Psichikos Sutrikimai: Terminai ir Klasifikacija

Šis straipsnis skirtas apžvelgti psichikos sutrikimus, jų klasifikaciją ir terminus, naudojamus šioje srityje. Psichikos sutrikimai yra įvairialypė sritis, apimanti platų spektrą būklių, turinčių įtakos mąstymui, emocijoms, elgesiui ir bendrai savijautai. Straipsnyje remiamasi tarptautine ligų klasifikacija (TLK-10) ir kitais šaltiniais, siekiant pateikti struktūruotą ir informatyvų psichikos sutrikimų supratimą.

Smegenų Organiniai Sutrikimai

Ši sutrikimų grupė išsiskiria tuo, kad juos vienija bendra etiologija - aiški smegenų liga, pažeidimas ar kitoks pakenkimas, sukeliantis smegenų disfunkciją. Pažeidimas gali būti pirminis, kai liga tiesiogiai veikia smegenis, arba antrinis, kai sisteminės ligos ir sutrikimai pažeidžia smegenis kaip vieną iš daugelio organų ar sistemų.

Demencija (F00-F03)

Demencija - tai sindromas, kuris atsiranda dėl smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios. Ši būklė pažeidžia daugelį aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų, tokių kaip atmintis, mąstymas, orientacija, suvokimas, skaičiavimo įgūdžiai, sugebėjimas mokytis, kalba ir protavimas. Svarbu pažymėti, kad sąmonė demencijos atveju nebūna sutrikusi. Pažinimo proceso sutrikimus dažnai lydi emocijų kontrolės, socialinio elgesio ar motyvacijos pablogėjimas, kartais net prieš pažinimo sutrikimus.

