Įvadas
Šiandieninėje visuomenėje vis didesnis dėmesys skiriamas žmonių su proto ir psichikos negalia integracijai ir savarankiškumo ugdymui. Atsisakoma didelių, jaukumo stokojančių globos namų, pereinant prie individualesnio požiūrio į kiekvieną asmenį. Šiame straipsnyje nagrinėjami savarankiškumo ugdymo aspektai, iššūkiai ir galimybės, su kuriomis susiduria suaugę asmenys, turintys proto ar psichikos negalią, gyvenantys grupinio gyvenimo namuose ar apsaugotame būste.
Visuomenės požiūris ir integracijos iššūkiai
Visuomenės nuomonės apklausa, atlikta 2019 m., parodė, kad tik 3 proc. žmonių norėtų gyventi kaimynystėje su neįgaliaisiais. Tačiau socialiniai darbuotojai pastebi, kad tiesioginis bendravimas keičia nuostatas - iš esmės visais atvejais kaimynų nuostatos pasikeičia susipažinus ir pabendravus su neįgaliaisiais. Iš pradžių bendruomenė dažnai priešinasi neįgaliųjų įsikūrimui kaimynystėje, tačiau teigiama patirtis keičia požiūrį į gerąją pusę. Pavyzdžiui, Kėdainių mieste kuriant grupinio gyvenimo namus, iš pradžių buvo susidurta su sunkumais, tačiau ilgainiui kaimynai pradėjo bendrauti ir dalintis derliumi.
Grupinio gyvenimo namai: alternatyva institucinei globai
Tradicinės socialinės globos įstaigos dažnai primena dideles ligonines, nutolusias nuo gyvenamųjų vietovių. Grupinio gyvenimo namai yra visiška priešingybė - tai įprasti namai tarp kitų gyvenamųjų namų, neišsiskiriantys nei savo fasadu, nei gyvenimu viduje. Iki persikėlimo į grupinio gyvenimo namus, visi tyrime dalyvavę gyventojai gyveno institucinio tipo socialinės globos įstaigose, kuriose praleido vidutiniškai 33 metus.
Savijauta ir sveikatos pokyčiai
Net 92 proc. grupinio gyvenimo namų gyventojų teigė, kad jų savijauta pagerėjo. Pagerėjimą jie siejo su ramybe ir saugumu, taip pat su didesnėmis saviraiškos galimybėmis. Neįgaliesiems svarbu, kad gyvendami savo namuose jie yra savarankiški ir laisvi rinktis patinkančias veiklas. Kaip vieną teigiamų dalykų gyventojai mini galimybę bendrauti ir susirasti naujų draugų. Vertindami sveikatos pokyčius, dauguma gyventojų minėjo, kad persikėlus sveikata labai pagerėjo, pagerėjo arba greičiau pagerėjo. Pagerėjimą jie sieja su geresne emocine būsena ir ramybe. Socialiniai darbuotojai taip pat pastebi, kad gyvenimas ramioje, saugioje aplinkoje teigiamai veikia psichikos sutrikimų turinčių gyventojų sveikatą.
Savarankiškumo ugdymas
Grupinio gyvenimo namuose neįgalieji atsakingi už savo namus, nors gali prašyti socialinių darbuotojų pagalbos. Dauguma apklaustųjų pamatė teigiamus savo savarankiškumo pokyčius. Socialiniai darbuotojai taip pat vertina, kad gyventojų savarankiškumas iš esmės padidėjo. Santykiai su darbuotojais taip pat pagerėjo, nes atsirado daugiau bendravimo ir asmeninio dėmesio.
Taip pat skaitykite: Gilesnis supratimas: kodėl jis reikalingas
Užimtumo svarba
Žmonėms su negalia svarbi nuolatinė ir reguliari veikla, kuri suteikia gyvenimui turinį ir prasmę. Užimtumas gali būti tiek darbinė, tiek nedarbinė veikla. Svarbu, kad neįgalieji būtų įtraukti į prasmingą veiklą, kuri patenkintų jų poreikius ir leistų jaustis pilnaverčiais visuomenės nariais.
Socialinio darbuotojo vaidmuo
Socialinis darbuotojas atlieka svarbų vaidmenį ugdant proto negalią turinčių asmenų savarankiškumą. Kiekvienas žmogus yra vertingas, nepriklausomai nuo jo gebėjimų. Visi žmonės turi vienodą teisę į žmogaus vertą egzistavimą, o visuomenė privalo sudaryti jiems tokias pat sąlygas.
Negalios samprata ir užimtumo organizavimo specifika
Negalia yra sąveika tarp asmens ir jo aplinkos. Anot J. Ruškaus, negalia yra socialinio atsakymo į sutrikimus rezultatas. Proto negalia apibūdinama kaip žmogaus būklė, kuriai būdingas visų raidos sričių sutrikimas, ypač pažintinės funkcijos sutrikimas. L. Mikulėnaitė protinį atsilikimą apibūdina kaip raidos sutrikimą, pasireiškiantį intelekto gebėjimų stoka.
Protinis atsilikimas skirstomas į kelis laipsnius:
- Lengvas.
- Vidutinis.
- Sunkus.
- Gilus.
Kiekvienas laipsnis pasižymi skirtingais gebėjimais ir poreikiais.
Užimtumo veiklos organizavimas asmenims su vidutine protine negalia yra svarbus jų socialinei integracijai ir saviraiškai.
Taip pat skaitykite: Žmonės su proto ir psichikos negalia
Iššūkiai ir galimybės pereinant prie bendruomeninių paslaugų
Lietuvoje įsibėgėja perėjimas nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų. Grupinio gyvenimo namai pradėti steigti 2017 metais. Šiuo metu juose apgyvendinta apie 200 proto ir (ar) psichikos negalią turinčių vaikų bei suaugusiųjų. Apsaugotame būste apsigyvena labiausiai savarankiški žmonės, kuriems specialistų pagalba teikiama minimaliai.
Pagrindiniai iššūkiai:
- Tinkamo būsto paieška.
- Darbuotojų ir gyventojų atranka.
- Visuomenės pasipriešinimas.
- Centralizuoti pirkimai.
Galimybės:
- Gyvenimo kokybės pagerėjimas.
- Savarankiškumo ugdymas.
- Socialinė integracija.
- Darbo galimybės.
Išvados ir rekomendacijos
Savarankiškumo ugdymas proto ir psichikos negalią turintiems suaugusiems asmenims yra svarbus žingsnis siekiant jų integracijos į visuomenę ir gyvenimo kokybės gerinimo. Grupinio gyvenimo namai ir apsaugotas būstas yra veiksmingos alternatyvos institucinei globai, tačiau būtina įveikti iššūkius, susijusius su tinkamo būsto paieška, darbuotojų atranka ir visuomenės požiūriu.
#
Taip pat skaitykite: Vaikų streso vadovas