Deviantinis Elgesys: Pavyzdžiai, Priežastys ir Socialinės Pasekmės

Įvadas

Deviantinis elgesys - tai reiškinys, kuris egzistuoja visose visuomenėse ir kelia susirūpinimą dėl jo galimų neigiamų pasekmių tiek individui, tiek visuomenei. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kas yra deviantinis elgesys, kokios jo formos, priežastys ir kokios priemonės gali būti taikomos jam suvaldyti. Taip pat aptarsime deviantinio elgesio ypatumus paauglystėje, jo ryšį su nusikalstamumu ir prevencijos galimybes.

Kas yra Deviantinis Elgesys?

Deviantinis elgesys, arba socialinė deviacija, yra nukrypimas nuo visuomenei arba kuriai nors socialinei grupei priimtino elgesio. "Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje" deviantinis elgesys apibrėžiamas kaip "nukrypimas nuo visuomenei arba kuriai nors socialinei grupei priimtino elgesio". Pasak V. Pruskaus, tai elgesys, laikomas netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas. I. Leliūgienė šią sąvoką apibrėžia šiek tiek plačiau: "paaugliai, kurių elgesys neatitinka normos ir skiriasi nuo visuomenėje priimtų taisyklių, normų, vadinamas SUNKIU arba SUNKIAI AUKLĖJAMU". "Sunkiai auklėjamo" paauglio elgesys, veikla, nepaisanti jokių visuomenėje priimtų bei nustatytų normų bei taisyklių, mokslinėje literatūroje apibūdinama DEVIACIJOS sąvoka.

Svarbu paminėti, kad deviantinio elgesio samprata ir analizė priklauso nuo to, kaip konkreti visuomenė suvokia socialinę kontrolę ir jos efektyvumą. Tai, kas vienoje kultūroje ar bendruomenėje laikoma deviantiniu elgesiu (pavyzdžiui, homoseksualumas ar narkotikų vartojimas), kitoje gali būti vertinama kaip normalus elgesys.

Deviantinio elgesio formos yra įvairios, įskaitant:

• Nusikalstamą veiklą
• Savižudybę
• Alkoholizmą
• Narkotikų vartojimą
• Prostituciją

Deviantinio Elgesio Priežastys

Deviantiniam elgesiui įtakos turi egzistuojančios tradicijos, socialinės normos ir vertybių sistema. Pagal pozityvistinės sociologijos ir kriminologijos tradiciją, deviantinis elgesys aiškinamas kaip anomijos (É. Durkheimas, R. K. Mertonas) arba netinkamos socializacijos (T. Parsonsas) rezultatas. Šios tradicijos priešininkai deviantinį elgesį vertina ne kaip socialinį faktą, o kaip socialinį konstruktą. E. Lemertas, H. Beckeris atkreipia dėmesį į visuomenės vaidmenį stigmatizuojant ir marginalizuojant socialinių normų pažeidėjus.

Taip pat skaitykite: Vaikų elgesio problemos

I.Leliūgienės teigimu, išskiriamos tokios veiksnių, nulemiančių paauglių devintinį elgesį, grupės:

• Biologiniai veiksniai: nepalankūs fiziologiniai bei anatominiai paauglio organizmo pokyčiai, kurie trukdo sėkmingai jaunuolio socialiniai adaptacijai. Biologiniams veiksniams priskiriami tokie veiksniai kaip: genetiniai, kurie yra paveldimi. Tai gali būti intelektualiniai vystymosi sutrikimai, klausos, regos defektai, nervinės sistemos pažeidimai. Pastaruosius sutrikimus vaikai įgyja dar motinai esant nėščiai tais atvejais, kai motina nėštumo metu nepakankamai gerai bei teisingai maitinosi, kai vartojo alkoholinius gėrimus, vaistus, rūkė. Kita biologinių veiksnių grupė - psichofiziologiniai veiksniai. Jie dažniausiai yra sąlygoti tokių reiškinių kaip per didelis psichofiziologinis krūvis žmogaus organizmui, per daug stresinių bei konfliktinių situacijų kasdieniniame gyvenime. Kita grupė - fiziologiniai veiksniai, jie apima įvairius kalbos sutrikimus, išorinį, fizinį nepatrauklumą. Tai daugeliu atveju sukelia nepalankias ar netgi priešiškas aplinkinių reakcijas, o tai savo ruožtu sukelia vaiko nepakankamą socializaciją, adaptaciją bendraamžių tarpe.
• Psichologiniai veiksniai: tai įvairių psichopatologijų ar tam tikrų charakterio bruožų akcentuacijų buvimas. Kiekviename vaiko raidos etape formuojasi tam tikri psichikos, charakterio, asmenybės bruožai, savybės. Paauglystės laikotarpiu yra išskiriami du psichikos vystimosi procesai: arba jaunuolio atitolimas nuo tos socialinės aplinkos, kur jis auga, arba priartėjimas. Jeigu paauglys šeimoje jaučia tėvų meilės, šilumos, dėmesio stoka, tai jo atitolimas tokiu atveju bus kaip apsauginė reakcija. Toks paauglio psichologinis atitolimas gali pasireikšti tokiais psichikos reiškiniais: įvairiomis neurotinėmis reakcijomis, įvairiais bendravimo su aplinkiniais sutrikimais, emociniu šaltumu, padidintu jautrumu, polinkiu į įvairius psichinius susirgimus, netolygiu, lėtesniu psichikos vystymusi, įvairiomis psichikos patologijomis. Paaugliams būdingos reakcijos kaip protestas, atsisakinėjimai yra nedarnių šeimos narių tarpusavio santykių rezultatas. Tais atvejais, kai paauglio vertybių sistema yra nesusiformavusi ar susiformavusi „ydingai", jo interesų ratas tampa ribotas, apsiribojantis asmeninis materialinis naudos ieškojimu. Paauglių egocentrizmas bei kritiškas, dažnai priešiškas jų požiūris į vyraujančias normas, taisykles bei kito asmens teises, dažnai sukelia „neigiamos lyderystės" reiškinį. Tada formuojasi asocialios paauglių grupės ar grupuotės, kurių veikla dažnai tampa net kriminaline. Tokiomis grupuotėmis priklausantys paaugliai pasižymi menku atsakomybės už savo veiksmus jausmu.
• Socialiniai - pedagoginiai veiksniai: atsiranda kaip mokyklinio, šeimyninio ar visuomeninio ugdymo proceso defektų padariniai. Pasak N. Janušaitienės (1987), deviantinis elgesys iš dalies yra vaikų pedagoginio apleistumo rezultatas, t.y., kai vaikai yra nepakankamai arba neteisingai auklėjami šeimoje bei mokykloje (pedagogiškai apleisti), tuomet jie tampa nepajėgūs atlikti naujus socialiai vertingus reikalavimus, kuriuos kelia visuomenė bei mokykla, atsilieka nuo vienmečių doroviniu bei kultūriniu vystymusi - elgesys nukrypsta nuo tam tikrų normų, vyksta nepageidaujama socializacija ir pan.
• Moraliniai - etiniai veiksniai: pasireiškia žemu šiuolaikinės visuomenės moraliniu-doroviniu lygiu, deformuota vertybių sistema, kurios vertybių skalėje pirmiausia atsidūrė materialiniai dalykai, o dvasiniai prarado savo vertę.

J.Litvinienė (1996) teigia, kad vaikų elgesys daugiausiai priklauso nuo socializacijos proceso sėkmės. Socializacija - tai procesas, kurio metu individai išmoksta ir internalizuojasi tam tikros kultūros tinkamus požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Šis procesas vyksta visą gyvenimą.

Šeima, mokykla ir neformalios grupės taip pat turi didelę įtaką deviantinio elgesio formavimuisi.