• Alzheimerio liga: Tai pirminė degeneracinė smegenų liga, kurios etiologija nežinoma. Jai būdingi saviti neurologiniai ir neurocheminiai pakitimai.
• Kraujagyslinė demencija: Ši demencija yra smegenų infarkto, sukelto kraujagyslinio susirgimo, pavyzdžiui, hipertoninės ligos, rezultatas. Infarktai paprastai būna maži, bet jų efektai kumuliuojasi. Paprastai atsiranda staiga po kelių insultų dėl trombozės, embolijų ar hemoragijų galvos smegenų kraujagyslėse. Anamnezėje galima hipertenzija ir išeminės destrukcijos židiniai smegenų pusrutulių baltojoje medžiagoje.
• Demencija ne dėl Alzheimerio ligos ar smegenų kraujagyslių pažeidimo: Tai progresuojanti demencija su įvairia neurologine simptomatika, atsirandančia dėl specifinio morfologinio nervų sistemos pakenkimo, kurį, manoma, sukelia tam tikras paveldimas faktorius. Prasideda paprastai vidutiniame ar vyresniame amžiuje, bet gali bet kuriame suaugusiojo žmogaus amžiuje.
• Hantingtono liga: Tai autosominiu-dominantiniu būdu paveldima liga. Simptomų dažniausiai atsiranda trečiajame ar ketvirtajame amžiaus dešimtmetyje. Demencija atsiranda kaip plačios smegenų dalies degeneracijos išraiška.
• Parkinsono liga: Demencija, kuri atsiranda nustatytos Parkinsono ligos fone.
• Amnestinis sindromas: Sindromas, kuriam dominuoja didelis atminties sutrikimas neseniai ir seniai buvusiems įvykiams. Nors išlikęs sugebėjimas pakartoti, sugebėjimas išmokti naują medžiagą yra gerokai pablogėjęs, nebesiorientuojama laike. Gali būti konfabuliacijų, tačiau suvokimas ir kitos kognityvinės funkcijos, tarp jų ir intelektas, paprastai išlieka nepakenktos.
• Delyras: Etiologiškai nespecifinis organinis smegenų funkcijos sutrikimo sindromas, apibūdinamas kartu pasireiškiančiais sąmonės ir dėmesio, suvokimo, mąstymo, atminties, psichomotorinio elgesio, emocijų bei miego ir budrumo ciklo sutrikimais.
• Organinis haliucinozinis sutrikimas: Sutrikimas, kuriam būdingos nuolatinės ar pasikartojančios haliucinacijos, dažniausiai regos ar klausos, esant nesutrikusiai sąmonei. Gali būti kliedesinė haliucinacijų interpretacija, tačiau kliedesiai nėra dominuojantis klinikinis požymis.
• Katatoninis sutrikimas: Sutrikimas, kuriam būdingas sumažėjęs (stuporas) ar padidėjęs (sujaudinimas) psichomotorinis aktyvumas, susijęs su katatoniniais simptomais.
• Kliedesinis sutrikimas: Sutrikimas, kai vyrauja nuolatiniai ar pasikartojantys kliedesiai. Jie gali būti kartu su haliucinacijomis.
• Organinis nuotaikos sutrikimas: Sutrikimai, kuriems būdingi nuotaikos ar afekto pokyčiai, paprastai lydimi pakitusio bendro aktyvumo lygio. Sutrikimai gali atitikti depresijos, hipomanijos, manijos ar bipolinio sutrikimo kriterijus.
• Disociacinis sutrikimas: Sutrikimas, kuriam būdingas normalios praeities atsiminimų integracijos, tapatumo suvokimo, dabarties pojūčių įsisąmoninimo ar kūno judesių kontrolės dalinis ar visiškas praradimas.
• Organinis asteninis sutrikimas: Tai sutrikimas, kuriam būdingas atminties susilpnėjimas, sunkumai mokytis ir sumažėjusi dėmesio koncentracija, kai atliekant užduotį reikia nuolat daryti pertraukas, bandant atlikti užduotį, dažnai pajuntamas protinis nuovargis, o išmokti naują informaciją subjektyviai atrodo sunku, net jei objektyviai vertinant sunkumų nepastebima. Šie simptomai yra nepakankami demencijos (F00-F03) arba delyro (F05) diagnozėms nustatyti. Ši diagnozė turi būti nustatoma tik esant ryšiui su somatine patologija ir neturi būti naudojama, jei yra bet kuris psichikos ar elgesio sutrikimas, klasifikuojamas F10-F99. Šis sutrikimas gali atsirasti prieš, kartu arba po daugelio smegenų ir sisteminių infekcinių ar somatinių sutrikimų. Nebūtinai randamas pirminis neurologinis smegenų pakenkimas. Šis sutrikimas turi būti skiriamas nuo poencenfalitinio sindromo (F07.1) ir potrauminio sindromo (F07.2), atsižvelgiant į skirtingą etiologiją, švelnesnius ir ne tokius gausius simptomus bei trumpesnę eigą.
• Asmenybės ir elgesio sutrikimas: Šiam sutrikimui būdingas labai pakitęs įprastinis premorbidinis elgesys. Ypač pakinta emocijų, poreikių ir impulsų išraiška. Kliniškai taip pat gali pasireikšti kognityvinių funkcijų ir seksualinės sferos pakitimai.
• Poencefalitinis sindromas: Šis sindromas apima liekamuosius nespecifinius ir kintančius elgesio pokyčius, atsirandančius sveikstant po virusinio ar bakterinio encefalito.

Sutrikimai, Susiję su Psichoaktyviųjų Medžiagų Vartojimu (F10-F19)

Šis poskyris apima platų spektrą sutrikimų, kurie skiriasi sunkumu ir klinikine išraiška, bet visus juos galima susieti su vienos arba daugiau psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu (gali būti skiriamos medicininiams tikslams arba ne). Trečiasis kodo ženklas nurodo vartotą medžiagą, o ketvirtasis - klinikinę būklę. Kodai turi būti naudojami kiekvienai atskirai medžiagai, kaip reikalaujama, bet reikia pažymėti, kad ne visi keturženkliai kodai gali būti pritaikyti visoms medžiagoms.

Identifikuoti vartotą psichoaktyviąją medžiagą reikia remiantis kiek įmanoma daugiau šaltinių: anamneze, objektyviu kraujo ir kitų kūno skysčių mėginių tyrimu, būdingais somatiniais ir psichologiniais simptomais, klinikiniais požymiais ir elgesiu bei kitais šaltiniais, tokiais kaip paciento turimi narkotikai ar trečiųjų asmenų liudijimai. Dauguma narkotikų vartotojų vartoja daugiau nei vieną narkotikų rūšį, tačiau sutrikimo diagnozė turėtų būti klasifikuojama (kai tai įmanoma) pagal medžiagą arba jų klasę, kuri sukėlė ar labiausiai prisidėjo prie klinikinio sindromo atsiradimo.

