Turbūt visi esame girdėję istorijų apie žymius žmones, kurie netikėtai ir skandalingai pasielgė, tarsi "pametę galvą". Sunku patikėti, bet tai gali būti stiprių projekcijų padarinys. Šiandien pakviesime atverti protą minčiai, kad mes nuolat pasąmoningai esame "užkrečiami" ir "užkratu" veikiame vienas kito elgesį. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra projekcija psichologijoje, kaip ji veikia, kokie yra jos pavyzdžiai ir kaip galima išsilaisvinti iš projekcijų pančių.
Kas yra projekcija?
Projekcija - tai vienas iš psichikos gynybos mechanizmų, kai nesąmoningai priskiriame savo negatyvius bruožus, jausmus ir elgesio motyvus kitiems žmonėms. Tai subjektyvaus turinio perkėlimas į kitus objektus, kitus žmones ar situacijas. Kitaip tariant, projektavimo metu asmeninis pasąmonės turinys suvokiamas kaip esantis kituose žmonėse, už asmeninės psichikos ribų. Projekcija yra visiškai instinktyvus, pasąmoningas ir automatinis procesas, dažnai - simbolinis.
Projekcija apsaugo nuo nemalonių, negatyvių išgyvenimų, kaltės jausmo, vidinių konfliktų, leidžia nesąmoningai paslėpti savuosius nemalonius bruožus ir paskatas (impulsus) priskiriant juos kitiems žmonėms arba aplinkai ir sumažinti psichologinę įtampą išstumiant visa tai į pasąmonę. Į pasąmonę išstumti dalykai toliau psichikoje funkcionuoja. Projekcijos metu jie reiškiasi perdėtu pastabumu, jautrumu toms kitų žmonių savybėms, kurias turi ir kurios yra nepriimtinos pačiam asmeniui, empatija, kuri gali trukdyti teisingai suprasti kito žmogaus būseną ir elgesį.
Projekcijos prigimtis - emocinė. Projekciją galima matyti kaip pasąmoningą komunikacijos būdą. Tai disimiliacijos (pasidalijimas, skaidymasis) procesas, kurio metu subjektyvus turinys tampa atskirtas nuo subjekto ir yra įkūnytas objekte. Projekcija vaidina pirminį vaidmenį paranojoje. Kadangi projektuoja pasąmonė, o ne ego („sąmoningasis aš“), galima sakyti žmonės nekuria projekcijų, o susitinka su jomis.
Emocijos, žiūrint į jų ryšį su „sąmoninguoju aš“, elgiasi autonomiškai. Dėl to jos gali atrodyti kaip ypatingai savininkiškos, užvaldančios ir stiprios, ypač jei kyla iš projekcijos. Pati projekcija gali jaustis kaip apsėdimas - atrodo, kad projekcija mus valdo, o ne mes ją. Ilgai ir nuobodžiai kritikuodami kitus dėl kokių nors charakterio savybių galime įsitikinę teigti, kad tokių savybių mes tikrai neturime, tačiau būtent taip ir pasislepia projekcija.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir pasekmės: deviantinis elgesys
Projekcijos rūšys
Projekcija būna negatyvioji (kai žmogus savo negatyvius bruožus, jausmus, elgesio motyvus, taip pat kankinančius psichikos turinius perkelia kitiems žmonėms, nes jie jam kelia nerimą arba yra nepriimtini jo ego dėl kitų priežasčių) ir pozityvioji (kai žmogus dėl perdėto kuklumo ar žeminimosi mato kitame žmoguje teigiamus bruožus, kurie jam atrodo nepasiekiami).
Projekcijos pavyzdžiai
Klasikinis projekcijos pavyzdys - „meilė iš pirmo žvilgsnio“, kai pasąmoningi mūsų asmenybės aspektai yra projektuojami į nepažįstamą žmogų, procese gaminantys stiprią trauką. Projekcijos dažniausiai matomos tarpusavio santykiuose, tačiau jų gali būti ir kitur. Pavyzdžiui, anot kai kurių psichologų, dvasiniai patyrimai, susiję su gamta gali kilti iš projekcijų į natūralius gamtos elementus arba gamtą apskritai.
Štai keletas kitų pavyzdžių:
- Žmogus, kuris pats yra linkęs į apgaulę, nuolat įtaria kitus apgaudinėjant.
