Įvadas
Ekonomikos teorija - tai mokslas, kuris padeda suprasti, kaip visuomenė paskirsto ribotus išteklius, kad patenkintų neribotus poreikius. Ekonomikos teorija nagrinėja gamybos, paskirstymo ir vartojimo procesus, siekdama paaiškinti, kaip veikia ekonomika ir kaip galima optimizuoti jos veikimą. Šiame straipsnyje nagrinėsime priklausomybių teorijos ekonomikos apibrėžimą, jos objektą ir pagrindinius principus.
Ekonomikos teorijos objektas
Ekonomikos teorijos objektas - žmonių ūkinė veikla, kurios metu naudojami įvairūs ištekliai, siekiant patenkinti poreikius. Poreikiai - tai žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikmės, patenkinamos vartojant darbo sukurtus daiktus ir paslaugas. Jų ypatybė ta, kad užtikrinant pastovų vienos poreikių dalies (gyvybinių poreikių) patenkinimą, atsiranda naujų, sudėtingesnių (sveikatos apsaugos, išsimokslinimo, kultūros, poilsio, sveikos gyvenimo aplinkos, bendravimo ir pan.) poreikių taigi bendra poreikių apimtis didėja. Nei šiuolaikinė, nei įžvelgiamos ateities gamyba negali patenkinti kiekvieno žmogaus atskirai ar šeimos bei visuomenės visų poreikių.
Ištekliai ir gamybos veiksniai
Ištekliai - yra visa tai, kas gali būti panaudota žmonių poreikiams tenkinti. Dauguma išteklių yra riboti. Jie vadinami ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais. Pagrindiniai gamybos veiksniai yra:
- Darbas - tai darbo jėga, žmonių sugebėjimai atlikti įvairias gamybines ir ūkines funkcijas. Tai bet kokia fizinė ar protinė (profesinė) žmonių veikla, sukurianti visuomenei naudingą gėrybę. Tai ribotas išteklius, nes ribotas darbingo amžiaus gyventojų skaičius, kiekvienas žmogus gali dirbti tik tam tikrą valandų skaičių per parą.
- Kapitalas - visa tai kas sukurta žmonių darbu ir naudojama prekių ir paslaugų kūrimo tikslams. Kapitalas kaip gamybos veiksnys yra realusis kapitalas - tai įrengimai, pastatai, gamyklos ir kitos anksčiau pagamintos prekės, naudojamos kitų prekių gamyboje.
- Žemė - natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmonių veiklos rezultatas. Tačiau naudojant žemę gamybos procese, žmogus suteikia jai papildomas savybes. Ekonomistai supranta žemę ne kaip sklypą ar dirvožemį, bet plačiau: žemė kaip gamybos veiksnys - visi gamtos teikiami ištekliai. Tai ribotas gamybos veiksnys.
- Verslumas - specifinis ekonominių subjektų funkcionavimas, kurio tikslas - gauti kuo didesnius veiklos rezultatus gamybos veiksnių savininkui ir kuris būtinai grindžiamas ekonominiu skaičiavimu. Tai rizikuojantis žmogus, nes rinka ir konkurencija negarantuoja jam pelno.
Gamyba ir technologija
Gamyba - tai ekonominių išteklių (gamybos veiksnių) naudojimas gaminant produktus ir teikiant paslaugas žmonių poreikiams tenkinti. Technologija - būdai, kuriais sukuriami konkretūs produktai - prekės ir paslaugos. Technologija lemia gamybos proceso organizavimo būdus. Gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius (ekonominius) žmonių santykius, kuriuos konkrečiai išreiškia ekonomikos institutų ir nusistovėjusių veiklos formų visuma. Ši visuma kartu su ekonominiais santykiais sudaro visuomenės ekonominę (ūkio) sistemą. Žinomi 3 istoriniai ekonominių ūkių sistemų tipai - natūrinis ūkis, centralizuotai valdomas ūkis ir rinkos ūkis.
