
Jei jau atsitiko (o tikrai atsitiks šimtus kartų), kad brėžiant vieną ar kitą ribą, susilaukėte tikro mažylių (ir didesnių vaikų) emocijų „uragano“, žemiau pateiksiu esminius principus, kaip jį išgyventi greičiau ir produktyviau, t. y., kad vaikas net ir labiausiai stresinėje situacijoje jaustų jūsų besąlyginę meilę, empatiją ir supratimą.
- Kalbėkite vaiko akių lygyje. Tai reiškia, kad turite pasilenkti, pritūpti ar prigulti. Akių kontaktas išties daro stebuklus.
- Ramus tonas. Kai šaukiate, ne tik mokote šaukti atgal, bet instinktyviai šaukiančiojo nenorima klausytis, blokuojama iš jo ateinanti informacija.
- Neignoruoti vaiko isterijos. Tai vienas iš blogiausių dalykų, ką galime padaryti vaikui, kuriam reikia pagalbos susitvarkyti su už jį patį stipresniais impulsais ir emocijomis - jam ne tik pačiam siaubingai sunku, bet ir atrodo, kad ir patiems mylimiausiems jo žmonėms jis nėra svarbus ir pagalbos jis jau iš niekur nesulauks. Taigi, isterijos įkarštyje nebandykite vaikui kažko išaiškinti ar klausti, tai beprasmiška, viskas, ką tą akimirką galite padaryti, tai apkabinti vaiką, paimti jį į glėbį (jei vaikas leidžiasi) arba tiesiog pastovėti šalia, jei vaikas nenori būti apkabintas - jau vien būdami šalia ir reaguodami, parodysite vaikui, kad jis saugus ir mylimas.
- Vaiko jausmų pripažinimas. Aprimus audrai, galite pradėti kalbėtis su vaiku - visų pirma, pripažinkite vaiką ištikusią emociją, užjauskite jį ir, svarbiausia, parodykite, kad mylite jį vienodai stipriai net kai jis yra toks piktas/liūdnas/nelaimingas. Net jei ir neketinate pildyti jo noro (leisti peržengti ribą), būtinai kartu pasvajokite - nustebsite, kaip tai veikia vaikus. „Suprantu, kaip tau dabar liūdna, nes norėjai dar žiūrėti filmuką, bet jau laikas eiti miegoti. Būtų smagu, jei televizorius visai nekenktų akytėms ir nereiktų niekad miegoti, turbūt norėtum, kad žiūrėtumėm jį visą naktį ir dieną be sustojimo, ar ne?“.
- Leisti emociją - drauskite veiksmą. Niekada nedrauskite vaiko emocijos - ją jis privalo išgyventi, nes nuslopinta ir užgniaužta, ji vis tiek anksčiau ar vėliau prasiverš, tik jau triguba jėga, ar dar blogiau - ligos ar negalavimo forma. Neleiskite savo elgesiu ir žodžiais vaikui blogai jaustis dėl jo emocijų, nevertinkite jų („Nebūk surūgėlis, nepyk, neverk, neliūdėk, ko čia cypi, berniukai neverkia ir t.t.“ ) - visos emocijos yra būtinos, jas išgyventi ir pažinti būtina, viskas, ką galima drausti, yra netinkama emocijos išraiška (veiksmas). „Suprantu, kad labai supykai, kad išjungiau televizorių, tu taip mėgsti šiuos filmukus, tačiau mušti manęs neleisiu, man skauda. Tu moki kalbėti ir gali man pasakyti, kad pyksti (arba: „jei labai pikta, gali padaužyti pagalvę - ji minkštas daiktas ir jai neskauda)“.
- Leisti verkti. Į verkimą reiktų žiūrėti ne kaip į priežastį, kurią reikia slopinti, o kaip į tam tikrą savigydos būdą, juk verkimas - tai tinkama liūdesio, pykčio, įsiūčio išgyvenimo forma.
- Neginčyti emocijos. Pasakydami „Neverk, VISKAS gerai“, „Ko gi čia dabar bijai, NĖRA čia KO“ ginčijate tai, ką vaikas jaučia. Užuot bandę įtikinti vaiką, kad jis nejaučia to, ką jaučia, tiesiog pripažįstame ir parodome, kad suprantame: „Suprantu, kaip tau baisu eiti pas gydytoją skiepytis, net ir man, suaugusiai, tai nėra malonu, visi mes kartais bijome, bet juk supranti, kad tai būtina ir kad darome tai dėl tavo sveikatos. Tai truks tik akimirką, tu galėsi sėdėti man ant kelių ir laikyti mano ranką, aš būsiu šalia, kol tave paskiepys, o paskui keliausime ledų.“
- Negąsdinti vaiko. Vaikas besąlygiškai tiki, kad jūs tikrai jį ir atiduotumėte, ir paliktumėte, todėl vietoj vienos emocijos (pvz., pykčio, kad nenupirkote saldainių), jis dabar savyje slopina dvi - nerimą ir baimę dėl savo saugumo. Atsitikus tokiam atvejui, kaip galima ramiau atsisakykite tokios „pagalbos“, o vaikui pasakykite, kad tikrai jo niekam neatiduosite ir be jo niekur nevažiuosite, bet jeigu jis nesikels nuo žemės, dabar pat baigsite apsipirkinėjimą ir keliausite namo.
- Leisti vaikui rinktis. Kai vaikui leidžiate rinktis, jis jaučiasi galintis spręsti, galintis reikšti savo valią, o tada ir priešintis nebelieka reikalo. Tik, aišku, vienas niuansas - rinktis turite leisti iš tokių alternatyvų, kai bet kuri iš jų jums bus priimtina. Kai vaikas visomis išgalėmis prieštarauja eiti miegoti ir verkia, leidžiate rinktis ne tai ar jis eis miegoti, ar ne, o tarkime kaip tai darys, su kokia pižama ir pan.: „Matau, kad dar nori žiūrėti filmukus, bet jau laikas miegoti, kad galėtum pailsėti. Tai kaip bėgsi į miegamąjį - pats ar man ant pečių/kokią pižamą šiandien vilksiesi - su dinozaurais ar mašinytėmis?“.
- Išklausyti vaiką. Kartais mums atrodo, kad mes žinome, kodėl vaikas supyko, nuliūdo ir pan., bet iš tiesų, galime nustebti išklausius tikrąją priežastį.