- Darbuotojas, kuris jaučia pyktį savo viršininkui, gali kaltinti viršininką pykčiu ant jo.
- Moteris, kuri jaučia potraukį kitam vyrui, gali kaltinti savo vyrą tuo, kad jis jai nerodo pakankamai dėmesio.
- Mus erzina nuolat vėluojantis bendradarbis, o galbūt svajojame stipriai papurtyti kaimyną už pečių. O gal negalime pakęsti agresijos?
Projekcijos funkcijos
Projektavimas turi dvi pagrindines funkcijas:
- supažindinti mus su mūsų pačių mums nežinomomis dalimis;
- apginti mus nuo tų savo dalių atskleidimo, kurių dar nesame pasiruošę sutikti. Tai - gynybinė funkcija. Projektuodamas žmogus atsikrato skausmingo ir nesuderinamo turinio.
Projekcijos neigiamas poveikis
Pagrindinis projektavimo minusas yra tas, kad tai izoliuoja mus nuo aplinkos. Vietoj to, kad turėtume tikrą santykį su aplinkiniu pasauliu ir mus supančiais žmonėmis, turime iliuziją.
Taip pat skaitykite: XX amžiaus lietuvių proza ir laisvė
Pasąmonė mus nuolat „apgaudinėja“ - emociškai stiprių projekcijų pagalba ji viską, ką patiriame, paverčia į mūsų pačių atvaizdą (veikia tarsi veidrodis). Ego arba „sąmoningasis aš“, negalėdamas atskirti projekcijų nuo tikrųjų situacijų, atsiduria užburtame projekcijų, reakcijų ir apgavysčių rate. Kai esame akli pasąmonei, tampame savo projekcijų, per kurias nesugebame įžiūrėti tikrosios realybės, aukomis. Negana to, projekcijos turi grubų kompulsyvumą, kuris ir išlaiko individą nuolatiniame pasąmonės tamsos kalėjime. Būtent dėl to svarbu pradėti pastebėti ir analizuoti savo projekcijas - kuo daugiau projekcijų yra tarp individo ir aplinkos, tuo sunkiau yra įžvelgti realybę per jų iliuzijas.
Projekciją galima įtarti tuomet, kai žmogus arba situacija yra stipriai nuvertinami arba pervertinami (idealizuojama). Projekcijos, pasireiškiančios tokiais kraštutinumais, provokuoja įvairius nesusipratimus, konfliktus, fanatizmus, beprotybes ir nesutarimus. Mums sunku suvokti, kad konfliktai su kitais žmonėmis iš esmės tėra pasąmoningų konfliktų su savimi eksternalizacija.
Pasąmonės galios ignoravimas ir savo prigimties neigimas pastato žmogų į nepavydėtiną padėtį - projektuodamas savo tamsiąsias puses į aplinkinius žmogus tampa puikia auka, nes projekcija su savimi neša didelę baimę, kurią mes nesąmoningai ir slaptai jaučiame savo pačių blogiui, projektuojamam išorėje.
Projekcijos ir kolektyvinė pasąmonė
Anot analitinės psichologijos, vykstant stipriai projekcijai, dalyvauja archetipas, kuris su savimi neša kolektyvinės pasąmonės turinį ir energiją. Kolektyvinės pasąmonės energija tokia stipri, kad idealizuojamas žmogus gali pasirodyti tarsi dievas - taip beveik prarandamas ryšys su realybe ir žmogiškumu. Joks tikras žmogus negali patenkinti archetipo, kuris per projekciją pasireiškia tomis stipriomis sudievinimo (arba sušėtoninimo) emocijomis. Tad svarbu nepamiršti, kad per projekcijas pasireiškiantys archetipai turi būti labai atsargiai analizuojami, nes su savimi neša daug psichinės energijos.
