Įvadas
Psichoanalizė, kaip psichikos struktūros, dinamikos ir asmenybės teorija, nagrinėja žmogaus elgesio motyvus, pasąmonėje glūdinčius jausmus ir mintis. Šis straipsnis skirtas panagrinėti psichoanalizės teoriją, jos raidą ir ypač didelį dėmesį skiriantį vaikystės įtakai asmenybės formavimuisi. Psichoanalizė, kurios pradininkas yra Sigmundas Freudas, remiasi požiūriu, kad žmogaus asmenybę ir nuostatas formuoja ankstyvieji santykiai su tėvais, seksualumas, meilė, neapykanta, praradimai ar išsiskyrimai.
Psichoanalizės Pagrindai
Psichoanalizė - tai ne tik psichoterapijos sistema, bet ir asmenybės teorija, kuri remiasi požiūriu, kad žmogaus asmenybę ir nuostatas (mintis, fantazijas ir santykius) formuoja ne tik genetiniai ir fiziniai veiksniai, bet ir ankstyvieji santykiai su tėvais, seksualumas, meilė, neapykanta, praradimai ar išsiskyrimai. Psichiniai reiškiniai psichoanalizėje nagrinėjami keliais aspektais: topografiniu, dinaminiu, ekonominiu, struktūriniu ir adaptaciniu.
Topografinis Modelis
Nagrinėjant topografiniu aspektu (topografinis modelis) psichika dalijama į tam tikras sąmoningas sritis: sąmonę (susideda iš pojūčių, išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu), priešsąmonę (susideda iš patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali spontaniškai ir valingai grįžti į sąmonę), pasąmonę (tai primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų, kurie nepriimtini sąmonei ir todėl buvo išstumti, talpykla, joje nėra logikos, iškreiptas laikas, erdvė, labiausiai atsiskleidžia sapnuose). Vieni psichiniai reiškiniai siejami su sąmoningomis, kiti - su nesąmoningomis psichikos sritimis: pirminiais ir antriniais procesais. Pirminiai procesai (būdingi nebrandžiam ego) vyksta pagal pasitenkinimo, arba malonumo, principą - neatidėliotinas ir tiesioginis instinktyvių poreikių (pavyzdžiui, lytinio, alkio, troškulio) patenkinimas, įtampos panaikinimas nepaisant aplinkos, jei poreikio objekto tuo metu nėra, randamas realus arba įsivaizduojamas jo pakaitalas (pavyzdžiui, alkanas vaikas čiulpia pirštą, sapnuoja maistą). Antriniai procesai (būdingi brandžiam ego ir klostosi iš pirminių procesų) yra netiesioginis instinktyvių poreikių tenkinimas, aplinkos reikalavimų pažinimas verčia prisitaikyti prie jų, atidėti malonumo realizavimą.
Dinaminis Aspektas
Analizuojant psichiką dinaminiu aspektu (psichinės veiklos dinamika, sąmoningi ir pasąmoningi dalių tarpusavio ryšiai) pirmiausia ieškoma priežasčių, nulėmusių asmenybės poelgius ir bruožus. Teigiama, kad žmogaus elgesį, psichikos reiškinius lemia įgimtų paskatų (gyvenimo instinkto, kurio tikslas yra siekti geresnio gyvenimo ir jį pratęsti, ir mirties instinkto, kuris siekia grąžinti žmogų į pirminę, neorganinę būseną, tai yra sunaikinti gyvybę), ego veiklos ir gynybos mechanizmų sąveika.
Ekonominis Aspektas
Psichikos ekonominės analizės aspektas apima klausimus, kaip psichiniai procesai gauna ir kaip panaudoja psichinę energiją. Psichinės energijos svarbiausiu šaltiniu laikomas libido. Psichinė energija naudojama ne vien instinktams tenkinti, ji gali būti sublimuojama (sublimacija) ir paverčiama bet kurios veiklos kūrybine energija.
Taip pat skaitykite: Psichoanalizė ir dailės terapijos metodai
Struktūrinis Modelis
Struktūros požiūriu skiriami asmenybę sudarantys 3 dariniai: id (instinktyvūs potraukiai), ego (šių potraukių kontrolė ir derinimas su aplinka) ir superego (dorovės normos ir idealai). Id potraukiai niekada neįsisąmoninami, dalis ego ir superego turinio gali būti įsisąmoninta.
Adaptacinis Aspektas
Adaptaciniu aspektu nagrinėjama, kaip suderinami vidiniai impulsai ir išoriniai stimulai.
Vaikystės Įtaka
Vaikystė yra vienas iš svarbiausių gyvenimo etapų, turintis didžiulį poveikį asmenybės formavimuisi. Ankstyvosios patirtys, santykiai su tėvais ir kitais artimaisiais, stiprūs išgyvenimai - visa tai formuoja mūsų požiūrį į pasaulį ir save. Psichoanalizės teorija pabrėžia, kad vaikystėje patirti įvykiai gali nulemti tolimesnį žmogaus elgesį, emocijas ir net psichikos sutrikimus.