Taip pat skaitykite: Priežastys: psichikos sveikata ir elgesys

Kategorijoms F10-F19 toliau pateikiama ketvirtojo skaitmens subklasifikacija:

• .0 Ūmi intoksikacija: Tai būklė, kuri atsiranda dėl psichoaktyviosios medžiagos pavartojimo, kai sutrinka sąmonė, pažinimas, suvokimas, afektas, elgesys ir kitos psichofiziologinės funkcijos bei reakcijos. Sutrikimai yra tiesiogiai susiję su ūmiu medžiagos farmakologiniu poveikiu. Ilgainiui ūmios intoksikacijos sukelti sveikatos sutrikimai praeina. Pasveikstama visiškai, išskyrus atvejus, kai pažeidžiami audiniai arba atsiranda kitų komplikacijų, tokių kaip trauma, paspringimas vėmalų mase, delyras, koma, traukuliai ir kitos medicininės komplikacijos. Jų pobūdis priklauso nuo vartotos medžiagos farmakologinio poveikio ir vartojimo būdo.
• .1 Žalingas vartojimas: Tai psichoaktyviosios medžiagos vartojimo būdas, kuris kenkia sveikatai.
• .2 Priklausomybės sindromas: Tai elgesio, kognityvinių ir fiziologinių reiškinių kompleksas, kuris atsiranda dėl kartotinio medžiagos vartojimo.
• .3 Abstinencijos būklė: Tai grupė įvairiai besiderinančių ir įvairaus sunkumo laipsnio simptomų, atsirandančių visiškai ar santykinai susilaikant nuo medžiagos po ilgalaikio ir nuolatinio vartojimo. Abstinencijos būklės pradžia ir eiga priklauso nuo laiko ir nuo medžiagos, kuri buvo vartota prieš pat susilaikymą ar vartojimo sumažinimą, rūšies bei dozės. Abstinencijos būklę gali komplikuoti traukuliai.
• .4 Abstinencijos būklė su delyru: Tai būklė, kuriai esant, abstinencijos būsena (žr. .3) yra komplikuota delyru, aprašytu F05.-. Gali būti ir traukulių.
• .5 Psichozinis sutrikimas: Tai psichozinių reiškinių visuma, pasireiškianti vartojant psichoaktyviąją medžiagą ar tuoj po vartojimo ir nepaaiškinama vien kaip ūmi intoksikacija arba dalis abstinencijos būklės. Šiam sutrikimui būdingos haliucinacijos (dažniausiai klausos, tačiau gali būti ir kitų jutimo organų), klaidingi pažinimai, kliedesiai (dažnai paranoidinio arba persekiojimo pobūdžio), psichomotorinio aktyvumo sutrikimai (sujaudinimas arba stuporas) ir nenormalus afektas, kuris gali svyruoti nuo intensyvios baimės iki ekstazės.
• .6 Amnezinis sindromas: Tai sindromas, susijęs su dideliu lėtiniu trumpalaikės ir ilgalaikės atminties pakenkimu. Pakartojimas paprastai išlieka nepakitęs, o trumpalaikei atminčiai yra pakenkiama labiau nei ilgalaikei. Dažniausiai būna didelių laiko ir įvykių eiliškumo suvokimo, taip pat sugebėjimo išmokti naują medžiagą sutrikimų. Konfabuliacijų gali būti arba ne.
• .7 Rezidualinis arba vėlai atsirandantis psichozinis sutrikimas: Sutrikimas, kai alkoholio arba psichoaktyviosios medžiagos sukelti kognityviniai, afekto, asmenybės ir elgesio pakitimai užsitęsia ilgiau nei laikotarpis, per kurį, kaip priimta manyti, tiesiogiai veikia psichoaktyvioji medžiaga. Sutrikimo pradžia turėtų tiesiogiai sietis su alkoholio arba psichoaktyviosios medžiagos vartojimu. Tie atvejai, kai sutrikimas prasideda vėliau nei medžiagos vartojimo epizodas, turėtų būti koduojami šiame skyriuje, tik kai yra aiškūs ir įtikinami įrodymai, kad būklę galima susieti su rezidualiniu medžiagos poveikiu. Reminiscencijos gali būti atskiriamos nuo psichozinių sutrikimų dėl savo epizodinės prigimties, dažniausiai neilgos trukmės, kartais besikartojančių ankstesnių, susijusių su alkoholiu ar narkotikais, pojūčių.
• .8 Kiti psichikos ir elgesio sutrikimai.
• .9 Neapibrėžtas psichikos ir elgesio sutrikimas.