• Šeima: Nepilnamečiams šeima yra viena svarbiausių socialinės įtakos grupių. Moksliniai tyrimai rodo, jog yra ryšys tarp nepilnamečių nusikaltimų ir šeimos ypatumų. Yra siūlomos įvairios šeimų, iš kurių yra kilę nepilnamečiai nusikaltėliai, tipologijos. Šeima, kuriai būdinga visiška struktūrinė ir moralinė deformacija, kelia didelę kriminogeninę riziką vaikams. Smurtas prieš vaikus yra viena esminių priežasčių, skatinančių jaunuolius tapti deviantais. Dirbančios motinos taip pat gali turėti įtakos nepilnamečių nusikalstamumui, kadangi jos dirba ir neturi laiko kontroliuoti savo vaikų.
• Mokykla: Tai antrasis nepilnamečio socializacijos agentas. Tačiau pasitaiko atvejų, kad ir mokykla gali lemti, jog nepilnametis pakryps į nusikalstamą kelią. Tokio elgesio tikimybė padidėja, kai ir mokykla, ir šeima nesugeba suteikti nepilnamečiams žinių, įgūdžių, nesuformuoja įsitikinimų, kurie pakreiptų vaiką visuomenei priimtina kryptimi.
• Neformalios grupės: Tai nepilnamečių, kartais ir vienmečių, kompanijos, kurios gali nepilnamečiui turėti didelę reikšmę, ypač kai jis turi problemų namuose ar mokykloje. Padaryti nusikaltimą nepilnametį gali paskatinti ir noras įsitvirtinti neformalioje grupėje, o kai kuriose grupėse tai gali būti savo autoriteto (valdžios) įtvirtinimo priemonė. Neužimtumas taip pat gali būti reikšmingas veiksnys.

Paauglių Deviantinio Elgesio Ypatumai

Paauglystės amžius laikomas rizikos amžiumi. Tada labai sparčiai pradeda formuotis asmenybė. Čia pravartu prisiminti ir anatominius - fiziologinius, psichologinius reiškinius, vykstančius paauglio organizme. Paauglystės laikotarpiu stipriai pasikeičia gyvenimo samprata, socialinis vaidmuo. Paauglys turi prisiimti naują visuomeninį statusą, padėtį bendruomenėje. Šiuo laikotarpiu ir pasireiškia deviantinis elgesys.

Paauglystės tarpsnis yra laikomas rizikos amžiumi, nes tada pradeda sparčiai formuotis asmenybė, aktyviai vykti jos socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas. Labai tikėtina, kad šiame procese gali pasitaikyti įvairių elgesio defektų, įtakojančių deviantiškos asmenybės susiformavimą. Paauglystės amžius - pats sunkiausias ir sudėtingiausias iš visų amžiaus tarpsnių. Jis dar vadinamas pereinamuoju laikotarpiu, nes tuo metu vyksta savotiškas virsmas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą, iš nebrandumo į brandą.

Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas

Paauglystės laikotarpiu pasikeičia paauglio gyvenimo ir veiklos samprata, jo socialinis vaidmuo. Jis turi prisiimti naują visuomeninį statusą, padėtį bendruomenėje, suaugusieji jam pradeda kelti didesnius bei rimtesnius reikalavimus. Taigi paauglystė yra savęs tyrinėjimo, savęs atradimo ir savo galimo vaidmens gyvenime nustatymo metas. Emocijų požiūriu paauglystė gali būti ir netikrumo laikotarpis, susijęs ne vien su perdėtu domėjimusi savimi, bet ir nerimu dėl ateities.

Paauglystėje vyksta laikinas vaiko psichologinis nutolimas nuo šeimos ir mokyklos, o bendraamžių daroma įtaka žymiai padidėja. Jaunas žmogus turi pasirinkti formalią bei neformalią grupes, kurioms jis priklausys. Pirmenybę paauglys suteikia tai grupei, kurioje jis jaučiasi geriausiai. Tokia grupe gali tapti sporto klubas, koks nors meno kolektyvas, bet ja taip pat gali tapti ir bendraamžių grupė, kurią siejanti veikla bus rūkymas, alkoholio vartojimas ar net narkotikai. Paaugliui atsiranda poreikis bendrauti, o esant nepalankioms aplinkybėms gali sukelti tam tikrus paauglio nukrypimus, deviacijos ar net įvairias asocialaus elgesio apraiškas.

Deviacija paauglystėje gali būti apibūdinama kaip paauglio ir mikrosociumo sąveika, kuri stabdo jo vystymąsi bei socializaciją, nes paauglį supanti aplinka neatsižvelgia į šio amžiaus išskirtinumus, ypatumus, paties paauglio individualumą. Dėl to paauglio elgesys tampa deviantiniu, pasireiškiančiu visuomeninių normų bei taisyklių laužymu.