Pačios projekcijos prisikabina ten, kur randa tam tinkamą vietą. Tai lengviau paaiškinti naudojant Jungo aprašytą pavyzdį: pavyzdžiui, jeigu žmogus projektuoja šėtoną į savo kaimyną, projekcija prisikabina dėl to, kad kaimynas turi savyje kažką tokio, kas sudaro patogias sąlygas projekcijos prikibimui. Tačiau tai nereiškia, kad tas kaimynas yra neapsakomai negatyvus, galbūt priešingai - jis ypatingai geranoriškas vyras, tačiau yra antipatiškas projekcijos kūrėjui. Tokiu atveju „šėtono“ motyvas iškyla santykyje tarp jų, o tai reiškia, kad projekcijos kūrėjas turėtų pažvelgti į save ir atpažinti, kad jis turi savyje kažką „šėtoniško“, ir kad projektuodamas turėjo galimybę su tuo susitikti. Apskritai jis gali būti lygiai tiek pat puikus žmogus kaip ir jo kaimynas. Ši situacija iš esmės reiškia, kad tie žmonės dėl tam tikrų priežasčių yra nesuderinami - kažkodėl pasąmonė juos laiko atokiai vieną nuo kito.
Taip pat skaitykite: Apie priklausomybių rūšis
Kaip atpažinti projekcijas?
Pati sudėtingiausia ir kebliausia dalis - pamatyti, kad projekcija išvis egzistuoja. Apgavikiška pasąmonės prigimtis (ji nuolat slepia save nuo sąmonės lauko) tam nepadeda, o su projekcija dirbti galima tik „pagavus“, kad tokia išvis egzistuoja. Kebliausia tai, kad norint „pagauti“, visų pirma, reikia tam tikro sąmoningumo lygio. Jeigu individui nepakanka sąmoningumo pastebėti projekciją, kitų žmonių aiškinimai ar bandymai atverti žmogui akis visuomet bus bevaisiai. Iš esmės identifikuoti projekciją pačiam yra labai sunku - dažniausiai mūsų psichika renkasi su savo problemomis susiremti kitame žmoguje.
Kraštutinumai arba kaip žinoti, kad vyksta projektavimas. Kaip sapnuose viskas yra stipriai perdėta, taip ir psichika perdėtai rodo savybes ir projekcijas, kuriose karaliauja kraštutinumai, stiprūs pervertinimai ir nuvertinimai. Tokiu dramatišku būdu yra lengviau aiškiai parodyti ir pabrėžti, ką mums reikia išmokti ar suprasti. Taip ir žymiai lengviau atkreipti mūsų dėmesį. Dėl to projekciją galime įtarti, kai matome kažką kaip tik ypatingai gero ar tik ypatingai blogo.
Kai savyje pastebime stiprią neigiamą reakciją į kažką ir įtariame, kad tai gali būti projekcija, galime pabandyti įvardinti, kas būtent mus erzina ar pykdo. Tuomet surasti tos savybės pozityvų pritaikymą - galimai būtent to mums ir reikėtų išmokti. Pavyzdžiui, jeigu jus erzina ypatingai piktas žmogus ir norite jį pamokyti, reflektuojant į pačią savybę suvokiame, kad tas žmogus turi lengvą prieigą prie agresijos. Galbūt to mums derėtų iš jo pasimokyti. Vien šios refleksijos inicijavimas padėtų atleisti šiek tiek energijos, kuri visa įprastai eitų į projekciją. Vietoj to energiją galima skirti savianalizei.
Lengviausia paslėptas savo savybes ar nepriimtas dalis pažinti paklausus:
- Kuris žmogus labiausiai mane erzina?
- Kas jame labiausiai mane erzina?
Atsakyme rasime tas savo paslėptas savybes, kurias projektuojame į kitus.
Taip pat galima analizuoti ir žmogų, kuriuo esame susižavėję ar net įsimylėję:
- Kokia savybė tame žmoguje man labiausiai patinka?
- Ką labiausiai tame žmoguje myliu?
- Ko pavydžiu jam?
Atsakyme galime rasti tai, ką mums reikia savyje auginti ir lavinti.
Kaip išsilaisvinti iš projekcijų?
Mes visada jausimės praradę kontrolę ir aplinkinių įvykių aukomis, jei savo dalis paliksime išbarstytas kituose žmonėse (kurių, beje, nekontroliuojame). Tačiau nusprendus atkreipti dėmesį į projekcijas, tyrinėjant ir integruojant jas, galime susigrąžinti savo psichinę energiją. Šio proceso eiga:
- Žmogus įsitikinęs, kad tai, ką mato, yra absoliuti tiesa;
- Tiesa gali šmėstelti netikėtai, spontaniškai (kartais - sapnuose) - pasirodo, kad vis dėlto yra skirtumas tarp fantazijos ir tiesos;
- Reikalingas smalsumas ir tam tikras atsidavimas tiesai, kad būtų galima suvokti skirtumą tarp tiesos ir realybės;
- Pripažinamas, kad suklydome;
Čia tradicinė psichoanalizė ir sustotų, tačiau Jungas siekė, kad žmonės tyrinėtų dar giliau. Analitinė psichologija nesustoja ties asmenine projekcija - ieško jos židinio kolektyvinėje pasąmonėje (archetipiniame lygmenyje). Išsami analizė ir integracija ne tik sumažina tikimybę, kad projekcija pasikartos ateityje, bet ir padeda individui pajusti pilnatvės jausmą.
