XX amžiaus slenkstį lietuvių literatūra peržengė iškėlusi socialinio teisingumo, tautinių teisių ir žmogaus dorovinio tobulinimo vėliavą. Kitos vertybės atrodė antraeilės. Nei intymūs dvasios rūpesčiai, nei savitas reiškinių supratimas, nei originali vizija ar svajonė, nei pasąmonės turinys, nei būties mistiškumo ar absurdiškumo problema, nei daugelis kitų su individo egzistencija susijusių dalykų beveik nieko nedomino. Visa tai atrodė niekis prieš tautos ir visuomenės interesus. Pasiaukojimas visuomenei ir tarnavimas idėjai, atklydęs kartu su Vakarų Europos Švietimu, rusų narodninkyste, lenkų pozityvizmu, socializmo idealais ir moters emancipacijos programomis, Lietuvoje surado itin palankią dirvą. Tą dirvą paruošė istorinės aplinkybės.
Istorinės aplinkybės ir visuomeniniai idealai
Ištisą šimtmetį carinės Rusijos pavergta Lietuva virto Dievo užmiršta provincija, jos kultūrą ir švietimą nuskurdino imperinė niveliacija ir rusifikacija, pasireiškusi žiauriomis formomis, iš kurių pati nuožmiausia - lietuviškos spaudos ir mokyklų uždraudimas. Todėl XIX a. Lietuvos šviesuomenei per akis buvo visuomeninio patriotinio darbo, ir galvoti apie subtilesnius dvasios reikalus atrodė tiesiog šventvagiška. Net XX a. antrajame dešimtmetyje, kada individui buvo rodomas kur kas didesnis dėmesys, vyresniosios kartos rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė vis tiek kategoriškai teigė: „laimė ir tobulinimas atskiro žmogaus - kaipo tikslas - niekuomet negali būti visuomenės gerovės pamatu”.
Paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais suaktyvėjus tautinėms aspiracijoms, įsižiebė nepriklausomos valstybės atkūrimo viltis, kiekvieną inteligentą versdama rūpintis pirmiausia tuo, kas galėtų bent kiek tą viltį sukonkretinti (tautinio orumo žadinimas, kova dėl lietuviškos spaudos, savų socialinių ir ekonominių programų sudarinėjimas ir t. t.). Visų strategija buvo maždaug ta pati, tačiau taktika skyrėsi. Pastaroji ėmė skaidyti visuomenę į grupes ir partijas. Iš čia kilo grupiniai interesai ir ambicijos. Netenka stebėtis, kad literatūra irgi pakluso bendriems gyvenimo dėsniams. Kita vertus, ta literatūra dar buvo labai jauna, vos vos išėjusi iš sporadiškos būklės, kurioje egzistavo keletą šimtmečių, vos vos pradėjusi reikštis kaip visą tautą apimantis fenomenas, todėl jai itin sunku buvo emancipuotis.
Skaitytojo vaidmuo ir realistinės kūrybos įsigalėjimas
Tam tikrą antspaudą uždėjo ir skaitytojas. XIX a. antrosios pusės rašytojai iš esmės orientavosi į valstiečių luomą, skaitlingiausią, etniškai gryniausią ir moraliai tvirčiausią visuomenės dalį. Religinė lektūra ir tautosaka šios kategorijos skaitytojus buvo įpratinusios prie atitinkamos struktūros pasakojimų, kur dominavo pamokančios istorijos, pretenzija į tikroviškumą ir apeliavimas į užuojautos, meilės ar neapykantos jausmą. Užtat šitokioje atmosferoje labai lengvai prigijo realistinė kūryba, įgaudama kai kurių specifinių bruožų: iš vienos pusės ją maitino stipri didaktizmo srovė, einanti dar nuo A. Tatarės ir M. Valančiaus.
