Savižudybė - skaudi tema, paliečianti daugelį visuomenės narių. Tokį klausimą nuolat užduodame, sužinoję, kad kas nors pakėlė prieš save ranką. Iki šiol laikoma, kad 90 proc. savižudybių įvykdo asmenys, kenčiantys dėl psichinių negalavimų. Iš to išplaukia įsitikinimas, kad, norint žmogų apsaugoti nuo savižudybės, pirmiausia reikia gydyti psichikos sutrikimą. Tačiau savižudybių prevencijoje svarbiausia suvokti kontekstą: būtina susipažinti su nusižudžiusiojo gyvenimo istorija. Šiame straipsnyje nagrinėsime priklausomybių ir savižudybių ryšį, atsižvelgiant į Norvegijos suicidologės prof. Heidi Hjelmeland pranešimą, skaitytą 4-ojoje Vilniaus savižudybių intervencijos metodų konferencijoje. Aptarsime savižudybių priežastis, rizikos veiksnius, prevencijos strategijas bei pagalbos galimybes Lietuvoje.
Savižudybės: Įsitvirtinusios Tiesos ir Realybė
Savižudybių prevencijoje svarbiausia suvokti kontekstą: būtina susipažinti su nusižudžiusiojo gyvenimo istorija. Tam tikrais atvejais svarbu įvertinti šeimos kontekstą, kitais atvejais ypač svarbus socialinis, ekonominis, kultūrinis, politinis, istorinis kontekstai arba jų kombinacija. Reikia žvelgti į priežastis, sukeliančias nusivylimą, skausmą, neviltį ir desperaciją, kurių neištvėręs žmogus renkasi vienintelę išeitį - savižudybę. Pasak suicidologės Jennifer White, pagrindinė savižudybės priežastis, siejanti įvairias žmonių grupes įvairiuose kontekstuose, yra negebėjimas atitikti savo arba kitų žmonių iškeltų lūkesčių kartelės.
Norvegijoje išsamiai apklausus trylikos nusižudžiusių įvairaus amžiaus vyrų artimuosius (nuo 5 iki 9 asmenų) paaiškėjo, kad visus nusižudžiusiuosius siejo labai aukšti vyriškumo idealai, tobulas išorinis paveikslas (fasadas) ir perfekcionizmas. Šios studijos atskleidė priežastis, lėmusias polinkį į į savižudybę nuo vaikystės iki brandos. Svarbu pabrėžti, kad nusižudžiusieji niekada nesiskundė psichine sveikata ir niekada nebandė žudytis. Visi jie buvo iš pasiturinčių šeimų ir iki savižudybės gyveno niekuo neišsiskiriantį gyvenimą. Apklausiami jų artimieji sakėsi nematę jokių psichinio sutrikimo ženklų, tiek jaunesnio, tiek vyresnio amžiaus vyrai buvo laikomi gabiais moksle ir darbe. Jiems buvo svarbus jų statusas ir pinigai, pripažinimas ir aplinkinių žavėjimasis. Kuo daugiau jie dirbo, tuo labiau jautėsi atsakingi, kontroliuojantys. Visi jie pakėlė ranką prieš save tuomet, kai tobulas jų „fasadas“ pradėjo eižėti.
Perfekcionizmas tampa pavojingas, kai siekiama per aukštai išsikeltų tikslų, nesugebama pakęsti kritikos. Žalingą perfekcionizmą sukėlė šeimos aplinka, kurioje vaikams buvo keliami neadekvatūs lūkesčiai, jie buvo nuolat žeminami ir gėdinami, patyrė mažai šilumos ir pripažinimo. Tėvai savo sūnus laikė silpnais ir nevykusiais, stengėsi juos paversti „tikrais vyrais“ - nepriklausomais, stipriais, siekiančiais tikslo. Tokiose šeimose nebuvo vietos emocijoms, nesėkmėms, tad sūnūs išmoko viską slėpti viduje. Didelis noras įtikti tėvui augino menką savivertę. Artumą jie patirdavo su motina, nuo kurios dažnai tapdavo emociškai priklausomi, tad pakliūdavo į gėdingos priklausomybės nuo motinos ir pykčio tėvui, kuriam niekada neįtikdavo, spąstus. Ištikus nesėkmei jie jausdavosi visiški „lūzeriai“.