Polinarkomanija (F19): Šis kodas turi būti taikomas tik tada, kai yra žinoma, kad vartojamos dvi ar daugiau psichoaktyviųjų medžiagų, tačiau neįmanoma įvertinti, kuri medžiaga padarė didžiausią įtaką sutrikimams atsirasti. Be to, kadangi dauguma narkotikų vartotojų vartoja daugiau nei vieną narkotikų rūšį ir patys dažnai tiksliai nežino, kokią psichoaktyviąją medžiagą vartoja, šis kodas gali būti naudojamas ir situacijoms, kai nėra žinoma kelių ar net visų vartojamų psichoaktyviųjų medžiagų identifikacija.

Šizofrenija, Šizotipiniai ir Kliedesiniai Sutrikimai (F20-F29)

Šis skyrius apima svarbiausią šios grupės sutrikimą šizofreniją, šizotipinį sutrikimą, nuolatinius kliedesinius sutrikimus ir didesnę grupę ūminių bei praeinančių psichozinių sutrikimų. Šizofreniniams sutrikimams apskritai yra būdingi esminiai ir specifiniai mąstymo bei suvokimo sutrikimai ir neadekvatus arba blankus afektas. Būdinga aiški sąmonė, intelektas paprastai išlieka, nors tam tikrų kognityvinių trūkumų, bėgant laikui, gali atsirasti. Svarbiausi psichopatologiniai fenomenai yra minčių skambėjimas, minčių įdėjimas ar atėmimas, minčių perdavimas, kliedesinis suvokimas, poveikio, įtakos ar pasyvumo kliedesiai, klausos haliucinacijos, pasireiškiančios balsais, komentuojančiais arba aptariančiais pacientą trečiuoju asmeniu, mąstymo sutrikimai ir negatyvūs simptomai.

Šizofreninių sutrikimų eiga gali būti nepertraukiama arba epizodinė su progresuojančiu arba nekintamu defektu, gali būti vienas arba daugiau epizodų su visiška arba daline remisija. Šizofrenija neturėtų būti diagnozuojama, kai yra ryškių depresijos ar manijos simptomų, nebent yra aišku, kad šizofrenijos simptomai pasireiškė anksčiau už afektinius. Šizofrenija taip pat neturi būti diagnozuojama, esant aiškiai smegenų ligai, narkotinei intoksikacijai ar abstinencijai.

• Paranoidinė šizofrenija: Klinikiniame vaizde dominuoja sąlyginai stabilūs, dažniausiai paranoidiniai kliedesiai, kuriuos paprastai lydi haliucinacijos, ypač klausos, ir kiti suvokimo sutrikimai.
• Hebefreninė šizofrenija: Šizofrenijos forma, kuriai būdingi ryškūs afektiniai pakitimai, trumpalaikiai ir fragmentiški kliedesiai bei haliucinacijos, neatsakingas ir neprognozuojamas elgesys bei manieringumas. Nuotaika yra paviršutiniška ir neadekvati, mąstymas sutrikęs, o kalba inkoherentiška. Būdingas polinkis į socialinę izoliaciją. Prognozė bloga, nes greitai atsiranda negatyvių simptomų, ypač afekto nuskurdimas ir valios praradimas.
• Katatoninė šizofrenija: Katatoninės šizofrenijos klinikinėje išraiškoje dominuoja ryškūs psichomotorinio aktyvumo sutrikimai.