Ankstyvieji Santykiai su Tėvais
Psichoanalizė teigia, kad ankstyvieji santykiai su tėvais turi lemiamą įtaką asmenybės formavimuisi. Tėvų elgesys, jų požiūris į vaiką, meilės ir rūpesčio išraiška - visa tai formuoja vaiko savivertę, pasitikėjimą savimi ir kitais žmonėmis. Jei vaikas patiria nepriežiūrą, smurtą ar kitokias traumas, tai gali sukelti ilgalaikių psichologinių problemų.
Kultūrinę psichoanalizę sukūrusi K. Horney teigė, kad kūdikio pagrindiniai poreikiai yra pasitenkinimas ir saugumas, kuriuos turi garantuoti tėvai. Nesaugumas ankstyvojoje vaikystėje suformuoja vadinamąjį laisvai plaukiojantį nerimą, kuris daro įtaką visam likusiam žmogaus gyvenimui. Pagal tai, kaip šis jausmas įveikiamas, skyrė 3 asmenybės bruožų tipus: nuolankusis, atsiribojęs ir priešiškasis.
Taip pat skaitykite: Senelių namų gyventojų dvasinė būsena
Psichoseksualinė Raida
Freudas sukūrė psichoseksualinės raidos teoriją, kurioje teigiama, kad vaikas pereina kelias stadijas, kurių metu seksualinė energija (libido) yra sutelkta į skirtingas kūno sritis. Šios stadijos apima oralinę, analinę, falinę, latentinę ir genitalinę stadijas. Kiekviena stadija yra susijusi su tam tikrais konfliktais, kuriuos vaikas turi išspręsti, kad galėtų toliau sėkmingai vystytis. Jei vaikas užstringa kurioje nors stadijoje (fiksacija), tai gali turėti įtakos jo asmenybės formavimuisi.
Gynybos Mechanizmai
Psichoanalizė teigia, kad žmogus naudoja įvairius gynybos mechanizmus, kad apsisaugotų nuo nemalonių jausmų ir minčių. Šie mechanizmai gali būti sąmoningi arba nesąmoningi. Dažniausiai naudojami gynybos mechanizmai apima išstūmimą, neigimą, projekciją, racionalizaciją ir sublimaciją. Nors gynybos mechanizmai gali būti naudingi trumpuoju laikotarpiu, ilgainiui jie gali trukdyti žmogui prisitaikyti prie realybės ir užmegzti sveikus santykius.
Psichoanalizės Raida ir Šiuolaikinės Kryptys
Nuo klasikinės psichoanalizės, kurią sukūrė Freudas, išsivystė daugybė kitų psichoanalizės krypčių. Kai kurie psichoanalitikai, tokie kaip Carlas Jungas ir Alfredas Adleris, nesutiko su kai kuriais Freudo teorijos aspektais ir sukūrė savo teorijas. Šiuolaikinės psichoanalizės kryptys, tokios kaip objektų ryšių teorija ir santykių psichoanalizė, pabrėžia tarpasmeninių santykių svarbą asmenybės formavimuisi.
Ego Psichologija
Iškart po Freudo atsiradusi mokykla vadinosi ego psichologija, kurios pagrindiniai atstovai buvo Ana Freud ir Heinzas Hartmannas. Ši mokykla rėmėsi konflikto teorija: pasak jos, ego, slopindamas id ir bandydamas „įtikti“ superego, gali sukurti įvairius simptomus, asmenybės išraišką, bruožą… Pavyzdžiui, nepatenkintas seksualinis poreikis gali būti transformuojamas į kūrybinę veiklą.
Objektų Ryšių Teorija
Po ego psichologijos mokyklos atsirado poreikis pažiūrėti į išorinę realybę, realybę už vidinių žmogaus ribų. Tada atsirado objektų ryšių mokykla, kurios žymiausi atstovai buvo Melanie Klein, Donaldas Winnicottas, Michaelis Balintas. Šios krypties atstovai tikėjo, kad, nuolat susidurdami su išorinio pasaulio žmonėmis, kuriame tam tikras tų santykių reprezentacijas vidiniame pasaulyje, padedančias kurti ir naujus santykius. Kiekvienas santykis - pavyzdžiui, su motina vaikystėje - sukuria tam tikrą reprezentaciją, kurią vėliau naudojame santykiuose, bandydami įtvirtinti kuo labiau pažįstamą ryšį.
Taip pat skaitykite: Bruožų žemėlapis: psichoanalizės perspektyva
Santykių Psichoanalizė
Tą padarė vėliau atsiradusios mokyklos - prisirišimo mokykla ir santykių psichoanalizės mokykla. Pastarosios pagrindiniai atstovai yra Stephenas A. Mitchellas ir Lewisas Aronas. Šių mokyklų atstovai pripažino, kad, nors ir turėdami vidinius bendravimo modelius, susitikę naują žmogų ne perkeliame į jį senąsias reprezentacijas, bet jas pritaikome naujai situacijai. Čia kalbama nebe apie varų patenkinimą, o apie saugų ryšį ir jo kūrimą. Kitaip sakant, naudodamiesi vidiniais modeliais, atrenkame, kuris jų sukurs didžiausią saugumą su konkrečiu žmogumi. Žmogui saugumas yra svarbiausia, o lengviausiai jis pasiekiamas per santykį. Dėl to su kitais stengiamės sukurti stabilius ir prognozuojamus santykius. Santykių psichoanalizė turi terminą „vidiniai darbiniai modeliai“. Jie yra tarsi žemėlapiai. Sukurti saugumą - kelionės tikslas. O kelio, kuriuo nuvyksi į tikslą, pasirinkimas tolygus objektų ryšių reprezentacijos pasirinkimui.