Visų didžiųjų XIX a. pabaigos rašytojų (nesvarbu, kad kai kurie aktyviai rašė ir XX a. pradžioje) Maironio, V. Kudirkos, P. Vaičaičio, Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos kūryba, nepaisant idėjų, temų ir stilių skirtumo, turi vieną bendrą vardiklį - visuomeniškumą, kuris reiškiasi orientacija į liaudį, tautinių, socialinių ir švietėjiškų idealų propagavimu. Vienur propagavimas prasikiša atvirai, kitur labai užmaskuotas, bet tai esmės nekeičia. Įtikinti skaitytoją, kad tai, kas vaizduojama, yra tikroviška, ir suformuoti tokį nusiteikimą, kokio pageidauja autorius, buvo pagrindinė kūrybinė nuostata.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Literatūros autonomiškumo paieškos
XIX a. „Aušros” laikų romantikai dar bandė šiek tiek apginti kūrybos (ypač poezijos) autonomiškumą ir prestižą, teigdami, kad ten, „kur poezijos nėra, ten ir tautiško gyvasties jau bus galas” (J. Zauerveinas), diferencijuodami prozinį ir poetinį žodį (proza „parodo tikrą teisybę”, poezija - „išmislytą, poetišką teisybę” - S. Dagilis), bet viršų greit paėmė tezė, kad menas yra tikrovės paveikslas, kad jis turi būti naudingas ir orientuoti žmogų aiškia kryptimi. „Knygos turi būti parašytos suprastina kalba, pigios ir, kas svarbiausia, naudingos”. „Duokite mums knygų, kurios pamokintų gyvenimą pagerinti ir žmonėmis tapti”, - agitavo J. Šliūpas.
O nuo „Varpo” laikų prasidėjo tikra literatūros ataka iš vieno šono. „Medega dėl apysakų tapo pasemta iš gyvenimo lietuvių ir netrūksta niekur geros pamėklės ir gerų pasargų dėl mūsų kaimiečių” (J. Šliūpas); „Toks knygelės turinys. Ar jis patiks kam, ar nepatiks, bet turime pripažinti, kad paveikslai imti iš gyvenimo” (V. Kudirka); „<…> kuonoteisingiausioje šviesoje parodęs mums mūsų gyvenimą, duodai progą pamatyti mums mūsų klaidas, prasižengimus, o pamačius ir pažinus, pataisyti savo gyvenimą” (A. Milukas); „Norint eiles rašyti, pirmiausia reikia žinoti, apie ką rašyti, reikia turėti mįslį, vertą aprašymo” (S. Matulaitis); „<…> skaitydamas gali užmiršti, kad turi rankose raštą, rodos, visą tą paveikslėlį matai savo akimis kaip gyvą” (P. Vileišis).
Taip kalbėta 1892-1903 metų laikotarpiu. Įdomu ne tai, kad vertinimo kriterijai kone identiški, įdomiausia, kad kitokių, galima sakyti, ir nebuvo. „Poezijos dvasia - tai Dievo įkvėpimas, o ne mokslo nuopelnas! <…> Tikras poetas nesibijo išreikšti savo individuališkus jausmus savo individuališkoje formoje, nors jį „ponai daraktoriai” išpravardžiuotų „dekadentu” (J. A. Herbačiauskas); „Realizmas - tai svetimų sekimas, tai vėjo atneštas supratimas” (S. Čiurlionienė); „Poezija negaminama mąstymu. Sielos pilnumas, plūsdamas iš vidaus, gamina vaizdus” (Vydūnas); „Perskaitęs nesąmoningosios dailės veikalą, nežinai, ką rašytojas norėjo juo išreikšti (jis ir pats nežino), nežinai, kokia veikalo idėja, bet užtat lieka viduje visas veikalas, ir tada kiekvienas reikalingų išvadų gali ir privalo pasidaryti” (B. Sruoga); „Kalta toji klaidinga nuomonė, kurioji liepia dailios raštijos rašytojams žiūrėti į dailiąją raštiją kaip į agitacijos įrankį, kaip į tribunolą” (S. Šilingas); „<…> nereikia suprasti, kad dailės tikslas yra vesti žmoniją prie doros. Ne. Dailė neturi to tikslo - ji yra pati sau tikslas” (Šatrijos Ragana); „Dailininkas, darydamas savo savitą darbą, mažiausiai turi daboti, kaip tinka kitiems ir ką jie mano. Jeigu jis taikintus prie visų, tai žūtų. <…> Dailės srityj, o ji nepaliečia visuomenėj sugyvenimo santykių, negali būti jokių imperatyvių reikalavimų” (I. Šeinius); „Dailėje vieno jausmo nelbužtenka, dailės veikalas iš visų pusių turi būti dailės veikalu” (L. Truikys).