Suicidologai pažymi, kad moterys taip pat žudosi, kuomet nesugeba atitikti kitų žmonių arba visuomenės lūkesčių: pvz., neatitinka visuotinai priimtino fizinio idealo ar nesugeba būti gera motina. Pasirinkdamos savižudybę jos - priešingai nei vyrai - išreiškia savo nenorą gyventi pagal bendruomenės primetamas taisykles. Tokiam žmogui, nemokančiam susitvarkyti su savo emocijomis, net ir nedidelės nesėkmės sukelia didžiulį nusivylimą, kurį norima paslėpti po nepriekaištinga išore. Kai šis „fasadas“ pradėdavo eižėti, jie nusižudydavo. Ištyrus vyresnio amžiaus žmonių savižudybes galima daryti išvadą, kad nusižudė žmonės, įpratę kontroliuoti savo gyvenimą. Suicidologai pažymi, kad šalyse, kuriose moters vaidmuo yra griežtai apibrėžtas, moterys taip pat žudosi, kuomet nesugeba atitikti kitų žmonių arba visuomenės lūkesčių: pvz., neatitinka visuotinai priimtino fizinio idealo ar nesugeba būti gera motina. Pasirinkdamos savižudybę jos - priešingai nei vyrai - išreiškia savo nenorą gyventi pagal bendruomenės primetamas taisykles. Tuo tarpu vyrai nusižudo dėl savo negebėjimo patenkinti visuomenės lūkesčių jų atžvilgiu.
Taip pat skaitykite: Socialinių priklausomybių apibrėžimas
Savižudybę suprasti galėtume vertindami žmogaus gyvenimo, jo raidos ir santykių perspektyvą, ir tai pranoksta požiūrį, kai ji vertinama tik kaip psichinio sutrikimo išdava. Pasak Thomaso Joinerio, JAV leidžiamo akademinio žurnalo „Savižudybės ir pavojus gyvybei keliantis elgesys“ vyr. redaktoriaus, progresas suicidologijoje bus sunkiai įmanomas, jei į ją žvelgsime tik per statistikos (kuria lengva manipuliuoti) prizmę ir ignoruosime kokybinius tyrimus.
Tarkime, depresija ypač dažnai įvardijama kaip pagrindinė savižudybės priežastis. Tačiau tik 3 procentai ja sergančiųjų pakelia ranką prieš save - o tai reiškia, kad 97 proc. Ištisais dešimtmečiais dominavo ir iki šiol tebedominuoja nuobodūs kiekybiniai savižudybės rizikos faktorių tyrimai. Net jei priežastis ne visada aiškiai suprantama, šis modelis remiasi linijiniu priežasties ir pasekmės santykiu, kuris savižudišką elgesį laiko įvairių savižudybės rizikos faktorių pasekme. Tokiais rizikos faktoriais laikomi psichiniai sutrikimai (iš dalies depresija), alkoholizmas, negatyvūs gyvenimo įvykiai. Bet tą žinome jau daugybę metų! Tačiau turime itin mažai žinių apie tai, kada, kur, kaip ir kam šie rizikos faktoriai gali tapti (jei iš viso taptų) savižudybės priežastimi. Tarkime, depresija ypač dažnai įvardijama kaip pagrindinė savižudybės priežastis. Tačiau tik 3 procentai ja sergančiųjų pakelia ranką prieš save - o tai reiškia, kad 97 proc. nenusižudo. Taigi, savižudybė yra kažkas kita, nei depresija ar psichikos sutrikimas. Penkiasdešimties metų tyrimų analizė atskleidė, kad savižudybių kreivė beveik nepakito, o egzistuojantys rizikos faktoriai labai netiksliai gali nustatyti polinkį į savižudybę. Tačiau tyrėjai ir toliau tebeieško priežasčių, skatinančių savižudybę, ir tai jau pradeda priminti puzzle dėlionę. Reikia pabrėžti, kad kiekybiniai rizikos faktorių tyrimai ignoruoja visą įvairialypį žmogaus gyvenimo kontekstą, kuris gali paskatinti savižudišką elgesį, nes