TLK-10 nėra tradicinio skirstymo į neurozes ir psichozes, kuris buvo TLK-9 (nors ir ten sąmoningai nepateiktas šios koncepcijos apibrėžimas). “Psichozinis” paliktas kaip aprašomasis terminas, pavyzdžiui, F23, ūminiai ir praeinantys psichoziniai sutrikimai. Šis terminas vartojamas aprašyti, kad nustatyta haliucinacijų, kliedesių ar tam tikrų elgesio sutrikimų (žymus sujaudinimas ir hiperaktyvumas, žymus psichomotorinis sulė­tėjimas ir katatoninis elgesys).

Taip pat skaitykite: Psichikos sveikata sergant alkoholizmu

Kartais kelias savaites ar mėnesius prieš atsirandant tipiškiems šizofrenijos simptomams, ypač jauniems žmonėms, atsiranda nespecifinių simptomų (interesų praradimas, bendravimo vengimas, nusišalinimas nuo darbo, dirglumas ar padidėjęs jautrumas). Šie simptomai nėra specifiški kokiam nors sutrikimui, bet ir nebūdingi sveikai individo būsenai. Dažnai jie sutrikdo šeimos santykius ir paciento veiklą, taip kaip vėliau pasireiškianys būdingesni liguisti požymiai - kliedesiai ir haliucinacijos. Jeigu būtų galima identifikuoti ir patikimai aprašyti tipišką ir specifinį šizofrenijai prodromą ir įrodyti, kad jis nebūdingas kitiems psichikos sutrikimams ir žmonėms be psichikos sutrikimų, tuomet prodromas teisėtai galėtų būti įtrauktas kaip papildomas šizofrenijos kriterijus.

TLK-10 šizofrenija diagnozuojama, remiantis būdingais kliedesiais, haliucinacijomis ir kitais simptomais ir minimalia vieno mėnesio trukme. Daugelio klinicistų nuomone, didesnei daugumai pacientų, patiriančių ūmines psichozes, psichoziniai simptomai pasireiškia per kelias dienas ar daugiausia per vieną-dvi savaites, ir kad daugelis pacientų nepriklausomai nuo gydymo pasveiksta per dvi-tris savaites. Todėl buvo nustatytas vieno mėnesio pereinamasis laikotarpis tarp ūminių sutrikimų su šizofreniniais simptomais bei pačios šizofrenijos. Apie panašią trukmę kalbama ir ūminių simptominių psichozių metu (geriausias pavyzdys- amfetaminų sukeltos psichozės). Simptomai, atsiradę nutraukus toksinės medžiagos vartojimą, paprastai išnyksta per 8-10 dienų. Tačiau kol simptomai pasireiškia ir sukelia problemų (dėl to pacientas patenka į psichiatrinę tarnybą) praeina 7-10 dienų ir bendra trukmė būna 20 ir daugiau dienų. Todėl tikslinga laikytis 30 dienų arba vieno mėnesio termino nustatant šizofrenijos diagnozę, kai pastebima tipiškų šizofrenijos simptomų.

Vieno mėnesio trukmės psichozinių simptomų periodas kaip būtinas šizofrenijos diagnozavimo kriterijus, prieštarauja nuomonei, kad šizofrenijai būdinga palyginti ilgalaikė eiga. Ne vienoje nacionalinėje klasifikacijoje pritaikytas šešių mėnesių trukmės periodas, bet pastaraisiais metais toks šizofrenijos trukmės apribojimas didesnės reikšmės neturi. Tarptautinės šizofrenijos ir su ja susijusių sutrikimų studijos nustatė, kad didelė dalis ligonių su tipiškais ir aiškiais šizofrenijos simptomais, kurie tęsiasi daugiau kaip vieną, bet mažiau kaip šešis mėnesius, visiškai pasveiko, arba jų psichinė būklė žymiai pagerėjo. Todėl, atsižvelgiant į TLK-10 tikslus, reikėtų vengti bet kokių prielaidų apie neišvengiamą šizofrenijos chroniškumą, ir suprasti šį terminą kaip sindromo aprašymą.

• F25.0 Šizoafektinis sutrikimas, manijos tipas.
• F25.1 Šizoafektinis sutrikimas, depresijos, tipas.
• F25.2 Šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas.