Ekonominės sistemos
Ekonomikos teorija skiria kelias pagrindines ekonomines sistemas, kurios skiriasi išteklių paskirstymo ir gamybos organizavimo būdais:
Taip pat skaitykite: Socialinių priklausomybių apibrėžimas
- Natūrinis ūkis: Tai ūkis, kuriame produktai gaminami savo poreikiams tenkinti, o ne pardavimui rinkoje.
- Centralizuotai valdomas ūkis: Tai ūkis, kuriame pagrindinius ekonominius sprendimus priima valstybė.
- Rinkos ūkis: Tai ūkis, kuriame sprendimus priima privatūs asmenys ir įmonės, o ištekliai paskirstomi per rinkos mechanizmą.
Rinka ir jos funkcijos
Rinka - tai prekinių-piniginių santykių visuma, prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekinės gamybos ir cirkuliacijos dėsnius. Rinka padeda koordinuoti įvairių ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Ji netapatintina su tam tikra prekyviete, vieta, kurioje vyksta pirkimo - pardavimo sandėriai. Bendresnis rinkos supratimas apima prekių kainų formavimo jėgas, paklausą ir pasiūlą.
Rinkos funkcijos
Rinka atlieka kelias svarbias funkcijas:
- Informacinė funkcija: Prekių bei paslaugų kainų lygis ir kitimas informuoja savininkus, kur panaudoti jų išteklius, ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti, garantuojant didžiausią naudą gamintojams ir vartotojams. Ji, būdama tarp verslo įmonių ir vartotojų, užtikrina trijų pagrindinių ekonominių klausimų (ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti) sprendimą.
- Realizavimo funkcija: Rinka turi užtikrinti pagamintų prekių bei paslaugų realizavimą ir šiuo pagrindu jų visuomeninio naudingumo pripažinimą.
- Skatina mažinti kaštus: Rinka yra svarbus svertas, skatinantis mažinti prekių ir paslaugų gamybos kaštus. Rinkoje sėkmingiausiai konkuruoja tie prekių ar paslaugų gamintojai, kurie išleidžia mažiausiai pinigų prekėms pagaminti.
- Subalansavimo funkcija: Per rinką yra efektyviau įgyvendinamas ekonomikos subalansuotumas, pašalinamas gamintojų diktatas, likviduojamas deficitas ir kitos administracinės-komandinės ūkio valdymo sistemai būdingos ydos.
Konkurencija ir monopolija
Grynoji konkurencija - tai pirkėjų laisvė leisti pinigus kaip jiems atrodo geriau, gamintojams - gaminti norimas prekes, naudojant jiems tinkamus išteklius. Priešingas dalykas - grynoji monopolija. Jei visa šakos ar rinkos pardavimo apimtis sukoncentruota vienos įmonės rankose, ji tampa monopoliste. Įmonės - monopolistės individualus sprendimai lemia kainų dydį, išteklių panaudojimo ir gamybos apimtį. Tiek grynoji konkurencija, tiek grynoji monopolija yra praktikoje nesutinkami modeliai. Tai idealizuotų rinkų pavyzdžiai. Reali rinka yra tarpinėje būsenoje, ji turi vienos ir kitos rinkų struktūrų bruožų. Būdingiausias tokios rinkos atvejis yra oligopolinė rinka, kurioje viešpatauja keletas maždaug vienodo dydžio. Monopolija ir oligopolija apibūdina rinką iš pardavėjų (gamintojų) pusės.
Paklausa, pasiūla ir jų sąveika
Paklausa yra prekių ir paslaugų kiekio, kurį nori ir gali įsigyti (turi tam pakankamai pinigų) pirkėjai, priklausomybė nuo kainos. Kitaip tariant, paklausa yra realus pirkėjų poreikis. Paklausos dėsnis: prekių paklausos dydis kinta kainų kitimui priešinga linkme, t.y. kuo aukštesnės prekių bei paslaugų kainos, tuo mažesnė jų paklausa, ir atvirkščiai. Prekių paklausa rinkoje priklauso netiktai nuo kainų.
