Įvadas
Psichikos ligų gydymo istorija yra kupina kontroversijų ir kartais net žiaurių metodų, kurie šiandien atrodo neįsivaizduojami. Vienas iš tokių metodų yra lobotomija - neurochirurginė procedūra, kurios metu pažeidžiamos smegenų kaktinės skiltys siekiant palengvinti psichikos ligų simptomus. Nors lobotomija trumpą laiką buvo laikoma revoliuciniu gydymo būdu, ilgainiui paaiškėjo, kad ji sukelia sunkius šalutinius poveikius ir pažeidžia paciento asmenybę. Šiame straipsnyje panagrinėsime lobotomijos istoriją, metodus, taikymą, pasekmes ir etinius aspektus.
Lobotomijos istorija
Lobotomijos idėja kilo iš beždžionių tyrimų, kuriuos atliko mokslininkai Džonas Fultonas ir Karlailas Džeikobsonas. Jie pastebėjo, kad pašalinus beždžionės kaktinę smegenų žievę, gyvūnas tapo ramesnis ir mažiau agresyvus. Portugalų neurologas Antonio Egas Monizas, įkvėptas šių tyrimų, 1935 m. atliko pirmąją lobotomiją žmogui. Jis tikėjo, kad sunaikinus fiksuotas ląstelių jungtis smegenyse, ypač esančias prie priekinės smegenų žievės, galima pagydyti psichikos liga sergantį neramų ligonį.
A. Monizas sukūrė chirurginę operaciją, tuomet vadintą leukotomija, kurios metu yra pažeidžiamos smegenų kaktinės skiltys tam, kad būtų galima gydyti psichikos ligonius. Kitaip tariant, kaukolė buvo pragręžiama, o smegenys dirginami tam, kad žmonės pasveiktų, kad ir nuo depresijos ar net homoseksualumo. Atliekant pirmą tokią procedūrą, buvo pragręžtas paciento kaukolės šonas, į kaktinę smegenų žievę suleidžiamas etanolis (jis suardo ląsteles). Operacija laikyta sėkminga, nors depresija serganti pacientė taip ir nebuvo išrašyta iš psichiatrinės ligoninės. Vėliau sugalvota operaciją vykdyti su specialiu prietaisu - leukotomu. Pragręžus kaukolę šis būdavo įkišamas į smegenis, ir juo nutraukiamos kaktinės žievinės smegenų srities jungtys su likusiomis smegenimis.
A. Monizas tokį gydymo būdą pritaikė įvairiems ligoniams nuo 27 iki 62 metų, sergantiems tiek maniakine depresija, tiek šizofrenija bei kitomis ligomis. Po operacijos pacientų būklė buvo vertinama praėjus nuo vienos savaitės iki dešimties. Komplikacijas pajuto visi pacientai: padidėjo temperatūra, prasidėjo vėmimas, šlapimo nelaikymas, viduriavimas, mieguistumas ir t.t. Vis dėlto, pačiam gydytojui atrodė, kad jo pasirinktas gydymo būdas teisingas - jis tvirtino, kad komplikacijos trumpalaikės, ir iš dvidešimties pacientų 35 proc. pajuto aiškų pagerėjimą, 35 proc. pagerėjo šiek tiek, o 30 proc. pacientų būklė nepakito.
Už lobotomijos sukūrimą A. Monizas 1949 m. buvo apdovanotas Nobelio premija. Ironiška, kad A. Monizo karjeroje - ir atradimas, kuris išties galėjo jam pelnyti Nobelį, vertinamą iki šių dienų: dukart jis buvo nominuotas už tai, jog išrado galvos smegenų angiografiją - procedūrą, kurios dėka galima įvertinti galvos smegenų arterijas, ieškant galimos kraujavimo priežasties, arterijų susiaurėjimus ir jų laipsnį ar užsikimšimus, kitas su kraujagyslėmis susijusias ligas ir tuo remiantis numatyti tolesnio gydymo galimybes.
Taip pat skaitykite: Motyvacijos tipai
Transorbitalinė lobotomija
Amerikiečių gydytojas Volteris Freemanas (Walter Freeman) supaprastino lobotomijos procedūrą ir sukūrė transorbitalinę lobotomiją. Šios procedūros metu instrumentas, panašus į ledo kirtiklį, buvo įkišamas per akiduobę ir stumiamas į smegenis, nutraukiant ryšius kaktinėse skiltyse. Ši procedūra buvo greita, nereikalavo specialios operacinės ir galėjo būti atliekama ambulatoriškai. V. Freemanas keliavo po Jungtines Amerikos Valstijas su „lobotomobiliu“ ir atliko tūkstančius lobotomijų.
Lobotomijos taikymas ir pasekmės
Lobotomija buvo plačiai taikoma 4-6 dešimtmečiais gydant įvairias psichikos ligas, įskaitant šizofreniją, depresiją, nerimo sutrikimus ir net homoseksualumą. Dažnai tai buvo laikoma paskutine priemone, kai kiti gydymo būdai nepadėdavo.