Tokių minčių, pasakytų 1908-1918 metais, galima pririnkti begales. Jos diametraliai priešingos anksčiau cituotoms ne vien savo sudėtingumu, gilumu, bet ir esme. Tačiau aplinka, kurioje tos mintys funkcionavo, jau buvo visiškai kitokia: jos nesijautė viešpataujančios ir absoliučios. Priešingai, joms teko gana sunkiai skintis kelią pro senųjų tiesų klodą. Turbūt neapsiriksime teigdami, kad XX a. pradžioje tradicinis ir naujoviškas požiūris turėjo kiekybinę pusiausvyrą: tiek pat rašytojų stovėjo ir senose, ir naujose pozicijose. Tik pirmiesiems buvo lengviau, nes juos rėmė jų autoritetas, o antriesiems smagiau, nes jie veržėsi į viliojančią nežinią. Tiek pat karščiavosi ir ambicijų rodė ir viena, ir kita pusė. Visuomenininkė ir realistė G. Petkevičaitė-Bitė išvadino S. Čiurlionienę „gryno vandens dekadente”, apkaltino ją individualizmu ir šalinimusi nuo visuomeninių reikalų, nors S. Čiurlionienės kūryboje dekadentizmo reiktų su žiburiu ieškoti, o ir pati rašytoja buvo ištisai pasinėrusi į visuomeninę - pedagoginę ir patriotinę - veiklą. Jaunieji atsigriebdavo kitaip. Arogantiškasis Krokuvos auklėtinis J. A. Herbačiauskas visą ligtolinę lietuvių literatūrą pavadino „klasicizmo beždžionybe”, nuobodžiu skaitalu, kurį paėmus į rankas „miegas stačiai marina”. Jam visai buvo nesvarbu, kad toje literatūroje egzistuoja tokie šedevrai kaip Maironio lyrika ir J. Biliūno novelės.
Lūžis kūrėjų sąmonėje
Jeigu išsakytume vienos ir kitos pusės kategoriškus kaltinimus, būtų galima sukurti įspūdingą diskusinį dialogą, kuriame ne tiek ieškoma tiesos, kiek siekiama karštai įrodinėti savo teisybę, oponentą laikant a priori neteisiu. Bet tai natūralus reiškinys, į kurį nereikėtų per daug kreipti dėmesio ir iš to daryti didelių išvadų: visais laikais tokių perlenkimų pasitaiko. Svarbiau suvokti, kaip ir kodėl įvyko lūžis kūrėjų sąmonėje, gal ne tiek pačių kūrėjų (retas išgyveno tą lūžį asmeniškai), kiek visos literatūros sąmonėje, jei taip galima sakyti.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Vieno ir trumpo atsakymo neįmanoma rasti. Neįmanoma todėl, kad nėra vienos svarbiausios priežasties. Priežasčių daug, ir neaišku, kuri svarbesnė. Bet keisčiausia, kad ir ši taisyklė Lietuvai nelabai pritaikoma. Nėra jokių duomenų, kad XX a. pradžios skaitytojas jau būtų išsiilgės naujoviškos literatūros, kad tradicinė jam būtų nusibodusi. Teisingu V. Krėvės pastebėjimu, „tuo metu ir skaitančiosios visuomenės Lietuvoje buvo nedaug”. Dėl ilgalaikio mokyklų ir spaudos draudimo didžioji visuomenės dalis tiesiog jėga buvo nustumta nuo galimybės naudotis savąja literatūra. Vadinasi, kalbėti apie vienokią ar kitokią, tegul ir netiesioginę, skaitytojų sugestiją nėra pagrindo.