Savasties Psichologija
Taip pat reikėtų paminėti Heinzo Kohuto stebėjimų įkvėptą savasties mokyklą.
Psichoanalizė Lietuvoje
Lietuvoje psichoanalizės pradininku laikomas gydytojas psichiatras, neuropatologas J. Blažys. 1921 žurnalo Medicina straipsnyje Psichoanalizė ir psichoterapija jis aprašė S. Freudo teorijos pagrindus, esmines kategorijas ir metodus. Vėliau apie psichoanalizę rašė gydytojai L. Gutmanas, J. O. Pūdymaitis. Psichologai ir psichiatrai V. Lazersonas, N. Indrašius psichoanalizės metodą taikė praktiškai. SSRS okupacijos metais psichoanalizė buvo paskelbta pseudomokslu, bet kai kurie psichoterapeutai ją taikė. 20 amžiaus 7 dešimtmetyje psichiatras psichoterapeutas A. Alekseičikas Kirinovas pradėjo taikyti laisvųjų asociacijų metodą ir sapnų analizę, vėliau tam tikrus psichoanalizės technikos elementus - grupinėje terapijoje. A. Gučo vadovaujami Vilniaus universiteto studentai (R. Augis, L. Kovarskis, V. Kuzmienė, S. Meškauskienė, V. Mickutė, V. Pocius, J. Ulevičienė) rengė kursinius ar diplominius darbus remdamiesi psichoanalizės teorija. Lietuvos psichologų sąjungos dinaminės psichologijos grupė 1989 įsteigė Lietuvos psichoanalizės draugiją (vienas steigėjų V. Pocius pirmasis gavo psichoanalitiko diplomą; 2016 buvo 59 nariai), kuri vienija profesionalius psichoanalitikus, psichoterapeutus ir studijuojančius psichoanalizę. 1993 prie šios draugijos įkurta Vaikų ir paauglių sekcija. 2002 įkurtas Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras (turi filialus Grigiškėse, Palangoje, Panevėžyje) konsultuoja ir gydo psichoterapijos ir psichoanalizės metodais psichinius ir psichosomatinius sutrikimus, priklausomybės ligas (alkoholizmas, narkomanija, rūkymas), vaikų, paauglių, suaugusiųjų neurozes, streso, nemigos, nuotaikų, dvasinius sutrikimus, dvasines krizes.
Psichoanalizė Praktikoje
Psichoanalizė yra ilgalaikis (kurso trukmė dažniausiai nuo 4-6 metai) intensyvus gydymas, kurio tikslas - ne tik šalinti simptomus ir koreguoti problemas keliantį elgesį, bet ir išaiškinti to simptomo atsiradimo priežastis, neleisti joms vėl kilti, suprasti žmogaus elgesio motyvus, neįsisąmonintus (glūdinčius pasąmonėje) jausmus, mintis ir skatinti žmogaus asmenybės pokyčius. Psichoanalizė leidžia atskleisti žmogaus pasąmonės pasaulį ir suvokti jo įtaką kasdieniam gyvenimui ir išmoko žmogų patį save analizuoti. Psichoanalizėje reikia, kad tarp paciento ir psichoanalitiko užsimegztų ryšys, padedantis įsiskverbti į giliausius žmogaus vidinio pasaulio klodus. Pacientas turi būtinai gulėti ant kušetės ir nematyti psichoanalitiko veido ar kūno reakcijos, tai padeda žmogui netrukdomai išsakyti visus tuo metu kylančius potyrius, mintis. Taikoma vadinamasis laisvųjų asociacijų metodas (pacientas išsako viską, kas tik kyla jo galvoje), kai atsiskleidžia pasąmoninė informacija. Psichoanalizė gydoma depresija, valgymo, seksualiniai ir asmenybės sutrikimai, taikoma esant krizinei padėčiai, nerimui, baimėms, sutrikus adaptaciniams mechanizmams, taip pat į psichoanalitikus gali kreiptis žmonės, norintys geriau pažinti ir suprasti save, pasąmoningą gyvenimą, siekiantys pagerinti savo gyvenimo kokybę, įgyti daugiau vidinės laisvės ir kūrybiškumo. Iš klasikinės psichoanalizės išsiplėtojo psichoanalitinė psichoterapija, kuri remiasi psichoanalizės teorija, bet skiriasi savo tikslais ir terapijos aplinka (pokalbis vyksta sėdint). Psichoterapeutas nesiekia įsiskverbti į giliausius žmogaus pasąmonės klodus ir išsamiai jį pažinti, svarbiausia - išgydyti sutrikimą, panaikinti jo simptomus.
tags: #psichoanalize #vaiksytes #itaka