Profesinis perdegimas ir profesinis tobulėjimas: iššūkiai ir galimybės

Pastaraisiais dešimtmečiais medicinos mokslas sparčiai žengė į priekį, technologijos tobulėjo, o tai lėmė didesnius reikalavimus sveikatos priežiūros darbuotojų profesinei kvalifikacijai ir padidino profesinio „perdegimo“ sindromo paplitimą. Straipsnyje aptariami profesinio perdegimo ypatumai, jo priežastys ir pasekmės, ypač daug dėmesio skiriant sveikatos priežiūros specialistams, dirbantiems su onkologiniais pacientais. Taip pat nagrinėjami profesinio tobulėjimo aspektai, pabrėžiant jo svarbą siekiant išvengti perdegimo ir užtikrinti darbuotojų gerovę.

Profesinis perdegimas: kas tai?

Profesinis „perdegimas“, dar vadinamas „profesine krize“, yra ilgalaikio fizinio, protinio ir emocinio distreso padarinys. Tai - sudėtinga žmogaus reakcija į ilgalaikį profesinėje veikloje patiriamą distresą bei pastangas kuo geriau atlikti savo darbą. Profesinio „perdegimo“ sindromas - sudėtingas reiškinys, per pastarąjį dešimtmetį susilaukęs nemažo įvairių šalių tyrinėtojų dėmesio.

Onkologiniuose skyriuose dirbantiems medikams pati darbo specifika yra padidintos rizikos veiksnys išgyventi „perdegimo“ sindromą, nekalbant jau apie kasdien patiriamo streso lygį. Vien žodis „vėžys“ tradiciškai sukelia žmonėms nesąmoningą baimę ir nerimą: onkologija asocijuojasi su kažkuo nepakeliamai sunkiu ir baisiu, o tiksliau - su pasmerkimu, skausmu, kančiomis ir mirtimi. Todėl natūralu, kad grėsmę gyvybei sukelianti liga paskatina pacientus ieškoti paramos ir palaikymo artimiausioje aplinkoje - onkologijos skyriuose dirbančio personalo tarpe.

Profesinio perdegimo paplitimas tarp slaugytojų

Atlikti tyrimai rodo, kad slaugytojos, dirbančios su onkologiniais pacientais, patiria didesnę riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą. Pavyzdžiui, JAV buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 7715 slaugytojų, dirbančių onkologiniuose skyriuose. Buvo siekiama įvertinti profesinio „perdegimo“ sindromo paplitimą minėtoje tiriamųjų kategorijoje. Rezultatai parodė, kad daugiau negu pusė, t.y. 61,7 %, respondentų išgyvena minėtą sindromą, frustraciją patiria net 78 %, emocinį išsekimą 69 %, o darbu nepatenkintos yra pusė tyrime dalyvavusių slaugytojų (50 %). Panašus tyrimas buvo atliktas ir Didžiojoje Britanijoje (393 respondentai). Profesinio „perdegimo“ sindromas buvo paplitęs panašiai taip pat kaip ir JAV atliktame tyrime, tik buvo žemesnis depersonalizacijos lygis. Tuo tarpu net 28 % respondentų buvo nustatyti kiti psichikos sutrikimai. Ištyrus 243 slaugytojas, dirbančias Hematologijos skyriuose, rezultatai parodė, kad daugiau nei 70 % slaugytojų išgyvena emocinį išsekimą (nuo vidutinio iki aukšto lygio); 48 % galvoja apie darbo pakeitimą ateinančių 12 mėn. bėgyje. Kaip rodo tyrimai, viena rizikingiausių sferų patirti „perdegimo“ sindromą yra onkologijos sritis ir paliatyvioji slauga.

Stresoriai, lemiantys perdegimą

Perdegimą lemia įvairūs stresoriai, kurie gali būti suskirstyti į kelias kategorijas: emocinius, aplinkos/fizinius, kognityvinius, socialinius/tarpasmeninius ir bendro pobūdžio.