Tokie šuoliai mene ne visada rezultatyvūs, geriau, kai jie natūraliai subręsta, bet Lietuvoje susidarė padėtis, kad visur reikėjo skubėti: per keletą dešimtmečių Lietuva, bent išoriškai, bent paviršutiniškai, turėjo išgyventi tai, ką kitos literatūros per porą šimtmečių. Užtat viskas susipynė: klasicizmas, sentimentalizmas, švietėjiškas racionalizmas, romantizmas, realizmas, modernizmas - grūste susigrūdo į XIX a. pabaigą-XX a. Šį paradoksą nesunku paaiškinti, pasitelkus skirtingą skaitytojų ir rašytojų psichologiją: skaitytojams viskas tiko, o rašytojų ambicijos vertė eiti koja kojon su didžiųjų kaimynų literatūrine patirtimi. Todėl natūralu, kad vos užsimezgusią vieną tendenciją greitai keitė kita.
Estetinės sąmonės lūžis buvo vertybinio lūžio rezultatas, bet tik taip jį vertindami, susiaurintume problemą. Lūžis vyko ne tik rašytojų pasaulėžiūroje ir estetinėse nuostatose, bet ir pačios meninės kalbos sferoje: keitėsi ne tik kūrėjo santykis su pasauliu, bet ir su pačiu savimi - kūrybos procesu ir įsivaizduojamu adresatu. Rekonstruoti visus šio lūžio motyvus ir konkrečias jo apraiškas galima tik specialiame darbe. Sunkiausia paaiškinti, kaip lūžis brendo, kur jo užuomazgos, kas jo pradininkai. Lengviau konstatuoti akivaizdų pasireiškimą. J. A. Herbačiausko redaguota „Gabija” (1907) ir jo esė knyga „Erškėčių vainikas” (1908), S. Čiurlionienės straipsnių rinkinys „Lietuvoje” (1910) rodo, kad lūžis jau įvykęs. Bet kaip tai galėjo atsitikti, jeigu dar tik prieš keletą metų realistinė literatūra parodė pirmuosius brandumo požymius ir jeigu dar visiškai neseniai ja džiaugėsi tokie sąžiningi, plačios erudicijos ir gero skonio literatai kaip V. Kudirka, P. Višinskis ir J. Jablonskis?
Įtaka iš kaimyninių literatūrų
Turėdami galvoje tai, kad J. A. Herbačiauskas ir S. Čiurlionienė studijavo Krokuvoje, kur vyko intensyvus moderniojo meno propagavimas ir jau buvo pasiekta šioje srityje našių rezultatų (S. Wyspianskis, S. Przybyszewskis ir kt.), galima galvoti, kad mūsų tėvynainiai tiesiog užsikrėtė jų idėjomis, kad tai buvo daugiau sekimas mada negu vidinis poreikis. Bet jeigu būtų buvę taip, jų balsas Lietuvoje būtų nuskambėjęs kaip tyruose ir užgesęs. Tuo tarpu įvyko priešingai: jis ne tik buvo išgirstas, ne tik susilaukė prieštaringiausių vertinimų, bet ėmė plisti, susirasdamas vis daugiau simpatikų. Aiškinti, kad tos sėklos tėra jaunosios kartos noras protestuoti prieš tradicijas ir įtvirtinti savo originalumą, irgi nerimta, nors atsirastų daug duomenų tokiai tezei paremti. Tuščia literatūrinė poza visada greitai subliūkšta, jeigu ji neturi atramos visuomenės nuotaikose ir interesuose. O jaunieji lietuvių rašytojai, pakėlę balsą prieš tradicijas, ne tik nepasitraukė nuo arenos, bet priešingai, davė toną literatūros ateičiai, ypač naujų krypčių - simbolizmo, impresionizmo, avangardizmo - susiformavimui, kurios paskui gerą dešimtmetį dominavo Nepriklausomoms Lietuvos padangėje. Vadinasi, jų nuostatos buvo gyvybingos, savalaikės, nulemtos gilesnių priežasčių, kitaip tariant, estetinės sąmonės lūžis buvo objektyviai subrendęs ir reikėjo tik drąsaus, bekompromisiško postūmio.