Paklausos veiksniai
Paklausos kreivės pasislinkimas. Paklausos dėsnis nusako prekių paklausos kiekio ir kainos ryšį. Tačiau prekės kaina yra tik vienas iš veiksnių, veikiančių paklausą. Pastarosios dydis priklauso ir nuo daugelio kitų sąlygų. Visų minėtų veiksnių poveikį paklausai galima parodyti kiekvieną iš jų laikant kintamuoju dydžiu, o likusius - pastoviais. Paklausos padidėjimą, ar sumažėjimą dėl bet kurio iš veiksnių galima pavaizduoti paklausos kreivės pasislinkimu į dešinę, didėjant paklausos kiekiui, arba į kairę -jai mažėjant. Tai reiškia, kad esant bet kokiai prekės kainai, paklausos kiekis padidėja arba sumažėja dėl kurio nors iš veiksnių poveikio.
Taip pat skaitykite: Sveikimo programos priklausomiems asmenims
- Vartotojų pajamos: Vartotojų pajamų augimas sudaro galimybę pirkti daugiau geros kokybės prekių, kurios yra brangesnės. Padidėjus pajamoms, sumažėja pirkėjų dėmesys pigioms blogesnės kokybės prekėms. Jų paklausa mažėja: paklausos kreivė pasislenka į kairę.
- Kitų prekių kainos: Kitų prekių kainų, kitimas rinkoje, kai kitos sąlygos nekinta, veikia tam tikros prekės paklausos kitimą. Poveikis yra skirtingas, priklausomai ar dvi prekės yra ar komplementarios.
- Kiti veiksniai: Be to, paklausos kitimui turi reikšmės ir kiti veiksniai - gyventojų skaičius, mada, vartotojų skonis, vartotojų optimistinis ar pesimistinis požiūris į galimus kainų pasikeitimus ateityje.
Pasiūla
Pasiūla - prekių kiekis, kurį pardavėjai nori ir gali parduoti tam tikromis kainomis. Prekių pasiūlos kiekis kinta kainų kitimo linkme - prekių kainoms didėjant, atitinkamai didėja ir pasiūla, o kainoms mažėjant - pasiūla mažėja. Kitų prekių kainų kitimas gali pakeisti tam tikros prekės pasiūlos dydį, jeigu jos yra substitutai arba komplementarios gamybos požiūriu. Dvi prekės yra substitutai, jei jų gamybai naudojami tie patys ištekliai (pvz., dirvožemis naudojamas įvairioms žemės ūkio kultūroms auginti). Tuomet augant A prekės kainai, gamintojas jos gamina daugiau ir tam naudoja išteklius, kurie iki tol buvo naudojami prekės B gamybai. Komplementarios prekės gamybos požiūriu yra tokios, kurių gamybos procese naudojant tuos pačius išteklius vienos prekės gamybai, kaip papildomas produktas pagaminama ir kita prekė.
Pasiūlos veiksniai
Gamybos veiksnių kainų kitimas, esant nekintamoms gaminamų prekių kainoms ir išteklių sąnaudoms, tiesiogiai veikia gamintojų pelną. Todėl pabrangus gamybos ištekliams, kurie yra naudojami tam tikrai prekei gaminti, sumažėja gamintojų interesas tęsti ir tos prekės gamybą. Pasiūla mažėja.