daugybė žmonių, turinčių tuos rizikos faktorius, nepakelia prieš save rankos. Mokslininkai turėtų atsižvelgti į socialinį, ekonominį, kultūrinį, politinį kontekstą, kuris lemia savižudybių augimą. O tokio konteksto kiekybiniai rizikos faktorių tyrimai negali išmatuoti. Žmogiškosios būtybės nėra mechaninės mašinos, automatiškai reaguojančios į stimuliuojančius rizikos faktorius. Požiūris, kad 90 proc. Yra pastebėta, kad, jei linkstame tikėti, jog dauguma savižudybių įvyksta dėl psichikos sutrikimų, atkreipiame dėmesį į tuos simptomus, kurie patvirtina tokią nuomonę. Tačiau įvairūs kokybiniai ir kiekybiniai tyrimai, atlikti įvairiose pasaulio šalyse, paneigia „90 proc. statistiką“. Pavyzdžiui, kiekybiniai tyrimai atskleidžia, kad Indijoje tik 23 proc., o Kinijoje 39 proc. (šiose šalyse įvyksta 47 proc. pasaulio savižudybių) savižudybių įvykdė asmenys, turintys psichinių sutrikimų. Atitinkamai tokių savižudybių buvo mažiau nei pusė tarp savižudybių, įvykdytų Afrikoje ir Australijoje. Prof. Kari Dyregrov teigia, kad toks požiūris yra ypač žalingas, nes nusižudžiusiųjų artimieji nenujautė nelaimės, kadangi nematė jokių psichikos sutrikimo požymių.
Psichiatras Saidas Shahtahmasebi atkreipia dėmesį, jog linkęs į savižudybę asmuo gali vengti ieškoti pagalbos vien dėl to, kad nenorėtų būti laikomas sergančiu psichine liga. Kyla pavojus pervertinti gydymo nuo psichikos sutrikimo reikšmę tuomet, kai nėra jokio sutrikimo arba kai jis yra, tačiau nedaro įtakos asmens polinkiui nusižudyti. Daug savižudybių įvyksta žmonėms gydantis psichinės sveikatos įstaigose arba iškart grįžus iš jų. Nors nemažai mokslininkų teigia, kad antidepresantų pardavimai lemia mažėjantį savižudybių skaičių, tačiau pastebėta, jog savižudybių kreivė pradėjo linkti žemyn dar iki antidepresantų paplitimo. Vėliau savižudybių skaičius stabilizavosi, o antidepresantų kreivė šovė į viršų. Galima būtų teigti, jog ryšys tarp sumažėjusio savižudybių skaičiaus ir išaugusių antidepresantų pardavimų yra visiškai neįrodytas. Deja, ne vienas žurnalas atsisakė išspausdinti minėtą sąsąją paneigiantį straipsnį, ir čia susipina ideologija, politika, galia, lobizmas. 29 mokslininkai iš 17 šalių, vadovaujami psichiatro Gilo Zalsmano, remdamiesi 10-ies metų vykdytų tyrimų apžvalga, rekomendavo vyriausybėms į savižudybių prevencijos programas būtinai įtraukti farmakologinį gydymą. Tačiau „patikimų įrodymų bazėje“ nėra daugybės studijų ir apžvalgų, nepalaikančių tokios rekomendacijos, kadangi 702 klinikiniai atsitiktinių imčių tyrimai (Fergiuson ir kt. sisteminė apžvalga, 2005 m.) rodo, kad mėginusiųjų nusižudyti skaičius tarp vartojusiųjų antidepresantus net du kartus viršijo mėginusiųjų nusižudyti skaičių asmenų, kurie vartojo placebą ar buvo gydomi kitais vaistais. Ypač tai pastebima tarp paauglių. Farmakologinės kompanijos dešimtmečiais neviešindavo studijų, atskleidžiančių, kad antidepresantų vartojimas neapsaugo nuo savižudybės. Tačiau daugelio neturtingų šalių gyventojams beveik neįmanoma patekti pas psichologą, tad antidepresantai, kurie kainuoja daug pigiau nei psichoterapinis gydymas, lieka kone vienintelis pasirinkimas.