Taip pat skaitykite: Perdegimo įveikimo būdai auklėtojams

Emociniai stresoriai

Susirgęs onkologine liga, žmogus išgyvena didžiulį stresą, jo jautrumas aplinkai padidėja dešimtis kartų. Po diagnozės ir gydymo periodu pacientas jaučiasi ypatingai pažeidžiamas ir bejėgis (tiek emociškai, tiek psichologiškai). Būtent toks bejėgiškumas ir pažeidžiamumas skatina intuityviai ieškoti kokio nors ramsčio ir palaikymo (informacinio, emocinio, psichologinio ir net dvasinio). Tai visiškai normalus noras surasti paguodą ir išsivaduoti iš liūdnų minčių ir išgyvenimų. Tad natūralu, kad iš medikų tikimasi būtent tokios paramos ir pagalbos. Būtent todėl kiekvienam sergančiam onkologine liga taip svarbu ne tik standartinis ir protokolinis bendravimas su gydytoju ar aptarnaujančiu personalu, pokalbiai apie gydymo eigą, būdus ir pan., bet ir reikalingas asmeninis mediko dėmesys bei emocinis palaikymas. Kiekvienas pacientas tiesiog trokšta ypatingo dėmesio, ypatingo rūpesčio, ypatingos pagalbos, ypatingų tarpusavio santykių. Tokioje situacijoje slaugytojai nori nenori tenka tapti ir psichologu, ir sociologu, ir dvasininku. Būtent dėl pacientų ir jų artimųjų poreikių medikams tenka atlaikyti didžiulius psichoemocinius krūvius.

Dažnai pacientams, susirgusiems grėsmę gyvybei keliančia liga, būdingas nepasitikėjimo jausmas, pasikeitęs savęs vertinimas, socialinių santykių pokyčiai. Beveik ketvirtadaliui išsivysto depresija. Šios ir daugelis kitų reakcijų į ligą (regresyvus elgesys, protestai, neigimas, panika, gedėjimas, nusivylimas, pyktis ir t.t.) yra gerai žinomos slaugos darbuotojams, dirbantiems su onkologiniais pacientais. Darbas su tokiais pacientais reikalauja vidinės tvirtybės, brandos ir savikontrolės. „Sunkūs“ pacientai dažnai išprovokuoja medicinos personalo pyktį, neempatišką elgesį ir depersonalizaciją. Tuo pačiu darbuotojai gali pasijausti kalti dėl tokio išprovokuoto elgesio ar neigiamų jausmų paciento atžvilgiu. Kita vertus, kai kurie pacientai tampa slaugytojoms „ypatingais“, dažniausiai dėl kokių nors bendrų panašumų ar sąsajų. Onkologine liga sergančių pacientų saugumo poreikis yra ypatingai išreikštas, todėl jie tampa ypač psichologiškai priklausomi nuo medicinos personalo, dėdami į jį visas viltis ir tikėjimą. Tai sukelia „ypatingų“ santykių iliuziją ir didina riziką tapti emociškai jautriu paciento atžvilgiu. Paciento baimių verbalizavimas yra naudingas jam pačiam, tačiau kelia stresą slaugytojai, kuri jaučia vidinį norą įtikinti pacientą sėkminga gydymo baigtimi. Kita vertus, ilgalaikis paciento ir jo šeimos emocinių poreikių tenkinimas gali išsekinti medicinos darbuotoją.

Aplinkos/Fiziniai stresoriai

Minėti stresoriai susiję su gydymo specifika. Onkologijos skyriuose dirbantis personalas yra priverstas taikyti toksiškas gydymo priemones, pvz., radioterapiją, chemoterapiją, kas gali provokuoti nerimo jausmo atsiradimą. Medicinos darbuotojai turi atlikti kenksmingas procedūras, t.y. „daryti bloga“, tam, kad perspektyvoje pacientui būtų geriau. Šalutinis gydymo poveikis tampa akivaizdžiu įrodymu tiek pačiam pacientui, tiek slaugytojui, kad tokios procedūros toksiškai veikia žmogaus organizmą. Intervencijos, kuomet yra didelė mirties tikimybė, pvz., kaulų čiulpų transplantacija, kelia darbuotojams itin didelę įtampą. Radikali chirurgija taip pat gali tapti žalojančiu slaugos darbuotojo psichiką veiksniu.