Dėmesys pirmiausia krypsta į bendrą dvasinių ir intelektualinių ieškojimų atmosferą, apėmusią kaimynines lenkų, rusų, ukrainiečių literatūras, kurių traukos laukas tuo metu stipriausiai veikė lietuvių rašytojus. Krokuvos, Varšuvos, Peterburgo, Maskvos, Kijevo literatūriniai rateliai ir salonai, ten vykstančios diskusijos, literatūrinė spauda, teatrai ir koncertai, rusų ir lenkų filosofijos bei estetikos veikalai, o svarbiausia - pati literatūra darė didelį įspūdį lietuvių jaunimui, čia atvykusiam studijuoti iš atkampių Lietuvos vietų, kur vyravo siauros tautinės problemos ir perdėm utilitariškas meno supratimas. Tai patyrė ne tik minėtieji J. A. Herbačiauskas ir S. Čiurlionienė, bet dauguma: Z. Gėlė-Gaidamavičius, V. Krėvė, A. Ląstas, K. Jurgelionis, I. Šeinius, B. Sruoga, V. Mykolaitis-Putinas ir daugelis kitų.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Apatija ir naujos filosofinės mintys
Po 1905-1907 metais vykusių maištų nuslopinimo visą Rusijos imperiją (taip pat ir Lietuvą bei Lenkiją) užgulė apatijos ir nusivylimo banga. Ta banga pirmiausia smogė socialiniams, visuomeniniams, net tautiniams idealams, ne tik pastūmėdama juos į šalį, bet ir sukeldama abejones jų pačių prasmingumu bei vertingumu. Susidarė vakuumas, kurį labai greitai pradėjo užpildyti modernioji Vakarų Europos filosofinė bei estetinė mintis: A. Bergsono intuityvizmas, F. Nietzsche'ės individualizmas ir skepticizmas, S. Freudo psichoanalizė, savita Rytų religijų kosmologija ir moralinis maksimalizmas, o šalia to - Vakarų Europoje stiprėjantis reliatyvizmo ir nuotaikos kultas. Ant šių pagrindų Vakaruose augo ir klestėjo meninės kryptys - simbolizmas, impresionizmas, neoromantizmas, futurizmas ir t. t.
Jauniesiems lietuvių literatams, pakliuvusiems į tokią aplinką, kur viskas kunkuliavo, tiesiog svaigo galva. Tai, ką jie iki tol buvo patyrę savo krašte, negalėjo neatrodyti provincialu ir mizeriška. Todėl visiškai suprantamas jų noras atsigriebti, išsiveržti iš provincialumo. Pateisinamas ir jų kategoriškumas, ir emocinis polėkis, kuris juos valdė, ir pranašų ambicijos (pranašų ir teisuolių balsais kalbėjo ir J. A. Herbačiauskas, ir S. Čiurlionienė, ir B. Sruoga, ir I. Šeinius). Bet tai greičiau psichologinė reikalo pusė.
Kultūrinio gyvenimo suaktyvėjimas
Ypač svarbia sąlyga reikia laikyti tuometinį Lietuvos kultūrinio gyvenimo suaktyvėjimą, pasireiškusį po spaudos draudimo panaikinimo. XIX a. lietuvių rašytojas buvo verčiamas griebtis visko, kas bent kiek susiję su literatūra - rašyti publicistinius straipsnius, knygų recenzijas, net žinutes iš savo parapijos. XX a. pradžios rašytojas atsidūrė kitoje situacijoje. Gausėjantys laikraščiai ir žurnalai, o su jais ir žurnalistų skaičius, patenkino skaitytojo suinteresuotumą aktualiesiems visuomeninio gyvenimo klausimams. Rašytojui teko rinktis: arba grynąją literatūrą ir sunkų kelią į pripažinimą, arba aktualius rašinėjimus, užtikrinančius greitą skaitytojų dėmesį.
