Įvadas
Šiame straipsnyje analizuojama psichikos ligomis sergančių asmenų teisių užtikrinimo problematika, remiantis magistro darbų tema. Straipsnyje aptariami žmogaus teisių aspektai, jų klasifikavimas ir turinys, taip pat iššūkiai, su kuriais susiduriama užtikrinant šių asmenų teises.
Žmogaus Teisių Samprata ir Klasifikavimas
Terminas „žmogaus teisės“ yra įvairiai vartojamas, apimantis žmogaus prigimtines teises, pagrindines teises ir laisves bei pilietines teises. Dažniausiai šios sąvokos vartojamos kaip sinonimai. Skirtingi autoriai skirtingai apibrėžia žmogaus teises. Vienų nuomone, žmogaus teisės yra priemonė, padedanti žmogui siekti dvasinių ir materialinių vertybių, realizuoti savo sugebėjimus ir save išreikšti. Kitų nuomone, žmogaus teisės yra žmonių reikalavimai, turintys istorinius ir socialinius bruožus, patvirtinti žmonių valia arba priimti ir pripažįstami tam tikrų tradicijų, institucijų ir priemonių.
Žmogaus teisės taip pat suprantamos kaip šiuolaikinės civilizacijos esminė vertybė. Šalia termino „žmogaus teisės“ dažnai vartojama sąvoka „žmogaus laisvė“. Kai kurie autoriai žmogaus laisvę apibrėžia panašiai kaip teises, teigdami, kad laisvė reiškia galimybę ką nors laisvai daryti ar nedaryti kitiems nesikišant. Kartais žmogaus teisės aiškinamos kartu su žmogaus laisvėmis, pabrėžiant, kad tai yra matas, kuris pripažįsta skirtumus ir kartu suteikia universalumo bei lygybės individams visame pasaulyje.
Žmogaus laisvė gali reikštis jo teisių ribose. Žmogus gali laisvai pasirinkti, kaip nori gyventi, bet jo veiksmai neturi trukdyti kitų žmonių laisvei. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Negali būti atskiro žmogaus teisių be jo paties pareigų arba pretenzijų turėti teises neįsipareigojant gerbti kitų asmenų tokias pat teises.
Žmogaus teisės yra visuotinės, nes priklauso kiekvienam žmogui, nepaisant jo tautybės, religijos, giminės, etninės grupės ar lytinės orientacijos. Jos yra įgyjamos gimstant ir leidžia žmogui apsisaugoti bei apginti savo nepriklausomumą nuo valstybės institucijų ar pareigūnų. Žmogaus teisės yra prigimtinės ir neatimamos - jos negali būti sąlygojamos ar ribojamos, jų negalima atsisakyti ar perleisti. Absoliučiomis ir neribojamomis teisėmis laikoma teisė į gyvybę, teisė nebūti kankinamam ir žalojamam, teisė nebūti vergijoje, teisė į orumą. Kitų žmogaus teisių ribojimas turi būti pagrįstas įstatymais nustatyta tvarka, o ribojimo tikslo ir priemonių proporcingumas siekiamam teisėtam tikslui turi parodyti, kad riboti teises būtina demokratinėje visuomenėje.
Taip pat skaitykite: Dienos stacionaras Jonava: Pacientų patirtis
Žmogaus teisės skiriamos ne tik pagal turinį ir ribojimo galimybes, bet ir pagal jų teisinio įtvirtinimo pobūdį ir teisinę galią. Jos taip pat skiriamos tose srityse, kur atsiranda asmenų tarpusavio santykiai, pavyzdžiui, skaitytojo ir bibliotekininko, gydytojo ir paciento. Šių santykių metu asmenys įgyja valstybės garantuotas teises ir pareigas, kurios gali būti vadinamos specialiomis. Pagal kitą klasifikaciją, teisės yra išvestinės iš gimstant įgyjamų teisių kaip vertybių, nepriklausomai nuo pilietybės, tautybės, lyties ar amžiaus. Jos yra skirtos apsaugoti esmines žmogiškąsias vertybes ir poreikius nuo nepagrįsto viešosios valdžios institucijų įsikišimo.