Kognityviniai stresoriai

Medikai, dirbantys onkologijos skyriuose, susiduria su nuolat augančiu informacijos kiekiu. Darbuotojai turi pasižymėti ypač geru gebėjimu greitai įsisavinti žinias ir jas taikyti praktikoje, priimant tinkamus sprendimus.

Socialiniai/Tarpasmeniniai stresoriai

Nepaisant naujausių technologijų ir gydymo metodų, visgi onkologiniuose skyriuose santykinai didesnis letalumas nei daugelyje kitų skyrių, didelei daliai onkologinių ligonių skiriama paliatyvioji slauga. Pacientai ir jų artimieji reaguoja į tai labai skaudžiai, neretai imasi desperatiškų veiksmų, dažnai agresiją nukreipia į medicinos personalą. Toks elgesys pareikalauja iš specialisto išties didelės brandos, kad į minėtus proveržius reaguoti be vidinio diskomforto. Neretai medicinos darbuotojai išgyvena vidinį konfliktą tarp noro padėti ir negalėjimo padėti. Dideliu psichoemociniu krūviu tampa ir stiprius fizinius skausmus kenčiančių pacientų slauga. Visi aukščiau minėti veiksniai verčia medicinos darbuotojus suabejoti „teisingumu šioje žemėje“, jie jaučiasi „bejėgiais padėjėjais“. Būtent tokiose situacijose tampa ypatingai svarbu suvokti šiuolaikinės medicinos galimybes bei ribas ir nesijausti kaltu dėl to, kad negali niekuo padėti. Taip pat reikia pastebėti, kad dažnas susidūrimas su mirtimis darbinėje veikloje sąlygoja mediko nepažeidžiamumo jausmo praradimą ir skausmingą savo paties mirtingumo suvokimą.

Taip pat skaitykite: Regioninės ligoninės tyrimas

Bendro pobūdžio stresoriai

Tačiau net ir veikiant anksčiau minėtiems stresoriams, ne visi vidurinio medicinos personalo darbuotojai išgyvena „perdegimo“ sindromą.

Veiksniai, įtakojantys „perdegimo“ sindromo išsivystymą

Yra keletas veiksnių, kurie gali padidinti arba sumažinti riziką susirgti „perdegimo“ sindromu:

• Amžius. Kritinis amžius išgyventi „perdegimo“ sindromą yra nuo 19-25 metų ir nuo 40-50 metų.
• Darbo stažas. Tyrimai rodo, kad kuo didesnis profesinės veiklos stažas, tuo mažesnė tikimybė išgyventi „perdegimo“ sindromą.
• Lytis. Vyrai turi didesnę riziką patirti „perdegimo“ sindromą negu kad moterys. Moterys dažniau jaučia emocinį išsekimą, tuo tarpu vyrams labiau būdinga depersonalizacija (cinizmas).
• Šeimyninė padėtis. Santuokoje gyvenantys žmonės turi daug mažesnę tikimybę išgyventi „perdegimo“ sindromą.
• Išsilavinimas. Tyrimai rodo, kad yra teigiama koreliacija tarp išsilavinimo ir cinizmo.
• Asmenybinė ištvermė. Asmenybinė ištvermė - tai gebėjimas palaikyti aukštą aktyvumo lygį kiekvieną dieną, kontroliuoti gyvenimiškas situacijas ir lanksčiai reaguoti į pokyčius.
• Sunkumų įveikimo įgūdžiai. Tyrimai rodo, kad pasyvius streso įveikos metodus naudojantys darbuotojai „perdegimo“ sindromą išgyvena dažniau nei naudojantys aktyvius streso įveikimo būdus.
• Kontrolės lokusas. Psichologijoje skiriami vidinis ir išorinis kontrolės lokusai: žmonės su išoriniu kontrolės lokusu linkę manyti, kad viskas, kas su jais vyksta ar viskas, ko jiems pavyksta pasiekti, yra atsitiktinumas arba kitų žmonių nuopelnas, tuo tarpu tie, kuriems būdingas vidinis kontrolės lokusas, su jais vykstančius dalykus laiko savo nuopelnu, savo aktyvumo, sugebėjimų ir pasirengimo rizikuoti rezultatu. Tie, kuriems būdingas vidinis kontrolės lokusas, „perdegimo“ sindromą patiria reikšmingai rečiau.
• Savęs vertinimas.
• Asmenybės tipas A. A tipo asmenybėms būdinga: greitas gyvenimo tempas, siekis laimėti, konkurencija, išreikštas kontrolės poreikis, todėl jie dažniau patiria stresines situacijas ir, atitinkamai, turi didesnę riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą.
• Darbo sąlygos. Praktiškai visi atlikti tyrimai patvirtina, kad padidėjęs darbo krūvis stimuliuoja „perdegimo“ sindromo atsiradimą. Darbo dienos trukmė taip pat tiesiogiai koreliuoja su perdegimo sindromu: kuo daugiau viršvalandžių dirbama, tuo didesnė „perdegimo“ sindromo išsivystymo rizika.
• Darbo turinys: kiekybiniai ir kokybiniai darbo su pacientais aspektai.
• Galimybė savarankiškai priimti sprendimus.
• Socialinis palaikymas: tiek horizontalus (kolegos), tiek vertikalus (vadovas), tiek šeima. Socialinis palaikymas, ko gero, yra vienas svarbiausių psichologinių-socialinių faktorių, įtakojančių „perdegimo“ sindromo atsiradimą. Lemiamą įtaką turi kolegų ir aukštesnę profesinę bei socialinę padėtį užimančių asmenų socialinis palaikymas. Taip pat svarbi ir šeimos įtaka. Praktiškai visuose tyrimuose rezultatai rodo negiamą koreliaciją tarp „perdegimo“ sindromo ir socialinio palaikymo. Ypač reikšmingas slaugytojoms yra supervizorių ir administracijos palaikymas.
• Vadovavimo stilius. Vadovo su demokratiniu vadovavimu stiliumi pavaldiniai rečiau išgyvena „perdegimo“ sindromą.
• Bendravimo stilius su pacientais.
• Grįžtamasis ryšys.
• Motyvavimas. Darbuotojų skatinimas (tiek moralinis, tiek materialinis) mažina profesinio „perdegimo“ sindromo tikimybę. Beveik visi tyrimai patvirtino, kad nepakankamas piniginis ar moralinis skatinimas turi įtakos „perdegimo“ sindromo išsivystymui. Tačiau reikia paminėti, kad slaugytojoms svarbus ne absoliutus paskatinimų kiekis, o jų santykis su atliktu darbu, t.y. skatinimas bus efektyvus tik tuomet, jei darbuotojos jį suvoks kaip pelnytą/teisingą.
• Situacijos dviprasmiškumas.
• Pilna arba dalinė nemiga (greitas užmigimas ir ankstyvas prabudimas maždaug nuo 4 val. ryto arba, atvirkščiai, nesugebėjimas užmigti vakarais iki 2-3 val.).

Profesinio perdegimo pasekmės

Fizinės, psichologinės ir tarpasmeninės/socialinės streso ir „perdegimo“ sindromo pasekmės slaugytojų tarpe gali būti įvairios ir daugiausiai priklauso nuo darbo pobūdžio. Pasekmės profesiniu lygiu turi ne tik rimtą poveikį pačių slaugytojų sveikatai ir gerovei, bet ir pacientų sveikatai bei saugumui. Kaip buvo minėta anksčiau, nors „perdegimo“ sindromas yra susijęs su darbo aplinka, tačiau jo pasekmės pasireiškia asmeniniu lygiu, t.y. paliečia medikų asmeninį ir socialinį gyvenimą. Tyrimai rodo, kad darbe patiriamas stresas didina įvairių priklausomybes skatinančių medžiagų vartojimą. JAV atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 2 375 slaugytojos, parodė, kad slaugytojos, patiriančios didelį stresą darbe, medikamentų vartoja 1,5 karto daugiau negu tos, kurių streso lygis buvo įvertintas kaip žemas. Ilgalaikis stresas, nerimas, nekompetetingumo jausmas, paskatinimų ir palaikymo stoka gali įtakoti depresijos išsivystymą. Ištyrus 368 slaugytojas, buvo rastas reikšmingas ryšys tarp „perdegimo“ sindromo ir depresijos. Reikia pastebėti, kad 2004-2006 m. JAV atliktame tyrime sveikatos priežiūros specialistai užėmė 4-ą vietą pagal depresijos paplitimą tarp visų profesijų atstovų.