Pusiausvyra rinkoje
Kadangi paklausa ir pasiūla išreiškia skirtingus vartotojų ir gamintojų interesus, todėl juos sugretinus galima suprasti, kaip kinta kainos konkurencinėje rinkoje. Tačiau kaina ir perkamos bei parduodamos prekės kiekis rinkoje yra bendri tiek pirkėjui, tiek prekių savininkui, nes priešingu atveju sandėris tarp jų neįvyktų. Pusiausvyros taške paklausos dėsnis skatina pirkėją pirkti prekes, o pasiūlos dėsnis - pardavėją parduoti tokį pat prekių kiekį. Esant bet kuriai kitai kainai, didesnei už pusiausvyros kainą, pasiūla yra didesnė už paklausą. Taigi, dalis prekių liks nerealizuota. Pirkėjai galės rinktis, pardavėjai konkuruos stengdamiesi viską parduoti ir bus priversti mažinti kainas. Tokia padėtis rinkoje vadinama vartotojo rinka. Esant grynai konkurencijai, pardavėjai sudaro sąlygas didėti paklausai, mažindami kainą. Jeigu pastaroji sumažės tiek, jog taps mažesnė už pusiausvyrinę, prekių pasiūla rinkoje bus mažesnė negu paklausa Pirkėjai ims tarp savęs konkuruoti. Gerai žinoma, kad konkurencijoje laimi tas, kuris turi daugiausia laiko ir kantrybės stovėti eilėje parduotuvėje. Pardavėjai gali pasirinkti, kam parduoti, o kam neparduoti, kokia tvarka parduoti. Tai - gamintojo rinka. Kai pasiūla rinkoje mažesnė už paklausą, pirkėjai konkuruoja ne vien stovėdami eilėse, bet ir siūlydami didesnę kainą. Gryna konkurencija, kainų didinimas nėra ribojamas ir jos didės iki pusiausvyros kainos, paklausa mažės, o pasiūla didės. Paklausos ir pasiūlos kitimas. Pusiausvyros taškas - bendras paklausos ir pasiūlos kreivių taškas, gali keisti savo padėtį, veikiant paklausos ir pasiūlos kitimo veiksniams, kurie, sąlygoja kreivių poslinkius. Paklausai didėjant, pasiūla tokiu pat dydžiu sumažėja, kaina padidėja, pardavimo apimtis nepasikeičia.
Vertės dėsnis
Kadangi paklausa ir pasiūla išreiškia skirtingus vartotojų ir gamintojų interesus, todėl juos sugretinus galima suprasti, kaip kinta kainos konkurencinėje rinkoje. Tačiau kaina ir perkamos bei parduodamos prekės kiekis rinkoje yra bendri tiek pirkėjui, tiek prekių savininkui, nes priešingu atveju sandėris tarp jų neįvyktų. Vadinasi, paklausa ir pasiūla turi būti pusiausvyroje. Tai galima pavaizduoti grafiškai. Viename grafike nubrėžtos paklausos ir pasiūlos kreivės būtinai susikirs tam tikrame taške. Grafike pavaizduotas taškas E yra pusiausvyros taškas, kuriame dvi jėgos atstoja viena kitą. Pusiausvyros taške, esant prekės kainai PE, paklausos dėsnis skatina pirkėją pirkti prekių kiekį QE, o pasiūlos dėsnis - pardavėją parduoti tokį pat prekių kiekį. Esant bet kuriai kitai kainai, didesnei už pusiausvyros kainą, pasiūla yra didesnė už paklausą. Tai rodo kainos P, linijos susikirtimo su paklausos ir pasiūlos kreivėmis taškus atitinkantys prekių kiekiai QDI ir QSI Taigi, dalis prekių liks nerealizuota. Pirkėjai galės rinktis, pardavėjai konkuruos stengdamiesi viską parduoti ir bus priversti mažinti kainas. Tokia padėtis rinkoje vadinama vartotojo rinka. Esant grynai konkurencijai, pardavėjai sudaro sąlygas didėti paklausai, mažindami kainą. Jeigu pastaroji sumažės tiek, jog taps mažesnė už pusiausvyrinę, prekių pasiūla rinkoje bus mažesnė negu paklausa. Pirkėjai ims tarp savęs konkuruoti. Gerai žinoma, kad konkurencijoje laimi tas, kuris turi daugiausia laiko ir kantrybės stovėti eilėje parduotuvėje. Pardavėjai gali pasirinkti, kam parduoti, o kam neparduoti, kokia tvarka parduoti. Tai - gamintojo rinka. Kai pasiūla rinkoje mažesnė už paklausą, pirkėjai konkuruoja ne vien stovėdami eilėse, bet ir siūlydami didesnę kainą. Jeigu rinkoje leidžiama gryna konkurencija, kainų didinimas nėra ribojamas ir jos didės iki pusiausvyros kainos, paklausa mažės, o pasiūla didės.