Įvertinus visus „mitus“, savižudybių prevencijoje turėtume sutelkti dėmesį į visas žmogaus gyvenimo aplinkybes. Kokybiniai savižudybių tyrimai atskleidžia, jog egzistenciniai klausimai daug svarbesni už psichinius sutrikimus, kurių įtakos nereikėtų pervertinti. Kalbos apie tai, kad savižudybės ar tai, kas slypi už jų, gali būti išmatuotos, yra mitas. Savižudybė turi būti suprasta. Savižudybė nėra išeitis.
Priklausomybės ir Nuostatos Savižudybių Atžvilgiu
Net 47 proc. bandžiusių žudytis asmenų intensyviai vartojo alkoholį ar buvo nuo jo priklausomi (Goldney, 2002; Ingvar, 1997). Be to, nuostatos savižudybių atžvilgiu taip pat įvardijamos kaip vienas iš veiksnių, turinčių įtakos savižudiškoms mintims ar suicidiniam elgesiui (Gailienė, 2000). Tam, kad priklausomi nuo alkoholio asmenys dažniau bando nusižudyti arba nusižudo, įtakos gali turėti jų nuostatos, labiau pateisinančios savižudybes - didesnė suicidiško elgesio tolerancija gali didinti savižudiško elgesio tikimybę (Žemaitienė, 2000).
Taip pat skaitykite: Sveikimo programos priklausomiems asmenims
Tyrimo tikslas - nustatyti, ar priklausomybė nuo alkoholio yra susijusi su palankesnėmis nuostatomis savižudybių atžvilgiu bei palyginti priklausomų nuo alkoholio ir jį aktyviai vartojančių, nuo priklausomybės sveikstančių ir nepriklausomų nuo alkoholio asmenų nuostatas savižudybių atžvilgiu. Tyrime dalyvavo 117 respondentų, kurie sudarė 3 tikslines tiriamąsias grupes: priklausomų nuo alkoholio ir jį aktyviai vartojančių (38 asmenys), priklausomų nuo alkoholio ir jo nevartojančių ilgiau nei metus (39 asmenys) ir kontrolinė priklausomybės alkoholiui neturinčių asmenų grupė (40 respondentų). Priklausomi nuo alkoholio asmenys tyrimo metu gydėsi Vilniaus priklausomybės ligų centro Detoksikacijos skyriuje arba pagal Minesotos programą. Visiems tiriamiesiems tiesiogiai arba per jų gydytoją buvo pateikiamas Nuostatų savižudybių atžvilgiu klausimynas (angl. Attitudes Towards Suicide - ATTS).
Tyrimo metu paaiškėjo, kad nuostatos savižudybių atžvilgiu tarp trijų tiriamųjų grupių reikšmingai skyrėsi: nuo alkoholio priklausomi ir jį vartojantys asmenys buvo linkę labiau smerkti savižudybės reiškinį nei alkoholio ilgiau kaip metus nevartojantys priklausomi nuo alkoholio bei tokios priklausomybės neturintys respondentai. Dviejų pastarųjų grupių respondentų nuostatos savižudybių atžvilgiu buvo panašios bei ne tokios smerkiančios savižudybės reiškinį nei priklausomų nuo alkoholio ir jį vartojančių asmenų. Be to, priklausomi nuo alkoholio ir jį vartojantys asmenys yra dažniau bandę nusižudyti nei kitų grupių respondentai.