Impresionizmas lietuvių literatūroje
Impresionizmas (lot. impressio - įspūdis), atsiradęs XIX a., lietuvių literatūroje pasireiškė XX a. pradžioje kaip opozicija pozityvistiniam išorinių aplinkybių determinuoto žmogaus suvokimui, retorinio patoso ir nuoseklaus fabulinio dėstymo tradicijoms. Šatrijos Raganos apysakoje “Viktutė” (1902), K. Puidos knygoje “Ruduo” (1906) vaizduojama judri, pagal savo pačios vidinius impulsus besikaitaliojanti žmogaus psichika, charakteringa impresionistiniam menui. Išgyvenimo dinamika, nepriklausoma nuo išorinių įvykių sekos ir nepajungta socialinio tipizavimo tikslams, įsigalėjo žurnalo “Aušrinė” (1910-1914) prozoje (J. Nemeikša, M. Šveikauskaitė). Paplito eilėraščiai proza, etiudai, poetiniai vaizdeliai, impresijos, išsižadėję apriorinio konstrukcijos plano ir pastovių žanro kontūrų (V. Krėvės ciklas “Sutemose”, I. Šeiniaus rinkinys “Nakties žiburiai”, 1914). Lietuvių poezijoje impresionistai vientisą ir ryškų išgyvenimą pakeitė emocijų pustoniais, lengvais nuotaikos štrichais, aiškų vaizdą - akvareline tapyba, asociatyviniais perėjimais, susilpnino loginį ryšį (B. Sruogos “Saulė ir smiltys”, 1920).
Šeiniaus romane “Kuprelis” (1913), apysakoje “Vasaros vaišės” (1914) gamta suvokiama kaip vientisas vyksmas; žmogus - tik jo dalelė. Dėl to perėjimai nuo aplinkos prie vidinės būsenos darosi nepastebimi. Šeinius įteisino greitą situacijų kaitą, ritmiškai pulsuojantį sakinį, muzikinę epizodų slinktį kaip naują pasakojimo būdą. Inteligentas klajūnas, bėgąs nuo pastovių buities formų į gamtą, K. Jankausko romanuose “Vieškely plytų vežimai” (1938), “Žygyje” (1940) poetizuojamas kaip antimiesčioniško nerimo ir romantinio rusizmo reiškėjas. Impresionizmo stilistikos atgarsių būta J. Jankaus, N. Mazalaitės kūriniuose. Lietuvių impresionistinėje prozoje vyravo poetizuoti ir detalizuoti gamtos aprašymai, melancholiškas lyrizmas, muzikalus, dažnai puošnus bei rafinuotas stilius. Mūsų impresionistams įtakos turėjo rusų (K. Balmonto) ir norvegų (Knuto Hamsuno) impresionistų kūryba.