Dažniausiai paplitęs žmogaus teisių klasifikavimas pagal turinį, kai išskiriamos penkios pagrindinės teisių grupės: pilietinės, politinės, ekonominės, socialinės bei kultūrinės. Pagrindinis argumentas, atskiriant pilietines ir politines teises nuo socialinių, ekonominių ir kultūrinių, yra socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių priskyrimas pozityviosioms, o pilietinių ir politinių - negatyviosioms teisėms. Socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės priskiriamos pozityviosioms teisėms, nes iš valstybės reikalauja tam tikrų veiksmų bei išlaidų. Poltinės ir pilietinės teisės priskiriamos negatyviosioms teisėms, nes jas valstybei draudžiama pažeisti ar kištis į jų įgyvendinimą, taip pat manoma, kad jų įgyvendinimas nekainuoja. Tačiau kai kurių pilietinių ir politinių teisių įgyvendinimas, pavyzdžiui, teisė į nemokamą teisinę pagalbą, reikalauja valstybės išlaidų. Ne visos socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės turi būti užtikrinamos vien tik valstybės pastangomis. Kiekvienas turi stengtis, kiek tai įmanoma, savo iniciatyva ir savo lėšomis užtikrinti savo poreikius.
Žmogaus teisės grupuojamos ir kitais pagrindais, pavyzdžiui, sveikatos priežiūroje žmogaus socialinės teisės neskiriamos nuo individualiųjų (pilietinių). Žmogaus teisės sveikatos priežiūros srityje vadinamos paciento teisėmis. Pagal kitą teisių skirstymo kriterijų, teisės yra pateikiamos remiantis nedalomumo principu. Teisių nedalomumo principas yra svarbus tuo, kad pabrėžia žmogaus teisių visuotinumą, universalumą ir vienodą svarbą. Pagal šį principą ekonominės, socialinės, kultūrinės teisės yra tiek pat svarbios, kiek ir politinės bei pilietinės teisės. Tai atitinka moderniausią žmogaus teisių sampratą.
Žmogaus teisės yra ne tik teisinė, bet ir filosofinė, politinė, dorinė kategorija. Jos leidžia žmogui vystyti ir panaudoti savo gebėjimus, padeda patenkinti poreikius, yra paremtos pagarba kiekvieno žmogaus vertei bei orumui. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Sėkmingam teisių ir laisvių įgyvendinimui yra labai svarbios kiekvieno žmogaus pareigos.
Teisių Įgyvendinimo Garantijos
Šiuolaikinės teisės sampratos turinys atskleidžia subjektyvinių teisių ir pareigų vienovę. Kiekviena subjektyvinė teisė turi socialinę vertę tiek, kiek ją galima įgyvendinti, kiek galima tenkinti teisės subjekto poreikius remiantis šia subjektyvine teise. Bet kokia teisė yra vertinga, jeigu yra įgyvendinama. Pirmiausia savo teises įgyvendina, apsaugo ir gina pats žmogus. Jų įgyvendinimą, apsaugą bei gynimą taip pat garantuoja valstybė. Valstybės žmogaus teisių garantijos gali būti traktuojamos kaip tam tikra teisės normų, principų ir priemonių sistema, padedanti užtikrinti žmogaus teises.
Taip pat skaitykite: Įstatymai, apsaugantys psichikos liga sergančių asmenų teises darbe
Skiriamos teisinės ir neteisinės žmogaus teisių garantijos. Neteisinėms garantijoms yra priskiriama valstybės forma, jos politinis režimas, valdžių padalijimo principas, visuomenės kultūros lygis. Ne mažiau svarbų vaidmenį, garantuojant žmogaus teises, atlieka teisinės garantijos, kurios skirstomos į institucines, procesines ir materialines. Institucinės garantijos apima institucijas, kurios prižiūri žmogaus teisių įtvirtinimą. Tarp šių institucijų svarbiausia vieta tenka teismams ir prokuratūroms, nes jos įtvirtina konstitucinę asmens teisę kreiptis į teismą.