„Perdegimo“ sindromas taip pat pasireiškia ir profesiniu lygiu. Emocinis išsekimas didina pravaikštų skaičių ir mažina veiklos produktyvumą, todėl padidėja darbo krūvis kitoms slaugytojoms ir gali bendrai sumažėti pacientų slaugos kokybė. Profesinio „perdegimo“ sindromo pasekmės aiškiai jaučiamos ir organizaciniu lygiu. Pagrindinis sindromo rodiklis - slaugytojų kaita. „Perdegimo“ sindromas ir darbuotojų kaita sudaro „užburtą“ ratą: nepasitenkinimas darbu sukelia „perdegimo“ sindromą, kas skatina darbuotoją išeiti iš darbo, tuomet skyriuje neadekvačiai padidėja darbo krūvis kitoms slaugtojoms, pastarosios ima jausti nepasitenkinimą darbu, „perdega“ ir taipogi nusprendžia palikti darbo vietą ir t.t. 2008 m. JAV atliktame tyrime (dalyvavo daugiau negu 10 000 slaugytojų) daugiau nei pusė slaugytojų teigė galvojančios apie darbo pakeitimą. Iš jų pusė kaip pagrindinę priežastį nurodė - neadekvatų darbo krūvį. Slaugytojų tyrimai taip pat parodė, kad net 78 % slaugytojų nepadavė arba nedavė laiku nurodytų medikamentų pacientams, iš jų 69 % kaip tokio elgesio priežastį nurodė - per didelį darbo krūvį. Būtina pažymėti, kad 73 % slaugytojų dėl slaugos klaidų patyrė moralinį distresą.

Profesinio perdegimo prevencija

Yra du galimi „perdegimo“ sindromo prevencijos keliai: pirmas, modifikuoti darbo aplinką taip, kad būtų minimalizuotas su ja susijusių stresorių veikimas; antras, ugdyti darbuotojų kompetencijas, padedančias „neperdegti“.

Taip pat skaitykite: Kas yra profesinis perdegimas?

Asmeninės prevencijos strategijos

Kalbant apie asmeninį lygį, svarbu pabrėžti, kad pagrindinis ginklas kovoje su stresu ir „perdegimo“ sindromu - rūpinimasis savimi. Būtent čia ir susiduriama su didžiausia problema, nes slaugytojoms darbui yra specifiška rūpintis kitais, o ne savimi. Svarbu palaikyti gerą fizinę formą (būtina prisiminti, kad tarp kūno ir proto yra tamprus ryšys: netaisyklinga mityba, piktnaudžiavimas alkoholiu, tabaku, sėslus gyvenimo būdas, svorio sumažėjimas ar padidėjimas skatina „perdegimo“ sindromo atsiradimą). Ne mažiau svarbus dalykas yra darbo-poilsio balansas. Reikalinga sąmoningai nusibrėžti „ribas“ tarp darbo ir namų. Dažnai žmonės labai lengvai pereina nematomą ribą tarp asmeninio gyvenimo ir profesinės veiklos, todėl rekomenduojama nusistatyti aiškius prioritetus savo gyvenime ir stengtis jų laikytis. Patartina reguliariai užsiimti veikla, kuri niekaip nesusijusi su darbine veikla (pvz., medžioklė, dekupažas ar kt.). Savireguliacijos žinių didinimas ir įgūdžių tobulinimas - tai psichohigienos esmė, tuo labiau, kad būdų minėtam tikslui pasiekti yra daug ir įvairių: relaksacija, pozityvi vidinė kalba, saviįtaiga, kvėpavimo ir vaizduotės pratimai ir pan. Taip pat rekomenduotina užsiimti savistaba, ugdyti humoro jausmą, analizuoti savo jausmus ir dalintis jais su kitais, kas ženkliai sumažina „perdegimo“ tikimybę.