Vienas sunkiausių psichoterapijos uždavinių - padėti pacientui „atsiimti“ būtent motinos ir tėvo imago - vaizdinius - iš išorinio pasaulio. Kad ir koks tai ilgas ir sunkus procesas, tėvų imago atsiskyrimas nuo žmonių, kurie nešioja jiems primestas projekcijas, yra įmanomas ir priklauso psichoterapinės sėkmės istorijoms.
Svarbu prisiminti, kad kai baigiasi romantinis santykis, prarandame būtent tai, ką mums savyje reikia vystyti. Dėl to labai svarbu pasiimti projekciją atgal, ją integruoti. Po skaudaus išsiskyrimo gedime kito žmogaus, galbūt ieškome kito žmogaus, ant kurio kuo greičiau galėtume perkelti projekciją. Gali atrodyti, kad žmogus, su kuriuo nutrūko santykis, pasiėmė mūsų sielos gabalėlį, kurio niekaip negalime susigrąžinti. Taip atrodo dėl to, nes iš dalies taip ir yra - projektavimas į tą žmogų vis dar vyksta, taigi mes tam tikra prasme esame atidavę savo dalį kitam žmogui. Todėl projekcijos susigrąžinimas ir integracija yra ypač svarbu - galima sakyti, kad dvasinis augimas apskritai yra apie savo išbarstytų dalių susigrąžinimą „namo“.
Kai projekcija keliauja į kitus
Mes neprojektuojame tų savybių ar savo dalių, su kuriomis turime užmezgę sąmoningą santykį. Tai reiškia, kad projektuojame tik tai, ko negalime apie save priimti - taip galbūt vyksta dėl tam tikrų įsitikinimų ar per didelių vidinių konfliktų, visuomenės nuomonės ir panašiai.
Dažniausiai projektuojame:
- ko mums labiausiai reikia - herojus, tuos, kurie gydo (angl. healers), motinas, tėvus, žynius ir panašiai. Norime, kad būtume tokiais, kokiais yra kiti, arba kad turėtume savybes ar dalis, kurios pas mus dar nėra išvystytos.
- „tamsiąsias“ savo puses, su kuriomis nesame užmezgę sąmoningo santykio: šėtoną, „blogietį“, paleistuvę ir panašiai.
Jei, tarkime, ieškome gelbėtojo kokio nors srityje, o ten kažkas parodo iniciatyvą imdamasis veiksmų ir taip užsiima stiprią poziciją, mes pradedame į tą žmogų projektuoti herojų. Apie patį žmogų, kuris parodė iniciatyvą, tai nepasako nieko - galbūt jo tikrieji motyvai yra visiškai priešingi tiems, kuriuos į jį projektuojame.
Anot vienos analitinės psichologijos pradininkių, Marie Louise von Franz, projekcija žmogaus, į kurį projektuojama, elgesį sustiprina taip, kad jis dar labiau supanašėja į projekciją. Tai reiškia, kad tas, kuris projektuoja, mato kaip jo įsitikinimas „pasitvirtina“, nes projekcijos gaunantysis elgiasi būtent taip, kaip į jį projektuojama. Tai žalinga ne tik abiems dalyviams, bet ir jų tarpusavio santykiui.
Kai gauname kitų projekcijas
Pačiam projekcijos gavėjui stiprios projekcijos gali būti ypatingai gniuždančios - projekcijos svoris yra labai sunkus, ypač jeigu tam nėra tinkamo pasiruošimo ar suvokimo apie tai, kas vyksta. Analitinės krypties psichoterapeutai svarsto, kad įvairūs įžymybių skandalai, kai atrodo, kad jos tarsi išprotėja arba staiga pradeda elgtis priešingai nei iš jų tikimasi, yra gaunamų projekcijų padarinys. Dažniausiai projekcija lengvai „klijuojasi“ tuomet, kai mažai žinoma apie kito žmogaus asmeninį gyvenimą, nes tokiu atveju nekyla konflikto su fantazija. Tad kai kuriems žmonėms pakanka vien savo profesijos, vieno atlikto pasirodymo, sukurto meno kūrinio ar tiesiog užsidėti uniformą, kad „sugautų“ ir užfiksuotų tam tikras kitų žmonių fantazijas ir tokiu būdu ant jų nuliejamą projekciją.