Paklausos ir pasiūlos elastingumas
Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti ekonomikoje vartojama elastingumo sąvoka. Pasiūlos ir paklausos elastingumo koeficientas, skaičiuojant pagal šias formules, yra skirtingo ženklo. Pasiūlos dėsnis išreiškia tiesioginę kainų ir pasiūlos kiekio priklausomybę, todėl pasiūlos elastingumo koeficientas yra teigiamas. Priešingai, paklausos dėsnis išreiškia atvirkščią kainų ir paklausos kiekio priklausomybę, todėl paklausos elastingumo koeficientas yra neigiamas. Elastingumo koeficientų formulės rodo, kad tiek paklausos, tiek pasiūlos elastingumas gali keistis nuo 0 iki begalybės. Yra dvi pagrindinės priežastys, nuo kurių priklauso tiek paklausos, tiek pasiūlos elastingumas. Tai - substitucija ir laikas.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie priklausomybes
Minimalios ir maksimalios kainos
Valstybė rinkos ūkyje dažnai nustato ne tam tikro dydžio konkrečias kainas, o tik apriboja jų kitimą. Jei kainų minimumas nustatytas žemesnis negu pusiausvyros kaina, jis nėra efektyvus, neturi prasmės, nes pačiai rinkai orientuojantis į pusiausvyrą, kainos bus didesnės už nustatytą ribą. Kainų maksimumą prasminga nustatyti tik žemiau pusiausvyros kainos, nes kitaip rinka pati užtikrintų tą maksimumą, t.y., pasiektų pusiausvyrą. Taigi valstybės reikalavimu sumažinamos kainos, o tai sumažina pasiūlą padidina paklausą ir sukelia prekių deficitą.
Juodoji rinka
Kainų maksimumo sukeltas deficitas savo ruožtu sąlygoja juodosios rinkos, kuri taip pat priklauso nuo paklausos ir pasiūlos elastingumo, atsiradimą. Juodojoje rinkoje prekės nelegaliai parduodamos didesne kaina negu nustatytas kainos maksimumas. Elastingumo teorija padeda suprasti ir tai, kas galiausiai moka mokesčius. Nuo paklausos ir pasiūlos elastingumo priklauso, kiek pinigų vartotojai išleidžia prekių pardavimo apmokestinimui padengti. Taip pat nuo elastingumo priklauso kieno naudai galiausiai tenka subsidijos (neigiami mokesčiai), skiriamos gamintojui. Mokesčiai renkami apmokestinant kiekvieną parduodamos prekės vienetą. Tarkime, kad prekės paklausa yra elastinga ir ši prekė yra apmokestinta 5 litų mokesčiu. Taigi, esant neelastingai paklausai, parduotų prekių apimtis sumažėja mažesniu dydžiu, o kaina labiau padidėja, negu tada, kai paklausa elastinga.