Problemos ir Iššūkiai Užtikrinant Psichikos Ligomis Sergančių Asmenų Teises
Nepaisant žmogaus teisių svarbos ir garantijų, psichikos ligomis sergantys asmenys susiduria su specifiniais iššūkiais, įgyvendindami savo teises. Vienas iš pagrindinių iššūkių yra visuomenės stigma ir diskriminacija. Psichikos ligomis sergantys asmenys dažnai susiduria su neigiamais stereotipais ir išankstinėmis nuostatomis, kurios trukdo jiems integruotis į visuomenę ir įgyvendinti savo teises.
Informacijos neprieinamumas ir teisinis nežinojimas taip pat yra svarbios problemos. Psichikos ligomis sergantys asmenys dažnai vengia teikti informaciją, nes jie yra laikomi nekompetentingais suvokti informaciją apie savo ligą, todėl medikai yra linkę priimti sprendimus, susijusius su asmens sveikata, visiškai su juo nesitardami.
Baltijos šalių ataskaitoje apie psichikos sveikatos priežiūros strategijos vystymą nurodoma, kad palankias sąlygas nepaisyti žmogaus teisių sudaro daugybė tarpusavyje susijusių veiksnių, įskaitant psichikos negalią, žinių apie savo teises stygių ir tai, kad psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiantys asmenys, psichikos sveikatos priežiūros strategijos kūrėjai ir didžioji visuomenės dalis iš esmės nemano, kad psichikos negalią turintys žmonės turi teises.
Be to, pasitaiko atvejų, kai pacientų teisės yra pažeidžiamos psichikos sveikatos priežiūros įstaigose dėl netinkamo vaistų bei gydymo skyrimo, jaunesniojo personalo nepagarbos ir žmogaus teisių neišmanymo.
Taip pat skaitykite: Psichikos sveikatos slaugytojo pareigos
Sprendimo Būdai ir Rekomendacijos
Siekiant užtikrinti psichikos ligomis sergančių asmenų teises, būtina imtis kompleksinių priemonių, apimančių švietimą, teisės aktų tobulinimą ir paslaugų prieinamumo didinimą.
Svarbu didinti visuomenės informuotumą apie psichikos ligas ir mažinti stigmą. Tai galima pasiekti vykdant švietėjiškas kampanijas, organizuojant mokymus ir skatinant atvirą dialogą apie psichikos sveikatą.
Taip pat būtina užtikrinti, kad psichikos ligomis sergantys asmenys turėtų galimybę gauti informaciją apie savo teises ir galėtų dalyvauti priimant sprendimus dėl savo gydymo ir priežiūros. Paciento patikėtinis, nepriklausomas nuo gydymo įstaigos, gali padėti asmeniui spręsti teisių įgyvendinimo problemas.
Socialiniai darbuotojai, besivadovaujantys profesinėmis vertybėmis, tokiomis kaip individo vertė ir orumas, pagarba asmeniui, apsisprendimo teisė, atlikdami gynėjo, konsultanto, įgalintojo, tarpininko profesinius vaidmenis, tiesiogiai padeda asmenims įgyvendinti savo teises.
Valstybė turi užtikrinti, kad psichikos sveikatos priežiūros paslaugos būtų prieinamos ir kokybiškos visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų finansinės padėties ar gyvenamosios vietos. Būtina plėtoti nestacionarines paslaugas, teikti krizės intervencijos paslaugas ir kitas aktyvaus nestacionarinio gydymo bei reabilitacijos paslaugas.