Yra tam tikros žmonių grupės, itin linkusios pritraukti projekcijas: mokytojai, gydytojai, dvasininkai, įžymybės ir panašiai. Didžiausia problema slypi tame, kad tokie žmonės, priešingai nei psichoterapeutai, tikriausiai niekada nesimokė apie tokią dinamiką, o tai situaciją daro pavojinga. Būtent psichoterapijos procese projekcijos rolė - ypatinga. Pacientai nuolat projektuoja įvairias savo dalis į santykį su psichoterapeutu. Specialisto darbas yra tas projekcijas išlaikyti ir po truputį, tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, į paciento suvokimą mažomis dozėmis įvesti realybę. Taip pacientas projekcijas „susigrąžina“, o psichoterapeutas projekcijas sveikai priima ir išlaiko tiek, kiek reikia.
Pavyzdys apie įžymybių skandalus puikiai parodo, kad tai, kas projektuojama į mus, gali stipriai paveikti mūsų asmenybę. Mes nuolat pasąmoningai susitapatiname su kitų žmonių mums keliamais lūkesčiais (projekcijomis). O tai, kas ant mūsų projektuojama, pasąmoningai veikia mūsų elgesį. Pavyzdžiui, jeigu esate kompanijoje, kurioje visi galvoja kad esate žioplas, galite pradėti daryti daugiau žioplų klaidų, tarsi kažkas būtų jus užbūrę. Pozityvios projekcijos (kai gauname daug dėmesio, pagyrų, kai mus stipriai idealizuoja) taip pat pavojingos, nes prie jų galime priprasti ir užsimanyti pasilikti tame amžinai. Pavyzdžiui, atlikėjas gali projektuoti savo pasitikėjimą savimi į žiūrovus ir reikalauti kuo daugiau aplodismentų. Atsiradus dideliam disbalansui tarp mūsų tikrosios asmenybės ir gaunamų projekcijų gali kilti vidinis impulsas elgtis priešingai - taip pasąmonė siekia kompensuoti disbalansą ir parodyti tikrovę. Pavyzdžiui, jeigu kas nors mus stipriai idealizuoja darbe, mes impulsyviai galime elgtis taip, kad pablogintume savo „reputaciją“ - pavyzdžiui, pradėti vėluoti, neįprastai daug keiktis ir panašiai. Gali būti, kad kartais psichozių priežastis yra susijusi su daug ir staigiai gaunamų projekcijų, kurių individas nėra pasiruošęs atlaikyti. Tokiu atveju psichozė ir jos padariniai taip pat veikia kaip kompensuojamasis mechanizmas.
Tam, kad tinkamai atlaikytume kitų projekcijas, reikia stiprios ir gebančios įsižeminti psichikos. Ypač saugotis turėtų psichoterapeutai ir dvasininkai - jų gaunamos projekcijas kartais gali būt itin malonios ar didingos, tačiau tiek psichoterapinio, tiek tikro dvasinio darbo esmė yra padėti projektuojančiam žmogui tą „didybę“ rasti savyje.
Kaip nesusitapatinti su gaunamomis projekcijomis?
Viena analitinės psichologijos atstovių Luisa Marchiano teigia, kad jai nesusitapatinti su projekcijomis padeda jūros ir banglentininko analogija, kurioje svarbu prisiminti, kad esi banglentininkas, o ne banga. Kai projektuojama kažkas pozityvaus ir malonaus, gali kilti įvairūs pakylėjimo jausmai, kai individas jaučiasi tarsi būtų „pripūstas“. Tačiau, kaip ir minėjome, su tuo susitapatinti yra pavojinga, todėl gerai kylančius jausmus priimti. O tuo pačiu ir atskirti, kad tai nėra asmenybės dalis. Tęsiant banglentininko analogiją - banga yra nenuspėjama ir visuomet gali nuversti nuo banglentės, tad tapatinimasis su ja yra varginantis ir skaudus. Tuo labiau, kai banga yra laikina - projekcijos visada anksčiau ar vėliau baigiasi.