Tačiau lobotomijos pasekmės dažnai būdavo tragiškos. Pacientai tapdavo apatiški, emociškai atbukę, prarasdavo iniciatyvą, gebėjimą planuoti ir priimti sprendimus. Daugelis tapdavo priklausomi nuo kitų žmonių priežiūros ir nebegalėdavo gyventi savarankiškai. Lobotomija taip pat galėjo sukelti fizinius pažeidimus, tokius kaip epilepsija, infekcijos ir net mirtis.
Britų psichiatras Maurice Partridge‘as ištyrė 300 lobotomiją patyrusių pacientų ir nurodė, kad toks gydymas darė poveikį tą prasme, kad per operaciją „buvo sumažinamas psichinio gyvenimo sudėtingumas. Sumažėdavo spontaniškumas, reakcija, savimonė, savikontrolė, pradėta veikti iš inercijos, žmonės tapdavo emociškai buki, apribotas jų intelektinis diapazonas“.
Etiniai aspektai
Lobotomija kelia daug etinių klausimų. Ar gydytojai turi teisę pažeisti žmogaus smegenis tokiu būdu, kuris gali nepataisomai pakeisti jo asmenybę? Ar pacientai galėjo duotiInformuotas sutikimas procedūrai, žinodami apie galimas pasekmes? Ar lobotomija buvo naudojama kaip priemonė kontroliuoti nepageidaujamą elgesį ir socialines normas?
Taip pat skaitykite: Moterų ciklo įtaka
Šiandien lobotomija vertinama kaip žiaurus ir neetiškas gydymo metodas. Daugelyje šalių ji yra uždrausta, o ten, kur ji vis dar atliekama, taikoma labai retai ir tik esant ypatingoms aplinkybėms.
Lobotomija šiandien
Nors lobotomija beveik išnyko iš psichiatrijos praktikos, ji paliko gilų pėdsaką medicinos istorijoje. Lobotomijos istorija primena mums apie tai, kaip svarbu kritiškai vertinti naujus gydymo metodus, atsižvelgti į galimas pasekmes ir gerbti paciento teises bei autonomiją.
Šiandien psichiatrija turi daug saugesnių ir veiksmingesnių gydymo būdų, tokių kaip psichoterapija, vaistai ir elektrokonvulsinė terapija. Šie metodai yra pagrįsti moksliniais tyrimais ir taikomi atsižvelgiant į individualius paciento poreikius.
Psichiatrijos raida Lietuvoje
Lietuvoje psichiatrijos pradininkas buvo S. L. Bizijas, 1772 parašęs veikalą Atsakymas bičiuliui filosofui dėl melancholijos, manijos ir kaltūno. Vilniaus universitete psichiatrijos paskaitas 1800 pradėjo skaityti D. O’Connoras. Vėliau universitete psichiatriją dėstė J. Frankas, V. Herberskis, F. Rimkevičius, A. Abichtas. Psichikos patologijos problemas nagrinėjo A. Sniadeckis veikale Organinių būtybių teorija. J. Franko knygoje Praktiški medicinos patarimai aprašytos to laikotarpio dažnesnės psichikos ligos. Ši knyga laikoma pirmuoju Lietuvoje psichiatrijos vadovėliu.
20 a. viduryje sparčią psichiatrijos plėtotę lėmė psichologijos, neurofiziologijos, genetikos, imunologijos laimėjimai, susikūrė kognityvinės elgesio teorijos mokykla. Šiandien Lietuvoje psichikos sveikatos priežiūra teikiama pagal modernius standartus, naudojant naujausius gydymo metodus ir vaistus.
Taip pat skaitykite: Sužinokite, kaip emocijos veikia smegenis
Alternatyvūs gydymo metodai
Psichikos ligų gydymo istorijoje buvo ir kitų kontroversiškų metodų, tokių kaip:
- Insulino koma: Pacientams buvo suleidžiamos didelės insulino dozės, sukeliančios komą. Šis metodas buvo taikomas 20 a. viduryje, tačiau vėliau buvo atsisakyta dėl didelio mirtingumo ir šalutinių poveikių.
- Trepanacija: Tai senovinis metodas, kurio metu kaukolėje buvo gręžiama skylė. Buvo tikima, kad tai padeda išvaryti demonus arba sumažinti spaudimą smegenyse.
- Sukimosi terapija: Pacientai buvo greitai sukami aplink savo ašį, tikintis, kad tai sumažins kraujo spaudimą smegenyse ir padės pasveikti.
- Vandens procedūros: Pacientams buvo skiriamos sekinančios karštos vonios arba stimuliuojančios srovės. Kai kurie gydytojai naudojo vandens procedūras kaip kankinimo priemonę.
- Cheminiais preparatais sukelti priepuoliai: Pacientams buvo sukeliami epilepsijos priepuoliai, tikintis, kad tai palengvins šizofrenijos simptomus.
Šiandien šie metodai yra laikomi neetiškais ir nebenaudojami.