Nuteisto nepilnamečio charakteristika nusakoma paauglio amžiaus ypatumais, kurie skiriasi audringu fiziniu vystimusi, sparčiu augimu, energija, iniciatyva, asmenybės aktyvumu. Padidintas jautrumas, dvasinės pusiausvyros neturėjimas gali būti drausmės pažeidimo priežastimi. Nuteisti nepilnamečiai labai jautriai reaguoja į išorės veiksmus tiek teigiamus, tiek neigiamus. Neadekvatus savęs ir tikrovės įvertinimas turi įtakos nuteistų nepilnamečių neigiamo požiūrio į moralę susiformavimui, kuris mažina socialinį elgesio reguliavimo efektyvumą ir apsunkina visuomenės ugdymo teigiamas nuostatas, pažiūras bei įsitikinimus. Didelę įtaką tokiame amžiuje turi savęs vertinimas, kuris daugiausia yra padidintas arba pamažintas.

Nusikalstamumas kaip Deviantinio Elgesio Pasireiškimo Forma

Nusikalstamumas yra viena iš kraštutinių deviantinio elgesio formų. Pastaruoju metu Lietuvoje yra susidariusi gana sudėtinga kriminogeninė padėtis. Nepilnamečių nusikalstamumas yra vienas skausmingiausių mūsų visuomenės gyvenimo reiškinių, nes jų „indėlis“ į bendrą nusikalstamumą yra žymiai didesnis negu suaugusiųjų.

Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas

Pagrindinėmis nepilnamečių ir jaunimo nusikalstamumo priežastimis specialistai laiko šiuos socialinius veiksnius: jaunimo bedarbystė, paauglių neužimtumas, neužtikrintumas dėl ateities, nepasitenkinimas valdžios institucijomis.

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje keitėsi kultūrinis, socialinis ir politinis gyvenimas. Visuomenėse vykstantis socialinių struktūrų persitvarkymas paaštrino daugelį socialinių, psichologinių ir ekonominių problemų. Tai palietė iš esmes kiekvieną šeimą, joje augančius vaikus. Bedarbystės problema skatina asocialių šeimų didėjimą, degradaciją, depresiją, kelia pavojų vaikų saugumui, jų ateičiai. Jaunimas, kaip viena aktyviausių visuomenės grupių, gana jautriai reaguoja į įvairius sociokultūrinius, ekonominius ir politinius pokyčius, vykstančius visuomenėje.

Socialiniai veiksniai, tokie kaip žemas visuomenės moralinis-dorovinis lygis ir deformuota vertybių sistema, taip pat prisideda prie nusikalstamumo augimo.

Nepilnamečių Nusikaltimų Prevencija

Pagrindinė kovos su nepilnamečių nusikalstamumu kryptis - visapusiškas jos prevencijos sistemos veiksmingumo didinimas. Žinant pagrindines deviantinės asmenybės formavimosi priežastis, svarbiausias daromas auklėjimo klaidas, galima tinkamai pritaikyti prevencinę veiklą. Deviantinis elgesys iš dalies yra pedagoginio apleistumo rezultatas, t.y kai dėl auklėjimo stokos ar ugdymo proceso defektų atsiranda vaiko veiklos ar elgesio nukrypimas nuo normos. Apleistumas labai lengvai gali išsivystyti į socialinį apleistumą, kuris pasireiškia daug sunkesnėmis deviantinio elgesio formomis, tokiomis kaip teisėtvarkos pažeidimai, kriminalinis elgesys, tapimas nusikaltėliu.

Taikant prevenciją, yra itin svarbus socialinių įgūdžių ugdymas, kurių turėjimas leidžia išvengti įvairių deviantinio elgesio apraiškų. Jų ugdymas ypač svarbus jau pačiame ankstyvajame vaiko amžiuje, siekiant išvengti įvairių deviacijos apraiškų tolesniame asmens elgesyje. Vienas iš būdų, kaip reaguoti į nepilnamečių nusikaltimus, yra gerovės metodas - pozityvioji socializacija ir ankstyvoji prevencija. Antrinė pagalbos prevencija taikoma asmenims, kurie suvokiami kaip potencialūs smurtautojai arba galimos aukos. Tretinės prevencijos ir socialinės pedagoginės reabilitacijos tikslas yra užtikrinti, kad tas pats asmuo nesiimtų smurto pakartotinai arba vėl netaptų smurto auka.