Smurtas artimoje aplinkoje yra sudėtinga socialinė problema, kuri dažnai susijusi su priklausomybėmis nuo alkoholio, narkotinių medžiagų ar kitų psichoaktyvių substancijų. Tyrimai rodo, kad priklausomybės gali būti tiek smurto artimoje aplinkoje priežastis, tiek jo pasekmė, sukuriant užburtą ratą, iš kurio ištrūkti tampa sudėtinga. Priklausomybės yra sudėtingas reiškinys, turintis tiek socialinių, tiek psichologinių aspektų. Priklausomybė dažnai kyla iš emocinių ir psichologinių poreikių, kuriuos žmogus bando patenkinti vartodamas tam tikras medžiagas ar užsiimdamas tam tikra veikla. Lošimo priklausomybė yra viena iš mažiau pastebimų, tačiau itin destruktyvių priklausomybių, galinčių sukelti ne tik finansinius sunkumus, bet ir smurtą artimoje aplinkoje. Šiuolaikiniai priklausomybės gydymo modeliai apima holistinį požiūrį, kuris jungia psichologinę terapiją, socialinę paramą ir medicininį gydymą.
- Finansinis spaudimas - didelės sumos gali būti reikalingos vartojant psichotropines medžiagas ir lošiant. Tai sukelia konfliktus šeimoje. Priklausomybės nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų dažnai siejamos su padidėjusia agresija ir impulsyvumu. Statistikos duomenys rodo, kad 58,5 % smurtautojų buvo apsvaigę nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų smurto akto metu. Priklausomybės ne tik naikina finansinį stabilumą, bet ir silpnina šeimos ryšius, sukelia depresiją, nerimą ir net savižudybės riziką. Smurtą patyrę asmenys dažnai patiria ilgalaikį psichologinį poveikį, kuris gali paskatinti ir pačių priklausomybių vystymąsi. Tyrimai rodo, kad asmenys, patyrę smurtą artimoje aplinkoje, dažniau linkę vartoti alkoholį ar narkotines medžiagas kaip būdą susidoroti su emociniu skausmu.
- Teisinės priemonės - griežtesnė priklausomybių kontrolė ir smurto prevencijos įstatymai. Priklausomybė - tai psichikos sutrikimas, kuris atsiranda dėl polinkio vartoti psichiką veikiančias medžiagas, ar daryti tą pačia veiklą siekiant pasitenkinimo jausmo, nepaisant numatomų ar akivaizdžių neigiamų padarinių pačiam individui ar jo aplinkai.
Kilus įtarimui, kad susiduriate su žalingu vartojimu ar priklausomybe, tiek jūs, tiek jūsų artimieji gali pasikonsultuoti su kvalifikuotu specialistu. Priklausomybę, kaip ir kitas ligas, diagnozuoja gydytojas. Valstybės finansuojamą gydymą Lietuvoje teikia Respublikinis priklausomybės ligų centras. Šiandien Lietuvoje teikiamas platus gydymo paslaugų spektras - nuo ambulatorinio gydymo medikamentais iki stacionaraus psichosocialinio gydymo, taip pat galite kreiptis į priklausomybių konsultantus.
Vaikystės Traumos ir Priklausomybės
Vaikystėje patirtos traumos paveikia ne tik žmogaus emocinę būseną, tačiau ir pakeičia smegenų biochemiją. Trumpai tariant- smegenų atlygio, motyvacijos sistema ir dopamino išsiskyrimas sutrinka, atsiranda streso hormonų perteklius, sumažėja oksitocino išsiskyrimas, pasekoje ko, vaiko smegenys neteisingai išmoksta, kaip reikia sąveikauti su jį supančiu pasauliu.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie priklausomybes