Gynybiniai mechanizmai ir projekcija
Psichologinės gynybos mechanizmai gali būti apibūdinami kaip tam tikra reakcija į vidinę grėsmę. Tokia gynyba gali tiek pagerinti, tiek ir pabloginti žmogaus elgesį. Taip pat gynyba gali būti išreiškiama mintimis ar veiksmais: fobijomis, ritualais, įkyriomis mintimis, depresija ar agresija, kurie paprastai yra įvardijami kaip simptomai. Paprastai žmogus gynybos mechanizmus naudoja tuomet, kai nori apsaugoti savo idėją ar savigarbą. Pavyzdžiui, S. Freudas buvo pirmasis, kuris apibūdino šiuos mechanizmus ir juos siejo su vidine ir su išorine kova, kurios tikslas buvo, jog išnyktų emocijų sukeltos kančios. Gynybos mechanizmai itin pasitarnauja ir emociškai sukrečiančiose situacijose, sumažindami jų sukeltas pasekmes ir leisdami žmogui pasijausti geriau. Jie skirti išvengti kokio nors intensyvaus gąsdinančio jausmo arba jį suvaldyti. Negana to, gynybos mechanizmai gali sumažinti arba išvis pašalinti nerimą, kilusį, suvokus konfliktą, apsaugoti nuo negatyvių, traumuojančių išgyvenimų, kaltės jausmo ar vidinių konfliktų. Gynybos mechanizmai gali susiformuoti dėl įgimto temperamento, ankstyvoje vaikystėje išgyventų stresinių situacijų, tėvų ar kitų svarbių žmonių modeliuojamo ar net tikslingai mokomo gynybų pavyzdžio ar net dėl pasekmių už konkrečios gynybos naudojimą patyrimo. Priežasčių yra tikrai ne viena, kaip ir gynybos veikimo principų.
Be projekcijos, kiti gynybiniai mechanizmai yra represija (užmiršti, neprisiminti apie tai), išstūmimas (neatsiminti to), neigimas (nepastebėti), introjekcija (nežinoti), regresija (grįžimas į ankstesnę stadiją), pakeitimas (užpulti kitą), izoliacija (nejausti), intelektualizacija (suteikti naują prasmę), atvirkštinis reagavimas (paversti tai priešingu), identifikacija (būk kaip jis, nes kitaip jo neturėsi), fantazija (svajoti), perdarymas ir slopinimas.
Psichodinaminė psichoterapija ir projekcija
Psichodinaminė psichoterapija kilusi iš psichoanalizės, kurią sukūrė Z. Freud‘as. Psichodinaminė psichoterapija siekia ne tik palengvinti simptomus, bet ir suvokti jų priežastis (dėl ko žmogus būtent šiuo metu patiria panikos atakas arba dėl kokių priežasčių jam šiuo metu pasireiškia depresiniai simptomai). Taikant psichodinaminę psichoterapiją labai svarbu žinoti žmogaus istoriją nuo pat jo atsiradimo, nes daugiausiai atsakymų randama ankstyvoje vaikystėje.
Pagrindiniai psichodinaminės psichoterapijos teiginiai yra šie: žmogus yra valdomas pasąmoninių impulsų, žmogus yra nuolatos veikiamos vidinių konfliktų, asmenybės raidą lemia jos įgimtos savybės, siekdamas išsaugoti savo savivertę ir/ar sumažinti nerimą žmogus naudoja psichologines gynybas, daug dėmesio skiriama darbui su pasipriešinimu, pagrindinės varos - seksualumas ir agresija, psichiką sudaro trys struktūros: ID, Ego ir Superego.
Galima teigti, kad žmogus beveik savęs nepažįsta dėl daugybės įvairių vidinių pasąmoninių konfliktų, draudimų, nerimo ir gynybos mechanizmų, kurie verčia slėptis pačiam nuo savęs. Todėl psichodinaminės psichoterapijos vienas iš pagrindinių tikslų - padėti žmogui atrasti ir geriau pažinti bei įsisąmoninti savo pasąmoninius impulsus, gynybas, nerimą ir kitus jausmus.
tags: #projekcijos #pavyzdziai #psichologija