Svarbu užtikrinti, kad vaikai būtų tinkamai auklėjami šeimoje ir mokykloje, kad jų socializacija būtų sėkminga ir kad jie turėtų galimybę įgyti socialinių įgūdžių, reikalingų darniam įsiliejimui į visuomenę.

Destruktyvus Elgesys

Psichologijos požiūriu žmogaus elgesys gali būti konstruktyvus ir destruktyvus, kitaip tariant, normalus ir nenormalus. Atpažinti savo destruktyvaus elgesio ir mąstymo modelius gali būti sunku. Žmonės turi skirtingus mąstymo modelius. Štai kodėl kai kurie žmonės visada sugeba išlikti optimistiški, net nepaisant daugybės nesėkmių.

Destruktyvaus elgesio priežastys:

• Bandymas įsitvirtinti įžeidžiant ir žeminant kitus.
• Nepalanki šeimos padėtis. Trūksta šilumos, meilės ir tarpusavio supratimo.
• Grasinimai ir beviltiškas noras viską kontroliuoti. Destruktyviems žmonėms svarbu suvokti savo pranašumą. Todėl, norėdamas išlaikyti pasididžiavimą ir vaidmenį, žmogus nuslopins bet kokius kitų bandymus išreikšti savo nuomonę.
• Trianguliacija. Tyčinis papildomas įsitraukimas į ginčą žmonių, kurių nuomonė sutampa su jo, o ne kitų. Žmogus mėgsta ginčytis ir argumentuoti dėl bet kokios priežasties.
• Asmeninių ribų išbandymas ir laužymas. Tokie žmonės mėgsta išbandyti kitų žmonių ribų tvirtumą.
• Sarkazmas. Bet koks nemalonus pareiškimas paverčiamas pokštu.
• Dujinis apšvietimas. Sudėtinga destruktyvaus elgesio forma. Tai išreiškiama siekiu sugriauti pasitikėjimą tikrove ir savo teisumu.
• Projekcija. Kai žmogus negali pripažinti savo trūkumų, jis tai projektuoja kitiems. Pavyzdžiui, jis sako, kad kažkas turėtų daugiau laiko skirti savęs tobulėjimui.
• Narciziškas. Aukštą savigarbą ir savivertę turintiems žmonėms sunkiau užmegzti sveikus santykius.
• Priklausomybę sukeliantis elgesys.
• Fanatiškas.
• Asocialus.

Norint pakeisti elgesio ir mąstymo tipą, svarbu suvokti, kad yra tam tikrų pažeidimų. Galite patys išspręsti problemą. Mūsų elgesio modelis formuojasi vaikystėje remiantis mūsų tėvų santykių pavyzdžiu. Ankstyvame amžiuje vaikas gauna ir apdoroja informaciją, kuri bus įtvirtinta jo santykiuose su kitais žmonėmis. Jei šeima buvo pilna, mama ir tėtis rodė vienas kitam dėmesį, rūpestį ir palaikymą, tai turės teigiamos įtakos vaiko psichikos formavimuisi. Tokį elgesį gali lemti problemos darbe, mylimo žmogaus mirtis, nesutarimai santykiuose ar šeimos bei draugų paramos trūkumas.

Išvados

Deviantinis elgesys yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys, kurio priežastys yra įvairios ir susijusios su biologiniais, psichologiniais, socialiniais ir moraliniais veiksniais. Paauglystėje deviantinis elgesys gali būti ypač ryškus dėl šio amžiaus tarpsnio ypatumų. Nusikalstamumas yra viena iš kraštutinių deviantinio elgesio formų, kuri kelia didelį susirūpinimą visuomenei. Norint suvaldyti deviantinį elgesį ir sumažinti jo neigiamas pasekmes, būtina taikyti kompleksines prevencijos priemones, kurios apimtų tiek individualų darbą su asmeniu, tiek ir socialinės aplinkos gerinimą. Svarbu užtikrinti, kad vaikai būtų tinkamai auklėjami šeimoje ir mokykloje, kad jų socializacija būtų sėkminga ir kad jie turėtų galimybę įgyti socialinių įgūdžių, reikalingų darniam įsiliejimui į visuomenę.

tags: #deviantinio #elgesio #pavyzdziai