Asmenybės Sutrikimai

Asmenybė - tai giliai įsišaknijusios, sąlyginai pastovios charakteristikos ir elgesys, kurie nulemia asmens unikalų prisitaikymą prie gyvenimo, apimant jo pagrindinius bruožus, interesus, varas, vertybes, savastį, gebėjimus ir emocinio reagavimo būdus. Tai sudėtinga, dinaminė visuma nulemta daugybės komponentų, tokių kaip paveldimumas, organizmo konstituciniai veiksniai, fizinė branda, ankstyvosios patirtys, tapatinimasis su reikšmingais žmonėmis ar grupėmis, kultūriškai sąlygotos vertybės ir vaidmenys, kritinės patirtys bei santykiai. Asmenybė - tai individualūs skirtumai pasireiškiantys sąlyginai stabiliuose galvojimo, jautimo ir elgesio būduose, kurie atspindi polinkį reaguoti tam tikru būdu tam tikrose situacijose.

Asmenybės sutrikimai - ryškūs asmenybės ir elgesio sutrikimai, kurie nėra tiesiogiai sukelti ligos, sužeidimo arba kito smegenų pakenkimo ar psichikos ligos. Paprastai šie sutrikimai apima kelias asmenybės pasireiškimo sritis ir yra beveik visada susiję su reikšmingais asmeninio bei socialinio funkcionavimo sunkumais. Šie sutrikimai gali smarkiai sutrikdyti asmens funkcionavimą darbe, šeimoje, socialinius bei kitus santykius. Asmenybės sutrikimo buvimas dažnai apsunkina gretutinių ligų, psichikos sutrikimų eigą, gydymą ir prognozę. Šiuo metu šalia įprasto tradicinio kategorinio asmenybės sutrikimų modelio atsiranda vis daugiau tyrimų ir įrodymų siūlančių alternatyvių modelių perspektyvą.

Taip pat skaitykite: Insultas ir psichikos sveikata

Psichiatrinės diagnozės nėra tikslus mokslas. Jos apibūdina simptomus, sindromus, tačiau negali nurodyti tikslios psichopatologijos priežasties, kilmės, nėra objektyvių ir neginčijamų tyrimų, rodiklių, žymenų, kurie galėtų parodyti psichikos ar asmenybės sutrikimo buvimą ar nebuvimą (pvz. kraujo, rentgeno ir pan. Atsiranda erdvės subjektyvumui ir nepatikimumui (Rosenhan, D. L.). Tačiau, nepaisant to, diagnozės ir sutrikimų klasifikacijos gali būti pragmatiškai naudingos praktiniame darbe. Psichikos sveikatos specialistams (taip pat ir jų klientams) yra lengviau bendrauti tarpusavyje, kai yra naudojama bendra kalba, terminai. Tačiau svarbu, kad tai netaptų etikete, stigma žmogaus gyvenime arba pernelyg dideliu susitapatinimu su diagnoze. Svarbu atskirti žmogų nuo diagnozės.

Kuo labiau pažinsime ir suprasime savo asmenybę, tuo labiau galėsime užmegzti geresnį ryšį su savimi pačiu, priimti savo ypatumus, sąlyginius ribotumus ir suprasti kaip geriausiai realizuoti savo galimybes, kurti savo gyvenimo planus ir padidinti jų įgyvendinimo tikimybę. Asmenybės bruožų supratimas gali pasitarnauti renkantis karjerą ir realizuojant save joje, darbuotojų pasirinkime, suburiant komandą, netgi renkantis gyvenimo partnerį arba jau esant santykiuose didesniam vienas kito supratimui, tarpusavio darnai. Taip pat galėsite geriau suprasti ir kitus žmones (savo artimuosius, partnerius, vaikus, kolegas, klientus ir t.t.), žinoti kaip su jais bendrauti, būti santykyje, patirti mažiau frustracijos, nusivylimo, darniau sutarti ir bendradarbiauti, siekiant bendrų tikslų. Galėsime labiau suprasti kaip mūsų asmenybių skirtumai, nors kartais ir labai erzinantys, netgi siutinantys, gali mus labai praturtinti ir būti panaudoti, randant geresnius įvairių problemų sprendimo būdus.