Ekspresionizmas lietuvių literatūroje
Ekspresionizmas (lot. expressio - išraiška), iškilęs prieš Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių dailėje ir literatūroje kaip nevilties ir protesto išraiška, sutelkė dėmesį į vidinę žmogaus įtampą, kuri sprogdina išorinio determinizmo logiką, rišlų pasakojimą, nuoseklią sakinio eigą. Lietuvių literatūroje ekspresionizmo atgarsiai suskambo po Pirmojo pasaulinio karo, susipindami su rusų futurizmo ir konstruktyvizmo poveikiu. K. Binkis, grįžęs iš Berlyno, 1922 m. skaitė Kaune viešą paskaitą apie ekspresionizmą. “Keturių vėjų” grupėje buvo populiarūs vokiečių ekspresionistų leidiniai - žurnalas “Der Sturm”, antologija “Žmonijos sambrėška”. Kairieji rašytojai, susitelkę “Trečiame fronte”, taip pat skaitė vokiečių ekspresionistų žurnalą “Aktion”, žavėjosi G. Kaiserio dramomis, K. Edschmido, A. Doblino proza, vertė E. Tollerio, J. R. Becherio poeziją, aptarinėjo E. Piscatoro teatrinius pastatymus. K. Boruta, formuluodamas literatūros aktyvumo programą, J. Šimkus, skelbdamas realizmo ir ekspresionizmo sintezę, svarbiausių argumentų sėmėsi iš vokiečių teoretikų - K. Pinthuso, K. Hillerio, L. Rubinerio - straipsnių. 1922-1938 m. į lietuvių kalbą buvo verčiami K. Heynickės, B. Kellermanno, Fr. Werfelio, K. Tucholskio, E. E. Kischo kūriniai, žurnaluose spausdinamos K. Kollwitz, G. Groszo darbų reprodukcijos.
Lietuvių literatūroje ekspresionizmas reiškėsi antimiesčioniškais šūkiais, biologizmo akcentavimu, polemika su simbolizmo ir neoromantizmo poetika. S. Seinerio eilėraščių rinkinys “Granata krūtinėj” (1924) deklaravo biologinio žmogaus sampratą, vietoj intelektualinės analizės ir lyrinės potekstės, vyravusios simbolistų kūryboje, teigė brutalaus riksmo, deformuoto vaizdo, alogiškų junginių poetiką. T. Tilvyčio poemoje “Išpardavimas dūšios” (1928) ekspresionistams charakteringa neurozinė būsena išskaidyta į geometrines linijas, kurios sąmoningai griauna tikroviškumo iliuziją. Maištaujančio žmogaus idealas, būdingas kairiajam ekspresionistų sparnui, iškilo K. Borutos eilėraščių rinkiniuose “Alo!” (1925), “Kryžių Lietuva” (1927), kur vyravo energingi šūksniai, šiurkštus potėpis, rėkiantys spalvų deriniai, dramatizuota metaforika. Stilistinė ekspresionizmo maniera, pabrėžtinai viską depoetizuojanti, akcentuojanti groteskines hiperboles, paliko pėdsakų F. Kiršos parodinių eilėraščių cikle (1921), B. Sruogos poemėlėje “Miestas” (1922), K. Binkio eilėraščių rinkinyje “Šimtas pavasarių” (1923), kai kuriuose Butkų Juzės eilėraščiuose. P. Tarulis novelių rinkinyje “Mėlynos kelnes” (1927) įvedė groteskinės schematizacijos ir ironiško traktavimo principą. Ekspresionizmui būdingas absoliučių, nekintamų psichikos dėsnių ieškojimas, šokiruojantis įvykių ir detalių montažas, parodijos elementai ryškūs J. Savickio novelių rinkinyje “Šventadienio sonetai” (1922). Veikėjų depersonalizacija, kraštutinės įtampos situacijos, intensyvaus veiksmo ritmas - V. Ramono novelių knygos “Dailininkas Rauba” (1934) stilistikos požymiai. Jėgos kultas, lydimas retorinių deklaracijų ir metaforinių aprašymų, konstruktyvistinis stilius palietė trečiafrontininkų prozą (K. Borutos apsakymų rinkinys “Drumstas arimų vėjas”, 1928, J. Šimkaus “Kova dėl Dievo”, 1937). Ekspresionistinei dramai būdinga abstrahavimo (veikėjai neturi pavardžių), filosofinių sentencijų, plakatinių simbolių, emocinių šūksnių, decentralizuotos fabulos poetika atsispindėjo A. Tūlio pjesėje “Mūsų kelias. Jau tik per sapną” (1928), P. Gintalo “Dinamo 1000 H. IMPRESIONIZMO RAIDA IKI 1917 M.