Pirmąsias rūpinimosi savimi pamokas gauname iš to, kaip rūpinosi mumis. Savireguliacijos įgūdžio įvaldymas daugiausia priklauso nuo to ar darni mūsų sąveika su globėjais. Kūdikiai, kurie niekada nebuvo priglausti - tiesiog miršta iš streso. Atlikus tyrimus su žiurkių mažyliais, paaiškėjo, kad juos atskyrus nuo motinų, sutrikdavo jų dopamino išsiskyrimas, o suaugę jie buvo linkę į savęs stimuliavimą kokainu. Ši tendencija taip pat išryškėjo atskyrus žiurkiukus ir net tik valandai per dieną. O nuolatos augę su savo motinomis žiurkiukai ne tik, kad turėjo geriau išvystytą nerimo įveikos mechanizmą, bet ir turėjo daugiau benzodiazepinų receptorių savo nervinėse ląstelėse, kurie yra natūralios raminančios cheminės medžiagos, randamos smegenyse. Taigi nuolatinis tėvų kontaktas kūdikystėje yra vienas iš normalios neurotransmiterių sistemų vystymosi veiksnių. To kontakto nebuvimas daro vaiką labiau pažeidžiamą, ateityje - jam reikia narkotinių medžiagų, kurios papildytų tai, ko taip trūksta jo smegenims. Dopamino. Ir čia kalba neina vien tik apie fizinį buvimą ir fizinių vaiko poreikių tenkinimą. Labai svarbi ir tos priežiūros kokybė. Pokyčiai smegenyse nulemia tai, kad asmuo yra labiau pažeidžiamas ir yra labiau linkęs užsiimti savigyda narkotinėmis medžiagomis. Jomis jis siekia reguliuoti savo nuotaikas, įkyrias mintis ir bet kokį kitą susijaudinimą. Tyrimai rodo, kad 77% priklausomybių ir PTSS (potrauminio streso sindromas) turinčių asmenų, vaikystėje išgyveno traumines patirtis. Kito tyrimo išvadose sakoma, kad jeigu vaikas turėjo neigiamų patirčių vaikystėje, tikimybė, kad jis turės polinkį į priklausomybę, PTSS, depresiją ar net savižudybę išauga nuo 4 iki 12 kartų. Argi nebūtų teisinga manyti, kad dauguma iš mūsų, priklausomybių turinčių žmonių, priklausomi tapome dar iki susidūrimo su mūsų priklausomybės objektais? Nepaisant to, kiek daug yra atlikta tyrimų ir yra įrodymų jog vaikystės neigiamos patirtys atlieka lemiamą vaidmenį priklausomybės atsiradimui, mūsų medikų bendruomenė ir teisėsaugos institucijos vis dar per mažai tam skiria dėmesio. Mes vis dar neturime atjautos ypatingai sužalotiems žmonėms. Šiandieninis pasaulis ir jame gyvenantis žmogus velniškai skuba gyventi. Mes tiesiog nebeturime laiko ilgoms psichoterapijoms ir mums yra reikalingi greitesni ir paprastesni metodai keisti savo ydingą ar problemų keliantį elgesį. Ir populiarioji, šiuolaikinė psichologija tikrai turi ką pasiūlyti. Čia išlenda ir mano koučeriškas tikėjimas, kad kiekviename žmoguje yra pakankamai resursų pasikeisti. Visų pirma reiktų pradėti nuo savęs pažinimo, tada pereiti prie problemos pažinimo ir suvokimo. O tada reiktų pradėti praktikuoti įsisąmonintą dėmesingumą. Įsisąmoninto dėmesingumo praktikavimas duoda išties stulbinamai gerų rezultatų. Taip, tai nėra panacėja, tačiau tikrai gali atvėsinti įkaitusias priklausomas ir traumuotas smegenis. Dažnai iš pradžių tai yra labai sudėtingi dalykai ir jiems reikia labai daug laiko ir kantrybės. Bet tai vienintelis būdas dirbti su savo artimiausia aplinka, t.y. savo vidumi. „Sąmoningumas keičia smegenis“, - pabrėžia psichiatras ir smegenų tyrinėtojas Danielis Siegelis, tai kodėl gi to neišbandžius? Mes esame netobulų tėvų netobuli vaikai ir auginame savo netobulus vaikus. Manoma, kad apie 90% šiuolaikinių suaugusių žmonių vaikystėje buvo mušti. Gabor Mate mano, kad tarkim seksualinis smurtas išgyventas vaikystėje (pvz. pedofilijos atvejai už namų ribų) gali ir nepalikti randų, jei namuose vaikas jautėsi labai mylimas ir turėjo sveiką ryšį su savo tėvais. Anot jo, priklausomybė, yra būdinga “nemylėtiems vaikams”.
tags: #priklausomybiu #problema #savizudybiu #prevencijoje