Asmenybės sutrikimai:

• Paranoidinis asmenybės sutrikimas.
• Antisocialios asmenybės sutrikimas.
• Ribinis asmenybės sutrikimas.
• Histrioninis asmenybės sutrikimas.
• Vengiančios asmenybės sutrikimas.
• Priklausomos asmenybės sutrikimas.
• Obsesinis kompulsinis asmenybės sutrikimas.

Nuotaikos Sutrikimai

Nuotaikos sutrikimai, dar vadinami afektiniais sutrikimais, yra psichikos sveikatos būklės, kurias apibūdina dideli nuotaikos svyravimai. Šie svyravimai gali apimti ilgalaikį liūdesį, tuštumą ar dirglumą (depresiją) arba pakilias, euforiškas nuotaikas (maniją). Nuotaikos sutrikimai gali paveikti žmogaus energijos lygį, miegą, apetitą, elgesį ir gebėjimą atlikti kasdienes užduotis.

Depresija

Depresija yra dažnas ir sunkus nuotaikos sutrikimas, kuris neigiamai veikia tai, kaip jaučiatės, kaip mąstote ir kaip elgiatės. Tai sukelia liūdesio jausmą ir (arba) susidomėjimo veikla, kuri anksčiau teikė malonumą, praradimą. Depresija gali sukelti įvairių emocinių ir fizinių problemų ir gali sumažinti žmogaus gebėjimą funkcionuoti darbe ir namuose.

Depresijos simptomai:

• Sumažėję interesai bei pasitenkinimas anksčiau patikusiais dalykais („nebėra gyvenimo džiaugsmo“).
• Sumažėjęs savęs vertinimas bei pasitikėjimas savimi, sunkumas priimti sprendimus.
• Kaltės ir bevertiškumo idėjos.
• Niūrus ateities įsivaizdavimas.
• Mintys apie savižudybę ar nenoras gyventi.
• Energijos stoka, silpnumas ( ypač pirmoje dienos pusėje, rytais), jaučiamas judesių sulėtėjimas.
• Miego sutrikimai ( būdinga, jog pabundama anksti ryte ir nebeužmiegama ar miegama labai ilgai).
• Šalia šių simptomų dažnai vargina nerimas, įtampos būsena, dėmesio sukaupimo sunkumai, pablogėjusi atmintis.

Depresija nuo tiesiog laikas nuo laiko kiekvieną žmogų ištinkančios blogos nuotaikos skiriasi trukme - trunka 2 savaites ir ilgiau, bei tuo, kad trukdo bendravimui, darbui, mokymuisi, laisvalaikiui. Taip pat ji skiriasi ir nuo liūdesio, kuris jaučiamas netekus brangaus žmogaus - jis susijęs su prisiminimais, laikui bėgant, blėsta, paprastai netrunka ilgiau nei 3-6 mėn. ir vadinamas gedulu.

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad depresiją sukelia cheminių medžiagų, kurios perduoda informaciją tarp smegenų ląstelių , disbalansas. Tai pirmiausia serotonino, dažnai vadinamo „laimės hormonu“, trūkumas bei kitų medžiagų - noradrenalino, dopamino - tarpusavio pusiausvyros pakitimai. Šį sutrikimą gali sukelti ir kitos ligos, vartojami vaistai, stresas, hormonų pokyčiai, narkotikų bei alkoholio vartojimas. Jei kas nors šeimoje sirgo šia liga, tikimybė ja susirgti didesnė.

Depresijos gydymas:

• Medikamentinis (antidepresantai, nerimą slopinantys, miegą gerinantys ir kt. vaistai).
• Psichoterapinis ( psichoanalitinė, psichodinaminė, elgesio ir kitos rūšys).
• Instrumentinis - šviesos terapija, elektroimpulsinė terapija, transkranijinis magnetinis stimuliavimas ir kt.

Visų gydymo būdų esmė - grąžinti cheminių medžiagų pusiausvyrą galvos smegenyse, tik šis tikslas pasiekiamas įvairiais keliais. Ypač svarbu, kad gydymas būtų taikomas profesionaliai, individualiai bei reikalingą laiką - per anksti nutraukus, kai pajuntamas pagerėjimas, ypač didelė atkryčio rizika, o ir pati liga linkusi atsikartoti.

tags: #psichikos #sutrikimai #tlk