Darbo aplinkos modifikavimas

Siekiant sumažinti stresą ir perdegimą darbo vietoje, būtina atkreipti dėmesį į šiuos aspektus:

• Darbo krūvio valdymas: užtikrinti, kad darbo krūvis būtų adekvatus ir paskirstytas tolygiai, vengiant nuolatinio viršvalandžių darbo.
• Sprendimų priėmimo laisvė: suteikti darbuotojams galimybę savarankiškai priimti sprendimus, susijusius su jų darbu.
• Socialinis palaikymas: skatinti kolegialumą ir tarpusavio pagalbą, užtikrinti vadovų palaikymą ir supratimą.
• Grįžtamasis ryšys ir motyvavimas: reguliariai teikti grįžtamąjį ryšį apie darbuotojų darbą, skatinti juos tiek moraliai, tiek materialiai.

Profesinis tobulėjimas kaip priemonė prieš perdegimą

Profesinis tobulėjimas yra svarbus ne tik siekiant karjeros aukštumų, bet ir kaip priemonė, padedanti išvengti profesinio perdegimo. Nuolatinis mokymasis ir naujų įgūdžių įgijimas padeda didinti pasitikėjimą savimi, išvengti monotonijos ir rasti naujų iššūkių darbe.

Darbuotojų tobulėjimo svarba

Darbuotojų tobulinimas yra svarbus, nes darbdaviai nori aukštos kvalifikacijos darbuotojų, o darbuotojai nori sėkmingai atlikti savo pareigas, jaustis įvertintais, gebėti ne tik atlikti jiems duotas užduotis, bet ir patys inicijuoti pokyčius, idėjas. Jei norime palaikyti darbuotojų augimą ir profesinį tobulėjimą, pirmiausiai turime išlaikyti juos laimingus ir motyvuotus. Tai prasideda kuriant įmonės kultūrą, kurioje idėjos vertinamos ir pastebimos, o įvykdytos užduotys, pasiekti tikslai - nėra savaime suprantamas dalykas, tai visos įmonės pergalė, kurią verta švęsti. Pripažinimas ir apdovanojimai savo darbuotojams gali juos motyvuoti ir skatinti lojalumą - tai yra darbuotojų augimo varomoji jėga. Kai darbuotojai jaučiasi vertinami ir jų pastangos pripažįstamos, veiklos kokybės lygis auga. Pripažinimas ir apdovanojimai yra puikus būdas paskatinti darbuotojus augti kartu su organizacija.

Mokymosi galimybės

Organizacijos gali remti savo darbuotojų augimą kurdamos valdymo kultūrą, skatinančią bendravimą ir mokymą. Vadovai neturėtų bijoti klausti darbuotojų, ar jiems reikia pagalbos, ir jie turėtų džiaugtis galimybe perduoti savo darbuotojams įgūdžius ar žinias. Profesinis tobulėjimas ir mokymas paprastai tenka tiesioginiams vadovams, todėl koučingo ir mentorystės kultūros akcentavimas yra puikus būdas paskatinti darbuotojų augimą. Nors galiausiai pats asmuo yra atsakingas už savo profesinį tobulėjimą, darbdaviui naudinga skatinti tęstinį mokymąsi, suteikiant arba palengvinant tiek vidines, tiek išorines mokymosi galimybes bei nepamirštant ir trumpalaikių įkvėpimo šaltinių - mokymų, konferencijų, suteikti galimybę sužinoti daugiau - kai tai taps ne pareiga, o natūralia įmonės kultūros dalimi, pradės keistis ir įmonės vidinis mikroklimatas, kuriame bus daugiau pozityvumo ir noro puoselėti, vertinti esamą darbą ir galimybes.

Profesinio tobulėjimo platformos

Tobulinti profesines kompetencijas ar įgyti naujų žinių norintys suaugusieji kviečiami apsilankyti švietimo platformose. Anot specialistų, brandesnio amžiaus žmonės taip pat ieško ir atranda sau aktualių mokymų. Stebima tendencija, kad brandesnio amžiaus suaugusieji gilina ne tik profesines žinias, tačiau vis daugiau jų renkasi tobulinti ir skaitmeninius įgūdžius.

tags: #profesinis #perdegimas #ir #profesinis #tobulejimas #sasajos