Naudingumo teorija
Sveikas protas sako, kad, mažėjant kainoms, vartotojas pajėgia nusipirkti daugiau prekių. Labiau formalizuotai. Fundamentaliai vartotojo elgseną galima pagrįsti naudingumo teorija. Prekės teikiamas vartotojui pasitenkinimas vadinamas naudingumu. Bendrasis naudingumas yra- tam tikro prekių kiekio teikiamas pasitenkinimas. Ribinis naudingumas reiškia pasitenkin…
Ekonomikos teorijos tyrimo metodai
Ekonomikos teorija naudoja įvairius tyrimo metodus, kurie padeda analizuoti ekonominius reiškinius ir procesus. Pagrindiniai ekonomikos teorijos tyrimo metodai:
- Mokslinės abstrakcijos metodas: Abstrahavimas suprantamas kaip tiriamojo objekto mažiau reikšmingų laikinų atsitiktinių bruožų ryšių bei veiksnių ignoravimas tam, kad išskirti ir susikoncentruoti į svarbiausius tipiškus ir pastovius objekto bruožus bei veiksnius.
- Funkcionalinės analizės metodas: (Kintami dydžiai, priklausantys nuo kitų kintamų dydžių). Ekonomikoje visi dėsniai, veiksmai yra susiję. Taip pat daug susijusių reiškinių, kuriuos lemia dėsningumai. Pateikta funkcionalinė priklausomybė tarp kiekio ir kainos. (QD=f(P)). Kad išskirti priklausomybę, naudojama sąlyga “ceteris paribus” - esant visiems kitiems veiksniams nekintamiems.
- Indukcijos ir dedukcijos metodai: Indukcija - tai metodas, kai einama nuo atskirybės prie bendrybės, nuo faktų prie teorijos. Faktai surenkami, o vėliau sistematizuojami ir analizuojami. Dedukcija - tai metodas, kai einama nuo bendrybės prie atskirybės, nuo teorijos prie faktų.
- Matematiniai metodai: Matematiniai metodai naudojami kiekybinių parametrų analizėje. Matematiniai metodai padeda formalizuoti tam tikrus ekonominius dėsningumus, ekonomikos subjektų elgseną, įvertinti realią padėtį ekonomikoje.
- Ekonominiai eksperimentai: Ekonominiai eksperimentai - labai sunku juos naudoti ir ne visada jų pagalba yra tiksliai prognozuojami rezultatai. Svarbiausia, kad ekonominiai eksperimentai neturi keisti jau susiklosčiusių ekonominių ryšių ir mechanizmų ar bandyti apriboti stichiškai vykstančius rinkos procesus. Pagrindinis vaidmuo tenka netiesioginiams eksperimentams.
- Grafikų metodas: Grafikų metodas padeda vizualiai pavaizduoti ekonominius dėsningumus ir priklausomybes.
Pozityvinė ir normatyvinė ekonomika
Ekonomikos teorija skirstoma į dvi dalis: pozityvinę ir normatyvinę. Pozityvinė teorija nagrinėja, aprašinėja faktinę padėtį ekonomikoje, rodo, kaip ekonomika veikia. Dėl normatyvinio požiūrio į ekonomiką tarp ekonomistų praktiškai visada atsiranda nesutarimų. Normatyvinė teorija siūlo veiklos rezultatus, kurie remiasi subjektyviais požiūriais bei įvertinimais, ji nagrinėja, kaip turi veikto ir kokia turi būti ekonomika, jos elementai ir reiškiniai. Ekonomistai pradeda nuo faktų: aprašomoji arba empirinė ekonominė teorija, kai surinkinėja faktus, susijusius su tam tikra ekonomine problema, palygina hipotezę ir faktus, kad patvirtintų teoriją. Antrame lygyje ekonomikos teorija išaiškina ekonominės elgsenos bendrus principus bei dėsningumus. Trečiame - ekonominė politika kontroliuoja bei įtakoja ekonominę elgseną bei jos pasekmes. Galutinis ekonomikos teorijos tikslas - sukurti tokią ekonominę politiką, kuri likviduotų arba sumažintų visuomenėje egzistuojančias problemas bei padidintų visuomeninę naudą.
Pagrindinės ekonomikos problemos
Kiekviena visuomenė sprendžia tris problemas: ką, kaip ir kam gaminti. T.y. kokias gėrybes ir kiek reikia pagaminti, kad būtų labiausiai patenkinti visuomenės poreikiai. Kiek išteklių ir kokiomis proporcijomis naudoti, kad pagaminti maksimalų produkcijos kiekį. Kaip paskirstyti pagamintus produktus visuomenės nariams, kad pasiekti šio paskirstymo efektyvumą ir teisingumą. Galutinis pasirinkimo tikslas - maksimalus visuomenės poreikių patenkinimas. Gamyba - tai prekių ir paslaugų kūrimas žmonių poreikiams patenkinti, naudojant ribotus ekonominius išteklius. Esminis gamybos bruožas - jos technologija, t.y. būdai arba metodai, kuriais sukuriamos konkrečios prekės ir paslaugos. Tam, kad pavaizduoti retumo ir nepakankamumo problemą ir būtinybę rinktis, naudojamas gamybos galimybių ribos modelis.
Gamybos galimybių ribos modelis
Gamybos galimybių ribos (PPF) modelis remiasi keliomis prielaidomis:
- Ekonomikoje gaminamos tik dvi prekės (A ir B).
- Ištekliai yra riboti ir naudojami efektyviai.
- Technologija yra pastovi.
- Ekonomika funkcionuoja visiško užimtumo sąlygomis, t.y. vnt.
Kiekvienas gamybos galimybių kreivės (PPF) taškas rodo maksimalią dviejų prekių A ir B gamybos apimtį, kuri gali būti pasiekta tik efektyviausiai panaudojant visus turimus išteklius. Išteklių naudojimo alternatyvūs kastai yra tas vertės dydis, kurį galima būtų sukurti naudojant išteklius kitu, negu pasirinktas, geriausiu būdu. Alternatyvus kaštai sudaro prielaidas kiekvienam ūkio subjektui veikti pačiu racionaliausiu būdu, t.y. Ką gaminti? Kaip gaminti? Kam gaminti? Jeigu visuomenė turėtų neribotus išteklius, jai šie klausimai neturėtų prasmės. Išteklių ribotumas reikalauja pasirinkti atsakymus į pateiktus klausimus. Pasirinkimą galima išreikšti gamybos galimybių funkcija. Tarkime, kad visi ištekliai panaudojami prekės A gamybai. Tada galima gaminti 14 jos vienetų, o B prekė apskritai nebus gaminama. Priešingai, jei visi ištekliai bus panaudoti B prekės gamybai, jos bus pagaminta 6 vienetai.
Alternatyviniai kaštai
Išteklių naudojimo alternatyvūs kastai yra tas vertės dydis, kurį galima būtų sukurti naudojant išteklius kitu, negu pasirinktas, geriausiu būdu. Kitaip sakant, alternatyviniai kaštai - tai kaštai, įvertinti prarastų geriausių galimybių atžvilgiu. PPF atspindi alternatyvinius kaštus. Čia veikia alternatyvinių kaštų didėjimo dėsnis - alternatyviniai kaštai didėja. Didėjantys alternatyviniai kaštai lemia PPF įgaubtumą koordinačių pradžios atžvilgiu. Jei ne visi ištekliai sunaudojami, tai situaciją atspindi taškas C. Galima pagaminti dar daugiau arba prekės A, arba B, arba abiejų. Tokie taškai nepageidautini, nes atspindi tą faktą, kad ištekliai ekonomikoje paskirstyti neefektyviai. Išteklių paskirstymas ekonomikoje yra neefektyvus, jeigu ekonomikoje esant duotam išteklių kiekiui yra galimybė pagaminti didesnį kiekį tam tikros prekės, nesumažinus kitų prekių bei paslaugų gamybos. Atsisakom antros ir trečios prielaidos - kinta ir technologija, ir išteklių kokybė. PPF(1) - ekonominis augimas (didėja darbo kokybė, didėja žemės produktyvumas).
Ekonominės sistemos
Ekonomikos teorija skiria kelias pagrindines ekonomines sistemas:
- Papročių ekonomika: Ekonomika, kurioje sprendimai priimami remiantis tradicijomis ir papročiais.
- Grynasis kapitalizmas: Ekonomika, kurioje vyrauja privati nuosavybė ir rinkos mechanizmas. Tokioje rinkoje veikia taip vadinama A.Smito nematomoji ranka.
- Komandinė ekonomika: Jai esant, visus sprendimus (ką,kaip, kam) lemia vienas centras.
- Mišri ekonomika: Realiosios ekonomikos - tai mišrios ekonomikos. Šalis laikoma viena ar kitokia pagal tai, kokia sistema vyrauja.
Pinigai ir rinkos raida
Su laiku darbo pasidalijimas, specializacija ir didėjanti prekių įvairovė sukėlė mainų išsiplėtimą. Atsiranda pirmieji pinigai, bet tuo metu pinigų vaidmenį atlikdavo įvairios prekės (gyvuliai, gintaras, kriauklės). Vėliau pinigų vaidmenį atlikdavo taurieji metalai (auksas, sidabras), tačiau pinigų ir kainų vaidmuo buvo labai menkas, ūkis dar neprarado savo lokalinio ir universalaus pobūdžio. Tik vėlyvaisiais viduramžiais, plintant darbo pasidalijimui, specializacijai, stiprėjant gamybai ir finansinei sferai, atsiranda rinkos ūkio elementai. Šioje stadijoje didėjo kapitalo kaip gamybos veiksnio vaidmuo, keitėsi gamybos pobūdis (t.y. gaminti ne sau, o pardavimui ir gauti kuo didesnes pajamas). Tačiau rinkos santykiai įsitvirtino, o rinkos ūkis tapo vyraujančiu tik per pramoninės revoliucijos epochą.
Mainai ir pinigų funkcijos
Mainai gali būti tiesioginiai (barteriniai) ir netiesioginiai, t.y. Pliusas atsiranda infliacijos metu. Pinigai - visų priimta prekių ir paslaugų mainų priemonė, - tai svarbiausia pinigų funkcija. Tai tarpininkas tarp pardavėjo ir pirkėjo. Pinigai - vertės matas: jais nustatomos kainos, bet kurioje valstybėje jos nustatomos panaudojant nacionalinę valiutą. Atskirais atvejais, kai nacionalinė valiuta dėl sparčios infliacijos pasidaro nepatikima, gali atsirasti taip vadinamos dvejopos kainos. Jos rodo nacionalinės valiutos nestabilumą.
Pelnas ir kaštai
Pelnas - pagrindinis verslo įmonių tikslas. Normalusis pelnas - tai pajamos, kurias verslininkas turi gauti už savo išteklių naudojimą. Normalusis pelnas įeina į ekonominius kaštus. Kitaip tariant, normalusis pelnas - minimalios pajamos, kurias turi gauti verslininkas, kad jo kaip verslininko sugebėjimai išsilaikytų tam tikroje veiklos sferoje. Ekonominių kaštų sąvoka apima pajamas, kurias verslininkas gautų už savo pareigų atlikimą svetimoje įmonėje, palūkanas už savo kapitalą, jei jis nebūtų naudojamas savam verslui, o būtų paskolintas kitiems. Tam tikro gamybos veiksnio, naudojamo gamyboje, ekonominiai kaštai - tai vertė, kurią galima gauti, panaudojant šį gamybos veiksnį geresniu būdu. Atskiros firmos požiūriu ekonominiai kaštai - tai tam tikri firmos išmokėjimai arba pajamos, kurias firma turi užtikrinti išteklių savininkui, kad atitraukti šiuos išteklius nuo kitų alternatyvių gamybos variantų.
#
tags: #priklausomybiu #teorijos #ekonomika